Vidutinis skaitymo laikas:

17 min
Mokiniai, vaikai.
Vilniaus Žydų realinė gimnazija (Rūdninkų g. 6, dabartinis adresas – Rūdninkų g. 8), 1938 m. VVGŽM / Limis.lt archyvo nuotrauka

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Vilna – Lietuvos Jeruzalė (I). Žydų realinė gimnazija ir Žydų muzikos institutas

Žydų tarybos – Judenrato – būstinėje, esančioje Rūdninkų gatvės 8-uoju numeriu pažymėtame pastate, tarpukariu virė gyvenimas. Jame veikė Žydų realinė gimnazija, viena iš prestižinių miesto mokyklų, kurią globojo YIVO institutas, ir tai buvo pirma mokykla mieste, kurioje buvo dėstoma jidiš kalba.

Reikia paminėti ir tai, kad XX a. pradžioje tautinių bendruomenių mokyklose keletą dalykų būdavo privaloma dėstyti ir valstybine kalba, pirmiausia privaloma buvo valstybinė kalba, taip pat šalies istorija ir geografija dažnai būdavo dėstoma valstybine kalba. Pavyzdžiui, kol Vilniaus kraštas priklausė Lenkijai, visuotinė geografija Realinėje gimnazijoje buvo dėstoma jidiš, o Lenkijos geografija – lenkų kalba. Mokykloje dėstė puikūs specialistai, joje darbavosi ir nemažai Vilniuje aktyvių kultūros veikėjų: čia dirbo žymus poetas, kūręs jidiš kalba, Moišė Kulbakas. Galbūt kai kuriems vilniečiams pažįstamas iš jo parašytos poemos „Vilnius“.

Beje, Moišė Kulbakas gyveno čia pat, už kampo – Karmelitų gatvėje. Ši poema laikoma giliausiu ir gražiausiu kūriniu apie Vilniaus miestą. Pasitelkdamas švelnų elegijos verlibrą, netikėtų metaforų, drąsių apibendrinimų, poetas lakoniškai ir ekspresyviai piešia Vilniaus vaizdą. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą Stasys Anglickis buvo išvertęs šį kūrinį į lietuvių kalbą. 1997 m., švenčiant Vilniaus Gaono 200-ąsias mirties metines, poema buvo išleista septyniomis kalbomis, gausiai iliustruota. Siekiant įamžinti poeto atminimą numatoma pastatyti Vilniuje skulptūrą „Vandens nešėjas“ (skulpt. Romas Kvintas). Vandens nešėjas – vienas ryškiausių M. Kulbako poemos „Vilnius“ simbolių.

Susėdęs žmonių būrys.
Poetas Moišė Kulbakas (antroje eilėje trečias iš kairės) tarp gimnazistų. Wikipedia.org nuotrauka
Portretas.
Poetas Moišė Kulbakas. Jad Vašem archyvo nuotrauka
Vyras, moteris ir berniukas.
Poetas Moišė Kulbakas su šeima. Jad Vašem nuotrauka
Portretas.
Poetas Moišė Kulbakas. Wikipedia.org nuotrauka
Sėdi prie stalo.
Poetas Moišė Kulbakas (kairėje). Wikipedia.org nuotrauka
Žmonių portretai.
Žydų realinės gimnazijos vinjetė. JAV holokausto memorialinio muziejaus archyvo nuotrauka
Dokumentas.
Žydų muzikos instituto dokumentas ant firminio blanko, kuriame matosi ir instituto adresas. Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotrauka

Ištrauka iš poemos „Miestas“ (liet. pavadinimas – „Vilnius“). Neminint miesto vardo apie Vilnių poemoje rašoma:

Tu esi Lietuvon įstatytas tamsus talismanas, / Apipintas kerpėm ir samanom pilkom; / Kiekviena siena – pergamentas, / kiekvienas akmuo – šventas raštas, / Išdėlioti mįslingai ir praskleisti nakčia, / Kai ant senos sinagogos sustiręs vandens nešėjas / Stovi ir barzdą užvertęs skaičiuoja žvaigždes.“

Gimnazijoje taip pat dėstė mieste populiarus muzikos pedagogas Jakovas Geršteinas, Holokausto metais neapleidęs savo pedagoginio pašaukimo ir vadovavęs chorui Vilniaus gete. Taip pat mokykloje dirbo dailininkas Jakovas Šeras – jis yra vienas iš tų Vilniaus žydų dailininkų, kurio kūrybinis palikimas buvo faktiškai sunaikintas Antrojo pasaulinio karo metais. Tik dalis jo darbų išliko muziejų ir privačiose kolekcijose. Dailininkas ypač mėgo vaizduoti Vilniaus žydų kvartalo kiemus ir gatves. Jo kūryboje atsispindėjo per šimtmečius susiformavęs Vilniaus žydų gyvenimas, tekantis siauruose miesto skersgatviuose ir kiemuose. Istorija, gamta ir Vilnius – tai buvo pagrindiniai menininko kūrybinio įkvėpimo šaltiniai.

Užupio vaizdas.
Dailininko, Žydų realinės gimnazijos dėstytojo Jakovo Šero tapyba. Wikipedia.org nuotrauka

Gimnazijos salėje vykdavo kultūros renginių ir miesto publikai. Pavyzdžiui, čia vyko modernistinio literatų ir menininkų sąjūdžio „Yung Vilne“ – „Jaunasis Vilnius“ – poezijos skaitymai, lėlių teatro „Maidim“ pasirodymas. Pastarasis teatras buvo įkurtas dar 1933 metais. Jį inicijavo vietinis jaunimas po to, kai Vilniuje pamatė gastroliuojantį „Modokot“ marionečių teatrą iš Niujorko. „Maidim“ spektakliai buvo skirti suaugusiesiems ir vaikams. Teatro spektakliai pasižymėjo turtinga jidiš kalba.

Tiek poezijos skaitymo, tiek teatro renginių metu dažnai buvo renkamos lėšos gimnazijai. Šiame kieme buvo įsikūrusi dar viena svarbi švietimo institucija – Žydų muzikos institutas. Jis buvo įkurtas 1924 m. ir veikė iki 1940-ųjų. Šį institutą įsteigė ir išlaikė Žydų draugija menui remti. Institutą išlaikė žydų organizacijos, tačiau jis veikė pagal bendrą Lenkijos konservatorijų programą, atostogos buvo skelbiamos per oficialias valstybės šventes, per Velykas ir Kalėdas. Instituto dokumentuose, išlikusiuose Lietuvos literatūros ir meno archyve rašoma, kad institute dėstoma jidiš kalba, tačiau sunku pasakyti, kokia apimtimi tai vyko, nes ir tarp studentų, ir tarp dėstytojų buvo nemažai kitataučių, todėl jidiš kalba jie vargiai galėję kalbėti.

Vyrai scenoje.
Žydų muzikos instituto mokiniai. Jad Vašem archyvo nuotrauka
Vyrai su saksofonais.
Žydų muzikos instituto mokiniai. Jad Vašem archyvo nuotrauka
Vyrai ant scenos.
Žydų muzikos instituto mokiniai. Jad Vašem archyvo nuotrauka

Į institutą buvo priimami gabūs vaikai nuo 7 metų. Čia buvo ruošiami pianistai, dainininkai, stygininkai, dėstomi bendrieji muzikos dalykai. Institutas turėjo savo orkestrą ir operos studiją. Vilniaus lietuviškoje ir lenkiškoje spaudoje dažnai pasirodydavo teigiamų atsiliepimų apie Žydų muzikos instituto surengtus koncertus ir mokinių pasirodymus. Praėjus vos metams po instituto įkūrimo, lenkiškoje Vilniaus spaudoje buvo giriamas instituto plėtros tempas, teigiamai atsiliepiama apie pedagogus, giriami pažangūs mokiniai.

Vėlesnėse recenzijose Žydų muzikos institutas netgi buvo vertinamas kaip pirmaujanti muzikos mokykla mieste. Kadangi vienas iš Žydų muzikos instituto uždavinių buvo lavinti žydų bendruomenės muzikinį skonį, jie mėgino rengti renginius, kurie padėtų įgyvendinti šį tikslą. Vienas iš įdomių pavyzdžių buvo klasikinių operų vertimas į jidiš kalbą. 1928 m. instituto direktorius Rafaelis Rubinšteinas į jidiš kalbą išvertė Giuseppe’s Verdi operą „Traviata“. Operos pasirodymas spaudoje buvo vertinamas kaip sėkmingas ir buvo tikimasi, kad tai galėtų būti nuolatinės operos jidiš kalba pradžia. Buvo giriami muzikantai, choras ir solistai, kritikos susilaukė tik vertimas kaip nepakankamai poetiškas. Vėliau institutas į jidiš kalbą išvertė ir jidiš kalba pristatė operas „Eugenijus Oneginas“ bei „Madam Baterflai“.

Žmonės scenoje.
Vienas iš įdomių Žydų muzikos instituto pavyzdžių buvo klasikinių operų vertimas į jidiš kalbą. Jad Vašem archyvo nuotrauka
Aktoriai vaidina operoje.
Vienas iš įdomių Žydų muzikos instituto pavyzdžių buvo klasikinių operų vertimas į jidiš kalbą. Wikipedia.org archyvo nuotrauka
Aktorės ant laiptų.
Vienas iš įdomių Žydų muzikos instituto pavyzdžių buvo klasikinių operų vertimas į jidiš kalbą. Jad Vašem archyvo nuotrauka
Vaidina operoje.
Vienas iš įdomių Žydų muzikos instituto pavyzdžių buvo klasikinių operų vertimas į jidiš kalbą. Jad Vašem archyvo nuotrauka
Vaidina operoje.
Vienas iš įdomių Žydų muzikos instituto pavyzdžių buvo klasikinių operų vertimas į jidiš kalbą. Jad Vašem archyvo nuotrauka

Nacių ir sovietų karo išvakarėse Vilniuje gyveno apie 58 tūkst. žydų. Vokiečių kariuomenė Vilnių užėmė 1941 m. birželio 24 d. Nuo pirmųjų okupacijos dienų Vilniuje gyvenantiems žydams buvo įvesti įvairūs draudimai: liepos 3 d. įsakymu visi žydai privalėjo ant krūtinės ir ant nugaros nešioti geltonas žvaigždes, buvo leista pirkti maisto produktus tik atskirose parduotuvėse ir tik nuo 16 iki 18 valandos ir pan.

Tarpininku tarp okupacinės valdžios ir žydų bendruomenės turėjo tapti Žydų taryba (Judenrat). 1941 m. liepos 4 d. nacių įsakymu buvo išrinkta Žydų taryba, kurią sudarė 10 narių, vėliau jos narių skaičius išplėstas iki 24. Žydų taryba, kuri tuo metu vadinosi Vilniaus miesto žydų komitetu, įsikūrė Strašūno g. 6 pastate, kurioje veikė Geto biblioteka. Pagrindinis jos uždavinys buvo aprūpinti karines ir civilines įstaigas žydų darbininkais.

1941 m. rugsėjo 6 d. Vilniuje buvo įkurtas getas. Jo teritorija buvo padalinta į dvi dalis, kurias skyrė Vokiečių gatvė. Iš pradžių žydai tikėjosi, kad gete jie gyvens ilgai, tačiau tokios viltys greitai žlugo. Jau per 1941 m. vykdytas akcijas buvo nužudyta apie 18 tūkstančių žydų. Rugsėjo 13-ąją, pavadintą Rabinų diena, vokiečiai išvežė ir Paneriuose nužudė žydų rabinus, spalio 1 d. organizavus Didžiąją teismo akciją, besimeldžiantys žydai buvo jėga tempiami iš sinagogų ir siunčiami sušaudyti. Iki spalio 21 d. Mažajame gete liko tik apie 2500 „reikalingų“ – tinkamų darbui – žmonių, jie buvo suvaryti į Didįjį getą. Mažasis getas buvo likviduotas ir panaikintas.

Trijų aukštų pastatas.
Pastatas, kuriame buvo įsikūrę Žydų realinė gimnazija, Muzikos institutas ir Judenratas. Wikipedia.org nuotrauka

 

Daugelis Žydų tarybos narių buvo sušaudyti rugpjūčio mėn. akcijų metu, todėl, naciams įkūrus Vilniuje getą, tiek Mažasis, tiek Didysis getai turėjo savo Judenratus. Kol egzistavo Mažasis getas, jam vadovavo Icchokas Leibovičius, Didžiojo geto tarybos pirmininku tapo Anatolis Friedas.

Žydų tarybai buvo pavaldūs įvairūs skyriai, atsakingi už atskiras gyvenimo sritis: darbą, socialinį aprūpinimą, sveikatos apsaugą, maistą ir butus, finansus, geto policiją, teismą, ligoninę, biblioteką, teatrą, dirbtuves ir kt. Getas tapo savotiška „valstybe valstybėje“, turinčia savo valdžią, policiją, dirbtuves, dvasinio ir kultūrinio gyvenimo formas bei institucijas. Ypač svarbus buvo Darbo skyrius. Geto vadovybės nuomone, vokiečiai nelikviduosią geto tol, kol jiems ekonomiškai bus naudingas žydų darbas.

Portretas.
Vilniaus geto Judenrato viršininkas Jakovas Gensas. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus archyvo nuotrauka

Su tuo geto vadovybė siejo geto išlikimo ir išsaugojimo viltis. Po „akcijų“, stojus ramesniam laikotarpiui, maisto trūkumas liko bene pagrindine geto gyventojų problema. Judenratas steigė valgyklas, kuriose galėjo pavalgyti tie, kurie nesugebėjo patys pasirūpinti maisto, įvairiais būdais stengėsi jo gauti daugiau, tačiau getas vis tiek badavo. Vargingiausieji gete buvo tie, kurie negalėjo išeiti už geto ribų. Pagrindinė jėga, laikanti žmones geto teritorijoje – baimė. Kad išeitum iš geto, reikėjo drąsos. Beveik visi darbingo amžiaus žydų vyrai ir moterys dirbo įvairiose gamyklose, dirbtuvėse ir darbo stovyklose. 1943 m. vasarą apie 14 tūkst. (du trečdaliai) geto gyventojų dirbo įvairiausius darbus.

Kalbant apie šią vietą, kurioje veikė Judenratas, svarbu paminėti ir kitą svarbų faktą. Pro Judenrato pastatą buvo įėjimas ir į geto teatrą. Taip pat buvo patenkama ir į kitą kiemą, kuriame augo vienintelis gete buvęs medis. Tarpukariu veikusios realinės gimnazijos mokiniai mėgdavo ten fotografuotis. Geto laikotarpiu tai buvo vienintelis medis gete, todėl tėvai vesdavo savo vaikus parodyti, kaip jis atrodo. Kartais atsiminimuose ši vieta pavadinama ir „geto mišku“.

1942 m. liepą vokiečių valdžios sprendimu Žydų taryba buvo paleista, vienvaldžiu geto savivaldos viršininku buvo paskirtas vienas iš buvusios Tarybos narių Jakovas Gensas, išskirtinė figūra. Visų pirma tai vienas jauniausių Lietuvos Nepriklausomybės kovų karininkų, pradėjęs tarnybą būdamas 16 metų. J. Gensas 1920 m. savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, baigė karo mokyklą ir užsitarnavo leitenanto laipsnį. Jam nebuvo būtina eiti į getą, nes bemaž visi Vilniaus valdžios atstovai – jo kovos draugai. Jo žmona Elvyra buvo lietuvė, juodu turėjo dukrą Adą.

J. Genso, kaip Vilniaus geto vadovo, vaidmuo vertinamas nevienareikšmiškai. Didžiulėmis pastangomis, aukodamas žmones, atiduodamas vokiečiams silpniausiuosius, jis stengėsi, kad bent kiek žydų išgyventų. Pirmiausia jis bandė išsaugoti jaunesniuosius. J. Gensas palaikė ryšius su pogrindžiu, tačiau prieštaravo jaunimo pasitraukimui iš geto. Jo manymu, tokiu atveju vokiečiai getą iškart sunaikintų, nes jis taptų ekonomiškai nenaudingas. Vieni J. Gensą gerbė kaip jų vadovą ir gyvybės užstatą, kiti smerkė. Buvo nemažai žmonių, ypač tarp inteligentų, kurie Gensą laikė išdaviku ir apgaviku, nes jis sutiko, kad žydų policija dalyvautų mirties akcijose. Buvo ir tokių, kurie manė, kad jis klysta taip veikdamas, tačiau jis nuoširdžiai siekė išgelbėti žydus iš geto.

Mokiniai.
Žydų realinės gimnazijos mokiniai mokyklos kieme. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus archyvo nuotrauka

Nuo 1943 m. pavasario vokiečiai pradėjo sistemingai naikinti Lietuvoje esančius getus, atėjo eilė ir Vilniaus getui. Kad sunaikintų žydus, gyvenančius apylinkėse, o po to ir patį Vilniaus getą, vokiečiai naudojosi žydų policija. Atlikus paskutinę selekciją, 5000 žydų laikinai išsaugojo gyvybę. Galiausiai rugsėjo 14 d. ir pats Jakovas Gensas buvo nužudytas, vokiečiai jį sušaudė paskutinėmis geto gyvavimo dienomis, bet jis pasiekė ir dalinę pergalę.

Dalis geto žmonių išliko gyvi. Vilniaus getas okupacinės valdžios buvo likviduotas 1943 m. rugsėjo 23–24 d. Į Estijos, Latvijos ir kitų šalių darbo ir koncentracijos stovyklas buvo išvežta apie 14 tūkst. Vilniaus geto kalinių. Raudonajai armijai priartėjus prie Vilniaus, pirmomis 1944 m. liepos dienomis buvo nužudyti paskutiniai Vilniaus miesto žydai. Karą ir nacistinę okupaciją išgyveno tik 2–3 tūkst. iš 58 tūkst. Vilniaus miesto žydų.

Kūrybinė grupė: Kostas Kajėnas, Gediminas Šulcas, Vytautas Kirlys.
Dėkojame Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejui.
Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.