2020 08 15

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min
Fotografuoja.
Grupės „Kino“ lyderis Viktoras Cojus 1987 m. Vilniuje. Yahha.com archyvo nuotrauka

2020 08 15

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Viktoras Cojus. Juoda žvaigždė, vardu Saulė

„Naktis man – ypatingas paros laikas, kai išnyksta viskas, kas blaško. Ir ne tik. Naktis mane pripildo mistikos pojūčio. Viskas aplinkui: daiktai, reiškiniai – naktį tampa kitokie. Dienos žmogus ir nakties žmogus, – žinoma, kalbame apie tą patį, – vis dėlto tai skirtingi žmonės. Galima sakyti, naktis man suteikia romantikos jausmą.“

(Viktoras Cojus (1962–1990), grupės „Kino“ lyderis, vienas žymiausių rusų kultūros roko muzikantų)

***

Iš V. Cojaus interviu laikraščiui „Politechnik“ (Политехник), Leningradas, 1984 m. vasario 24 d.

Jūsų manymu, kas svarbiausia muzikoje? Kokia jos populiarumo paslaptis?

Manau, aktualumas. Iš tikrųjų dainos turi būti geros.

***

1990-aisiais rugpjūčio mėnesio 15-ąją eismo įvykyje žuvo Viktoras Cojus. Мuzikantas, daugelio dainų autorius, per 8 metus išleidęs 9 albumus, aktorius ir menininkas – devintojo dešimtmečio Rusijos ir besidominčiųjų jos kultūra legenda. Vienas tvirčiausią kultą turėjusių ir tebeturinčių muzikantų dabartinėje Rusijoje. V. Cojaus dainos buvo neįtikimai populiarios, filmo „Adata“ (Игла), kuriame jis vaidino, vaizdajuostės buvo graibstomos, o jaunoji visos Sovietų Sąjungos karta mėgdžiojo garsaus muzikanto manieras.

Viktoras Cojus gyvas, o jo saulė plieskia dar stipriau – taip mąsto daugelis ne tik šios asmenybės gerbėjų amžininkų, jo kolegų, bet ir gimusiųjų gerokai po jo mirties. Nuo pat vaikystės V. Cojų domino muzika ir dailė, būdamas dar paauglys jau grojo bosine gitara roko grupėje „Palata Nr. 6“.

Ironiška, tačiau likus keletui savaičių iki žūties V. Cojus, atsisveikinęs su savo klausytojais, įrašė paskutinį „Juodą albumą“ (Чёрный альбом).

Net po 30 metų V. Cojaus laukia gerbėjai, jis tebelieka kultinė figūra ir legendinė asmenybė, nors grupė „Kino“ ir nutraukė savo veiklą iškart po savo lyderio mirties (šių metų lapkritį Rygoje ji vėl užlips ant scenos). Vienas po kito kylantys paminklai jam, klubas-muziejus „Katilinė Kamčiatka“ (Котельная Камчатка) Peterburgo širdyje – pastatas, kuriame devintajame dešimtmetyje jis dirbo kūriku, jo garbei pavadintas skveras Sankt Peterburgo Zverinskajos ir Liubanovo gatvių sankirtoje.

Kaip skelbia oficiali versija, V. Cojus žuvo eismo įvykyje Latvijoje, kelyje Sluoka–Talsai, 35-ame kilometre. Užmigo prie vairo: jo automobilis „Moskvič-2141“, išlėkęs į priešpriešinę juostą, susidūrė su autobusu „Ikarus“.

Viktorui Cojui buvo 28-eri. Ir niekas čia pas mus nežuvo.

Nerodo? Spauskite čia.

Permainų!

V. Cojus buvo žmogus, visada iškėlęs smakrą aukštyn, vilkintis ilgą juodą paltą ir dailų baltą šaliką, nuostabiai savo įvaizdžiu kūręs pusiausvyrą tarp to, kas suvokiama kaip popkultūra, ir to – kas elitiška meno požiūriu. Žmogus, norėjęs pokyčių – sukūręs savo dainą „Permainų!“ (Перемен!), jau seniai gyvuojančią kaip atskira planeta nuo savo kūrėjo – garsumu galbūt net pralenkusią savo autorių. Ši daina šiandien skaudžiai savo esme kalba gyvoje grandinėje susikibusiems ir permainų trokštantiems Baltarusijos žmonėms, veikianti juos kaip laisvės katalizatorius. Kaip permainų himnas: permainų reikalauja mūsų širdys, permainų reikalauja mūsų akys, mūsų juoke ir mūsų ašarose tvinksi venos – permainų! Mes laukiame permainų!

Prieš dešimtmetį šioje režimo valstybėje būtent V. Cojaus daina „Permainų!“ dėl laisvės troškimo audrų buvo uždrausta transliuoti per valstybinius Baltarusijos radijo kanalus. Ir šiandien čia jėgos struktūros vis dar bijo V. Cojaus žodžio.

Permainų!“ pirmąkart nuskambėjo 1986 metais ir pati paskutinė paskutiniame grupės „Kino“ koncerte 1990-aisiais Lužnikų stadione, ji virto esminiu politiniu šūkiu ir Rusijoje. Tai viena populiariausių grupės „Kino“ dainų, Gorbačiovo perestroikos metu įgavusi itin aiškią politinę žinią. Nuo tada ji asocijuojasi su protestais, skamba pačių įvairiausių judėjimų mitinguose ir akcijose.

Permainų!“ tapo režisieriaus Sergejaus Solovjovo filmo „Assa“ (Асса) garso takeliu ir kartu, kaip minėta, ne tik gorbačioviškosios pertvarkos simboliu – sykiu ir visos devintojo dešimtmečio antrosios pusės atmosferos įprasminimu. V. Cojus atliko pagrindinį vaidmenį ir Rašido Nugmanovo filme „Adata“ (Игла), kur jo personažas Moro – toks pat epiškas sovietmečio laikotarpį atliepiantis veidas.

Apie V. Cojaus asmenybę prirašyta, prikalbėta daug, tačiau iki šiol ir muzikos kritikai, ir paprasti gupės „Kino“ lyderio gerbėjai vis įžvelgia ką nors nauja jo dainose.

Ryškūs jį pažinojusių kolegų atsiminimai.

Menininkas, grupėje „Kino“ grojęs muzikantas Georgijus Gurjanovas (1961–2013):

Mes visiškai nesidomėjome politika. Tačiau Viktoro dainos tokios universalios, kad bet kas jose gali rasti ką nors sau. Pavyzdžiui, daina „Permainų!“ – tai grynas filosofinis traktatas, kuriame nėra nė lašo politikos, sukurta dar gerokai iki Gorbačiovo reformos ir jokių sąsajų su ja neturinti. Kitas dalykas, kad mes ją patausojome filmui „Assa“: Vitia dėl to susitarė su Sergejumi Solovjovu, todėl jos ir nėra nė viename albume. O filmui pasirodžius ji tapo vos ne perestroikos simboliu. Interpretacijų laisvėje ir gimsta meninio kūrinio grožis.

Šiandien jis visiems savas: ir kūrikams, ir staliams… Kalbama, kad jis buvo žmogus be išsilavinimo. Tačiau ne čia esmė. Bendras išsilavinimas, kultūrinio sluoksnio išmanymas kur kas svarbesni už bet kokį kokios nors sovietinės aukštosios mokyklos diplomą. Vitia buvo ypač talentingas, jis kūrė genialias dainas. Mintys, išsakytos per pašnekesius išvakarėse, kitą rytą galėjo virsti sąmojinga daina. Mokykloje jis mokėsi vokiečių kalbos, tačiau kartu su juo lankiau anglų kalbos kursus, ir jis tiesiog mano akyse perprasdavo žinias.

Mano akimis žvelgiant, Viktoras visiškai atskleidė ir savo, kaip aktoriaus, talentą. Aktorius – tas, kuris geba sugalvoti misteriją, įtikinamai pavaizduoti kitą žmogų. O Viktoro istorija, mano manymu, kita. Pavyzdžiui, Bruce’as Lee savo filmuose – Bruce’as Lee. Ir su Viktoru tas pat.

Stovi prie sienos.
Legendinė fotografo Edige Nijazovo nuotrauka, kurią jis padarė 1985 m. Leningrade, Špalernos g. 24 kieme. Didžiuliu užrašu KINO apskurusią sieną paženklino grupės gerbėjai. Tuomet šiame kieme gyvenęs Timuras Novikovas savo komunaliniame bute buvo įrengęs nelegalią dailės galeriją „Assa“, kurioje rinkdavosi Piterio bohema. 1986 m. tame pat Špalernos kieme grupė „Kino“ nufilmavo savo du klipus dainoms „Matėme naktį“ („Видели ночь“) ir „Filmai“ („Фильмы“).
Fotografuoja.
Grupės „Kino“ lyderis Viktoras Cojus 1987 m. Vilniuje. Yahha.com archyvo nuotrauka
Keturi asmenys, apsirengę juodai.
Viktoras Cojus ir grupė „Kino“. Worldelectricguitar.ru archyvo nuotrauka
Žiūri į laikrodį.
Viktoras Cojus prieš koncertą 1990 metais. Sergejaus Bermenijevo nuotrauka
Laiko vaiką ant rankų.
Viktoras Cojus su žmona ir sūnumi. Joannos Stingray / Wikipedia.org nuotrauka
Su cigarete.
Režisieriaus Rašido Nugmanovo filmo „Adata. Remiksas“ („Игла. Ремикс“, 2010 m.) kadras
Apsikabinę.
Režisieriaus Rašido Nugmanovo filmo „Adata. Remiksas“ („Игла. Ремикс“, 2010 m.) kadre – Viktoras Cojus (Moro) ir Marina Smirnova (Dina).
Apsikabinę.
Viktoras Cojus ir Borisas Grebenščikovas koncerte Leningrado roko klube 1986 m. „Persona Stars“ archyvo nuotrauka

BG: Nes organizmas jaučia – tai tiesa. Tai tikrovė, ir kaip tikrovė yra tiesa iki šiol. Jeigu paklausytum visų tų nesąmonių, kurias šiandien skiedžia 99 procentai žmonių, įskaitant pačius geriausius, ir imtum vieną Cojaus dainą – ji būtų kaip švęstas vanduo. O švęstas vanduo visada aktualus.

Kino režisierius, filmo „Assa“ kūrėjas Sergejus Solovjovas:

Vitia buvo labai uždaras, labai nepatiklus, labai nekalbus žmogus. Su Vitia aš gana ilgai ir daug bendravau, tačiau taip nieko ir nesupratau. Ir dabar nežinau, koks jis buvo. O jis buvo tikras Rytų žmogus. Panašus į actekų skulptūrą, mįslingą ir didingą. Tokias skulptūras kūrė Modigliani, ir Annos Achmatovos portretui jis būtų pridėjęs grandiozinį vyrišką vaizdinį, jeigu tik juodu būtų galėję susitikti.

Kuo daugiau klausausi Cojaus (retsykiais kyla noras), tuo vis daugiau suvokiu. Kuo labiau suvokiu ir kuo daugiau klausausi, tuo labiau įsitikinu, kad jis – didis, rimtas ir unikalus rusų poetas. Muzikalusis poetas. Toks pat, kaip ir, ko gero, Mandelštamas. Metams bėgant jis man tampa nebe toks mįslingas, kokį jį pažinojau gyvą esant, tačiau kur kas didingesnis, o to jam gyvam esant aš, sąžiningai kalbant, išvis nesupratau.

