Žiūrėjimo ir skaitymo laikas

15 min
Susėdę daug žmonių.
Sporto aikštelės Vilniaus gete atidarymo šventė. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotrauka

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Vilna – Lietuvos Jeruzalė (IV). Vilniaus geto biblioteka

Iš pirmo žvilgsnio apleistas ir visų pamirštas pastatas pačioje Vilniaus senamiesčio širdyje, pažymėtas šeštuoju numeriu Stašiūno gatvės pradžioje (dabar Žemaitijos g.), nuo XX a. pradžios buvo vienas iš kultūros židinių mūsų daugiasluoksniame ir daugiakultūriame mieste.

1910 m. šiame pastate buvo atidaryta Žydų apšvietos draugijos „Meficei Haskala“ biblioteka. Pirmosios sovietų okupacijos metais biblioteka buvo nacionalizuota ir įgavo naują – 5-osios viešosios valstybinės Vilniaus miesto bibliotekos – pavadinimą.

Vilniaus senamiestyje, kaip ir daugelyje kitų nacistinės Vokietijos okupuotų miestų, 1941 m. rugsėjo 6 d. buvo įkurtas žydų getas. Tuo metu Vilniuje gyveno apie 57 tūkst. žydų, per visą geto gyvenimo laikotarpį jame buvo uždaryta apie 50 tūkst. žmonių. Nacių nurodymu Vilniaus gete buvo įsteigta įvairių institucijų, viena jų – geto biblioteka.

Jau kitą dieną Žydų tarybos nurodymu patyrusiam bibliotekininkui iš Varšuvos Hermanui Krukui buvo pavesta įsikurti viename iš bibliotekos kambarių ir pasirūpinti pačia biblioteka. H. Krukas buvo literatūros kritikas, aktyvus ir ilgametis Bundo veikėjas, kilęs iš Plocko Lenkijoje ir iki pat karo pradžios gyvenęs Varšuvoje, iš kurios pabėgo į Vilnių. H. Kruko asmenybė yra svarbi dar ir dėl to, kad per visą geto gyvavimo laikotarpį jis rašė dienoraštį „Paskutinės Lietuvos Jeruzalės dienos“, kurį galima laikyti išsamiausiu liudijimu apie įvykius gete ir ten įkalintų žmonių kasdienius vargus bei rūpesčius.

Portretas.
Vilniaus geto bibliotekos vadovas Hermanas Krukas. Eilatgordinlevitan.com nuotrauka

Bibliotekos fonduose buvo beveik 40 tūkst. knygų. Laikantis nacių reikalavimų, čia nebuvo komunistinės spaudos ir kai kurių žydų autorių darbų, tačiau liko gausybė grožinės ir mokslinės literatūros keliomis kalbomis. Bibliotekos vadovo H. Kruko ir kitų bibliotekos darbuotojų pastangomis knygos buvo nuolat perkamos ar kitaip įsigyjamos.

Ištrauka iš H. Kruko dienoraščio: „Džiaugiuosi, kad į biblioteką renkasi intelektualai, visi tie, kurie kaip nors susiję su kultūra, literatūra, ir ji tapusi kultūros židiniu. Nemažai žmonių į biblioteką ateina prašyti darbo. Ir ne tiek dėl paties darbo reikalingumo, o dėl to, kad nesėdėtų namie, kur, deja, nėra tikrieji namai. […] Žmonės neša knygas, nes nėra kur jų dėti. Tegul jos būna čia, galų gale nors nebus sudegintos, o kai kurios gal ir išgelbėtos.“

Nepaisant pirmaisiais mėnesiais po geto įkūrimo vykusių masinių žudynių, kurių metu buvo sunaikinta apie pusė geto gyventojų, skaitytojų skaičius bibliotekoje nuolat augo. Per metus ir tris mėnesius buvo pasiskolinta 100 tūkst. knygų, vadinasi, vidutiniškai buvo paimama daugiau nei du šimtai knygų per dieną. 1942 m. geto teatre įvyko iškilmingas 100 000-osios skaitytojams išduotos knygos paminėjimo renginys, apie kurį bibliotekos vadovas savo dienoraštyje rašė: „Minėjimas buvo suorganizuotas labai iškilmingai ir jidiš bei kultūriniams sluoksniams apskritai padarė didelį įspūdį. Nepaisant sunkios ir baisios Vilniaus geto padėties, čia plaka kultūros širdis.“

Afišos lapas.
Afiša, skirta renginiui „100 000 knygų gete“. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotrauka
Knygos viršelis.
Knyga su tarpukariu pastate veikusios bibliotekos antspaudu. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotrauka

Per ceremoniją H. Krukas pagerbė visus žuvusius bibliotekininkus ir skaitytojus bei įteikė dovanų dvi knygas seniausiam ir pirmajam geto bibliotekos skaitytojui. Geto biblioteka tapo svarbiu traukos centru, o jos knygos – paguodos šaltiniu gete įkalintiems žydams. Žmonės pasitikėjo bibliotekos direktoriumi. Pasitaikydavo atvejų, kai atėjęs su rankraščiu asmuo klausdavo H. Kruko, kur jį paslėpti, kad, likęs gyvas, galėtų jį vėl atgauti.

Bibliotekos vadovas pats vaikščiodavo po getą ir rinkdavo išmėtytas knygas, prašydavo geto gyventojų atnešti į biblioteką nereikalingų jiems knygų. Neilgai trukus biblioteka buvo pertvarkyta į du skyrius – vaikų ir suaugusiųjų – taip mėginant panaikinti didžiules spūstis. Į sausakimšą skaityklą nustota įleisti vaikus iki dešimties metų ir palikta daugiau erdvės vyresniems skaitytojams. Geto bibliotekoje būta ir nemažai taisyklių. Priešais bibliotekos kiemą stovėjo geto kalėjimo pastatas, o už perskaitytas ir laiku negrąžintas knygas netgi grėsė baudžiamoji atsakomybė – vienos dienos suėmimas.

Pastatų kompleksas.
Vilniaus geto kalėjimas Lydos gatvėje. Yad Vašemo archyvo nuotrauka
Pastatų kompleksas.
Vilniaus geto kalėjimo pastatas po karo. Yad Vašemo archyvo nuotrauka
Broma.
Geto kalėjimo pastatas. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotrauka
Užrašai ant sienos.
Vilniaus geto kalėjimo sienos su žmonių paliktais užrašais. Yad Vašemo archyvo nuotrauka

H. Krukas bibliotekos pastate įkūrė statistikos tarnybą, taip pat vadovavo geto archyvui ir muziejui, adresų biurui, knygų parduotuvei ir laikraščių kioskui, kuriame buvo prekiaujama lietuviškais ir lenkiškais dienraščiais bei vokiškais laikraščiais. Taip pat buvo įsteigtas Vilniaus geto mokslinis institutas, turėjęs penkis skyrius: matematikos ir fizikos, chemijos, gamtos mokslų, filosofijos ir socialinių mokslų, lingvistikos.

Kaip minėta anksčiau, bibliotekos knygų fondą sudarė apie 40 tūkst. leidinių. Daugiausia skaitytojai bibliotekoje skolinosi grožinės literatūros ir vaikams skirtas knygas, tačiau domėtasi ir moksline literatūra. Čia buvo knygų, išleistų lenkų, jidiš, rusų, hebrajų ir kitomis kalbomis. Pavyzdžiui, Vilniaus geto vadovas Jakovas Gensas, be žydų istorijos darbų, skaitė ir savo amžininkų Avromo Suckeverio, Makso Vainraicho, Jakovo Vygodskio leidinius.

Skaitytojai bibliotekoje skolinosi knygas iki pat Vilniaus geto likvidavimo. Paskutinę Vilniaus geto egzistavimo dieną biblioteka išdavė dar 47 knygas.

Portretas.
Vilniaus geto vadovas Jakovas Gensas. Wikipedia.org nuotrauka

Nuo 1942 m. vasario 18 d. iki birželio 18 d. H. Kruko vadovaujama iš žydų inteligentų suformuota Vilniaus geto kalinių grupė, dar vadinama Popieriaus brigada, A. Rozenbergo operatyviniam štabui turėjo atrinkti pačias vertingiausias YIVO instituto knygas išgabenti į Vokietiją. Daugiau kaip 20 tūkst. atrinktų leidinių buvo išsiųsta į Frankfurte prie Maino buvusią Žydų klausimo tyrimo biblioteką, likusios, kurios sudarė 70 proc. bibliotekos archyvo, turėjo būti sunaikintos.

Atrinktos knygos ir dokumentai buvo perduoti į popieriaus fabriką perdirbti. Popieriaus brigados nariai kaip įmanydami stengėsi išgelbėti kuo daugiau knygų ir dokumentų, jie iš YIVO instituto slapčiomis nešė į getą knygas, paslėptas po drabužiais. Toks jų elgesys geto kaliniams kėlė nemenką nuostabą. Įprastai į geto teritoriją žmonės bandė įnešti maisto ar kitų būtinų ir taip trūkstamų daiktų ar produktų, kurių stygius nuolatos persekiojo kalinius.

Tačiau Z. Kalmanovičius visiems kritikams gete į klausimą, kodėl jie tai daro, atsakydavo: „Knygos ant medžių neauga.“ Popieriaus brigados nariai, rizikuodami savo gyvybe, ėmėsi vertingiausius dokumentus, knygas ir artefaktus gelbėti. Tačiau Popieriaus brigados narių nuomonės, kur šias vertybės reikėtų slėpti, išsiskyrė. Z. Kalmanovičius manė, kad vertybėms būtų saugiausia Frankfurte, o Vilniaus geto bibliotekos vadovas H. Krukas teigė, kad išgelbėtas vertybes reikia slėpti Vilniuje.

Jos buvo saugomos keliose slėptuvėse, įrengtose Vilniaus geto teritorijoje, Vilniaus universitete ir pačiame YIVO pastate. Iš dalies teisūs buvo abu. Tai, kas buvo išvežta į Frankfurtą, po karo buvo perduota YIVO padaliniui Niujorke ir šiandien yra labai vertinga jų kolekcijos dalis, o tai, kas buvo paslėpta Vilniuje, išliko iš dalies. YIVO pastatas per karą buvo sugriautas, todėl buvo prarasta viskas, kas jame paslėpta. YIVO kolekcijos dalys, kurios buvo paslėptos kitose slėptuvėse ir kurias pavyko Vilniuje išsaugoti sovietmečiu, šiandien saugomos Lietuvos centriniame valstybės archyve ir Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centre.

Vyrai rūšiuoja knygas.
Žmonės, atrinkti rūšiuoti knygas, kurios bus naikinamos arba išvežamos į Vokietiją. Jad Vašemo archyvo nuotrauka
Vyrai rūšiuoja dokumentus.
Popieriaus brigados nariai. Jad Vašemo archyvo nuotrauka
Knygų stirtos.
Žydų knygos. Jad Vašemo archyvo nuotrauka
Dokumentų lentynos.
YIVO institutas. Jad Vašemo archyvo nuotrauka
Vyras pjauna lentą.
Dailidė. Jad Vašemo archyvo nuotrauka
Vyrai meta lauk dokumentus.
Žmonės, atrinkti rūšiuoti knygas, kurios bus naikinamos arba išvežamos į Vokietiją. Jad Vašemo archyvo nuotrauka

Bibliotekos pastatas Vilniaus geto kaliniams buvo tapęs ne tik kultūros centru, bet ir gete veikusios ginkluoto pasipriešinimo organizacijos susirinkimų vieta. Bibliotekos pastate veikė pirtis, kuriai vadovavo Vilniaus geto pasipriešinimo organizacijos lyderis I. Vitenbergas. Po pirtimi esančiame rūsyje pasipriešinimo nariai mokėsi naudotis ginklais, taip pat buvo slėptuvė, kurioje vyko slapti ginkluotojo pogrindžio narių susirinkimai.

