2021 05 31

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Vila „Auska“ – prabangi sovietmečio nomenklatūros poilsio vieta ir neįvertintas architektūros paveldas

SSRS Ministrų Tarybos svečių namų interjeras – dabar viešbutis „Auska“. Norberto Tukaj / leidyklos „Lapas“ archyvo nuotrauka

Vasaros sezonas Palangoje prasidėjo nuo detektyvo – vasarį nuomininkams apleidus vieną vertingiausių vėlyvojo modernizmo vilų „Auska“ ir turtui atitekus Palangos savivaldybei, pasigesta, kaip praneša žiniasklaida, vitražų, baldų, šviestuvų ir kitų interjero detalių, vėl imtas kelti vėlyvojo modernizmo vertinimo klausimas.

1977 m. architekto Juozo Šipalio suprojektuota vila ant jūros kranto, skirta aukščiausio rango sovietinės nomenklatūros elito poilsiui, išsiskyrė ne tik įspūdinga architektūra bei prabangiu interjeru, bet ir sudėtingais technologiniais sprendimais – pavyzdžiui, Lietuvos kontūro baseinu, į kurį vanduo buvo tiekiamas iš jūros specialiai įrengta vandentiekio sistema. 

Šią vasarą leidyklos „Lapas“ pristatomame Palangos architektūros gide skaitytojai kviečiami susipažinti su vilos „Auska“ ir kitų pastatų istorijomis, padėsiančiomis geriau suprasti tiek kurorto, tiek šalies kurortavimo ir architektūros raidą.

Išskirtinės prabangos perlas ant jūros kranto

Viena knygos bendraautorių, architektūros istorikė Marija Drėmaitė teigia, kad „Auska“ yra išskirtinės vertės objektas ne tik architektūriniu, bet ir kraštovaizdžio, urbanistiniu, meniniu ir socialiniu aspektais: „Tokie objektai, statyti aukščiausios sovietų valdžios užsakymu, tapdavo vieta talentingiems architektams ir menininkams įgyvendinti savo idėjas, nes nomenklatūra pageidaudavo išskirtinių erdvių ir nevaržydavo projektuotojų standartais, reglamentais, neribodavo biudžeto“, – pasakoja M. Drėmaitė.

Pasak pašnekovės, šis vėlyvojo modernizmo statinys – su užuominomis į postmodernizmą – išsiskiria kaip vientiso dizaino objektas: „Ne tik pastatas, bet ir jo aplinka buvo kruopščiai suplanuota – specialiai suprojektuota tvora, pušyno parkas, suoleliai, pavėsinės, sargo būdelė ir turtingas interjeras, į kurį integruoti žymių Lietuvos menininkų autoriniai darbai.“ 

Kaip apžvelgiama Palangos architektūros gide, viloje buvo sukaupta daugiau nei šimto specialiai šiam pastatui nutapytų dailės kūrinių kolekcija, daugumą poilsio namų interjero elementų kūrė tuomečio „Dailės“ kombinato meistrai, o poilsio namų statybai naudotos tuomet išskirtinės medžiagos – iš Azijos atgabentas marmuras, iš Maskvos specialių sandėlių – keraminės plytelės, o langų ir durų apkaustai – iš Suomijos. 

SSRS Ministrų Tarybos svečių namai – dabar viešbutis „Auska“. Norberto Tukaj / leidyklos „Lapas“ archyvo nuotrauka
SSRS Ministrų Tarybos svečių namų interjeras – dabar viešbutis „Auska“. Norberto Tukaj / leidyklos „Lapas“ archyvo nuotrauka
SSRS Ministrų Tarybos svečių namai – dabar viešbutis „Auska“. Norberto Tukaj / leidyklos „Lapas“ archyvo nuotrauka
Moksleivių namai Palangoje – dabar pradinė mokykla. Norberto Tukaj / leidyklos „Lapas“ archyvo nuotrauka

Sunaikintas ir išsaugotas sovietmečio paveldas

Knygoje kurortą sovietmečio kontekste apžvelgęs architektūros tyrėjas Liutauras Nekrošius pasakoja, kad atkūrus nepriklausomybę Palanga itin išsiplėtė, tačiau kaip miestas ji daugiausia formavosi sovietmečiu: „Šiuo periodu poilsis pajūrio kurorte tapo masiškai prieinamas. Organizuoto poilsio infrastruktūrą – poilsio namus, sanatorijas, pensionatus – statė ir valdė organizacijos  iš visos SSRS. Tai lėmė, kad Palangos architektūrą sovietmečiu formavo itin platus ratas kūrėjų“, – pasakoja architektūros tyrėjas.

Pasak autoriaus, būtent tai lemia, kad šiandien sovietinį laikotarpį mums primena neįtikėtina architektūros įvairovė,  kurortą lyginant su panašaus dydžio miestais. O Palangos architektūrą tyrėjas apibūdintų kaip emocionalią: „Neišlikusią kavinę „Klumpė“ (1976, autorius Algimantas Mikėnas) pavadinčiau ironiška, vasaros skaityklą (1965, Albinas Čepys) – romantiška, o poilsio namus „Žilvinas“ (1967–1969, Algimantas Lėckas, inž. Kęstutis Augustinas) – drąsiais. Šiame mieste net vaikystė turėjo būti ypatinga: kosminė odisėja turėjo prasidėti dar mokykloje, studijuojant Mėnulio kalnus – čia pastatyta mokykla su observatorija (1987, Gintautas P. Likša, Irena Likšienė).“

L. Nekrošiaus teigimu, vardijant vertingus sovietmečio objektus, greta unikalios šiandienės „Auskos“ (1977, Juozas Šipalis), architektūros tyrėjas išskirtų naujojo brutalizmo eksperimentą, pastatą-skulptūrą kavinę „Banga“ (1979, Gintautas J. Telksnys), 2015 m. pralaimėjusią kovą su laiku ir nugriautą.

Apibendrindamas sovietmečiu iškilusius pastatus, knygos autorius teigia, kad Palangoje reprezentuotos pasaulinės moderniosios architektūros idėjos reiškėsi pavėluotai, tačiau, žinant tuometės biurokratijos specifiką, menką ekonominę dinamiką ir technologinį SSRS atsilikimą, šie kūriniai atspindi to laiko madas ir jos kūrėjų kūrybiškumą.

Daugiau apie architektūrinį sovietmečio paveldą Palangoje ir Šventojoje skaitykite ką tik pasirodžiusiame leidyklos „Lapas“ Palangos architektūros gide.

Roberto Daskevičiaus nuotrauka
Neišlikusi kavinė „Banga“ leidyklos „Lapas“ išleistoje knygoje „Palanga. Architektūros gidas“. Roberto Daskevičiaus nuotrauka
Marija Drėmaitė. Roberto Daskevičiaus nuotrauka
Liutauras Nekrošius. Asmeninio archyvo nuotrauka

 

„Palanga. Architektūros gidas“ – ketvirtoji leidyklos „Lapas“ leidžiamos gidų serijos knyga. Ją galima įsigyti leidyklos interneto svetainėje www.leidyklalapas.lt ir šalies knygynuose. Knygos „Palanga. Architektūros gidas“ autoriai – Viltė Migonytė-Petrulienė, Liutauras Nekrošius, Vaidas Petrulis, Martynas Mankus, Marija Drėmaitė.

Leidyklos „Lapas“ informacija

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien