Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Skaitymo ir žiūrėjimo laikas:

18 min.
Vilkiškių dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Skaitymo ir žiūrėjimo laikas:

18 min.

Vilkiškių dvaras ant vaizdingo Merkio kranto

XIX a. antroji pusė dvarams – didelių permainų laikas. Modernėjantys socialiniai ir ekonominiai santykiai, vidinės Rusijos imperijos reformos keitė bajorų padėtį. Pamažu jie neteko privilegijuoto luomo statuso, tad prestižą palaikė tradicija, tapusi pagrindiniu namų gyvenimo akcentu.

Pasak dr. Tamaros Bairašauskaitės, XIX a. antrojoje pusėje bajorai gyveno lyg apgultoje tvirtovėje – jų apsisaugojimu nuo išorinio pavojaus tapo tradicijos, todėl šis luomas mažai prisidėjo prie modernizacijos ir demokratėjimo. Kontaktai su išoriniu pasauliu už dvaro ribų buvo palaikomi per Bažnyčią ir lankymąsi savivaldos centruose ūkio bei teisiniais reikalais.

Tarp dvarininkų išpopuliarėjo turistinės pažintinės ir gydomosios kelionės. Būtent kelionės ir nuo XVIII a. plitusi architektūrai ir statybai skirta literatūra bei periodinė spauda tapo statybos naujovių įkvėpimu. Puikus pavyzdys – Zakopanės stiliaus teoretikas ir iniciatorius dailininkas Stanislawas Witkiewiczius (Stanislavas Vitkevičius), gimęs Pašiaušės dvare (Kelmės r.).

XIX a. pabaigoje jis su bičiuliais išvyko į Zakopanę, tuo metu besikuriantį Tatrų kalnų kurortą Pietų Lenkijoje, pasigydyti tuberkuliozės. Dailininkas taip susižavėjo vietine kalniečių architektūra, kad jos pagrindu suformulavo Zakopanės stiliaus principus, pasak jo, turėjusius tapti nacionaliniu lenkų stiliumi. Mūsų regione tai vienas ryškiausių medinės architektūros stilių, pavieniais pavyzdžiais persikėlusių ir į Lietuvos XIX a. pabaigos–XX a. pradžios medinę architektūrą (S. Witkiewicziaus projektuota neišlikusi Saldutiškio geležinkelio stotis, stiliaus atgarsiai Vilniaus vilose), dvarų interjerus (Pakruojo dvaro rūmų valgomasis).

Vis dėlto medinėje dvarų gyvenamojoje architektūroje naujoves stelbė tradicijos, todėl pastatų tūriai, eksterjero dekoras kito nežymiai. Modernėjimui labiau pasidavė rūmų suplanavimas – iš reprezentacinio apartamento miegamieji perkelti į antruosius aukštus, mezoninus arba priestatus-flygelius. Siekiant technologinių naujovių, į rūmą iš atskirai stovėjusio pastato perkelta virtuvė. Ši naujovė susijusi su angliško tipo lieto ketaus viryklės masišku išplitimu – maisto ruoša tapo saugesnė ir švaresnė.

Vilkiškių dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Vilkiškių dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Vilkiškių dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Vilkiškių dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Vilkiškių dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Vilkiškių (Merkio Vilkiškių) dvaro rūmai, pastatyti XIX a. antrojoje pusėje, pasižymi istorizmo laikotarpio medinės architektūros bruožais. Tai stačiakampio plano pastatas, kurio centrinėje dalyje virš stogo iškeltas dvipusis mezoninas. Pagrindiniame (pietvakarių) fasade – atviras dviaukštis prieangis su mezonino dalyje įrengtu balkonu. Stoge – tūriniai švieslangiai, strategiškai apšviečiantys pastogėje įrengtas erdves.

Mezonino patalpose veikiausiai buvo įrengti kambariai vaikams arba tarnams, pasėdėti skirtos patalpos. Po visu pastato plotu įrengti rūsiai, kuriuose galėjo būti įkurta virtuvė, kaip buvo būdinga XIX a. mūriniams rūmams. Tačiau virtuvė rūsių patalpose buvo tinkama tik dideliuose dvaruose, kur dirbo daug tarnų. Kitu atveju – viename lygyje su valgomuoju esanti virtuvė buvo daug patogesnė.

Pastato pirmame aukšte patalpos išdėstytos dviem eilėmis, daugelis jų pereinamos. Pietinėje rūmų pirmojo aukšto dalyje yra koridorius, jungiantis miegamuosius, tai yra privačias erdves arba / ir ūkines patalpas, tarp jų virtuvę, kredensą, maisto laikymo patalpas. Koridorius gana platus, jame įrengti laiptai į mezoniną. Greta smulkių patalpų koridoriaus gale – šoninės durys į lauką.

Viename iš istorinių Vilkiškių dvaro žemėlapių, nubraižytame 1939 m., pavaizduotas nedidelis pastatas greta pietinio rūmų fasado. Galima nuspėti, kad tai lauko virtuvė arba su jos funkcijomis sietinos patalpos – ledainė, sandėliukas. Arti rūmo statyta virtuvė ar maisto bei produktų laikymo patalpos leisdavo greičiau į virtuvę pernešti produktus ir patiekti neatšalusį maistą.

