Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Vilniaus Gaono rašytinis palikimas Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje

Nežinomas autorius. Vilniaus Gaono portretas. Be datos. Iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos judaikos rinkinių

Elijas ben Saliamonas Zalmanas (1720–1797), vadinamas Vilniaus Gaonu (Išminčiumi), yra didžiausias Lietuvos žydų mokytumo pavyzdys, keliantis pasididžiavimą. Anot žydų literatūros istoriko Israelio Zinbergo, „Vilniaus Gaonas, kaip mokslininkas, neabejotinai sukūrė svarbiausius ir vertingiausius savo laikotarpio darbus rabiniškoje raštijoje“. Su didele šių darbų dalimi galima susipažinti Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Jų atsiradimo istorija yra komplikuota, intriguojanti ir paaiškinama tik įsigilinus į Gaono asmenybę, studijų ir bendravimo su mokiniais būdą.

Savarankiškas mąstymas, intelektualinis smalsumas, apsiskaitymas, gausios daugiaamžės rabiniškos literatūros išmanymas bei jos suvokimo įžvalgos Elijui buvo būdingi jau nuo ankstyvos vaikystės. Skirtingai nuo žydų religinio švietimo tradicijos, po kelerių metų mokymosi su individualiu mentoriumi jis nepradėjo lankyti Talmudo studijų akademijos – ješivos, o tiesiogiai perėjo prie savarankiškų studijų, kurias tęsė visą gyvenimą. Išskirtinai uždaras ir asketiškas, Elijas ben Saliamonas Zalmanas net sukūręs šeimą iš esmės nepakeitė gyvenimo būdo – tai yra gyveno taip, lyg viskam, kas nėra žydų klasikinių tekstų studijos, stokotų laiko. Vėliau publikuotame jo tekste teigiama: „Žmogus negali sėkmingai studijuoti Toros, jei turi bet kokį kitą užsiėmimą –šis privalo būti vienintelis.“

Tarp Vilniaus Gaonui nereikšmingų dalykų buvo ir jo socialinis statusas. Europos žydų bendruomenėse buvo įprasta iškilius mokslininkus įtraukti į bendruomenės vadovybę ir pasikliauti jų išmintimi priimant su Toros mokymu suderinamus kasdienio gyvenimo sprendimus. Žinoma, kad su tokiais siūlymais kreiptasi ir į Eliją, tačiau jis atsisakė užimti bet kokį bendruomeninį postą ir tvirtai laikėsi paties suformuluoto principo: „Geriau būti tarp išmintingų nei tarp įtakingų.“

Jis taip pat nesiekė iškelti savo vardo skelbdamas knygas, todėl per visą gyvenimą nepublikavo nė vieno iš savo rankraščių. Elijas taip nuosekliai kiek­vieną savo gyvenimo akimirką aukojo dvasiniam tobulėjimui studijuodamas Torą, kad buvo vadinamas Pamaldžiuoju ir laikomas kone šventu.

Talmudo aiškinimai ir komentarai

Apie išskirtinius Gaono talentus interpretuojant žydų sakralinius tekstus byloja tai, kad jo palikime galima rasti darbų beveik iš visų judaikos mokslų sričių: religinės teisės (halacha), Biblijos hermeneutikos ir egzegezės, biblinės hebrajų kalbos gramatikos, Biblijos geografijos, kabalos, net Talmude pateikiamų matematikos žinių.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Vis dėlto derėtų pabrėžti, kad Talmudo komentarai, palikti Vilniaus Gaono, yra kur kas platesni. Jis sukūrė išsamias glosas (šalia originalo teksto skelbiamus komentarus) visam Babilonijos Talmudui ir kur kas rečiau komentuojamam Jeruzalės (arba Izraelio žemės) Talmudui. Vertingas yra ne tik šių komentarų turinys, bet ir tai, kad jie pagrįsti kruopštaus rankraštinių Talmudo versijų palyginimu, o tai paskatino jį ištaisyti per amžius perrašinėjant šiuos rinkinius susikaupusias klaidas, atkartotas ir spausdintinėse laidose. Tokį tikslą sau galėjo kelti ir įgyvendinti tik išskirtinis eruditas, turintis didžiulį autoritetą, dėl kurio Talmudo pataisos buvo besąlygiškai priimtos.

Vilniaus Gaono komentarai tiek praturtino Talmudo suvokimą, kad nuo pirmos Vienoje pasirodžiusios publikacijos (1806–1816) atkartojami visuose Talmudo leidimuose. Ypač kruopščiai jie pateikti Vilniuje veikusios Našlės ir brolių Romų leidyklos parengtoje Babilonijos Talmudo laidoje (1860–1880), tapusioje pasauliniu etalonu, vadinamuoju Vilniaus Talmudu.

Artimiausių mokinių indėlis

Pats Vilniaus Gaonas nė vieno savo darbų nebuvo užrašęs kaip baigtinio spausdinti parengto teksto. Tai buvo paskiri fragmentai, užrašai jo turimų leidinių bei rankraščių paraštėse, taip pat sakytinės klasikinių tekstų interpretacijos, užfiksuotos artimiausių mokinių. Visi Vilniaus Gaono darbai iškart po jo mirties sudaryti, redaguoti ir parengti spaudai jo sūnų, žentų, anūkų ir mokinių, šie jiems suteikė ir pavadinimus. Iš tikro, ar galėjo tokio kuklumo žmogus kaip Elijas ben Saliamonas Zalmanas, pavyzdžiui, savo Senojo Testamento Penkiaknygės komentarą pavadinti „Elijo šlovė“ (hebr. Aderet Eliyahu)?

Būtent šios Gaonui atsidavusios žmonių grupės dėka išminčiaus knygos pasiekė skaitytojus. Beje, dar net nepasirodžius mokinių parengtoms knygoms, „Elijo šlovė“ jau buvo paplitusi po visą Europą. Ji pasiekė net chasidizmo – žydų religinio sąjūdžio, kuriam Vilniaus Gaonas ir jo aplinka buvo nusiteikęs priešiškai, vadovus. Žymus Chabad krypties chasidizmo judėjime pradininkas Šneuras Zalmanas iš Baltarusijos Liadų miestelio rašė: „Manoma, jog visoje Lietuvoje neatsiras tokio įžūlėlio, kuris viešai supriešintų savo nuomonę su pamaldaus Gaono pažiūromis ir jas skelbtų, gink Dieve, klaidingomis. [Jis yra pripažintas] net ir tolimuose kraštuose – Italijoje, Vokietijoje ir Lenkijoje.“

„Lietuviškų“ ješivų grandinė

Nors Vilniaus Gaonas oficialiai nevadovavo jokiai mokymo įstaigai, savo namuose jis priimdavo mokinius, tapusius jo studijų kolegomis, – pagal žydų švietimo tradiciją klasikiniai tekstai studijuojami juos aptariant ir diskutuojant apie juose keliamas problemas.

Iš šių mokinių tik kai kurie buvo vilniečiai, kiti, siekdami prisiliesti p

Shenot Eliyahu („Elijo metai“) – tai ankstyviausia Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugomos Vilniaus Gaono kolekcijos publikacija (1799), Mišnos (pirmojo rašytinio žydų religinės teisės sąvado) komentaras, išspausdintas Lvive, Arono ben Chaimo Segalio spaustuvėje.

rie Gaono išminties, atvykdavo iš kitų miestų. Žinomiausias jų – Chaimas ben Izaokas (1749–1821) iš Baltarusijos Valažino. Kone 20 metų kelis kartus per metus jis atvažiuodavo į Vilnių visam mėnesiui: jį praleisdavo nesitraukdamas iš Gaono namų ir nuolat su juo gvildendamas sudėtingas tekstologines problemas, kurių negalėjo įveikti per savarankiškas studijas.

Po Elijo mirties Chaimas teigė, kad didis mokytojas ragino jį įsteigti ješivą, kurioje Tora ir Talmudas būtų studijuojami taip pat giliai, pasineriant į tekstą ir tokia pat didele apimtimi, kaip buvo įprasta tarp Vilniaus Gaono ir  aplink jį susibūrusių mokinių – mažoje elitinėje grupėje. Tačiau Chaimas ben Izaokas Gaono pedagoginį palikimą siekė atskleisti didesniam studentų ratui. Savo laiške Lietuvos ir Europos Toros žinovams, kuriame kvietė prisidėti prie naujos ješivos Valažine steigimo siunčiant jai studentus ir dėstytojus, jis rašė: „Turiu priminti didžiausio šio krašto išminčiaus – dievobaimingojo Vilniaus Gaono Elijo vardą ir pasidžiaugti, kad esu jo mokinys, bet kartu nenoriu prisidengti jo šlove, nes jo genijui visose Toros studijų atšakose prilygti būtų neįmanoma, o aš nesugebėjau išmokti nė mažiausios jo išminties dalelytės.“