Į mane dažnai kreipiasi, tarytum būčiau Cojaus prosenelis. Aš jį prastai pažinojau. Ir jis išvis keistas tipas. Negaliu pasakyti, kad mudu leisdavome atlapaširdiškus vakarus – nė velnio mes su juo neleisdavome jokių atlapaširdiškų vakarų. Jis buvo paslaptingas korėjietis su paslaptingais raštais sau galvoje, kurie jam liedavosi. Kai atvyko pas mus į filmavimus „Assoje“ į Jaltą… Aš sakau: „Na ko gi tu, tu gale mums reikalingas.“ Jis: „Reikalas tas, kad aš jūros nesu matęs, leisk man čia pabūti.“ Sakau: „Būk kiek tik nori.“ Ir jis, vilkėdamas savo ilgą iki kulkšnių juodą paltą, vaikštinėjo. Vėliau iš kažkur gavo lūženą, daužtą motorolerį. Ir taip tą ilgą paltą vilkėdamas pradėjo važinėti motoroleriu. Milicininkai prie manęs prieidavo ir klausdavo: jūsų „nacmenas“? Sakiau: taip, mūsų „nacmenas“. Tik legendos, kad mes kartu numatėme, kad tuoj prasidės viso mūsų gyvenimo pervartos. Jis tai numatė sau, savo dainose, o aš numačiau sau.

Grupės „Akvarium“ siela, muzikantas Borisas Grebenščikovas-BG:

Netiesa, kad aš Vitką atvedžiau į plačiąją publiką. Jo nereikėjo niekur vesti – jis egzistavo pagal savo dėsnius. Tuomet, kai su juo netyčia susitikome elektriniame traukinyje (tai nutiko 1981–1982 metais), jis jau buvo susiformavęs kaip muzikantas. Padainavo man keletą savo dainų, kurių viena buvo „Mano draugai eina per gyvenimą maršu“ (Мои друзья идут по жизни маршем). Viena vertus, ji visiškai naivi, kita vertus – kalbos pojūtis, žodžių žaismas ir visa kita liudijo Cojų esant didį muzikantą. Jis absoliutus paprastumo, aiškumo ir nuoširdumo genijus. Taip, kaip rašė jis, Rusijoje daugiau niekas nėra rašęs. Kai dar buvo visai paauglys, kartą jam pasakiau: „Mes pasitrauksime į šešėlį, o jūs būsite pagrindinė Rusijos grupė.“ Jis netikėjo, juokėsi – manė, kad juokauju.

Vitka buvo eruditas. Jis nebuvo koks neišsilavinęs korėjietis berniukas iš profesinės mokyklos. Jis buvo išminčius. Cojus daug skaitė. Su juo bendraujant man niekada nekildavo problemų – jis nedaugžodžiavo, tačiau buvo išmintingas jau jauname amžiuje. Bendraudamas su žiniasklaida nepastebėdavo savo erudicijos, nes to jam nereikėjo. Laikė amoraliu dalyku ją rodyti.

Vitka rašė idealiai paprastai, tačiau kone kiekvienoje jo dainoje yra frazė, nuo kurios šiaušiasi plaukai ir išpila šaltas prakaitas. Tuo mane ir uždegė – kai vienoje jo pirmųjų dainų išgirdau: „Mano draugai eina per gyvenimą maršu, ir sustojimai tik alaus kioskuose.“ (Мои друзья идут по жизни маршем, и остановки только у пивных ларьков.)

Nes organizmas jaučia – tai tiesa. Tai tikrovė, ir kaip tikrovė yra tiesa iki šiol. Jeigu paklausytum visų tų nesąmonių, kurias šiandien skiedžia 99 procentai žmonių, įskaitant pačius geriausius, ir imtum vieną Cojaus dainą – ji būtų kaip švęstas vanduo. O švęstas vanduo visada aktualus.

