Skaitymo ir žiūrėjimo laikas:

13 min.

Vilniaus architektūros apogėjus: suklestėjusi baroko mokykla ir J. Ch. Glaubitzo nuopelnai

Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Žingsniuojant Vilniaus senamiesčiu akį traukia išskirtinį miesto peizažą formuojančios barokinės bažnyčios. Baroko miestas – taip dažnai vadinamas unikalų architektūrinį žavesį turintis Vilnius. Iškilią miesto panoramą ir UNESCO paveldo sąraše įvertintą, saugomą Vilniaus baroko mokyklą kūrė iš vokiškų žemių kilęs Johanas Christophas Glaubitzas.

Daug menotyrininkų, istorikų, gidų nuolat kalba apie unikaliojo Vilniaus baroko kūrėją Johaną Christophą Glaubitzą. Deja, dažnai šio architekto vardas yra nepelnytai nuvertinamas ir slepiasi už labiau išgarsėjusio architekto Lauryno Gucevičiaus, kuris sostinės paveikslą kūrė kiek vėliau ir buvo įamžintas literatūrinėse plotmėse – poemose ir dramose. Vis dėlto J. Ch. Glaubitzo gyvenimas ir nuveikti darbai pasakoja istoriją, kurią verta įsiminti.

Įsiamžinimas architektūros žemėlapyje

1738 m. J. Ch. Glaubitzas, pakviestas liuteronų bendruomenės, pradėjo architekto ir darbų vykdytojo karjerą liuteronų šventovės ir bendruomenės pastatų atkūrimu, sukūrimu. Savo vokiškajai prigimčiai būdingu organizuotumu, patikimumu ir išskirtiniu talentu – gebėjimu kurti architektūrinę muziką, jis mokėjo pakerėti kone visas Vilniaus religines bendruomenes. Vienam žymiausių LDK vėlyvojo baroko architektų besikartojantys tragiški Vilniaus gaisrai, miesto atkūrimo poreikis tapo saviraiškos proveržio aikštele ir įsiamžinimo architektūros žemėlapyje galimybe.

J. Ch. Glaubitzas gebėjo sutarti su žmonėmis, užmegzti pasitikėjimu grįstą ryšį net aukščiausiu religinių bendruomenių ir institucijų lygmeniu. Žinomas Vilniaus arkivyskupo testamentas įrodo, kad J. Ch. Glaubitzo architekto akis ir gebėjimas užmegzti žmogiškąjį santykį tuo metu buvo ypač geidžiami. Testamente arkivyskupas paliko pinigus Lydos bažnyčiai su priesaku ir pageidavimu, kad architektūros darbams vadovautų ir juos atliktų „Glaubitzas ar koks kitas geras architektas“. 

Vos apšilęs liuteronų projektuose, J. Ch. Glaubitzas buvo jėzuitų patikėtas atlikti kitą architektūros darbą, palikusį itin didelę žymę, – po gaisro atstatyti Šv. Jonų bažnyčią, vieną išraiškingiausių Vilniaus architektūros objektų. Šios bažnyčios fasadas gali būti vadinamas Vilniaus baroko mokyklos fundamentaliu simboliu. Altorius – ne ką mažesnę kultūrinę ir materialinę reikšmę turinti šio objekto dalis: jį puošia marmuro imitacija, spalvotų stiklų kuriami šešėliai ir stiuko skulptūros.

Janas Bułhakas, Šv. Jonų bažnyčios pagrindinis fasadas 1912–1915 m. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Janas Bułhakas, Bazilijonų vienuolyno vartų frontonas 1937 m. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Janas Bułhakas, Vilniaus Šv. Dvasios cerkvės vartai ir Švč. Trejybės (Bazilijonų) bažnyčios bokštai 1917 m. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Bolesława Zdanowska ir kt., Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčia 1940 m. Šiaulių „Aušros“ muziejaus vertybė. Limis.lt nuotrauka

Naujosios architektūrinės žymės

Vis augančiame architektūros lauke savų žymių paliko Vilniaus baroko skiriamieji bruožai, kurie buvo įtvirtinti ir Šv. Jonų bažnyčioje: dangų siekiantys bokštai, banguojantis fasadas, kurio improvizacijai buvo naudojamos kolonos ir piliastrai, metalo plastiko kaltiniai puošiniai, taip pat fasadų, vartų, altorių, ikonostasų ir bokštų padalijimas ryškiais vingiuojančiais bei laužytais karnizais į keletą lygių.

Toks architektūrinis lygių žaidimas su proporcijomis leisdavo sukurti išskirtinį vizualinį aukštį. J. Ch. Glaubitzo komandoje interjerų puošybos procese nuolatos darbavosi įvairių sričių meistrai – mūrininkai, kalviai, stikliai, taip pat buvo taikomos plataus spektro technologijos – atliekami stiuko ir marmuro imitacijos darbai. Išskirtinių, ilgainiui pasikartojančių bruožų kombinacijos leido užgimti naujai architektūrinės raiškos krypčiai – Vilniaus baroko mokyklos vardu istoriografijoje vadinamai XVIII a. antrame ketvirtyje susiformavusiai vėlyvojo baroko architektūros stiliaus atmainai.

Neilgai trukus ir turtingiausia moterų seserija – benediktinės – pakvietė J. Ch. Glaubitzą imtis po gaisro nukentėjusios Šv. Kotrynos bažnyčios bokštų, vidaus puošybos ir koplyčios pastatymo. Improvizacijos lygių proporcijomis, piliastrų puošimas ir architektūrinė įvairovė yra tai, kas leidžia atpažinti išskirtinį J. Ch. Glaubitzo stilių.

J. Ch. Glaubitzo sukurtas unikalus barokinis braižas pakeitė ir LDK Stačiatikių Bažnyčios tradicijas. Šventosios Dvasios cerkvės bokštai ir ikonostasas atkartoja tuos pačius jau minėtus bruožus – aukštus bokštus, lygių ir proporcijų žaismą, eksperimentus su kolonomis ir įvairiausių medžiagų puošyba.

Unitų – graikų apeigų katalikų, vienuolyno vartai – dar viena krikščioniška konfesija, prie kurios architektūros išskirtinumo prisidėjo J. Ch. Glaubitzo talentas. Manoma, kad ir Vilniaus Didžiosios sinagogos fasado rekonstrukcijai po gaisro vadovavo tas pats J. Ch. Glaubitzas.

Iš liuteronų bažnyčios įrašų žinoma, kad J. Ch. Glaubitzo širdy Vilnius turėjo ypatingą vietą – jis čia išgyveno visus 30 metų – nuo savo atvykimo iki pat mirties 1767-aisiais. Architektas Vilniuje buvo vedęs liuteronų vargonininko dukterį, turėjo devynis vaikus, iš jų, deja, tik trys dukterys sulaukė pilnametystės. Visą gyvenimą J. Ch. Glaubitzas buvo aktyvus bendruomenės narys, prižiūrėjo ir tvarkė bendruomenei priklausančius pastatus, gyveno dabartinėje Pranciškonų gatvėje. Buvo palaidotas Liuteronų kapinėse (jos pranyko, kai buvo užstatytos Vilniui plečiantis ir augant). 

Vilniaus baroko legenda

J. Ch. Glaubitzo talentui menotyrininkai priskiria daugiau kaip 60 statinių visoje LDK teritorijoje nuo Žemaitijos (Varniuose) iki rytinių LDK pakraščių (Polocke). Dažnai verda diskusijos dėl J. Ch. Glaubitzo darbų autorystės, tačiau bet kuriuo atveju tai žmogus, savo darbais įprasminęs naują architektūros etapą.

Istorikas Alfredas Bumblauskas yra teigęs, kad šio architekto „Kūrybos trisdešimtmetis yra vienas ryškiausių senosios Lietuvos civilizacijos reiškinių, iki šiol išlaikęs svarbiausio Lietuvos kultūros priklausomybės Vakarų civilizacijai ženklo statusą“, ir iškėlęs jį į reikšmingiausių Lietuvos istorijos asmenų rangą. XVIII a. nuo architektūrinio projekto pradžios iki sukurto objekto durų atvėrimo reikėdavo mažiausiai penkerių metų, kartais ir dešimtmečių.

J. Ch. Glaubitzas gebėjo savo darbams išlikti ištikimas. Tai leido jam tapti Vilniaus baroko legenda, laiko ir erdvės ribas susprogdinusiu talentu, sukūrusiu amžinus paminklus sau pačiam, Vilniui ir už jo ribų išeinančioms žemėms.

Janas Bułhakas, Bazilijonų vartai 1912 m. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Janas Bułhakas, Šv. Jonų bažnyčios šiaurinė nava 1912–1915 m. Lietuvos nacionalinio muziejaus eksponatas / Limis.lt nuotrauka
Janas Bułhakas, Viešpaties Dangun Žengimo (Misionierių) bažnyčia 1914 m. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Janas Bułhakas, Viešpaties Dangun Žengimo (Misionierių) bažnyčios fragmentas 1914 m. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Janas Bułhakas, Viešpaties Dangun Žengimo (misionierių) bažnyčios Vilniuje pagrindinis fasadas XX a. 2 deš. Lietuvos nacionalinio muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Jerzy Hoppenas, Evangelikų liuteronų bažnyčios sakykla XX a. 4 deš. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Šv. Jonų bažnyčios varpinė. Lietuvos nacionalinio muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Šv. Jonų pagrindinis fasadas. Lietuvos nacionalinio muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Šv. Kotrynos bažnyčia. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Šv. Kotrynos bažnyčia. Lietuvos nacionalinio muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Šv. Kotrynos bažnyčia. Lietuvos nacionalinio muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Šv. Kotrynos bažnyčios bokštas. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Šv. Kotrynos bažnyčios Vilniuje portalas. Lietuvos nacionalinio muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Straipsnis parengtas remiantis informacija, pateikta LDKistorija.lt.

Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.