2022 01 15

Virginija Adomonytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Viešpaties kančia

Caravaggio, „Kristaus suėmimas“, 1602 m. Wikipedia.org nuotrauka

Mąstymas apie Viešpaties kančią sustabdo laiką. Išgyventi Jėzaus Kristaus kančią neįmanoma, nes ji per didelė, gili ir žeidžia nepaliaujamai. Nuo tos pirmos Viešpaties kančios akimirkos kančia nesustoja žeisti ir ją išgyventi vis iš naujo taip pat sunku. Ta nepakeliama kančia apvalo mano širdį ir palieka Viešpaties žymę. Žymę žmogaus atpirkimo, po kurio aš tampu Dievo vaiku.

Viešpaties kančia ant kryžiaus tampa pradžia nesibaigiančio gyvenimo amžinybėje, kurį aš galiu pasiekti tik Dievo galia. Galia kentėti, numirti ir prisikelti. Dievo galia pasireiškia Jo mirtimi ant kryžiaus. Viešpaties pasiaukojimas apima visos visatos nuodėmės nugalėjimo istoriją.

Sunku pasakyti, kada prasidėjo Viešpaties kančia. Tikriausiai nuo tos akimirkos, kai Jėzus suprato, kad apaštalas Judas Jį išduos. Ir melsdamasis Alyvų sode Viešpats prisiminė jį ir visus nusidėjėlius. Gal todėl pajėgė priimti Dievo Tėvo valią. Dievo Tėvo valia buvo visas Jėzaus gyvenimas. Jis viską priėmė iš Tėvo rankų, nes Tėvu pasitikėjo besąlygiškai. Priėmė ir mirtį ant kryžiaus. Mirtį, kad išgelbėtų tuos, kurie pražuvę.

Alyvų sode maldos metu tikriausiai Viešpats matė nuodėmės šleifą, kurį sustabdė Jo mirtis ant kryžiaus. Malda Alyvų sode yra vienišojo malda, nes apaštalai miegojo. Bet Dievo pasaulis buvo su Juo. Jėzų stiprino angelas, Jėzų stiprino Dievo Tėvo artumas. Visas Dangus buvo palinkęs prie Jėzaus figūros, kuri kartu yra ir žmonijos Išgelbėtojo figūra. Dievas Tėvas mato savo Sūnaus liūdesį, bet tas liūdesys atneš nepaprastų vaisių atpirktosioms sieloms. Jėzaus malda sumišusi su sielvartu ne tik dėl artėjančios kančios, bet dėl tų sielų, kurios nepasinaudos Viešpaties atpirkimo vaisiais.

Giotto, „Judo bučinys“, 1304–1306 m. Wikipedia.org nuotrauka

Jėzus, išduotas Judo pabučiavimu – atėjo kaip draugas, išėjo kaip išdavėjas. Nereikia toli ieškoti Judo – jo dalelė yra ir manyje. Juk negaliu suskaičiuoti, kiek kartų išdaviau Viešpatį, pasmerkdama Jį kančiai. Bučiuoju Jėzų, o kita širdies dalis šaukia: ant kryžiaus Jį. Bučiuoju Jėzų kartais net nesigilindama, kad tai yra išdavystė. Bučiuoju Jėzų, nes noriu įrodyti būtent savo tiesą, abejotiną tiesą.

Noriu likti su savimi, o ne su Dievu. Bėgu nuo kryžiaus, nes Jį palikau Viešpačiui. Apaštalas Petras irgi atidavė kryžių Jėzui Jo išsigindamas. Jėzui skauda, bet Petro gailestis Viešpatį paguodžia. Jėzų tardė Poncijus Pilotas, tačiau jau tada dar prieš Jo atidavimą nukryžiuoti Viešpats jau buvo pasirinkęs mirtį ant kryžiaus. Pilotas nematė Jėzaus kaltės, bet vis tiek atidavė nukryžiuoti. Ir aš, būdama silpna, savo nuodėmėmis kryžiuoju Kristų ir nusiplaunu rankas, kad kaltė kristų ant Nekaltojo.