Cojus pradėjo kurti sovietmečiu, o kai žuvo, laikas jau buvo kitas. Šis epochos lūžis perėjo jį. Kai pradėjome, mūsų santykis su šiuo totalitariniu molochu buvo priešiškas. O po to spėjome pamatyti, kaip molochas klupo ant kelių ir subyrėjo. Tokie dalykai veltui nevyksta. Tokie žmonės kaip Cojus savo pabaigą irgi jaučia. Paskutiniame albume pusė dainų – atsisveikinimas.

Aš pats porą sykių buvau užsnūdęs prie vairo važiuodamas 120 kilometrų per valandą greičiu. Irgi ankstyvą rytą. Tuomet dar nežinojau, kad tokiais atvejais reikia sustoti ir numigti bent dešimt minučių, o paskui važiuoti toliau. Abu kartus mane išgelbėjo stebuklas. Vitkos vairavimo patirtis buvo menka – mažiau kaip metai. Kai nepatyręs vairuotojas anksti keliasi ir sėdasi prie vairo, visada kyla pavojus… Anksti rytą juk norisi miego. Ir visai tikėtina, kad jis galėjo užmigti prie vairo – bet kuris vairuotojas žino, jog taip gali būti.

Ant scenos su mikrofonu.
Viktoras Cojus artroko parado koncerte Maskvos elektrinių lempų fabriko Kultūros namuose 1988 m., pristatant Sergejaus Solovjovo filmo „Assa“ („Асса“) premjerą. Aleksandro Šogino / TASS nuotrauka

Poetinis V. Cojaus raštingumas

Iš tiesų dauguma esamų grupės „Kino“ ir V. Cojaus gerbėjų gimė vėliau, negu surengtas paskutinis šios grupės koncertas Maskvos Lužnikų stadione 1990-aisiais.

Peterburgietis muzikos apžvalgininkas Andrejus Burlaka savo 2015 m. išleistoje knygoje apie V. Cojų ir grupę „Kino“ įdomiai svarsto, kodėl būtent grupė „Kino“ sulaukė ne tiesiog mėgdžiotojų, o „tribute bandų“, grupių, kaip duoklę atliekančių tam tikros grupės kūrybą, gausos. Devintajame dešimtmetyje A. Burlaka buvo samizdato žurnalo RIO (РИО) redaktorius, domėjosi daugelio peterburgiškųjų grupių radimusi ir veikla, tarp kurių buvo ta, kuri vienądien pasivadino „Kino“.

Kodėl būtent „Kino“ paskatino tokį reiškinį? – svarsto jis. – Cojus idealiai atitiko paauglių žvaigždės vaidmenį todėl, kad devintojo dešimtmečio pabaigoje buvo jaunesnis už visas rusų roko „žvaigždes“. Taip pat jis artimas jauniems žmonėms, patiriantiems tapatybės ir brandumo periodą, nes buvo gatvės vaikis, o nes koks inteligentas plačia kakta. Dainavo paprastas ir aiškias dainas – dramatiškas.

Kiemo dainai svarbi drama: nelaiminga meilė, abstraktus vieno prieš visą pasaulį vaizdinys. O Cojus tą savo „aš vienas prieš visą pasaulį“ turėjo labai ryškų. Ir paaugliams tai priimtina. Be to, jis mirė jaunas, kaip ir jo personažas filme „Adata“.“

Muzikos apžvalgininko manymu, asmeniniame V. Cojaus gyvenime kovų nebuvo – tai tarsi lieka už kadro jo viešoje istorijoje. Tačiau paaugliai V. Cojų mato kaip herojų – kaip Moro iš filmo „Adata“.

Būtent su šiuo Moro, vienišiumi herojumi, o ne su tikruoju V. Cojumi jauni žmonės ir tapatinasi. Jo dainose galima rasti atsakymų į klausimus, kamuojančius 14–15 metų amžiaus jaunimą. Jo dainos paprastos, įsileidžiančios įvairių aiškinimų. Galbūt todėl kai kuriems žmonėms kilo noras tapatintis su jo vaizdiniu“, – įsitikinęs A. Burlaka.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.