Vilna – Lietuvos Jeruzalė (II). YIVO žydų mokslinių tyrimų institutas

Ši lenta buvo atidengta prie Vivulskio gatvėje 18 numeriu pažymėto gyvenamojo namo, kuriame nuo 1933 iki 1944-ųjų veikė YIVO institutas. Atminimo lentos autorė, dizainerė ir architektė Viktorija Sideraitė Alon dizaino stilistiką meistriškai priderino prie istorinio, labai modernaus, sakytum, futuristinio YIVO logotipo, sukurto Umos Olkenickos 1925 m.

Šis pastatas ir atminimo lenta įprasmina ne vieną šimtmetį šalia mūsų gyvavusios gausios žydų bendruomenės istoriją ir likimą po to, kai 1940 m. pastato ir YIVO instituto Lietuvoje nebeliko.

YIVO žydų mokslinių tyrimų institutas buvo įsteigtas Vilniuje 1925 m. Jo įkūrėjais tapo iškilūs to meto Lietuvos ir Europos intelektualai, kurie siekė dokumentais užfiksuoti ir ištirti daugiau kaip 1000 metų laikotarpio žydų gyvenimą visame regione, kuris driekėsi nuo Vokietijos iki Rusijos ir nuo Baltijos iki Balkanų. Vilniuje atidarytas YIVO tuo metu tapo didžiausiu pasaulyje jidiš mokslinių tyrimų centru, kuris tyrė ir rinko medžiagą apie Rytų Europos žydų gyvenimą, kultūrą, literatūrą, kalbą ir istoriją.

Instituto bibliotekoje buvo daugiau kaip 40 tūkst. knygų, spaudos archyve buvo sukaupta apie 10 tūkst. įvairiose valstybėse leistų žurnalų metinių rinkinių. Be to, čia buvo keli archyvai, teatro ir pedagogikos muziejai, tautosakos kolekcija su kiek daugiau kaip 10 tūkstančių eksponatų. Institute veikė 4 mokslo sekcijos – filologijos, istorijos, ekonomikos ir statistikos, psichologijos ir pedagogikos. Jose dirbo žymiausi pasaulio mokslininkai, gyvenę ne tik Vilniuje, bet ir Varšuvoje, Berlyne, Paryžiuje ar Niujorke. Anuomet YIVO instituto garbės prezidiumo nariais buvo patys žymiausi to meto pasaulio mokslininkai, visuomenės veikėjai – žydai Albertas Einsteinas, Zigmundas Freudas, Eduardas Bernsteinas ir kt.

Idėja kurti žydų mokslo institutą, kuriame tyrimai būtų vykdomi jidiš kalba, kilo Berlyne. Vienas pagrindinių jos iniciatorių buvo lingvistas Nokhemas Shtifas. 1924 m. pabaigoje jis parašė memorandumą „Apie žydų akademinį institutą“ ir 1925 m. pradžioje išsiuntė jį aktyviems žydų kultūros bei mokslo veikėjams Berlyne, Niujorke ir Vilniuje. Paradoksalu, kad pagal skaičių mažiausia ir finansiškai skurdžiausia Vilniaus žydų bendruomenė į šį kvietimą reagavo entuziastingiausiai. Čia 1925 m. kovo 24 d. mokslininkai Maxsas Weinreichas ir Zalmenas Reizenas sušaukė susirinkimą aptarti memorandume pasiūlytą planą. Ši diena ir laikoma oficialia instituto įsteigimo data. Abu šie lingvistai ir prie jų prisijungęs Zeligas Kalmanovičius tapo instituto vadovais.

Pirmąja YIVO buveine buvo Weinreicho butas tuometinėje Pohuliankoje (dab. J. Basanavičiaus g.), kur anksčiau gyveno ir Dubnovas. Tačiau greitai auganti kolekcija ir didėjanti darbų apimtis ėmė jame nebeišsitekti, institutas persikėlė į didesnes patalpas, o vėliau ėmėsi ambicingos lėšų rinkimo kampanijos YIVO būstinės pastato statyboms.

1929 m. buvo padėti pamatai naujajai YIVO būstinei dab. A. Vivulskio gatvėje. Iš išlikusių archyvinių nuotraukų galime matyti, kokia didžiulė šventė tai buvo miesto žydams. Tačiau vos po savaitės Jungtinėse Valstijose prasidėjo Didžioji depresija. Kadangi YIVO buvo daugiausia finansuojama turtingų JAV žydų organizacijų ir asmenų, ekonominė krizė stipriai atsiliepė ir institutui. Nesibaigiantis finansų trūkumas 1932 m. paskatino Reizeną vykti į Argentiną, kur jam pavyko surinkti lėšų pastatą užbaigti.

Galiausiai 1933 metais naujieji JIVO rūmai atvėrė duris. Vilnius buvo jidiš šventovė simboline prasme, o čia buvę rūmai tapo tos šventovės centru. Nors pats pastatas Antrojo pasaulinio karo metais neišliko, iš išlikusių archyvinių nuotraukų ir labai negausios filmuotos medžiagos žinome, kaip atrodė jo eksterjeras ir dalis interjero. Norėdami įsivaizduoti pastatą ir jame vykusius darbus, galime remtis ir amžininkų liudijimais.

Vieną iš gražiausių aprašymų savo atsiminimų knygoje „Iš tos vietos ir laiko“ pateikia amerikiečių istorikė Lucy Dawidowicz, atvykusi į Vilnių 1938 m. ir praleidusi maždaug metus YIVO aspirantūroje: „Šis YIVO pastatas nė trupučio nepriminė jidiš įstaigų, mano matytų Niujorke: anos dažniausiai glaudėsi ankštose, niūriose ir aplūžusiose patalpose. Vieta, kurioje buvo įsikūręs YIVO, graži aplinka, modernus dizainas, spindinti švara, – viskas kažką bylojo. Mano nuomone, tai rodė, kad YIVO – aukšto lygio įstaiga, o ne kokia skylė, kad jis skleidžia savitumą ir kokybę. Netgi dar daugiau: YIVO – ne aptriušusi praeities liekana, veikiau – rytdienos reiškinys.“

YIVO iš tiesų buvo moderni institucija, ir tai atsispindėjo ne tik naujajame pastate bet ir vykdomų tyrimų kryptyse. Tai buvo tiesiog fenomenali organizacija, kuri aktyviai veikė tik 15 metų, tačiau per tą laiką pasiekė tiek, kad jos įdirbis iki šiol nėra tinkamai įvertintas. Jidiš mokslinis institutas žymėjo visiškai naują etapą tradicinės žydų kultūros ir jidiš kalbos tyrimuose ir puoselėjime. YIVO sugebėjo surinkti neįkainojamos jidiš literatūros, tautosakos ir įvairių žydų kultūros artefaktų. Maža to, YIVO standartizavo jidiš kalbą ir įvairiais savo darbais gana sėkmingai nuneigė įsitikinimus, kad jidiš tėra dialektas ar žargonas, o ne turtinga kalba. Institutas kaupė istorines kolekcijas apie Rytų Europos žydų praeitį, tačiau tuo pačiu metu rinko medžiagą ateities tyrėjams apie tuometinį žydų gyvenimą. Pavyzdžiui, kaupdamas medžiagą apie pedagogiką, institutas rinko vaikų mokyklinius sąsiuvinius.

Po dešimtmečio veiklos institutas buvo sukaupęs keliasdešimt tūkstančių knygų, apie 10 000 tomų žydiškų laikraščių įvairiomis kalbomis, o bibliografiniame YIVO sąraše iš viso buvo galima rasti apie 220 000 įrašų. Svarbų vaidmenį YIVO veikloje atliko zamleriai – rinkėjai – kurie visoje Rytų Europoje rinko nykstančią etnografinę medžiagą, įvairius žydų visuomenės bruožus atspindinčius duomenis, dokumentus ir net pinigus YIVO veiklai. 1929 m. jau veikė daugiau kaip pusantro šimto zamlerių būrelių. Neoficialus instituto moto buvo Funem folk, mitn folk, farn folk, iš jidiš kalbos išvertus – „Iš tautos tautai su tauta“. Šis šūkis labai gerai atspindėjo instituto veiklos principus. Ir visas šis kaupiamasis ir tiriamasis darbas buvo daromas tautai – kad ateities kartos turėtų medžiagos savo praeities tyrimams. Be to, žydų istorijos ir kultūros tyrimai buvo svarbūs stiprinti tautinę tapatybę.

YIVO buvo įkurtos keturios sekcijos: filologijos, ekonominė-statistinė, istorinė ir psichologinė-pedagoginė. Čia veikė jidiš teatro muziejus, buvo įsteigta aspirantūra, kurios tikslas – ugdyti būsimą mokslininkų kartą, kuri perimtų ir toliau vykdytų instituto veiklas, taip pat buvo rengiamas planas įkurti žydų meno muziejų. Šią idėją labai palaikė žymus dailininkas Markas Šagalas, kuris ta tema rašė ne vieną laišką institutui, taip pat apie tai kalbėjo instituto dešimtmečiui skirtoje konferencijoje Vilniuje ir padovanojo penkis savo darbus būsimo muziejaus kolekcijai. Tačiau šio plano įgyvendinti nepavyko, o M. Šagalo darbai per karą neišliko. Antrojo pasaulinio karo metais nukentėjo didžioji dalis YIVO kolekcijos.

Per Holokaustą YIVO tapo knygų rūšiavimo vieta. Kaip dienoraštyje rašė vienas YIVO vadovų Zeligas Kalmanovičius – pastatas tapo knygų kapinėmis. Kadangi nacistinės valdžios tikslas buvo naikinti ne tik žydus, bet ir jų kultūrą, buvo įkurtas Rosenbergo štabas, kuris kuravo šį procesą: vertingiausia medžiaga turėjo būti perduota į Frankfurtą, kuriame buvo planuojama rengti „žydų tyrimus be žydų“, tai yra įkurti instituciją, atskleisiančią, kokią tautą nacistinei valdžiai pavyko sunaikinti.

Žinoma, patys nacių karininkai neturėjo žinių ir kvalifikacijos, kad galėtų atrinkti, kas buvo svarbu ir vertinga, todėl iš Vilniaus geto kalinių subūrė intelektualų brigadą, kuri buvo vadinama Popieriaus brigada, jos nariams ir teko rūšiuoti knygas ir dokumentus, kuriuos patys iki karo kaupė ir saugojo. Joje dirbo ir vienas iš YIVO vadovų Zeligas Kalmanovičius.

Popieriaus brigados nariai, rizikuodami savo gyvybėmis, ėmė gelbėti vertingiausius dokumentus, knygas ir artefaktus. Tačiau Popieriaus brigados narių nuomonės, kur šias vertybės reikėtų slėpti, išsiskyrė. Z. Kalmanovičius manė, kad vertybėms buvo saugiausia Frankfurte, o Vilniaus geto bibliotekos vadovas Hermanas Krukas manė, kad išgelbėtas vertybes reikia slėpti Vilniuje, tai buvo daroma keliose slėptuvėse, įrengtose Vilniaus geto teritorijoje, Vilniaus universitete ir pačiame YIVO pastate.

Iš dalies teisūs buvo abu. Tai, kas buvo išvežta į Frankfurtą, po karo buvo perduota YIVO padaliniui Niujorke ir šiandien yra labai vertinga jų kolekcijos dalis, o tai, kas buvo paslėpta Vilniuje, išliko iš dalies. YIVO pastatas karo metu buvo sugriautas, todėl buvo prarasta viskas, kas jame paslėpta. YIVO kolekcijos dalys, kurios buvo paslėptos kitose slėptuvėse ir kurias pavyko Vilniuje išsaugoti sovietmečiu, šiandien saugomos Lietuvos centriniame valstybės archyve ir Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centre.

Šiandien YIVO Niujorke yra viena svarbiausių Rytų Europos žydų istorijos ir kultūros kolekcijas saugančių institucijų pasaulyje.

Kūrybinė grupė: Kostas Kajėnas, Gediminas Šulcas, Vytautas Kirlys.
Dėkojame Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejui.
Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.