Gaono vardas, be abejo, suteikė kvietimui nepaprasto svarumo: nepaisant Chaimo laiške rodyto kuklumo, į kvietimą atsiliepė gausus norinčiųjų mokytis būrys – apie 300 studentų. Valažino ješiva, hebrajiškai pavadinta Ets chayim („Gyvybės medis“) pagal vieną Toros apibūdinimą, pradėjo veikti 1802 metais ir greitai tapo žinomiausia Europoje – ne tik dėl ją lydėjusio Vilniaus Gaono vardo, bet ir dėl aukščiausio studijų standarto. Mokymo procesas joje vyko nepertraukiamai, studentai mokėsi pamainomis net ir naktį. Tai atitiko Chaimo iš Valažino principą: „Jei visame pasaulyje nuo vieno krašto iki kito nors minutei būtų nutrauktas Toros studijavimas, tuoj pat griūtų fizinis pasaulis ir dangus, ir viskas grįžtų į pirmykštį  chaosą (gink Dieve).“ 

Valažino ješiva davė pradžią vadinamųjų lietuviškųjų ješivų grandinei – mokslo įstaigoms, atsiradusioms nebūtinai geografinėje Lietuvos teritorijoje, bet tokioms, kuriose studijuojama pagal Vilniaus Gaono metodą ir su jam būdingu atsidavimu. Žinoma, klasikiniai tekstai šiose ješivose buvo nagrinėjami kartu su jiems sukurtais Gaono Elijo komentarais. „Lietuviškosios“ ješivos iki pat Holokausto veikė Myriuje, Rodūnioje (abu – Baltarusija), Telšiuose, Panevėžyje, Kelmėje, Kauno Vilijampolėje. Jos pritraukdavo studentų ne tik iš Lietuvos ar minėtosios Baltarusijos, bet ir iš kitų Europos šalių bei JAV.

Vienintelė tokia leidinių rinktinė

Kiti Vilniaus Gaono mokiniai savo veikloje taip pat sėmėsi įkvėpimo iš bendravimo su mokytoju. Baruchas Šykas (1744–1808 (1812?) iš Šklovo entuziastingai priėmė Gaono Elijo skatinimą susipažinti su pasaulietiniais mokslais siekiant geriau suvokti Toros gelmes. Juk Tora – tai Dievo sukurto pasaulio atvaizdas, jo dėsnių suvokimas atveria tikrąją Toros prasmę. Taigi 1777 m. Baruchas Šykas paskelbė astronomijos traktatą Amude hashamaim („Dangaus pamatai“ – hebr.), anatomijos veikalą Tiferet adam („Žmogaus įstabumas“ – hebr.), o 1784 m. – į hebrajų kalbą išverstus senovės graikų matematiko Euklido darbus.

Šie ir kiti Vilniaus Gaono mokinių darbai saugomi Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bib­lio­tekoje šalia paties Elijo ben Saliamono Zalmano knygų, o jų Nacionalinėje bib­lio­tekoje yra apie 70. Tai vienintelė Lietuvoje tokia didelė Vilniaus Gaono darbų leidinių rinktinė. Ji parodo, koks neįprastai platus buvo šio mąstytojo akiratis, ir leidžia įvertinti, kad jis buvo tikras klasikinių žydų tekstų tyrimų milžinas.

Ankstyviausia minimos kolekcijos publikacija datuojama 1799 m., tai – Lvive išleistas Mišnos (pirmojo rašytinio žydų religinės teisės sąvado) komentaras. Ankstyviausia Lietuvoje spausdinta publikacija – pranašo Jonos knygos komentaras bei komentaras keliems Talmudo siužetams (1800, Vilnius, kanauninko Juozapato Mirskio spaustuvė). Vėliausias leidinys Lietuvoje – žydų religinės teisės komentarai (1940, Kėdainiai, Š. Movšovičiaus spaustuvė). Simboliška, kad būtent Vilniaus Gaono Elijo knyga tapo vienu iš paskutinių hebrajiškų darbų, dar spėtų išleisti Lietuvoje iki tuomet, kai sovietų režimas čia sunaikino hebrajų kultūrą.

Šiandien šio išminčiaus rašytinis palikimas yra prieinamas specia­listams ir visiems Lietuvos žydų intelektualumu bei Toros studijų tradicija besidomintiems asmenims.

Projektą „UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ nacionalinio registro dokumentų (įrašytų 2019 m.) aktualizavimas ir sklaida“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Tekstas perpublikuojamas iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos žurnalo „Tarp knygų“.

Dr. Lara Lempertienė yra Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centro vadovė.