Kalbant apie šio konkretaus dvaro rūmo suplanavimą, verta prisiminti, kad XX a. viduryje čia veikė mokykla, kurios reikmėms galėjo būti keičiamas ir pastato planas. Apžvelgus pastato architektūros matmenis, regis, didesnės žalos autentiškam planui nepadaryta.

Dvarininkų namas pastatytas ant aukšto akmens mūro cokolio, rūsio patalpas apšviečia tankiai įrengti segmentinių sąramų švieslangiai. Sienos rąstinės, bet apkaltos horizontaliomis, profiliuotomis dailylentėmis. Dailylenčių paplitimas sietinas su masine mechanizuotų lentpjūvių produkcija. Apatinė sienų dalis apkalta trumpomis vertikaliomis dailylentėmis, sudarančiomis polanginę juostą.

Toks sprendimas patogus priežiūrai – lentelėms supuvus lengviau jas keisti – nereikia nulupti pusę fasado ilgio dengiančios lentos. Langų angos – romantizmo architektūrai būdingos segmentinių arkų formos. Tai dar vienas ženklas, kad medinė architektūra atkartojo mūro architektūros tendencijas. Įspūdingiausios trumpųjų fasadų sudvigubintos langų ir durų angos taip pat būdingos XIX a. pabaigai. Langų apvadai siauri, profiliuoti. Viršlanginės ir polanginės lentos dekoruotos floristiniais ornamentais. Gausūs drožiniai dvarų medinių rūmų architektūroje, kaip ir profiliuotos dailylentės, atsiranda išplitus lentpjūvių produkcijai.

Rūmų vidaus dekoro išlikę mažai. Po restauravimo paliktos autentiškos durys, medinio parketo fragmentas, glazūruotų keraminių koklių krosnys. Vidaus sienos tinkuotos, tačiau polichrominiai tinko tyrimai, atlikti 2012 m., nebuvo išsamūs – tyrėjams nepavyko ištirti sienų viršutinės dalies prie iš tinko suformuotų karnizų, tai rekomenduota atlikti vėliau. Būtent karnizinė dalis XIX a. antrojoje pusėje ir pabaigoje, įsivyravus trafaretinei sienų tapybai, dažnai dažyta juostelėmis.

Žinoma, negalima atmesti tikimybės, kad ankstyvų tinko dažymo sluoksnių, audinio ir itin populiarių popierinių apmušalų, kuriais buvo dengiamos gyvenamųjų ir reprezentacinių patalpų sienos, tiesiog neišliko. Tikimybė padidėja vien įvertinus, kad po Pirmojo pasaulinio karo iš šešiolikos rūmų patalpų, kaip įvardina šaltinis, šešios buvo apgriautos ir negyvenamos, o likusiose patalpose gyveno skirtingos šeimos, kurioms priklausė po keturis, du ar vieną kambarį.

Rūsio patalpose taip pat buvo gyvenama – jose apsistojo keturi darbininkais įvardinti suaugusieji ir net devyni vaikai. Interjeras turėjo dar labiau pakisti po Antrojo pasaulinio karo čia įkūrus mokyklą.

Mokyklos funkcija pakeitė ne tik rūmų interjerą – smarkiai pakito ir aplinka, tiksliau XIX a. pabaigoje suformuotas parkas, natūraliai peraugantis į miško masyvą. XX a. pirmosios pusės žemėlapiuose vakarinėje dvaro sodybos pusėje dar galima matyti medžių alėją, vedusią dvaro koplyčios link. Iš jos dabar likę tik akmens mūro pamato fragmentai. Iš parko struktūros, kurią sudarė geometrinio suplanavimo reprezentacinė centrinė dalis ir ją apsupęs peizažinio planavimo tipo parkas, šiandien matomas tik 2019 m. atkurtas parteris. Išlikę keletas liepų alėjų, pavienių medžių.

Vilkiškių dvaras. Šalčininkų rajono savivaldybės nuotrauka
Vilkiškių dvaras. Šalčininkų rajono savivaldybės nuotrauka
Vilkiškių dvaras. Šalčininkų rajono savivaldybės nuotrauka
Vilkiškių dvaras. Šalčininkų rajono savivaldybės nuotrauka
Vilkiškių dvaras. Šalčininkų rajono savivaldybės nuotrauka
Vilkiškių dvaras. Šalčininkų rajono savivaldybės nuotrauka
Vilkiškių dvaras. Šalčininkų rajono savivaldybės nuotrauka
Vilkiškių dvaras. Šalčininkų rajono savivaldybės nuotrauka
Vilkiškių dvaras. Šalčininkų rajono savivaldybės nuotrauka
Vilkiškių dvaras. Šalčininkų rajono savivaldybės nuotrauka
Vilkiškių dvaras. Šalčininkų rajono savivaldybės nuotrauka
Vilkiškių dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Vilkiškių dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Vilkiškių dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Vilkiškių dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Vilkiškių dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Vilkiškių dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Vilkiškių dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Vilkiškių dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Vilkiškių dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Vilkiškių dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Vilkiškių dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Vilkiškių dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Vilkiškių dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Už pagalbą rengiant pasakojimą dėkojame Šalčininkų rajono turizmo ir jaunimo centro direktorei Violeta Baranovskai, Erikai Sudnickai.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.