Nekaltojo, kurio minia nepasirinko, kai buvo siūloma Jėzų išgelbėti. Minia pasirinko nusikaltėlį. Tai ir aš dažnai pasirenku ne tą. Nepasirenku Dievo. Tam yra įvairiausių priežasčių – pasaulio siūloma nuomonė, iškreiptas tikrovės matymas, pasidavimas nuodėmei. Aš atiduodu Viešpatį nukryžiuoti, nes nepriimu Jo meilės, o gal net nepajėgiu jos pajausti. Atbukę jausmai. Bejausmė širdis. Blogio pavergtas protas. Taip uždedu kryžių ant Viešpaties pečių, jeigu ir seku Jį – tai iš smalsumo, bet ne iš gailesčio. Uždedu kryžių ant Viešpaties pečių ir visa pasaulio kančia palinksta po Jo kryžiumi. Ir nuo tos kančios Viešpats parkrinta.

Jėzus neša pasaulio kančią kartu su mumis. Ir mano nuodėmės prislegia Viešpatį – jos atneša kančią ir man, ir Dievui. Nešdamas kryžių Jėzus sutinka ir užjaučiančias, gailestingas sielas, verkiančias dėl Jo kančios. Ar aš esu tarp jų? Ar ištiesiu kartu su Veronika drobulę Viešpaties kančios veidui nusišluostyti? O Viešpats eina toliau, savo tikslo link – išlaisvinti mane iš nuodėmių. Nuodėmės vis labiau slegia Viešpaties pečius, ir Jis krinta po kryžiumi keletą kartų. Kol prieina savo mirties vietą.

Viešpats Golgotoje. Viešpaties auka. Ar aš prie aukos ir šalia budelių? Visą gyvenimą bandau atsakyti į šį klausimą. Čia, Golgotoje, buvo nukryžiuotas Tas, Kuris mane myli. Mano širdis nesuprato Viešpaties kančios didumo, nes aš ir toliau darau nuodėmes. Jėzus išvelkamas iš rūbų ir lieka su vieninteliu savo ginklu – nuogumu. Ir dar su meile mums. Mažytis būrelis stovi po Viešpaties kryžiumi. Per visus amžius šitas būrelis išaugs į nesuskaičiuojamą žmonių būrį.

Pixabay.com nuotrauka

Plaktuko smūgiai artina Viešpaties mirtį. Jėzus ant kryžiaus nepamiršta pasirūpinti savo Motina ir mumis. Jis paveda savo mylimajam mokiniui Mergelę Mariją kaip Motiną. Taip pat ir mes tampame Viešpaties Motinos sūnumis ir dukromis. Viešpats patyrė didžiausią apleidimą, kad tokio mes niekada nepajustume. Liko Viešpats su kryžiumi. O aš lieku su Viešpačiu. Kad nepatirčiau apleidimo, kai atrodo Dangus uždarytas. Atiduodamas savo dvasią Dievui Tėvui, Viešpats atliko visa iki galo. Viešpats mirė. Ir nutilo tyla. Ir toje tyloje išgirdau prisikėlimo aidą, kai atsivėręs Dangus apgaubė žmoniją gailestingumu ir malone.

Keliaudama su Viešpaties kančia visur matau ne tik Jo pėdsakus, matau ir pėdsakus žmogaus Dievo istorijoje. O tos Dievo ir žmogaus istorijos yra susijusios. Kai Viešpats paėmė kryžių, aš atsiklaupiau pagarbinti Dievą, padėkoti už išgelbėjimą. Aš noriu nuolat išgyventi Viešpaties prisikėlimą, bet pirma turiu praeiti pro Jo kryžių. O jeigu nebūtų Viešpaties kryžiaus kančios? Aš visam laikui likčiau praeityje. Ir ateitis netaptų dabartimi. Aš su ilgesiu žiūrėčiau į tolį, laukdama kažko nepaprasto. Laukdama Dievo. Laukdama išgelbėjimo. Atsiremti į Viešpaties kryžių yra mano pasirinkimas. Pasirinkti kenčiantį Viešpatį. Jei noriu nueiti į Dangų, turiu praeiti pro kryžių. Kenčiantis Viešpats laimina prikaltomis rankomis.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Viešpaties kančia paruošia mano širdį gyvenimui. Viešpaties kryžius yra gyvenimo ženklas. Viešpaties kančia ant kryžiaus atveria mano širdį gailesčiui už nuodėmes. Su kryžiumi Viešpats priartėjo prie manęs. Suradus kryžių, ieškojimai baigiasi. Viešpaties kryžius yra ne vien mirties ženklas, jis yra ir prisikėlimo ženklas. Viešpaties Jėzaus Kristaus figūra stovi mūsų gyvenimo pradžioje ir pabaigoje. Stovi apsikabinusi kryžių –mano kelio ženklą Dievo karalystės link.