„Vilius į gyvenimą stengėsi žvelgti kaip į žaidimą Dievo akivaizdoje.“ Pokalbis su teatro režisieriumi Ž. Beniušiu

Šiandien sukanka 70 metų, kai gimė Vilius Orvidas (1952–1992) – menininkas skulptorius, išgarsėjęs dėl savo įkurtos unikalios sodybos. Joje iki šiol išlikę ne tik įvairiausių jo paties bei kitų autorių meno kūrinių; gyvi ir prisiminimai, kaip su gilia įžvalga ir žemaitišku paprastumu Vilius čia kalbėdavo apie tikėjimą, jį liudydavo į sodybą priimdamas įvairiausio likimo žmones ir padėdamas jiems grįžti į gyvenimą.

Jau iškeliavęs amžinybėn, V. Orvidas atrasti savo gyvenimo kelią įkvėpė ir sesers vaikaitį Žilviną, kuris nuo mažens lankydavo sodybą ir jos slaptus kampelius. Vėliau sodyba ir vis gilesnė pažintis su dėdės paveldu paaugliui Žilvinui padėjo atrasti save, stiprino santykį su Dievu ir teikė nusiraminimo. O šiandien mano pašnekovas apie V. Orvidą pasakoja savo vaikams. Ir ne tik.

Ž. Beniušis rugpjūčio 19 d., penktadienį, kviečia atvykti į Orvidų sodybą, kur vyks atminimo vakaras-koncertas „Prisimenant Vilį“. O „Bernardinams“ Žilvinas dalijasi apie savo santykį su dėde, V. Orvido krikščioniškąjį tikėjimą ir laimingą balansavimą tarp dviejų pasaulių.

Kai V. Orvidas mirė, Jums tebuvo treji. Tačiau nuo vaikystės žinojot, kad toks Vilius gyveno, ir po to domėjotės jo gyvenimu. Ką ryškiausio pamenat iš pasakojimų apie jį – ir iš pačios sodybos, kurioje lankydavotės?

Mes ten pirmiausia važiuodavom lankyti mūsų prosenelės Mortos, Viliaus mamos. Kaip vaikui, man tai būdavo itin didelė žaidimų aikštelė. Kur viskas labai saugu. Galėdavai lipti ant akmenų aukščiausių, bet atrodė, kad niekas niekur nejudėjo, buvo stabilu. Su pusbroliais ir pusseserėm ten visą laiką žaisdavom. Kaip dabar vaikai vyksta į Disneilendą, taip aš, gyvenęs už kelių kilometrų nuo sodybos, su tėvais ar močiute ten važiuodavom.

Žinojau visas vietas, kur galima pasislėpti, kurie akmenys yra su skyle, pro kurią galima įlįsti, kad tavęs nerastų brolis. Ši vieta sudarydavo įspūdį ir dėl daugybės gyvūnų. Povai, asiliukai, fazanai… Ten būdavo visko – nuo tanko iki katerio. Maždaug trisdešimt metrų virš žemės kabo kateris! Mes įlipdavom į jį ir vairuodavom per dangų.

Kiekvieną kartą ten buvo galima rasti vis kažką kito. Močiutė sau darbuojasi, o mes, vaikai, žaidžiam, žaidžiam, žaidžiam.

Menotyrininkas Leonidas Bažanovas yra pasakojęs, kad, reikalui esant, jis Orvidų sodyboje būtų galėjęs pasislėpti nuo sovietų valdžios. Iš tikrųjų taip būtų buvę įmanoma?

Taip. Ten būdavo vadinamosios olos ir džiunglės, kur daug visokiausių kambarių, įrengtų keliais lygiais. Tarp akmenų būdavo pastatyti nameliai, kurie dar tęsdavosi po žeme ar į viršų, kur visiškai nesitikėdavai. Daug tokių keistų vietų, kai kur įėjimo nėra – turi atsinešti kopėčias ar stumti sieną, kad atsidarytų… Supratau, kad tai skirta kažkam slėpti, o paskui sužinojau, kad ten slėpdavo visokius žmones, kurie tuo metu nepatikdavo sovietinei valdžiai.

Garsiausias žmogus, kuris ten gyveno, buvo Justinas Mikutis – vaikščiojantis filosofas, kuris gal iš esmės nieko neparašė, bet savo kalbomis darė didelę įtaką garsiausiems Lietuvos menininkams ir filosofams. Pas Vilių jis glausdavosi, gyvendavo. Taip pat ir kiti žmonės. O mes, vaikai, jau vėliau ten landžiodavom.

Gal turite mėgstamiausią vietą sodyboje, kurią ir šiandien aplankote?

Turiu. Yra vieta, kur Vilius norėjo sukurti Saulės miestą – pastatyti daug mažų namelių iš molio, kad žmonės atvyktų ir galėtų gyventi. Kai buvau vaikas, jų dar buvo šiek tiek likę, paskui juos nuplovė lietus. Bet ta vieta liko, kūgiai iš molio, o šalia jų – medinis namelis, kur atvykdavęs Jonas Mekas sakydavo: „Aš čia galėčiau gyventi!“

Prie to medinio namelio yra tvenkinys, toks visas juodas, maudytis jame negalima. Salantuose sklando legenda, kad, kai Gorbačiovas čia atvažiavo ir pamatė tą tamsų tvenkinį, pasakė: „Štai, kuo tampa mūsų Sovietų Sąjunga!“

Kaip suprantu, sodyba Jus, kaip vaiką, formavo?

Tu ten galėjai rasti visko – nuo iškalto Geležinio vilko, Budos statulos iki, aišku, kryžių, krikščioniško meno. Ir pagoniško meno taip pat. Labai sujungianti vieta, visus tuos simbolius matydavau, už jų slėpdavausi, žaisdavau. Jie tapo mano vidaus dalimi.

O ką Viliaus artimieji apie jį pasakodavo? Kiek domėjausi, buvo tam tikros dramos: jo mama ir seserys turėjo kitokį požiūrį į gyvenimą, kūrybą. Orvidų giminė – bajoriškos kilmės, o Vilius buvo kitoks…

Giminaičiai minėdavo Vilių. Ir prisimindavo jį labai šviesiai, kaip labai gerą žmogų, kuris buvo kitoks. Prisimenu, kai apie jį kalbėdavom, tam tikrą akimirką sustodavom. Nustoji kalbėti iš pagarbos, nes tie dalykai, kuriais Vilius gyveno, tokie esmingi ir jo tikėjimas toks gilus, kad, jei kalbėsi toliau, – arba pradėsi verkti, arba tave tai labai giliai lies.

Bet būdavo daugybė labai linksmų istorijų. Man darė įspūdį, kad jis mėgdavo žaidimus. Žaisdavo tinklinį, spardydavo kamuolį. O kai sulaukdavo gimtadienio ir pas jį kas nors atvažiuodavo, Vilius mėgdavo slėptis tose olose, apie kurias pasakojau (šypsosi). Kad jo per gimtadienį jokiu būdu nesveikintų, nes jam tai nelabai patikdavo. Arba istorija, kaip jis pirko mašiną: jam vienintelis kriterijus perkant: „Ar yra radijas?“ Jeigu yra – vadinasi, mašina gera.

Dažniausiai žmonės apie mirusiuosius ir kalba linksmus, neįpareigojančius dalykus. O vidinio pasaulio aptarinėjimų ne tiek daug girdėdavau, nes būdavo jausmas, kad čia derėtų ir sustoti. Tai sukeldavo tam tikrą jautrumą.

O kada pradėjot išsamiau domėtis Orvido biografija, jo idėjomis?

Kai man buvo maždaug penkiolika. Visą savo paauglystę, kiek galėdavau, eidavau į sodybą, leisdavau ten laiką. Mane labai įkvėpė, kad jis baigė tik penkias klases, nes negalėjo mokykloje ilgiau išbūti. Man, kaip paaugliui, tai buvo artima: sistema ir man nebuvo iki galo priimtina. Su draugais išeidavom iš pamokų į mišką, pabūti prie upelio. Tarsi įkvėpti Viliaus, kuris irgi mėgdavo išeiti į gamtą, kur jo niekas nerasdavo. O paskui grįždavo namo, praklajojęs tarp miškų ir laukų.

Man, tuo metu paaugliui, dvasinio gyvenimo poreikis buvo didžiulis. O sodyba tiesiog traukė skaityti, domėtis. Ten jutau, kad yra Kažkas daugiau, man toji vieta suteikdavo nusiraminimą. Viskas sodyboje bylojo, kad nesu tik aš, kad pasaulis nesibaigia šiuo gyvenimu.

Rimtesnio tikėjimo pradžia?

Nuo penkiolikos pradėjau sąmoningai eiti į bažnyčią, kiek įmanoma daugiau melstis. Vakarais nuvažiuodavau į sodybą ir sėdėdavau ant akmenų. Kaip gera knyga, ji kiekvienąkart atskleidžia vis kai ką naujo – vaikui, paaugliui ir dabar, suaugusiajam. Tos dimensijos, tie dalykai, kurių, atrodo, anksčiau nepastebėjai, taip giliai šauna į širdį.

Kai augau, sodybą vadindavo Absurdo muziejumi. Arba Nesąmonių muziejumi. Nes ten daug visko. Bet, kai pradėjau sąmoningai joje vaikščioti, gilintis – nemačiau ten jokio absurdo. Anuomet skaičiau Jeaną Paulį Sartre‘ą, jis apie absurdą daug mąstė. Tačiau Viliaus sodyba buvo opozicija tam šleikštuliui, kurį Sartre‘as aprašė. Atrodė, kad sodyboje tinka kiekvienas dalykėlis – nors ir atrodė keista, kad kateris vos ne pakabintas danguje, medžiai yra šakomis į žemę, šaknimis į viršų. Keista, kad pelkėje įdėta Mergelė Marija su Kūdikėliu. Ar kad pastatyta didžiulė raketa, tankas, praeina povas… Visi šie dalykai kažkokiu būdu sąveikavo tarpusavyje, atrodė, kad taip ir turi būti.

Tie sodybos kontrastai taip gražiai tikdavo, kad parodydavo, jog ir mano, paauglio, kontrastai (įvairūs blogi dalykai apie mane) gali sugyventi manyje. Man asmeniškai tai teikė ramybę.

Keliskart paminėjote aukštai iškeltą katerį. Čia buvo kažkokia Orvido mintis?

Ten viskas tarsi turėjo savo simboliką ir kartu ji nebuvo primygtinai kišama. Dėl katerio nežinau, bet mes, vaikai, tuo kateriu plaukėm debesimis. Toks gal ir būtų simbolizmas.

Labai gražus!

Yra akmenyje iškalti ir pal. Jurgio Matulaičio žodžiai: „Nugalėk blogį gerumu.“ Prieini, paskaitai. Ir kai tą užrašą matai kiekvieną kartą, tai daro poveikį.

Paauglystėje pradėjau į sodybą vestis draugus, klausinėjau apie savo dėdę močiutes, giminaičius, pažįstamus, kad kuo daugiau galėčiau prisiliesti prie jo mąstymo.

Didžiausias įspūdis man buvo tas, kad jis neteisdamas priimdavo visus. Kiekvienas yra vertingas – žinutė paprasta, bet įeidavo giliai į širdį. Kiekvienas yra Dievo vaikas. Kartu Vilius kitiems buvo labai atviras ir tolerantiškas, bet sau reiklus ir labai valingas. Matėsi, kad jo krikščioniškas gyvenimas buvo labai gilus, bet kitiems leido tiesiog būti ir neaiškindavo, kaip kas turi gyventi.

Ir tai davė vaisių. Žmonės iš naujo įsikabindavo į gyvenimą ir vėliau Orvidui už tai dėkojo.

Sklido tos istorijos. Atvažiuodavo į kaimą daug žmonių, kurie pasipasakodavo, kaip šioje vietoje jie susitvarkė savo gyvenimą. Vieni atrado savo antras puses, kiti išbrido iš alkoholizmo ar narkotikų. Nors ten nebūdavo dvylikos žingsnių programos, bet viskas vykdavo gerumu: priimi žmogų tokį, koks jis yra, nebandai jo taisyti prievarta, bet leidi jam augti. Tiesiog myli jį. Ir žmonės keisdavosi.

Tai mane beprotiškai įkvėpė – supratau, kad aš irgi noriu taip gyventi. Gal ne visada pavyksta, bet šią stiprią žinutę saugau iki šiol.

Baigęs mokyklą pajutau poreikį atrasti asmeniškesnį santykį su Orvido paveldu, tad pradėjau keliauti po Lietuvą ir susipažinti su Vilių supusiais bendraminčiais, draugais. Susidariau sąrašą ir išmaišiau visą Lietuvą su jais bendraudamas.

Vienas žmogelis man papasakojo istoriją, kuri galėtų įprasminti tai, ką kalbėjau. Jis buvo metalistas. Ir kartą ėjo į Viliaus sodybą nusižudyti. Atėjo iš Utenos. Priėjęs pamatė, kad sodyboje stovi kryžiai, medžiai šaknimis į viršų, o ant tų šaknų kartuvių prikabinta. Tarsi pasiūlymas, jeigu ką. Žmogelis nusprendė ten vakare ir pasikarti.

Jis atėjo dieną, o Vilius tuo metu akmenyje kalė šv. Pauliaus Himną meilei: „Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai…“ Kaip suprantu, tie akmenys su šitais žodžiais turėjo būti pastatyti garbingoje sodybos vietoje, kad žmonės galėtų susipažinti. Taigi tas žmogus sutiko besidarbuojantį Vilių ir paprašė pernakvoti. Vilius atsakė: „Galėsi pernakvoti, jeigu man vieną paslaugą padarysi. Gal gali pabaigti kalti šitą tekstą?“

Ir dabar, nuvažiavus į sodybą, galima pamatyti tą akmenį: teksto pradžia gražiai iškalta, o paskui – labai negrabiu stiliumi… (juokiasi) Metalistas kalė tą tekstuką. Ir nenusižudė. Aš vėliau jį sutikau.

Ką per tuos susitikimus dar supratote?

Na, mano manymu, Vilius į gyvenimą labiausiai stengėsi žvelgti kaip į žaidimą Dievo akivaizdoje. Jis sakydavo: „Aš čia tik trumpam atvykau pabūti. Gyvenimas yra kaip mirksnis, mes tik pažaidžiam ir paleidžiam.“ Kartais man atrodo, kad mes pamirštame, jog daug kas gyvenime yra žaidimai – tik jie mums tampa pernelyg svarbūs. Pavyzdžiui, žaidimas, kai kepi pyragą, jis subliūkšta, ir tada eini iš proto, tris dienas su niekuo nesikalbi. Dėl pyrago. Arba kuri verslą, kuris sugriūva, tada puoli į depresiją, ir viskas. Pamiršti, kad juk viskas praeis, tai tėra vienas iš žaidimų.

Gali skulptūrai nulūžti nosis, ir menininkas nuo streso atsidurs ligoninėje. O Viliaus supratimas buvo toks: jis kalė tą tekstą. Bet jis leido jį pabaigti kitam. Žiūri į tą akmens plokštę ir matai – tai yra taiklus nepataikymas. Tu tartum leidi klaidai egzistuoti.

Žmonės pasakoja, kad Vilius prieš kiekvieną savo darbą įsiklausydavo į akmenį, kai kurių akmenų neliesdavo. Nes nerasdavo to, ko jam reikėdavo. O kai kuriuose rasdavo, ką tas akmuo jam asmeniškai reiškia.

Jis labai mėgdavo palikti akmens įskilimą, neaiškų toną kaip autentiškumo išraišką. Iš pradžių atrodo, gal tai neteisinga. Bet paskui pamatai, kad taip ir turi būti – ne iki galo teisingai, ne iki galo tvarkingai. Tas netobulumas ir yra visas grožis.

Toks Viliaus santykis su menu mane labai žavėjo. Manau, kad panašiai buvo ir su žmonėmis – jis pamatydavo, kad jų netobulumas yra dalis jų grožio. Ir žmonės priimdavo, pamildavo savo netobulumą. O kai pamilsti, gal tada pasidaro šiek tiek lengviau.

Tai, žinoma, neturėjo patikti tuometinei valdžiai.

Toks jo nusiteikimas į pasaulį ir jo sodybą labai nepatiko bet kokį autentiškumą norėjusiai nužudyti sovietų valdžiai, tad natūralu, kad sodybą buvo bandyta ne kartą nugriauti, kėsintasi ir į Viliaus tėvo Kazimiero gyvybę. Tačiau ta vieta, nepaisant didelio spaudimo, augo, ir daug kam ji tapo mažu autentiškos laisvės lopinėliu.

Žinome apie stiprų Viliaus Orvido tikėjimą, jo ypatingą santykį su Dievu. Bet niekur neradau istorijos, kaip tas tikėjimas užgimė. Viename filme pats Orvidas pasakoja, kad „grįžęs iš armijos, gyvenau pasaulietinį gyvenimą, nusipirkau mašiną…“ O paskui staiga (ar ne staiga) jis tampa tuo garsiuoju dvasinguoju Orvidu. Kada ir kaip įvyko tas lūžis?

Jis gyveno Žemaitijoje, o joje – aš pats, kaip žemaitis, galiu pasakyti – dar yra tas pagoniškos dvasios jausmas. Vilius mylėjo gamtą, joje rasdavo tam tikrą dvasingumą. Katalikybė, krikščioniškumas sustiprėjo gal paskutinį jo gyvenimo dešimtmetį.

Nuo pat vaikystės jis buvo labai ligotas, o kai jam buvo apie dvidešimt metų, jis dar labiau sirgo. Kai grįžo iš armijos, vėl atkrito. Man atrodo, kai prisilietė prie mirties, nuolat kentėjo ir jautė savo laikinumą, tai jį perkeitė. Jis ieškojo alternatyvių gydymosi būdų, nes to meto medicina, matyt, nelabai padėjo. Ir kartu jis rinko, gelbėjo akmenis nuo sunaikinimo dėl melioracijos.

Tas žiūrėjimas į gamtą kaip į brolį ir sesę (kol kas dar be jokio krikščioniško transcendentinio pamato), kiek aš esu įsigilinęs, buvo pirmiausia.

Tais laikais tam, kad akmuo nebūtų sunaikintas, jį reikėdavo paversti meno kūriniu. Tokiu atveju akmens nepaims, iš jo nepadarys skaldos ir neties kelių. Tad jisai tuos akmenis atitempdavo ir ką nors iškaldavo. Ir tada atvažiavusi sovietinė nomenklatūra negalėdavo nieko daryti. Tokia paprasta pradžia, kuri virto, kaip sakė Jonas Mekas, vienu didžiausių XX a. skulptūros meno kūrinių pasaulyje.

O toliau Vilius pradėjo ieškoti, gilintis į dvasinius dalykus, ieškojo, kas slypi už to medžio ir akmens. Jis išbandė įvairiausių religinių praktikų. Reikia nepamiršti, kad tai buvo devintojo dešimtmečio pabaiga, perestroika, atsirado vis naujų dvasinių knygų. Žmonės pradėjo norėti dvasingumo, nes ateizmas jau buvo patyręs visišką krachą.

Manyčiau, kad krikščionybė labai natūraliai išplaukė iš jo ieškojimų. Tuo metu Žemaitijoje buvo labai stipri pranciškoniška dvasia. Vilius turėjo knygelę apie šv. Pranciškų ir joje rado viską, kuo pats gyveno – brolis mėnulis, sesė saulė, Pranciškaus malda… Pranciškus stato bažnyčią nuo pamatų, Vilius stato sodybą, abu nė vieno žmogaus neatmeta, abu gyvena asketiškai ir t. t.

Kalbant apie Orvido sąsajas su šv. Pranciškumi, galima paminėti ir tai, kad jų abiejų artimiesiems buvo labai sunku priimti tokį gyvenimo būdą. Pranciškaus šeima nesuprato, ką jis daro, kodėl viskuo aprūpintas jaunas vyras atsisako patogaus, turtingo gyvenimo. Spėčiau, kad ir Vilius Orvidas tam tikra prasme buvo nesuprastas žmogus?

Aš nesakyčiau, kad jis šeimoje, giminėje buvo nesuprastas. Kiek žmonės gali, tiek jie ir supranta. Jis gyveno tą „pašvęstą gyvenimą“ dėl sodybos, o kiti šeimos nariai tuo metu kūrė savo šeimas, atsirado vaikų. Kiekvienas turi savo pašaukimą. Tuo metu griuvo Sovietų Sąjunga, atėjo laukinis kapitalizmas, ir tokio pasišventimo, tokio gilumo, tokio tarnavimo dvasinei idėjai nepakartosi. Kiekvienas turi savo autentišką kelią.

Toks didelis sodybos mastas! Ir ne tik sodybos – jo sukurtų darbų yra visame pasaulyje. Tokį kelią sunku kopijuoti ir, manau, net nereikia.

Sodyboje galima pamatyti ir iškaltą Viliaus Orvido litaniją. Man tai buvo didelis atradimas, nes iš pradžių ją vienoje katalikiškoje stovykloje išgirdau giesmės pavidalu. Nuostabūs žodžiai. Jeigu nežinotum, galvotum, kad pats šv. Pranciškus juos parašė.

Visiškai.

Man labiausiai įsiminė ši eilutė: „Tu esi tylinti, amžina išmintis – aš triukšmingas nežinojimas.“ Visiškai taikliai.

Šitoje litanijoje kiekvienas gali atpažinti savo gyvenimo etapus. Taip, Vilius rašydavo. Yra išlikę sąsiuvinių su jo mintimis. Ir poeziją kurdavo. Bet didžioji poezija buvo jo sodyba, o litanija, iškalta sodyboje, atspindi jo tikėjimo patirtį.

1989 m. jis davė laikinuosius, vienų metų, pranciškono įžadus. Kai tai įvyko, vienuoliai prašė, kad jis paliktų sodybą ir apsigyventų Kretingos vienuolyne. Jie Viliui davė užduotį iš akmens padaryti vienuolyno grindis, trinkeles. Nes jis juk akmentašys, moka tai daryti. Pasakojama, kad jis tiesiog pabėgdavo iš to vienuolyno ir grįždavo atgal į sodybą.

Ir čia labai įdomu: jis gyveno tarsi neprisirišęs prie nieko, sakydavo: „Aš galiu gyventi ir be sodybos, aš galiu išeiti.“ Bet, kai reikėjo to iš tiesų atsisakyti ir jis nuėjo į vienuolišką celę, kur turėjo gyventi pagal regulą, Vilius pabėgo. Kalė kalė tuos akmenis grindims, bet atsistojo, sėdo į autobusą, grįžo į sodybą – taip ir nebeprisikvietė jo pranciškonai. Kažkas kitas turėjo trinkeles pabaigti [juokiasi].

Jis paskui sakė, kad išėjo iš vienuolyno, nes norėjo, „kad kibirkščiuotų“. Ką tai reiškia? Jis tarsi pasirinko laisvesnį kelią, kai gali bet kada nupulti, o ne tokį, kai užsivelki abitą ir esi paženklintas tam tikra sistema. Jam buvo artimiau marškiniai, kelnės.

Kitas dalykas – tas paradoksas, kad Vilius norėjo būti laisvas, bet laisvas iki galo galėjo jaustis tik savo sodyboje.

Pats esate teatro režisierius, dėstytojas ir profesionalus klounas. Kas Jums, galbūt žiūrint iš šio taško, atrodo įdomu apie V. Orvidą?

Kai studijavau klounados istoriją, mokėmės apie šventuosius kvailius – jurodivus. Kvailiai dėl Kristaus, fools for Christ. Vakarietiškoje tradicijoje vienu pirmųjų tokių klounų laikomas šv. Pranciškus. Jis klouniškas tuo, kad palikęs savo sotų gyvenimą bažnyčioje išsirengė visiškai nuogai prieš savo tėvą, apsigaubė maišu – atsižadėjo šio pasaulio ir visiems parodė, kad be to, kuo jie gyveno, yra kažkas Kitokio.

Senuosiuose piešiniuose klounai vaizduojami kaip stovintys viena koja ant uolos, o kita – virš bedugnės. Balansuojantys. Ir besišypsantys. Tie šventieji kvailai tarsi sujungia prasmę, esmą, tvarką (kas yra uola) ir tą chaosą, bedugnę, žaismą. Ir jie šypsosi.

Viliaus litanijoje tą galime matyti: Tu esi viskas, aš esu niekas. Mums tarsi rodoma, kad Viliaus asmenybė bando suvienyti esmą ir niekį. Prasmę ir beprasmybę.

…o litanijos pabaigoje sakoma: „Bet aš laimingas.“

Taip. Ir jį dažnai pavadindavo kvailiu. Dažnai tekdavo girdėti visokių istorijų apie „nesąmonių muziejų“, arba „kvailysčių muziejų“. Žmonės juokdavosi iš jo, ir tų pašaipų būdavo daug. Jis pats yra sakęs, kad priprato prie to, jog žmonės iš jo šaiposi.

Kaip šventasis kvailys vaikšto ant atbrailos, taip ir Vilius norėjo, „kad kibirkščiuotų“. Kad nestovėtų vien ant uolos, gyvendamas pagal vienuolyno regulą. Jis bandė rasti gyvenimo balansą. Ir galų gale jis jausdavosi laimingas, kad gali balansuoti.

Man atrodo, ta litanija rodo suderinimą. Kodėl jis gali pabaigoje ištarti, kad yra laimingas? Nes tai yra žmogus, kuris giliai suprato, kad Dievas jį myli. Ir kad jisai yra Dievo vaikas. O tada gyvenimas tampa žaidimų aikštele. Tu ateini, pažaidi dalykus, o jei prisidirbi – pakeli akis į Dievą ir pasakai: „Tėti, atsiprašau.“ Todėl jis gyveno maldingą išpažinties gyvenimą. Ir ta sodyba buvo tam tikra jo išpažintis.

Daug Viliaus minčių buvo gan pranašiškos, pavyzdžiui, apie ekologinius dalykus.

Aš net pasižymėjau jo citatą: „Viskas yra gyva, ir Žemė, ir vanduo. Jeigu juos užteršiam, mūsų gyslomis teka užterštas kraujas.“ Arba: „Žemę gali išgelbėti tik pranciškoniška sąjunga su gamta.“

Jautė, kad gamtos nepaisymas, jos nuodijimas tarsi nuodija pačią žmoniją ir jį patį. Tai žeidė jį iš vidaus.

