Vietinio atšilimo epocha

Konstantinas Čaruchinas yra baltarusių rašytojas ir vertėjas iš Minsko. 2020 m. lapkričio 15 d. jis su žmona išėjo į protestą, skirtą Romano Bondarenkos, nužudyto Baltarusijos saugumo pajėgų, atminimui. Protesto metu ir Konstantinas, ir jo žmona buvo sulaikyti. Po šio įvykio šeima paliko šalį ir įsikūrė Kyjive, o 2022-ųjų vasarą dėl karo persikėlė gyventi į Lenkiją.

Iš rusų k. vertė Vytenis Končius.

– Prisiminiau! – staiga pasakiau saviškiams, – kai man buvo apie septyniolika metų, aš laukiau stebuklo, buvau beveik įsitikinęs, kad savo gyvenime jį išvysiu. Šis stebuklas vadinosi Chiliada – tūkstantmetė karalystė. Na taip, tai keistas įsitikinimas. Tobulos laimės karalystė visiems, visoje planetoje? O kodėl tik tūkstančiui metų? Ir jei visą tūkstantmetį viskas yra gerai, kodėl po to staiga turi pasidaryti blogai? Ir kaip gali būti gerai, jei žinai, kad tai turi ribas?

Tačiau man vis vien buvo be galo gera ir šviesu vien nuo šio laukimo! Aš net apsakymą sukūriau apie tai. Jame Chiliada atėjo vieną vėsų rudenio vakarą, panašų į šiandienį. Ir tada vidury šio rudens ateina švelni gegužės šiluma. Aš vaikštau po gatves ir matau, kaip visur – mažytėse aikštėse ir kiemuose – žmonės sėdi prie stalų, geria baltąjį vyną, garsiai kalbasi, muzikuoja, aidi skambus juokas, ir visi tave džiaugsmingai priima į savo kompaniją, nelyginant kokį giminaitį.

– Panašiai kaip dabar! – ištrūko mano žmonai ir dukrai.

***

2020-ųjų rugpjūtis ir visas tų metų ruduo – tai daugiatūkstantinės protesto akcijos kiekvieną sekmadienį. Taip pat – tai areštai, kankinimai, žmogžudystės. Nuolatinės pastangos padaryti tai, kas neįmanoma. Ko gi mes iš tikrųjų tikėjomės? – dažnai ir aš savęs klausiu. Ar kad jie mus pamatys, susigės ir pasitrauks? Juokinga.

Vis dėlto aš esu įsitikinęs, kad tada daugelis žmonių pasąmonėje puoselėjo kažkokias panašias mintis: pažadinti jų sąžinę. Pažadinti kaip? Parodant jiems grožio, solidarumo ir gal net, jei nebijome skambių žodžių, meilės pavyzdį? „Mes juk dabar visi vieni kitiems artimieji…“ – sakė viename iš tokių kiemo susirinkimų Jelena Levčenko – žymi baltarusių krepšininkė, už solidarumą su protestuotojais kalinta ir laikyta sąlygomis, prilygstančioms kankinimams. Aukšta, tvirto sudėjimo moteris vos neapsiverkė žiūrėdama į minią žmonių, kurie vakar dar buvo visai svetimi, o šiandien – tokie šilti ir artimi.

„Mes visi tapome vieni kitiems artimieji“, – štai apie ką reikia pakalbėti.

Iki 2020-ųjų baltarusiai visiems atrodė (tikriausiai ir sau patiems) užsidariusių individualistų tauta. Politinių aktyvistų buvo negausu, ir dauguma į juos žiūrėjo kreivai. Žodis „kovotojai“ (zmagary) dažnai būdavo tariamas su sarkazmo prieskoniu, net ir tarp tų žmonių, kurie tikrai nesimpatizavo režimui. Valstybė atrodė toks pat neišvengiamas dalykas kaip geografinės sąlygos ar vietos klimatas. Tokiomis sąlygomis vienintelis įmanomas sprendimas rodėsi – tiesiog gyventi savo asmeninį gyvenimą, užsiimti kažkuo naudingu ir tikėtis, kad „iš viršaus“ niekas į tave neatkreips dėmesio ir galbūt kada nors, tolimoje istorinėje perspektyvoje, viskas natūraliai keisis.

Tačiau, kaip žinome, 2020-aisiais užgriuvo pandemija, ir Baltarusijos valdžia ne tik apstulbino visus savo neišmanymu, bet ir nesugebėjo medicinos įstaigų aprūpinti apsauginėmis priemonėmis. Tada visoje šalyje netikėtai kilo savanorių organizuojama kampanija: žmonės per socialinius tinklus tarpusavyje pasidalindavo darbus, pirkdavo medžiagas, vežė jas tiems, kurie laisvalaikiu namuose siuvo apsauginius kombinezonus (iš daržinės plėvelės), medicinines kaukes (iš nardytojams skirtos medžiagos, o trūkstamas detales spausdindavo 3D spausdintuvais), išvežiodavo savo pasiūtas priemones po ligonines, taip pat veždami medikams karštus pietus, leisdami jiems, dirbantiems pavojingomis sąlygomis, nemokamai nakvoti tuščiuose savo butuose, kad jie galėtų pailsėti nevažiuodami namo ir nekeldami grėsmės užkrėsti savo vyresnio amžiaus šeimos narius.

Tai buvo pats pirmasis tokio pobūdžio sąjūdis Baltarusijoje, atrodo, kad būtent jis ir išjudino tautą. Truputį vėliau, kai Minsko centre įvyko didelė vandentiekio avarija, miestiečiai taip pat sujudo: į nukentėjusius miesto rajonus patraukė šimtai automobilių su vandens kanistrais, kuriuos dosniai dalino visiems, kuriems reikėjo. Atrodo, kad žmonių širdyse jau seniai glūdėjo bendrumo, solidarumo ilgesys, ir dabar jie pajuto laimę padėti vieni kitiems. Greitai atsirado proga šiuos įgūdžius panaudoti dešimteriopai: savanoriai vežė vandens ir užkandžių karščio iškankintiems demonstrantams; tvarkydavo aplinką po mitingų; budėdavo prie kalėjimų; sutikdavo paleistuosius… Norėjosi duoti, dovanoti, dalintis: ne tik maistu, bet ir žiniomis, laiku, gyvenimu.

Visi pasaulio televizijos kanalai rodė Baltarusijoje vykstančius protestus, įspūdingiausi iš jų buvo šimtų tūkstančių žmonių eitynės miestų centrinėmis gatvėmis. Be abejo, tai buvo be galo svarbus įvykis. Gražus ir tragiškas. Tačiau niekur kitur, išskyrus Baltarusiją ir ypač Minską, neatsirado toks reiškinys kaip vadinamieji „kiemo susitikimai“.

Sunku pasakyti, kas pirmasis sugalvojo šią genialiai paprastą idėją: ne tik eiti į demonstracijas, bet ir rinktis savo „dėžučių daugiaaukščių“ kiemuose ir… tiesiog bendrauti. Kas čia neteisėto? Tai juk mūsų kiemas! Taip kilo viena po kitos vietinės iniciatyvos: žmonės išsinešdavo į lauką stalų ir kėdžių, ištiesdavo tarp medžių šviesų girliandas, gėrė arbatą ir kalbėjosi, kalbėjosi, kalbėjosi.

Įdomu tai, kad didžiuosiuose Baltarusijos miestuose jau seniai buvo išnykusi bendruomenių švenčių tradicija. Ir staiga tą nepakartojamą rugpjūtį ji atgimė tarytum iš nieko, ten, kur „žemė buvo padrika ir dyka“, todėl šie kiemų susitikimai atrodė kaip stebuklas.

Pamenu, kaip mes su žmona ir dukra pirmą kartą ėjome į tokį susirinkimą per vakaro miglą ir jau iš tolo matėme tarp niūrių betoninių namų šviesos salelę. Šilumos ir draugiškumo salelę. Ten buvo muzika, juokas, žaidė vaikai… Tas apšviestas plotelis (elektros laidą kažkas atitempė šimtą metrų nuo savo buto) atrodė toks mažas tarp begalinės rudenio tamsos, iš kurios bet kuriuo momentu galėjo išnirti priešas, visada pasiruošęs tave įžeidinėti, mušti, tyčiotis. Tačiau mes ten jautėme saugumą ir ramybę kaip pasakoje, kur galima apibrėžti ratą, apsaugantį nuo demonų. Žmonės iš pradžių nedrąsiai, tarytum sraigės, iškišančios ragelius iš savo kriauklelių, pradėdavo pažindintis vieni su kitais, bendrauti ir… persisemti vienų kitiems be galo šiltais jausmais.

Nepasitikėdamas savo subjektyviais įspūdžiais, neseniai paklausiau savo pažįstamą aktyvistę iš Sucharevo rajono (prieš metus ji buvo priversta palikti šalį, bijodama arešto), kaip tie susitikimai vykdavo jų kiemuose, ir ji prisiminė, kad ją labiausiai nustebino visų pirma jų mastas. Čia mūsų patirtys sutapo: mūsų „Žaliosios pievos“ kvartale vyko tarytum nuolatinė puota, žmonės dalinosi viskuo, kas skaniausia, kepė nuostabius tortus („protesto spalvų“, t. y. 1991–1995 m. Baltarusijos vėliavos spalvų – baltos ir raudonos), atsinešdavo netgi naminukės (naiviai tikėdamiesi, kad iš parduotuvių nepirkdami brangiai apmokestinto alkoholio sumažina milicininkų atlyginimus), vaikams sugalvodavo ypatingų užsiėmimų, kokių niekas nesugalvodavo net brangiuose mokamuose darželiuose.

Visiems, atrodė, staiga prabudo noras domėtis istorija, poezija, politologija – ir netikėtai visam tam atsirado laiko! Į kiemus atvažiuodavo roko žvaigždžių ir bevardžių fokusininkų, profesorių ir teisininkų. Buvo skaitomos paskaitos apie tradicinių siuvinių („vyšyvankos“) ornamentų paslaptis ir apie užmirštus baltarusių literatūros puslapius, žmonės buvo šviečiami apie jiems iki tol nežinomas, tačiau įstatymuose formaliai egzistuojančias, vietinės savivaldos teises, vykdavo Zoom konferencijos su „Prezidente Svetlana“.

Vėliau iš žinių mes sužinodavome apie tokių artistų, lektorių, aktyvistų areštus… Tačiau užkerėtuose kiemų būreliuose, rodėsi, niekas negrėsė. Vietiniai milicininkai iš tiesų apsimetė, kad nepastebi, kas vyksta jiems po nosimi (kuo aš ir pats įsitikinau savo kieme). „Jie tarytum žaidė su mumis, – sakė minėtoji moteris iš Sucharevo rajono, – arba tiesiog nežinojo, ką su mumis daryti.“

Kitas dalykas, kuris nustebino šią mano pažįstamą – tai atviri žmonių veidai. Nepaisant visų sanitarinių draudimų, 2020-ųjų ruduo Baltarusijoje buvo atvirų veidų metas. Slavojus Žižekas, nieko nesuprasdamas apie Baltarusijos protestus, vienoje iš savo žinučių pastatė į vieną gretą baltarusių protestuotojus ir valdžią, niekinusią visas sanitarines normas. Toks sugretinimas buvo visiškai neteisingas!

Milicininkai, omonininkai ir visokio plauko kiti silovikai, nepasisydami valstybinių propagandistų skelbiamos paniekos „antsnukiams“, patys kruopščiai slėpdavo savo veidus, o tai juos darė dar panašesnius į viduramžių budelius. O protestuotojams ne tik kad nebuvo baisu užsikrėsti COVID’u, jie nebijojo rizikuoti net savo laisve, nes šių susitikimų nuotraukos ir vaizdo įrašai iš karto patekdavo į socialinius tinklus. Visur viešpatavo tarpusavio pasitikėjimo dvasia. Ore sklandė ir taip tarytum jį dezinfekavo įsitikinimas, kad šie mūsų susitikimai, mūsų džiaugsmas ir atvirumas vienų kitiems atėjo visiems laikams. Ar bent jau tūkstančiui metų.

Atrodė, kad vienybės nuotaika apims visą miestą ir tiesiog ištirpdys, išsklaidys viešpataujantį blogį. Vėliau, savo nuostabai, sužinojau, kad šie kiemų susitikimai nebuvo visuotinis reiškinys. Mūsų šeimoje apsilankiusi viešnia iš Minsko pasakojo, kad jos rajone – Malinovkoje – jai taip ir nepavyko nieko panašaus rasti, nors internete ji daug prisiklausė apie tokias paskaitas ir koncertus kiemuose ir specialiai jų ieškojo. Tačiau ji taip pat žinojo, kad jos senelės brolis, gyvenantis gretimame rajone, buvo aktyvus tokių renginių dalyvis.

Būtent dėl šių renginių, teigė ji, visi vieni su kitais susipažino ir slapta bendrauja dar dabar, kai viešai susitikinėti tapo pavojinga. Ji šiltai prisimena tą patį, ką ir mūsų vaikai: šviečiančias girliandas, vaišes bei tiesiog pietietišką atmosferą šiaurės šalyje tarp rudenio sutemų.

Minėtoji aktyvistė taip pat pasakojo, kad jų rajone susitikimai vykdavo reguliariai, tiesa, norėdami nors kiek suklaidinti miliciją, jie juos rengdavo vis skirtingose vietose. Tačiau po tokių „pasisėdėjimų“ mano pašnekovę apimdavo nevienareikšmiški jausmai: ji pastebėjo daugelio dalyvių susvetimėjimą. Daugelis atėjusiųjų prisijungti nedrįsdavo ir stovėdavo 20–30 metrų atstumu – tarytum jų smalsumas kovojo su baime ir ne visada laimėdavo. „O, štai mano matematikos mokytoja!“ – kartą netikėtai sušuko mano pašnekovės dešimtmetė dukra. Atpažintoji mokytoja elgėsi keistai: tai prieidavo arčiau stalo, tai vėl nutoldavo, tai vėl sugrįždavo.

Dabar ir aš prisimenu, kad tuose susitikimuose iš tiesų buvo tam tikras branduolys, galbūt pora dešimčių žmonių, kurie su didesne ar mažesne jėga pritraukdavo kitus – atsargesnius, ne tokius pasitikinčius. Sykį, kai skaičiau pranešimą apie mūsų baltą–raudoną–baltą vėliavą, su manimi ėmė ginčytis vienas iš tokių žiopsotojų, atsargiai stovinčių už dešimties metrų nuo minios. Tačiau net ir jam buvo įdomu, ir jis savaip dalyvavo – kažkas ir jį traukė prie šitiek daug iš kažkur atsiradusių zmagarų.

O kai pradėdavo groti muzikantai, pasiklausyti ateidavo net ir patys atsargiausieji. Jų veiduose būdavo galima išskaityti prieštaringus jausmus – tarytum abejotų: keikti ar džiaugtis tuo, kas vyksta. Dabar dažnai galvoju: „Dieve mano, jei tik mums būtų buvę duota daugiau laiko.“

„Aš nepamenu, kada visa tai pasibaigė… nepamenu…“ – sutrikusi sakydavo mūsų aktyvistė. Tarytum ji nebūtų tikra, kad „tai“ apskritai galėjo baigtis.

Iš rusų k. vertė Vytenis Končius.