Vidutinis skaitymo laikas:

16 min
Du pastatai ir atminimo paminklas Holokausto aukoms.
HKP priverstinio darbo stovykla po karo. Holocaustresearchproject.org nuotrauka

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Vilna – Lietuvos Jeruzalė (III). Priverstinio darbo stovykla – HKP 562

Netoli Vilniaus senamiesčio ir Užupio, Subačiaus gatvėje, stovintys du geltonų plytų daugiabučiai namai yra kovos tarp gėrio ir blogio liudininkai.

Nacistinės okupacijos Lietuvoje laikotarpiu šioje teritorijoje veikė žydų darbo stovykla, žymima numeriu HKP 562 (vokiška santrumpa Heereskraftfahrpark / Ost / 562), kuri daugeliui čia patekusių žydų turėjo būti tik laikina stotelė į mirtį, tačiau „geruoju naciu“ praminto Karlo Plaggės pastangomis daliai Vilniaus geto žydų tai tapo išsigelbėjimu. Nors šie pastatai iš bendro urbanistinio kraštovaizdžio išsiskiria savo masyvumu, retas vilnietis žino, kas prieš ne taip daug metų vyko už šių geltonų plytų sienų.

XIX a. antrojoje pusėje žydų bendruomenė išgyveno nemažai pokyčių. Iki to laiko žydiškumas buvo tapatinamas su judaizmo išpažinimu ir religinių taisyklių laikymusi. XIX a. antrojoje pusėje bendruomenė ėmė sekuliarėti, integruotis į šalies, kurioje gyvena, dominuojančias bendruomenes, amžiaus pabaigoje ėmė kurti politinius judėjimus, kurie kėlė idėjas, koks turi būti naujasis žydiškumas, nebetapatinamas su religija, taip pat kaip pagerinti Rusijos imperijoje gyvenančių žydų sudėtingas gyvenimo sąlygas. Sionistai norėjo sukurti Izraelio valstybę istorinėse Izraelio teritorijose, bundistai žavėjosi politinės kairės idėjomis ir bandė gerinti darbininkų teises, o diasporos nacionalistai siekė kultūrinės autonomijos šalyse, kuriose gyveno.

Šie du gyvenamieji namai, esantys Subačiaus gatvėje, susiję su dar viena tuo laikotarpiu įsteigta organizacija, siekusia pagerinti Rusijos imperijos žydų gyvenimą. Žydų kolonizacijos asociacija buvo įkurta žydų filantropo barono Maurice’o de Hirscho. Svarbus asociacijos veiklos aspektas buvo žydų žemdirbių kolonijų steigimas Argentinoje, Kanadoje ir Palestinoje. Asociacija taip pat siekė pagerinti carinės Rusijos sėslumo zonoje gyvenusių žydų padėtį steigiant profesines mokyklas, mokant juos amatų, taip suteikiant galimybę įgyti profesiją ir padėti emigruoti iš Rusijos imperijos.

Žydų kolonizacijos asociacija taip pat siekė pagerinti skurdžiausiems žydams buitį, būtent taip atsirado šie du pastatai Subačiaus gatvėje. Asociacija inicijavo dviejų pigių butų namų pastatymą skurdžiai gyvenantiems žydams, siekiant juos iškelti iš skurdaus ir perpildyto žydų gyvenamojo kvartalo Vilniaus senamiestyje.

Žydai gatvėje.
Vilniaus getas. Wikipedia.org nuotrauka
Du dideli pastatai.
HKP priverstinio darbo stovykla po karo. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotrauka
Sienos.
Vilniaus geto griuvėsiai. Wikipedia.org nuotrauka
Žmogus eina pro vartus.
Vilniaus getas. Wikipedia.org nuotrauka

Pastatus projektavo Varšuvos architektas Eduardas Goldbergas, pagal projektą buvo numatyti trys pastatai, galiausiai buvo nuspręsta pastatyti tik du. Pastatai buvo baigti 1902 m. Dar nebaigus statybų buvo duotas leidimas vieno iš pastatų pirmame aukšte įrengti maldos namus. Abiejuose pastatuose buvo įrengta apie 200 vieno kambario butų. Neturtingos šeimos dažnai turėdavo daug vaikų, todėl juose gyvendavo po 10–12 vienos šeimos narių. Dėl didelio gyventojų skaičiaus ir tankio, nešvaros namų gyventojai labai nukentėjo nuo šiltinės epidemijos. Viename iš pastatų buvo įkurtas ir jidiš mokytojų seminarijos bendrabutis.

1943 m. rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo pirmojoje pusėje, prieš pat likviduojant Vilniaus getą, mieste buvo įsteigta keletas žydų darbo stovyklų, viena jų – Subačiaus gatvėje, kur į šiuos du šešiaaukščius pastatus (iki karo žinomus kaip „pigieji namai“) buvo perkelta keletas šimtų kvalifikuotų darbininkų kartu su šeimomis. Daugiausia tai buvo mechanikai, skardininkai, šaltkalviai, stikliai ir kt., kurie dar iki stovyklos įsteigimo, būdami gete, dirbo karinės technikos remonto dirbtuvėse HKP.

Daug žydų, išvarytų į gatvę.
Vilniaus Mažojo geto gyventojai varomi sunaikinti į Panerius. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotrauka
Žydai gatvėje.
Vilniaus Mažojo geto gyventojai varomi sunaikinti į Panerius. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotrauka
Užtvaras gatvėje.
Vilniaus getas. Wikipedia.org nuotrauka
Žmonės vedami sunaikinti.
Iš masinė žydų žudymo vietos Panerių miške. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotrauka

Autoremonto dirbtuvės, kuriose dirbo stovyklos kaliniai, buvo išsidėsčiusios įvairiose miesto vietose: buvusiose kareivinėse ir garažuose. Dirbtuvės buvo įsikūrusios ir abiejų Subačiaus gatvės gyvenamųjų blokų pirmuosiuose aukštuose bei kaimynystėje – nedideliame vienaaukščiame korpuse, kuriame po karo veikė viešoji pirtis. Stovyklos teritorija buvo aptverta spygliuota viela ir nuolat saugoma. Kai kuriais duomenimis, idėja įkurti žydų darbo stovyklą, kurią taip ir imta vadinti – HKP, kilo vermachto karininkui majorui Karlui Plaggei, autoremonto dirbtuvių viršininkui.

Ženklas bažnyčios fone.
Kelio ženklas, nurodantis kryptį, kuria galima pasiekti HKP priverstinio darbo stovyklą. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotrauka
Portretas.
Karlas Plagge. Wikipedia.org nuotrauka
Pastatas ir žmonės.
HKP priverstinio darbo stovyklos pastatas antrame plane. Jad Vašemo archyvo nuotrauka

Pirmieji perkeliamųjų į stovyklą sąrašai K. Plaggės buvo sudaryti 1943 metų rugpjūtį. Tačiau per rugpjūčio deportacijas iš geto į Estiją buvo išvežta didžioji dauguma kvalifikuotų mechanikų. Todėl buvo sudaromi papildomi sąrašai siunčiamųjų į HKP stovyklą, kur daugelis, ne vien specialistai, stengėsi žūtbūt pakliūti. Žmonės užrašydavo savo tėvus, giminaičius, artimuosius; kai kurie, neturėdami dokumentų, iki tol slapstėsi geto slėptuvėse ir tokiu būdu bandė „legalizuotis“ po Vilniaus geto likvidavimo. Remiantis dokumentais, yra žinoma, kad 1943 m. lapkričio 6 d. šioje stovykloje dirbo 1218 darbininkų. Šis skaičius pamažu didėjo ir 1944 m. kovo 26 d. siekė 1257.

Be vyrų, stovykloje buvo nemažai moterų ir vaikų. Pradžioje tik nedaugelis moterų dirbo autoremonto dirbtuvėse. K. Plaggė viename savo rašte aiškino, kad moterų ir vaikų buvimas stovykloje garantuoja našesnį ir geresnį vyrų darbą. K. Plaggės iniciatyva 1944 m. žiemą beveik visos stovyklos moterys ėmė siūti ir taisyti karines uniformas.

Iki Antrojo pasaulinio karo K. Plaggė buvo nacistinei ideologijai prielankumą reiškęs vyras. Jis 1931 m., dar prieš naciams ateinant į valdžią, prisijungė prie nacionalsocialistų partijos, tikėdamas, kad ji yra tai, ko reikia Vokietijai. Karo pradžioje techninį išsilavinimą turėjęs K. Plaggė buvo paskirtas vadovauti kariuomenės padaliniui, kuris prižiūrėjo ir taisė kariuomenės transporto priemones. 1941 m., naciams okupavus Lietuvą, jo dalinys buvo dislokuotas Vilniuje. Būtent čia jis ir išvydo tikrąjį nacizmo žiaurumą – kaip vyrai, moterys ir vaikai negailestingai žudomi. Tai K. Plaggei sukėlė šiurpą, ir jis nutarė bandyti išgelbėti kuo daugiau aukų.

Stovi su SS pareigūnais.
Karlas Plagge (trečias iš kairės). Wikipedia.org nuotrauka
Žmones veda sunaikinti.
Masinė žydų žudymo vieta Panerių miške. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotrauka
Žydai varomi sunaikinti.
Masinė žydų žudymo vieta Panerių miške. Wikipedia.org nuotrauka
Duobė miške.
Masinė žydų žudymo vieta Panerių miške. Wikipedia.org nuotrauka
Nužudyti žmonės.
Masinė žydų žudymo vieta Panerių miške. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotrauka
Moterys susodintos.
Masinė žydų žudymo vieta Panerių miške. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotrauka

„Mačiau neįsivaizduojamų dalykų, kuriems negalėjau pritarti… Tada ir nusprendžiau dirbti prieš nacius“, – vėliau prisiminimais dalijosi K. Plaggė.

K. Plaggė Vilniaus žydams masiškai dalijo darbo leidimus, liudijančius, kad jie yra įgudę mechanikai ir gali dirbti mechaniko darbą, todėl yra naudingi vokiečių kariuomenei. Dauguma tokius leidimus gavusių žydų iš tiesų jokio techninio išsilavinimo neturėjo. SS padaliniai Vilniaus žydų gete nuolat rengė reidus, kurių metu žydai buvo apieškomi. Žydai, neturintys darbo leidimų, buvo gabenami į Lukiškių kalėjimą arba tiesiai į Panerių mišką ir žudomi. Tačiau K. Plaggės išduodami darbo leidimai saugojo tiek juos gavusius žydus, tiek jų šeimos narius nuo mirties. Būdamas stovyklos vadovu, K. Plaggė išdavė per 250 darbo leidimų, kurie 1941–1944 m. nuo mirties apsaugojo per tūkstantį žydų vyrų, moterų ir vaikų. Vis dėlto K. Plaggė buvo tik vokiečių karininkas, bet nepriklausė SS daliniams, todėl jo galimybės lemti žydų išgelbėjimą buvo labai ribotos.

Du dideli pastatai.
HKP priverstinio darbo stovykla po karo. Holocaustresearchproject.org nuotrauka
Du vyrai su stiklinimo įranga.
Stikliai HKP priverstinio darbo stovykloje. Jad Vašemo archyvo nuotrauka

1944 m. kovo 27 d. HKP darbo stovykloje buvo įvykdyta „vaikų akcija“. Tik keliems vaikams pavyko pasislėpti „malinose“ ir taip išsigelbėti, tačiau jie tapo nelegalai stovyklos teritorijoje, niekas neturėjo jų matyti. Per šią akciją buvo paimti ne tik vaikai, bet ir nedarbingieji, daugiausia pagyvenusios moterys. Tikslus jų likimas nėra žinomas, spėjama, kad vaikai buvo išvežti į Panerių mišką ir sušaudyti, tačiau būta ir kitų nuomonių, pavyzdžiui, kad vaikus išvežė į Lenkiją arba jų kraujas ir oda buvo „panaudoti“ vokiečių karo ligoninėje čia pat, Vilniuje. Kad ir kaip buvo, po šios „akcijos“ stovyklos kalinių skaičius moterų ir vaikų sąskaita sumažėjo 246 asmenimis.

Ištrauka iš žydų darbo stovyklos HKP dokumentų Lietuvos centriniame valstybės archyve:

„Vaikų akcijos“ metu Hiršas Švarcbergas, čiupęs savo 8 metų sūnų Jakovą, nubėgo su juo ant stogo, kur, užklojęs antklode, paliko šalia kamino. Tą pačią dieną Švarcbergai savo kambaryje atsargiai, kad nekiltų jokio triukšmo, po langu išėmė dalį storo mūro plytų – šioje nišoje susirietęs galėjo tilpti vaikas. Kartais naktį, kai tėvai leisdavo Jašai truputį palakstyti koridoriuje, jis matydavo kitą berniuką, kurio vardo nebepamena. Ketverių metų Josifą Rechesą tėvai slėpė dūmtraukyje už virtuvės lentynos.

„Vaikų akciją“ savo atsiminimuose aprašo ir garsus pasaulyje dailininkas Samuelis Bakas, jis buvo vienas iš nedaugelio vaikų, kuriam pavyko pasislėpti ir išsigelbėti šios akcijos metu. Vėliau kartu su savo mama jis pabėgo iš stovyklos, radę prieglobstį mieste. S. Bako asmenybė yra svarbi kalbant ne tik apie šią stovyklą, bet ir visą Vilniaus getą. Būtent Vilniaus gete, jam dar būnant 9 metų, buvo suorganizuota pirmoji jo darbų paroda. Kitaip nei suaugusieji, kurių dalis gete rašė dienoraščius, S. Bakas gete piešė ir fiksavo tai, ką matė. Kadangi gete buvo sunku gauti popieriaus, jis piešė „Pinke“ – Vilniaus žydų bendruomenės metraštyje, kurį jam 1942 m. įteikė du garsūs poetai – Avromas Suckeveris ir Šmerkė Kačerginskis.

Bėgdamas iš HKP stovyklos, S. Bakas pamiršo ir paliko šią knygą stovykloje. 1944 m. poetas ir vienas iš ginkluoto pasipriešinimo kovotojų Š. Kačerginskis rado „Pinką“ stovyklos teritorijoje ir ją išsaugojo. Šiuo metu žydų bendruomenės metraštis yra saugomas Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus Tolerancijos centre, kuriame veikia ir Samuelio Bako muziejus.

Berniukas piešia.
Dailininkas Samuelis Bakas. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotrauka
Metraščio viršelis.
Samueliui Bakui perduotas bendruomenės metraštis „Pinkas“, kurį berniukas naudojo kaip eskizų sąsiuvinį. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotrauka
Portretai.
Abraomas Suckeveris ir Samuelis Bakas vaikystėje. Jad Vašemo archyvo nuotrauka
Tapybos darbas.
Samuelio Bako tapyba. Samuelio Bako muziejaus nuotrauka
Tapybos darbas.
Samuelio Bako tapyba. Samuelio Bako muziejaus nuotrauka
Tapybos darbas.
Samuelio Bako tapyba. Samuelio Bako muziejaus nuotrauka
Tapybos darbas.
Samuelio Bako tapyba. Samuelio Bako muziejaus nuotrauka

1944 m. liepos 1 d. artėjant frontui, K. Plaggė paskutinįsyk apsilankė darbo stovykloje ir slapta įspėjo kalinius, kad ji bus evakuota ir pereis SS žinion. Suvokę tikrąją „evakavimo“ prasmę, tą pačią dieną vos sutemus kai kurie kaliniai su šeimomis sugebėjo pabėgti iš stovyklos teritorijos. Tomis dienomis „malinose“ pasislėpė tie, kurie slaptai, nežinant nė kitiems kaliniams, jau buvo įsirengę slėptuves. Atsitiktinai sužinoję apie „malinas“, ten bandė prasibrauti, kas galėjo, perpildydami ir šiaip ankštas slaptavietes. Deja, tų sėkmingųjų buvo tik mažuma – likviduojant stovyklą likusieji stovyklos teritorijoje buvo varomi prie sunkvežimių, kad būtų išgabenti į Panerių mišką. Rastieji slėptuvėse buvo sušaudyti šalia stovyklos gyvenamųjų blokų.

Brėžinys.
Slėptuvės, buvusios HKP priverstinio darbo stovykloje, brėžinys. Jmuseum.lt nuotrauka
Nedidelė ertmė su siena.
Slėptuvės – „malinos“. Jad Vašemo archyvo nuotrauka
Ertmė su siena ir staliuku, knygomis.
Slėptuvės – „malinos“. Jad Vašemo archyvo nuotrauka

Vokiečiai stovyklą paliko liepos 4 dieną. Nuo artėjančios sovietų kariuomenės su vokiečių kareiviais į Vakarus atsitraukė ir Karlas Plaggė, kur pasidavė Jungtinių Valstijų armijai. Kadangi jis priklausė nacių partijai ir vadovavo darbo stovyklai, kurioje buvo nužudyta daug nekaltų vyrų, moterų ir vaikų, kaip ir daugelis jo bendražygių Vilniuje, buvo teisiamas už dalyvavimą Holokauste. Tačiau apie 20–25 proc. K. Plaggės stovykloje dirbusių Vilniaus žydų išgyveno, ir tai gerokai didesnis procentas, negu išsigelbėjo Lietuvos žydų apskritai, todėl išgelbėtieji Vilniaus žydai kelis kartus kreipėsi į Jad Vašem muziejų Izraelyje dėl Pasaulio tautų teisuolio vardo suteikimo K. Plaggei.

Šis kreipimasis sukėlė diskusijų audrą Izraelyje, žmonės negalėjo suprasti, kodėl šiam garbingam titului pelnyti yra siūlomas nacis. Po teismo proceso K. Plaggė buvo išteisintas ir ramiai išgyveno paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį Darmštate iki 1957 m. K. Plaggė mirė būdamas mažai kam žinomas. Jo priešmirtiniai atsiminimai rodo, kad jis iki pat gyvenimo pabaigos manė, jog Antrojo pasaulinio karo metais padarė per mažai, kad išsaugotų daugiau gyvybių. Vis dėlto 2005 m. K. Plaggė galiausiai sulaukė tarptautinio pripažinimo: jam po mirties Jad Vašem muziejuje Jeruzalėje buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolio įvertinimas, suteikiamas žydų gelbėtojams.

Priverstinio darbo stovykla, kuriai vadovavo K. Plaggė, visame pasaulyje išskirtinė tuo, kad po karo nebuvo nei sugriauta, nei paversta muziejumi. Subačiaus gatvėje esančiuose 47 ir 49 numeriu pažymėtuose pastatuose ir dabar gyvena žmonės. Čia stovintys namai nestokoja atminimo ženklų. Prie jų kabo lentelės su užrašais hebrajų, anglų, lietuvių ir jidiš kalbomis, pasakojančios tą pačią pastatų istoriją, bet nutylinčios K. Plaggės, gelbėtojo, istoriją. Tada, kai lentelės buvo pakabintos, K. Plaggei dar nebuvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas. Net ir šiandien visa aplinka išliko itin mažai pakitusi nuo 1944 m., kai buvo likviduota čia veikusi priverstinio darbo stovykla – HKP 562.

Kūrybinė grupė: Kostas Kajėnas, Gediminas Šulcas, Vytautas Kirlys.
Dėkojame Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejui.
Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.