Kaip manot, kas dar būtų aktualu šių dienų žmogui, kalbat apie V. Orvido mąstyseną, palikimą? Ne vien mažam skaičiui specialistų, kurie vertina jo meno kūrinius, bet ir „paprastam žmogui“? Kas galėtų jam prakalbėti?

Viena man brangių Viliaus minčių – kad menas tarnautų išlaisvinimui, o ne pavergimui. Man atrodo, kad menas šiandien tampa įrankiu kuo ilgiau išlaikyti dėmesį, kad pirktum serialą, žiūrėtum jo vis daugiau, pabėgtum nuo savo gyvenimo ir t. t. Bet tavo veikla, kūryba turi išlaisvinti žmogų. Ką tai reiškia? Tai neturi išlaisvinti žmogaus aistrų, bet padėti laisvintis nuo egoizmo, savimeilės – kas iš esmės yra puikybė.

Jurodivai ir apsimesdavo tais kvaileliais. Apsimesdavo ir Vilius: kai atvažiuodavo ekskursijos, niekam nesakydavo, kad jis yra tas Vilius Orvidas. Arba apsimesdavo, kad ne jisai daro tuos meno kūrinius. Duodamas interviu visada sakydavo: „Čia ne aš darau, čia Aukščiausiasis daro per mane. Čia mano nieko nėra.“

Noras suvaldyti savo puikybę ir aistras dabar gal ir nepopuliariai skamba. Bet man atrodo, kad jauni žmonės yra pasiilgę šitos gražios kelionės, „Žiedų valdovo“ jausmo: aš nugyvensiu gyvenimą dėl didesnių dalykų! Nunešiu Žiedą iki galo, kiek reikės – ištversiu.

Kita šiandien svarbi Viliaus mintis – kad visi žmonės yra vertingi. O žmogaus gerumas yra beprotiškai keičiantis kitus.

Galiausiai paminėčiau džiaugsmą. Visi Vilių atsimena kaip džiaugsmingą žmogų. Apie jo šypseną pasakojama: „Džiaugdavosi kaip vaikas.“ Manau, kad jis gyvendavo su šypsena, o melsdavosi su didžiausia ramuma.

Jo sodyba man visada išliko kaip žaidimų aikštelė. Ir dabar ten matau atvažiuojančių suaugusių žmonių, kurie ten lipa, eina… Jie elgiasi kaip vaikai, jie atranda: „Ateik čia, pažiūrėk!“ Dabar gal tų žmonių būna mažiau, sodyba paversta muziejumi. Bet, kiek pamenu iš savo paauglystės ir mažų dienų, kiekvienas ten galėdavo žaisti, kvailioti. Ir džiaugtis.

Kaip tik mačiau vaizdo įrašą iš Orvido laidotuvių. Jis buvo pašarvotas sodyboje. Žmonės susirinkę rimti, kostiumuoti – ir užsilipę ant tų aukštų akmenų…

Lipti akmeniu yra labai smagus dalykas. Lipti nuo vieno ant kito, peršokti kažką… Tai yra faina. Atsimenu, kaip mano tėtis, rimtas žmogus, sodyboje šoko nuo akmens prie akmens – ir aš nustebau: „O, jisai irgi gali toks būti?!“ (šypsosi) Tame yra daug džiaugsmo.

Vilius visąlaik su viltimi kalbėdavo apie pomirtinį gyvenimą, kad jis egzistuoja. Jam tai nebuvo išmislas. Jam tai buvo tam tikra tąsa kažko kito ir geresnio. Tad šioj žemėj tarsi nereikia labai nerimauti. Aš pats, jei užsidarau, prisimenu, kad reikia tik kiek įmanoma mylėti vieniems kitus, priimti. Ir šokinėti per tuos savo gyvenimo akmenis.