Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Vilniaus akademijos auklėtinis kunigas J. A. Legavičius – Apšvietos epochos rašytojas 

Kunigo Juozapo Antano Legavičiaus užrašai. Veronikos Girininkaitės nuotrauka

Šią vasarą liepos pabaigoje Karkažiškių Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje iškilmingai atidengta atminimo lenta, skirta buvusiam šios parapijos klebonui Juozapui Antanui Legavičiui (1743–1812) atminti. Šio gražaus įvykio priešistorė – ilgai trukę parapijos gyventojų žygiai, siekiant įamžinti kraštiečio atminimą.

Švietėjas ir rašytojas kunigas Juozapas Legavičius (1743–1812) studijavo Vilniaus diecezinėje seminarijoje, Vilniaus akademijoje, pelnė šv. teologijos daktaro laipsnį. Įvairiose Vilniaus spaustuvėse išleido keliolika knygų, stengėsi lavinti parapijiečius. Jo leistose knygose šalia rūpesčio dėl sielos išganymo randame ūkininkavimo, higienos, namų medicinos patarimų. Karkažiškėje kunigas J. A. Legavičius tarnavo XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje. Atstatė seną, apdegusį bažnyčios pastatą, pastatė kaimiečių vaikams mokyklėlę ir ja rūpinosi.

Viena iš J. Legavičiaus atminimo įamžinimo iniciatyvos paskatų tapo publikacija žurnale „Senoji Lietuvos literatūra“ (2017): „Juozapas Legavičius. Gyvenimas ir raštai“, kurios autorę, VU bibliotekos darbuotoją dr. VERONIKĄ GIRININKAITĘ ir kalbiname.

Kaip susidomėjote J. Legavičiumi? Ar anksčiau buvote ką apie jį girdėjusi?

Apie rašytoją kunigą Juozapą Legavičių sužinojau, galima sakyti, atsitiktinai. Tuo metu ruošiau Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos konferencijai pranešimą apie mūsų rankraštyne saugomas silva rerum tipo knygas ir ieškojau tokių rankraščių mūsų kataloguose. Pastebėjau, kad turime du vienetus, susijusius su Juozapu Legavičiumi, tačiau žinių apie jį patį buvo mažai, net autoritetingame lenkiškame biografiniame žodyne ne ką tepavyko rasti. 

Pastebėjusi, kad straipsnyje neminimi mūsų turimi rankraščiai, pamaniau, gal juose įmanu rasti daugiau informacijos apie šio asmens gyvenimą ir atitaisyti šią neteisybę. Kai pasidalinau sumanymu parašyti straipsnį su tuo metu kolege dr. Viktorija Vaitkevičiute-Verbickiene, ji pritarė ir parodė Vroclavo universiteto istoriko Bogdano Roko parašytą straipsnį apie Juozapą Legavičių – iš jo sužinojau dar kai ką papildomai. Tačiau remiantis būtent mūsų turimais rankraščiais pavyko rasti iki tol nežinotų duomenų – apie šio asmens studijas, jo mirties aplinkybes, pavyko nustatyti ir Legavičiaus gimimo metus. Be to, lietuvių kalba Legavičius iki tol nebuvo pristatytas.

Kuo Jus labiausiai sudomino jo asmenybė, gyvenimas?

Aptikusi rankraščiuose kelias marginalijas su Legavičiaus biografijos duomenimis ir pradėjusi rinkti informaciją apie jo išleistus leidinius įsitikinau darbo prasmingumu. Pasirodo, jo būta vieno iš produktyviausių, dažniausiai spausdintų to meto Lietuvoje gyvenusių autorių. Įspūdingos apimties jo tritomė Bažnyčios kankinių istorija (pirmąkart išleista 1778 m.), įdomios jo pateikiamos mokslo įvairenybės, pamokymai.

Legavičius buvo pamokslininkas, tad ir jo knygose dominuoja pamokymai, patarimai, šviečiamoji tema. Be abejo, kaip būdinga to meto raštams, tai dažnokai yra kompiliacijos, senesnių siužetų perpasakojimai, tačiau, be abejo tokios, galima sakyti, mokslo populiarinimo knygos svariai papildė to meto žiniją. Papildomi šaltiniai – Karkažiškių parapijos vizitacijų protokolai – atskleidžia, kad jis ne tik vadovavo bažnyčios perstatymui po perkūnijos sukelto gaisro, bet ir prisidėjo įkuriant mokyklėlę, ją visaip rėmė – ta veikla taip pat nusipelno pagarbos.

Kunigo Juozapo Antano Legavičiaus užrašai. Veronikos Girininkaitės nuotrauka
Kunigo Juozapo Antano Legavičiaus užrašai. Veronikos Girininkaitės nuotrauka

Jam besimokant teko pergyventi jėzuitų ordino panaikinimą. Ar tai atsispindi laiškuose, dienoraštyje?

Ne visai taip Legavičius užrašė baigęs akademiją 1768 m. sausio pabaigoje, kunigu buvo įšventintas 1770-aisiais. Jėzuitai jau persekioti Vakarų Europos valstybėse, tačiau Abiejų Tautų Respubliką potvarkis pasiekė tik 1773 m. Turėti Legavičiaus dienoraštį būtų be galo įdomu, tačiau jo nėra. Tos rankraštinės knygos, kurias radau, greičiau vadintinos studento užrašais: jose yra studijoms svarbių tekstų, iš giminių gautų laiškų ir tikriausiai šiaip jaunuolį sudominusių faktų, išrašų.

Dėl to biografijos faktai ar žinios apie jo paties reakcijas į tuo metu nutikusius istorinius pokyčius yra labai fragmentiškos. Net nežinau, ar bendras jo nuotaikas būtų galima suvokti išanalizavus ir knygų turinį – juk daugiausia tai gan objektyviai pateikiama praktinė informacija, naudinga gyvenimui sutvarkyti ir išganyti sielai. Spėju, kad Jėzuitų ordino panaikinimas Legavičiui buvo ne toks dramatiškas kaip daugeliui jo bendraamžių ir bendramokslių: kiek žinoma, Legavičius nepriklausė jokiam ordinui, buvo kunigas pasaulietis.

Ar buvo ir daugiau LDK tokių kunigų švietėjų tuo laikotarpiu?

Legavičiaus veikla, mano galva, atliepia to meto, XVIII amžiaus pabaigos, gražiausias Apšvietos tipines nuostatas. Tikėjimas žmogaus protu, humaniškumas, kova su prietarais, raginimas tvarkyti savo gyvenimą, kasdienoje laikytis higienos ir sąmoningumo. Egzistuoja sąvoka „krikščioniškoji Apšvieta“, arba „katalikų Apšvieta“, manau, tai puikus jos pavyzdys. Daugeliui šiandien jau girdėtas Povilas Bžostauskas, jo racionalios Paulavos respublikos sumanymas ir įgyvendinimas, o juk Bžostauskas buvo ne tik LDK didysis raštininkas, bet ir kunigas, vėliau – klebonas.

Beveik visi švietimo darbuotojai Abiejų Tautų Respublikoje – Vilniaus akademijos dėstytojai – dvasininkai, jėzuitai, vėliau buvę jėzuitai ar kitų ordinų ir konfesijų vienuoliai. Istorikas Stanisławas Witeckis knygoje apie kultūros žinių sklaidą Stanislovo Augusto laikų ATR skaitytuose pamoksluose (knyga Przekaz kulturowy w parafiach katolickich na obszarze Rzeczyposplitej Obojga Narodów czasów Stanisławowskich, Krokuva, 2018, ISBN 9788365548313) rašo, kad dažnai Apšvietos idėjas ir programas, jų viziją formavo ir propagavo vyskupai – Legavičius tikriausiai atsižvelgė į Vilniaus vyskupo 1762–1794 m. Jokūbo Ignaco Masalskio poziciją. 

Legavičiaus darbas – taip pat ir mokslo naujovių populiarinimas, žinių apie jas sklaida. Tokios veiklos pavyzdžiu jam galėjo būti kiek anksčiau Vilniuje pradėti leisti mokslo įdomybėmis pripildyti Jono Pošakovskio (1684–1757) ir Pranciškaus Paprockio (1723–1805) kalendoriai. Legavičių iškart prisiminiau pavarčiusi Olgos Tokarczuk „Jokūbo knygas“ – pirmajame skyriuje pasirodantis veikėjas kunigas enciklopedininkas Benediktas Chmieliovskis vadovaujasi panašiais idealais, todėl šis personažas man pasirodė itin savas ir pažįstamas.

Kokiu tiražu buvo leidžiamos jo knygos, jei galima nustatyti? Ar jos buvo populiarios?

Kiek pavyko nustatyti, šiandien Lietuvos mokslinėse bibliotekose neturime labai daug Legavičiaus rengtų knygų egzempliorių. Džiugu, kad kai kurios jų jau yra skaitmenintos. Yra duomenų, kad jo knygos buvo populiarios – minėtos kaip įprastos to meto mokyklų bibliotekėlėse – o juk populiarios knygos, kaip žinoma, greičiau sunyksta, yra suskaitomos.

Norintieji sužinoti tikslesnę leidybos istoriją galėtų patyrinėti Vilniaus leidyklų dokumentacijas, išlikusius įrašus apie spausdintas knygas. To nedariau, bet man atrodo, kad net ir kai kurių leidinių daugkartinio perleidimo faktas liudija Legavičiaus kūrinių populiarumą.

Ar rastume jo knygose ir šiandien aktualių dalykų?

Manau, kad taip. Neapsimesiu, kad nuodugniai išmanau Legavičiaus kūrybą – juk prirašė daug knygų įvairiausiomis temomis. Legavičius rašė apie tvarkingo, teisingo ir dievobaimingo gyvenimo taisykles, gyvenimą santuokoje, skatino tvarkingumą, higieną. Galbūt kiek pasenusios, šios nuostatos ir šiandien gali būti įdomios tiek istorikui, tiek smalsesniam lenkų kalba skaitančiam piliečiui. Legavičius parengė ne tik katekizmų su religinių giesmių tekstais, bet ir praktinių namų medicinos ir buities patarimų. Be to, jo raštuose surastume mokslo įvairenybių, praktinių patarimų, Bažnyčios istorijos faktų, dar daug visko.

Legavičiaus biogramą Lenkų biografijų žodynui kūręs tyrėjas Emanuelis Rostworowskis pažymėjo, kad šalia pamokomų ir išties šmaikščių istorijų Legavičiaus knygose rastume nemažai primityvizmo bei grafomanijos apraiškų, tačiau jų visuma daug atskleidžia žmogui, norinčiam suvokti XVIII a. pabaigos žmogaus pasaulėžiūrą.

Jo tekstai sulaukia dėmesio ir šiais laikais. VU absolventė Gintarė Džiaugytė gynėsi magistro darbą iš Legavičiaus darbų apie tai, kaip reikia pasirinkti sutuoktinį.

Kaip jo rankraščiai, užrašai atsidūrė mūsų bibliotekoje?

Negaliu pasakyti tiksliai, šio klausimo specialiai netyriau. Spaudinių istoriją kartais įmanoma atsekti iš dovanojimo įrašų ir savininkų įrašų, vadinamųjų proveniencijų. Atrodo, kad Vilniaus universiteto bibliotekoje esančios Legavičiaus knygos išliko iš Vilniaus viešosios bibliotekos laikų, kai kurios atkeliavo iš privačių rinkinių. Mačiau elektroniniame kataloge, kad bent viena kadaise priklausė Jurgiui Ambraziejui Pabrėžai. Tai, ką turime rankraštine, buvo čia, akademijoje, sukurta – juk tai studento užrašai ir Legavičiaus privati korespondencija. Senuosiuose kataloguose atradau, kad šie rankraščiai į Vilniaus universitetą pateko iš Vilniaus Bernardinų vienuolyno bibliotekos.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu