2021 08 31

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Vilniaus akademijos alumnas, rašytojas kun. Juozapas Legavičius prisimintas savo parapijoje

VU bibliotekos nuotrauka

Liepos 11 d. Karkažiškės Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje iškilmingai pašventinta atminimo lenta kadaise čia dirbusiam klebonui – kunigui Juozapui Antonijui Legavičiui (1743–1812). Atminties įamžinimo iniciatyvą įgyvendino aktyvus karkažiškiečiai, Švč. Mergelės Marijos, Šeimos Karalienės, parapijos parapijiečiai.

Idėja kilo pasirodžius straipsniui apie kunigo gyvenimą ir veiklą, kurį parengė VU bibliotekos darbuotoja Veronika Girininkaitė.

Juozapas Legavičius gimė 1743 m. kilmingųjų šeimoje. Nedaug žinome apie jo jaunystę, tačiau išlikę keletas giminių laiškų, rašyti jam iš Molodečno pavieto. J. Legavičius buvo darbštus rašytojas – per gyvenimą įvairiose Vilniaus spaustuvėse išleido keliolika knygų. Studijavo Vilniaus Diecezinėje seminarijoje, Vilniaus akademijoje, kaip tuomet vadintas Vilniaus universitetas, pelnė šv. teologijos daktaro laipsnį, tad rašė apie šventus dalykus, apie Mišių sakramentą, Bažnyčios istoriją ir kankinių istoriją. Tačiau istorija ir teologija neapsiribojo, taip pat stengėsi lavinti paprastus parapijiečius. Kitų kunigų ir parapijiečių labui paskyrė kelias praktinio pobūdžio knygas – „Katechizm dla ludzi życia wiejskiego“ (1776 m.), „O obowiązkach człowieka chrześcijanina i obywatela“ (1781 ir 1808 m.), „O stanie małżeńskim“ (1787 m.) ir kitas. Šiose knygose šalia rūpinimosi sielos išganymu randame ūkininkavimo, higienos, namų medicinos patarimų.

VU bibliotekos nuotrauka

Karkažiškėje kunigas J. Legavičius tarnavo XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje. Jis atstatė seną apdegusį bažnyčios pastatą, pastatė kaimiečių vaikams mokyklėlę ir ja rūpinosi – mokėdavo algą mokytojui, pirkdavo mokyklai kurą, reikmenis. Parapijos 1849 m. kronikos rankraštyje tuometinio bažnyčios administratoriaus Julijono Pacevičiaus lenkų kalba padarytas įrašas byloja apie jo kaip sielų ganytojo uolumą:

„Šviesusis ponas kunigas Legavičius, miręs 1812 m., dar ir šiandien prisimenamas ne tik piliečių, bet ir prastuomenės. Tai buvo dvasininkas, tikras Kristaus Karaliaus apaštalas, kuris eidamas per kaimus su didžiausiu uolumu skleidė Dievo žodį mažulėliams, liko visiems pavyzdys, buvo gailiaširdis ir mandagus, be to, ir jo gyvenimo pabaiga buvo išties apaštališka, nes neramumų metu 1812 m. buvo priešų žiauriai sumuštas, tačiau tą pačią dieną, kai buvo sumuštas, buvo iškviestas pas ligonį už 8 varstų nuo Karkažiškės, nešdamas Švč. Sakramentą išėjo pas jį pėsčiomis, ten, suteikęs pagalbą ligoniui, savąją sielą atidavė Dievui.“

VU bibliotekos informacija; parengė dr. Veronika Girininkaitė.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu