Vilniaus istorijas pasakojantys kitataučiai vilniečiai. Jakobas Feltmanas ir Regina Šabad Vainraich

Jakobas Feltmanas – alavo liejikų dinastijos atstovas

XVIII a. Vilniuje gyveno vokietis amatininkas Jakobas Feltmanas. Tuo metu dalis miestiečių buvo atvykę iš vokiškų kraštų, todėl Vilniuje egzistavo ne tokia ir maža liuteronų bendruomenė. Daug amatininkų išpažino šį tikėjimą. Vienas tokių cechų, kuriam priklausė didelė dalis liuteronų, buvo alavo liejikai. Jakobas Feltmanas buvo alavo liejikų dinastijos atstovas – jau XVII a. viduryje Feltmanų pavardė dominuoja tarp alavo liejikų amatininkų. Jakobo Feltmano tėtis, Jakobas Feltmanas vyresnysis, taip pat buvo alavo liejikas. Įdomu tai, kad Jakobui gimus jo tėtis jau buvo miręs. Dar įdomiau, kad vienas iš dviejų jo krikštatėvių buvo garsusis Vilniaus architektas, aktyvus liuteronų bendruomenės narys Jonas Kristupas Glaubicas. Glaubicas palaikė artimą ryšį ir su šio cecho atstovais.

Amatininko kelias meistro vardo link

1777 m. Jakobas pradėjo mokytis alavo liejikų amato ir tapo šio cecho nariu. Šioje parodoje atskleidžiama, ką reikia nuveikti, norint tapti meistru. Galimybę tapti cecho meistru užsitarnauti nebuvo paprasta. Priimtas į cechą asmuo tapdavo mokiniu, vėliau – pameistriu ir tik tada galėjo pretenduoti į meistro vardą. Norint tapti meistru, reikėdavo atlikti tam tikras reglamentuotas užduotis. Skirtinguose miestuose jos buvo skirtingos.

Vilniaus alavo liejikų statute buvo nurodyta, kad kandidatas, norėdamas tapti meistru, turi įvykdyti tris užduotis – pagaminti molinę formą ir iš jos išlieti ąsotį, dubenį bei iš išlieto skardos lakšto pagaminti praustuvą. Liejimui skirta forma turėjo būti molinė. Forma būdavo vienkartinė, nes į ją buvo pilama skysta išlydyta alavo masė, kuri padengdavo vidines indo sieneles, o likusią masę išpildavo. Išlietas indas būdavo tobulinamas ir apdirbamas, išlietas indas turėjo sverti 30 svarų, o apdirbtas – 24. Buvo tiksliai nurodoma užduotis, kurią būsimas meistras turi atlikti. Vadinamasis egzaminas vykdavo vyriausiojo meistro namuose, kur susirinkdavo visi cecho meistrai. Jiems prižiūrint turėjo būti įgyvendinamos nurodytos užduotys.

Alavas vilniečių buityje

Kadangi alavo Lietuvoje nėra randama, tekdavo jo parsivežti, XVIII a. alavo dirbiniai buvo labai paplitę vilniečių buityje, todėl ir šio amato atstovai buvo reikalingi, šis amatas klestėjo iki pat XIX a. Alavo dirbiniai dažnai minimi inventoriuose, turtų surašymuose, kiekvienuose namuose jų buvo randama ne po vieną, o keliolika ir daugiau. Daugiausia alavo liejikai gamindavo dubenis, lėkštes, pusdubenius, įvairius butelius. Buvo gaminama ir šiek tiek liturginių reikmenų bažnyčioms, tačiau buityje reikalingiausi buvo dubenys ir lėkštės. Cecho darbuotojai ne tik gamino naujus indus, bet ir taisė senuosius. Supirkinėdavo, surinkdavo jau sulūžusius, netinkamus naudoti alavo dirbinius, juos išlydydavo ir iš naujo gamindavo. Istorikai teigia, kad XIX a. šių gaminių poreikis pradėjo silpti, atsirado naujų technologijų, ir XIX a. viduryje alavo liejikų cecho Vilniuje nebeliko. Alavinius indus pakeitus kitais masinės gamybos produktais, alavo liejikų cechas natūraliai sunyko.

Cecho knyga ir J. K. Glaubico brėžinys

Kiekvienas cechas turėdavo savo cecho knygą, kurioje buvo surašytas cecho statutas, perrašyta cechui suteikta privilegija, surašomi visi cecho nariai. Istorikams tai nepamainomas šaltinis, suteikiantis labai daug informacijos apie to cecho narius, jų tautybes ir skaičių. Tokia knyga yra ir Istorijų namų parodoje. Didelė dalis alavo liejikų cecho narių buvo vokiečių kilmės liuteronai, todėl nenuostabu, kad ir pati knyga surašyta vokiečių ir lenkų kalbomis. Šalia vokiečių kalba užrašyto titulinio lapo čia yra ir vieno bet kokiam viduramžių cechui būdingo atributo – cecho skrynelės – brėžinys. Kad ir keista, nėra išlikusių jokių J. K. Glaubico, žinomo kaip garsaus architekto, po XVIII a. Vilniuje nuvilnijusių gaisrų pakeitusio Vilniaus veidą, brėžinių. Tačiau jis buvo artimas šio amato bendruomenės nariams, todėl nubraižė jiems reikalingo atributo, cecho skrynelės, brėžinį. Jis taip pat įtrauktas į cecho knygą ir pasirašytas paties autoriaus.