Būrys žmonių su ginklais.
Vilniaus geto pasipriešinimo kovotojai. Yad Vašemo archyvo nuotrauka
Būrys žmonių su ginklais.
Vilniaus geto pasipriešinimo kovotojai. Yad Vašemo archyvo nuotrauka
Du vyrai su ginklais.
Vilniaus geto pasipriešinimo kovotojai. Yad Vašemo archyvo nuotrauka
Žmogus su ginklu.
Vilniaus geto pasipriešinimo kovotojas. Yad Vašemo archyvo nuotrauka

Be kita ko, šiame rūsyje buvo slepiamos ir YIVO knygos, rankraščiai, meno vertybės bei kiti svarbūs artefaktai. Bibliotekos kieme pačių geto kalinių pastangomis buvo įrengta geto sporto aikštelė, kurioje vykdavo įvairios varžybos ir turnyrai. Vienas žymiausių buvo 1943 m. gegužės 18 d. vykęs bokso turnyras. Vilniaus geto kalinys Normanas Šneidmanas, prieš karą buvęs Lietuvos bokso jaunių komandos narys, minėtame turnyre laimėjo medalį. Medalis buvo pagamintas iš valgomojo šaukšto ir išgraviruotas geto dirbtuvėse.

Medalio vaizdas.
Vilniaus geto kalinio Normano Šneidmano laimėtas medalis. Yad Vašemo archyvo nuotrauka
Susėdę daug žmonių.
Sporto aikštelės Vilniaus gete atidarymo šventė. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotrauka
Piešinys ant sienos.
Geto bibliotekos kieme buvę sportininkų piešiniai. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotrauka
Piešinys ant sienos.
Geto bibliotekos kieme buvę sportininkų piešiniai. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotrauka
Piešinys ant sienos.
Geto bibliotekos kieme buvę sportininkų piešiniai. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotrauka
Piešinys ant sienos.
Geto bibliotekos kieme buvę sportininkų piešiniai. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotrauka

1943 m. pavasarį situacija gete ėmė keistis. Masinio žydų naikinimo akcijos Panerių miške suaktyvėjo. Bibliotekoje, kuri seniau buvo perpildyta žmonių, ieškančių paguodos literatūroje, apsilankydavo vos vienas kitas žmogus. Likvidacijos metu iš daugiau kaip dešimties tūkstančių Vilniaus geto kalinių didžioji dauguma buvo išvežta į priverstinio darbo stovyklas Estijoje ir Lenkijoje arba žudoma Panerių miške. Dvasinis ir kultūrinis Vilniaus žydų bendruomenės elitas buvo sunaikintas amžiams.

Žmones veda sunaikinti.
Masinė žydų žudymo vieta Panerių miške. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotrauka
Moterys susodintos.
Masinė žydų žudymo vieta Panerių miške. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotrauka
Daug žydų, išvarytų į gatvę.
Vilniaus Mažojo geto gyventojai varomi sunaikinti į Panerius. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotrauka
Žmonės vedami sunaikinti.
Iš masinė žydų žudymo vietos Panerių miške. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotrauka
Žydai varomi sunaikinti.
Masinė žydų žudymo vieta Panerių miške. Wikipedia.org nuotrauka
Duobė miške.
Masinė žydų žudymo vieta Panerių miške. Wikipedia.org nuotrauka
Nužudyti žmonės.
Masinė žydų žudymo vieta Panerių miške. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotrauka
Žydai gatvėje.
Vilniaus Mažojo geto gyventojai varomi sunaikinti į Panerius. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotrauka

Pasibaigus nacių okupacijai, Holokaustą išgyvenusieji ėmė rūpintis nuo sunaikinimo išgelbėtomis ir buvusioje geto teritorijoje paslėptomis kultūros vertybėmis ir jų ieškoti. Kas dieną buvo atrandama rankraštinių dokumentų, knygų, paveikslų, kurių laikina saugojimo vieta buvo poetų Abraomo Suckeverio ir Šmerkės Kačerginskio butas Gedimino prospekte. Labai greitai jų butas tapo perpildytas ir imta svarstyti, kur leidinius saugoti, ką daryti toliau. Tikėtasi atkurti žydų bendruomenę su institucijomis, viena kurių ir turėjo saugoti išgelbėtas gete vertybes. Išlikę pastatai, kuriuose iki karo buvo įsikūrusios žydų kultūros įstaigos, jau tarnavo kitoms reikmėms, taigi vienintelė neužimta erdvė liko buvusi geto biblioteka.

Vyras ir moteris rūšiuoja dokumentus.
Abraomas Suckeveris, Popieriaus brigados narys, apžiūri išlikusias knygas ir dokumentus. Jad Vašemo archyvo nuotrauka
Vyrai su karučiu dokumentų.
Išgelbėti artefaktai, dokumentai ir meno vertybės slėptuvėse po Antrojo pasaulinio karo. Abraomas Suckeveris (kairėje), Popieriaus brigados narys, gelbėjęs knygas ir dokumentus. Jad Vašemo archyvo nuotrauka
Žmogus stovi prie griuvėsių.
Abraomas Suckeveris, Popieriaus brigados narys, gelbėjęs knygas ir dokumentus. Jad Vašemo archyvo nuotrauka
Du vyrai ir viena moteris stovi balkone.
Abraomas Suckeveris (dešinėje) ir Šmerkė Kačerginskis (kairėje),  Popieriaus brigados nariai, gelbėję knygas ir dokumentus. Jad Vašemo archyvo nuotrauka

Iš Š. Kačerginskio prisiminimų: „Tarp mūsų buvo keletas tokių, kurie buvo prieš tokios vietos muziejui pasirinkimą. „Žmonės neturi eiti atgal į getą“, – teigė jie. Tačiau nugalėjo kita pusė, kurią aš karštai palaikiau. Būtent šis kampelis – laikausi aš – yra tinkamesnis žydų muziejui. Tai, kas čia yra, jau taip pat yra istoriška. Negalima leisti žmonėms užmiršti, kas čia įvyko, priešingai, tegul tai mums visada primena.“

Buvo diskutuojama, kokio tipo įstaigą reikėtų kurti: atkurti YIVO ar į jį panašią instituciją, kuri ne tik saugotų išgelbėtas vertybes, bet ir užsiimtų moksliniais tyrimais. Pokariu atkurtas žydų muziejus veiklą pradėjo kaip Mokslinė komisija, įkurta 1944 m. rugpjūčio 26 d.; tų pačių metų lapkričio mėnesį ji oficialiai tapo muziejumi. Visą savo gyvavimo laikotarpį Žydų muziejus nuolatos susidurdavo su biurokratinėmis kliūtimis, palaikymo iš valdžios bei finansavimo stoka.

Josifo Stalino pradėtos antisemitinės kampanijos įkarštyje, 1949 m. birželį, muziejus buvo uždarytas. Visi sukaupti rinkiniai ir eksponatai buvo išdalinti Lietuvos muziejams, archyvams ir išbarstyti po pasaulį. Apie buvusią Vilniaus geto biblioteką ir vienintelį Lietuvoje, o ir visoje Sovietų Sąjungoje buvusios bibliotekos patalpose įkurtą žydų muziejų 40 metų Lietuvoje viešai nebuvo kalbama.

Knygos atvartas.
Knyga su geto bibliotekos antspaudu. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotrauka
Dokumentų segtuvas.
Dokumento segtuvas, kuriame buvo saugomi pokarinio žydų muziejaus rankraščiai. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotrauka
Dokumento lapas.
Dokumentas ant Žydų muziejaus blanko. Dokumente nurodomas muziejaus adresas – Strašuno g. (dabar Žemaitijos). Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotrauka

Vilniaus geto biblioteka, būrusi geto kalinius kultūrinei, socialinei ir pogrindinei veiklai, iki šių dienų išsaugojo savo unikalumą. Būtent šiame pastate Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus pastangomis bus įkurtas Holokausto Lietuvoje ir Vilniaus geto memorialinis muziejus.

Kūrybinė grupė: Kostas Kajėnas, Gediminas Šulcas, Vytautas Kirlys.
Dėkojame Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejui.
Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.