Regina Šabad Vainraich – daktaro Šabado duktė ir YIVO instituto kūrimosi Vilniuje liudininkė

Kalbant apie skirtingas Vilniuje gyvenusias tautas, negalima nepaminėti ir žydų tautos atstovų. Vilniui skirtoje parodoje jų yra ne vienas, tačiau Regina Šabad Vainraich yra viena ryškiausių ir reikšmingiausių Vilniaus žydų asmenybių. Tarpukario Vilniaus salėje esantis personažas reprezentuoja dviejų šeimų istoriją. Regina gimė tikrų vilniečių šeimoje. Jos tėvas daktaras Zemochas Šabadas buvo visiems puikiai žinomas ir itin mylimas bei gerbiamas Vilniaus miesto gyventojas, ne tik gydytojas, bet ir aktyvus visuomenės veikėjas. Bene geriausiai visuomenėje jis žinomas kaip Kornejaus Čiukovskio pasakos „Daktaras Aiskauda“ pagrindinio personažo būdo prototipas.

Reginos mama buvo kilusi iš garsios vilniečių aukštuomenės Grodzenskių giminės. Jos vaikystės namai visada buvo kupini tėčio pacientų, bičiulių, bendraminčių. Studijuoti Regina išvyko į Vokietiją, kur krimto gamtos mokslus. Frankfurto universitete pabaigė botanikos specialybę ir įgijo mokslų daktarės laipsnį. Būtent Vokietijoje ji susipažino su savo būsimu vyru Maksu Vainraichu.

Susituokę Regina ir Maksas grįžo gyventi į Vilnių, kur užsimezgė pirmosios YIVO instituto užuomazgos. Viename jų buto kambaryje prasidėjo pirmieji idėjiniai darbai ir pirmosios instituto kūrimosi stadijos. Reginos tėtis taip pat buvo aktyvus šio instituto kūrimo iniciatorius.

Taigi, M. Vainraicho ir Reginos šeimoje susidūrė dvi žydiškos dinastijos, du žydų tautos raidos etapai. Buvo pereita į jau nacionalinio žydų bendruomenės kūrimosi etapą, skatinant jidiš kalbos vartojimą. Būtent šis susijungimas atsispindi ir Reginos istorijai skirtoje parodos vitrinoje – YIVO instituto paskolintoje šeimos nuotraukoje.

Šių dviejų šeimų sąlytį puikiai iliustruoja vienas parodos eksponatas – nedidelės vitrinoje sustatytos kortelės, kurių vienoje pusėje yra daktaro Šabado pacientų vizitacijos formelės, o kitoje – M. Vainraicho jidiš kalba atlikti leksikologiniai užrašai. Nežinia, ar trūko popieriaus, ar tiesiog taip susiklostė, bet tai parodo, kaip viename mažame artefakte susijungia labai daug prasmių, atspindinčių reikšmingą Vilniuje gyvenusių žydų gyvenimą bei visuomenės raidą.

Šeimos likimas Antrojo pasaulinio karo metais

1939 m. Regina su vyru ir vyresniuoju sūnumi Urijeliumi išvyko į užsienį, kur M. Vainraichas turėjo dalyvauti lingvistų kongrese Briuselyje, tačiau jiems beviešint Kopenhagoje prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Jaunėlis sūnus buvo paliktas Lietuvoje, todėl Regina grįžo į Vilnių pas artimuosius, o M. Vainraichas su vyresniuoju liko Danijoje. Šitaip likimo išskirta šeima vėl kartu susitiko tik 1941-ųjų sausį Niujorke. Daugiau nei metus truko bandymai gauti dokumentus, kad būtų galima išvykti. Vilniuje liko tik Reginos mama Stefanija, 1943 m. ji žuvo Paneriuose.

Išsikrausčiusi į Ameriką šeima gyveno Niujorke. Reginai reikėjo imtis kokio nors darbo, todėl tapo siuvėja ir, puikiai įvaldžiusi šį amatą, visą likusį gyvenimą dirbo šioje sferoje. 1974 m. ji mirė ir buvo palaidota netoli Niujorko esančiose kapinėse, o užrašas ant jos antkapio skirtas ir jos mamai, kuri Lietuvoje palaidojimo vietos neturi.

Už pagalbą rengiant vaizdo pasakojimą dėkojame Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namams. Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.

Susiję:

Ugnė Gavelytė

Kostas Kajėnas

Martynas Stankevičius

15 min

Apie Vilniaus galią tapti namais praėjusių amžių vilniečių lūpomis

Jurgita Jačėnaitė

Kostas Kajėnas

Martynas Stankevičius

27 min

Pauliaus Širvio išklajotas Vilnius

Rasa Baškienė

4 min

Sofijos ir Konstantino Vilnius

Donatas Puslys

5 min

Icchoko Rudaševskio Vilnius. Ką mums byloja geto sienos?