2021 06 22

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Vilniaus katedroje atveriamos 70 metų buvusios uždarytos koplyčios

Turino drobulės koplyčia (anksčiau vadinta Manvydų koplyčia) Vilniaus arkikatedroje bazilikoje. Vilniaus arkivyskupijos nuotrauka

Birželio 24 d., per Šv. Jono Krikštytojo iškilmę, Vilniaus arkikatedroje bus atvertos 70 metų buvusios uždarytos koplyčios. Šv. Mišias 12.30 val. aukos apaštalinis nuncijus Lietuvoje arkivyskupas Petaras Rajičius, koncelebruos Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas.

Vilniaus Šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedra bazilika – viena seniausių katalikų šventovių Lietuvoje. Tai istorinis įvykis, kad po bemaž 70 metų Katedroje atveriamos naujai įrengtos Turino drobulės, Gailestingumo ir Šv. Stanislovo koplyčios.

„Šiandien – nuostabi diena, kai galime atverti dar daugiau katedros lobių. Šios trys koplyčios, kurios nuo katedros sugrąžinimo buvo uždarytos, dabar įgaus naują gyvenimą ir patrauks pamaldumui“, – žiniasklaidai skirtame renginyje kalbėjo Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas.

Vilniaus katedros administratorius kun. Virginijus Česnulevičius viliasi, kad į šventovę užsukę žmonės ne tik grožėsis sakralinėmis vertybėmis, bet ir sustiprins savo tikėjimą.

Vilniaus Šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedra bazilika. Irmanto Gelūno / „Fotobanko“ nuotrauka

„Istorija yra gyva. Tai nėra vien faktai ar įvykiai – mes matome, kad pati katedra atsiveria, kaip ir tos koplyčios. Ir gal net [atsiveria] žvilgsnis į mūsų gyvenimą – kad mumyse neliktų kokių kerčių, kurios uždarytos, tamsios ir kartais dėl oro stokos nekokį kvapą leidžiančios. Kad mumyse būtų gyvybė.

Ateidami į katedrą, atverdami koplyčias, mes prisiliečiame prie daugybės žmonių, kurie gyveno skirtingose epochose ir situacijose. Jie savo gyvenimu sugebėjo išlikti vienybėje su Dievu, tiesoje ir gyventi tikėjimu. Ar nėra visų mūsų, kaip pakrikštytųjų, pašaukimas – būti šventais?

Labai kviečiu pamatyti daugiau – ne vien tik meniškus dalykus, skulptūras. Ypatingai kviečiu bendruomenes čia atvykti, melstis ir šventėti. Esame vienas kūnas Kristuje“, – sako kun. V. Česnulevičius.

***

Šv. Stanislovo koplyčia – viena naujausių bei „slapčiausių“ koplyčių Katedroje atsirado tik po Lauryno Gucevičiaus Katedros rekonstrukcijos ir atskiros fundacijos ar oficialaus titulo niekada neturėjo. Iki L. Gucevičiaus perstatymo dabartinės koplyčios vietoje buvo šiaurinis įėjimas į Katedrą, rekonstrukcijos metu pastūmėtas Didžiojo altoriaus link. Atsiradusi uždara patalpa buvo naudojama kaip sandėlis iki 1837 m., kol architektas, Vilniaus klasicizmo atstovas prof. Karolis Podčašinskis (1790–1860) čia suprojektavo ir įrengė nekilnojamą Kristaus kapą. Nuo tada patalpa pradėta vadinti Išganytojo Karsto koplyčia. Koplyčia būdavo atidaroma tik Velykų tridieniui, visu kitu metų laiku būdavo laikoma uždaryta. Šioje koplyčioje du kartus metuose – Didįjį Penktadienį ir Didįjį Šeštadienį – būdavo išstatoma Didžioji Goštautų monstrancija.

Seniausias relikvijorius Lietuvoje – „Šv. Stanislovo ranka“, sukurtas apie 1500–1503 m. Vilniaus arkivyskupijos nuotrauka

Nuo šiandien į titulinio Katedros šventojo koplyčią perkeliama vertingiausia Vilniaus katedros brangenybė, seniausias relikvijorius Lietuvoje – „Šv. Stanislovo ranka“. Apie 1500–1503 m. Vilniaus auksakalių sukurtas sidabrinis paauksuotas rankos pavidalo relikvijorius talpina kankinio vyskupo rankos kaulo dalį. Legenda byloja, kad 1388 m., Lietuvos krikšto proga, šventojo palaikų dalelę Vilniaus katedrai dovanojo Krokuvos kapitula. Įstabaus kūrinio forma itin plastiška, nestokojanti natūralizmo, realistiška puošni vyskupiško puošnaus drabužio rankovės traktuotė neturi analogų kitose šalyse. Manoma, kad ant relikvijoriaus piršto užmautas žiedas su safyru kadaise priklausė kuriam nors vyskupui ir buvo paaukotas šv. Stanislovui kaip votas.

Koplyčioje kabo Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu atvaizdas ir paveikslas vaizduojantis „Šv. Stanislovo stebuklą“.

Manvydų (naujasis titulas – Turino drobulės) koplyčią 1423 m. Vilniaus katedroje fundavo Albertas Manvydas, vienas iš lietuvių vadų Žalgirio mūšyje, Vilniaus seniūnas ir vaivada. Koplyčioje, kuriai fundatorius pasirinko savo ir brolio Jurgio Gedgaudo šventųjų globėjų vardus, abu su broliu buvo ir palaidoti. Vėliau Šv. Alberto ir šv. Jurgio koplyčią pradėta vadinti Manvydų vardu. 1475 m., mirus paskutiniam Manvydų giminės atstovui, koplyčia tapo Vilniaus vyskupo nuosavybe. Vis dėlto griežtai susieti koplyčią su pirmąja, dar Alberto Manvydo funduota koplyčia, leidžia tik pavadinimas: panašiai kaip ir Šv. Stanislovo koplyčia, ši Lauryno Gucevičiaus rekonstrukcijos metu šiek tiek „pasislinko“ tolyn nuo Didžiojo altoriaus, užleisdama vietą pietiniam Katedros įėjimui.

XIX a. kapitulos įrašai koplyčią vadina šv. Pauliaus vardu, greičiausiai pagal altoriuje kabėjusį šventojo paveikslą. Koplyčios interjeras buvo sugadintas sovietmečiu, išlikusios tik tarpukariu Jurgio Hoppeno (1891–1969) dekoruotos koplyčios sienos ir lubos, kurių centre – šv. Pauliaus atsivertimą vaizduojanti freska. Koplyčią puošia Karolio Rafalavičiaus (1831–1861) nutapyta garsaus ispanų dailininko Bartolome Estebano Murillo paveikslo „Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelė Marija“ kopija, kurią apie 1858 m. įsigijo kun. Antanas Zaleskis ir padovanojo Vilniaus katedrai.

Turino drobulės koplyčia (anksčiau vadinta Manvydų koplyčia) Vilniaus arkikatedroje bazilikoje. Vilniaus arkivyskupijos nuotrauka

2000 m. Vilniaus katedrai buvo padovanota Turino drobulės reprodukcija, kuri nuo šiol bus gerbiama šioje koplyčioje. Taip pat koplyčioje pakabinta Meksikos Gvadalupės Švč. Mergelės Marijos paveikslo kopija, tiesiogiai priliesta prie originalaus XVI a. Gvadalupės Mergelės atvaizdo. Gvadalupės šventovėje tikintieji gerbia pagal šv. Faustinos regėjimus nutapyto vilnietiškojo Gailestingojo Jėzaus atvaizdo kartotę.

Kęsgailų (naujasis titulas – Gailestingumo) koplyčią 1476-iais m. fundavo vienos įtakingiausių tuometinių LDK giminių – Kęsgailų – atstovas, LDK kancleris ir Vilniaus vaivada Mikalojus Kęsgailaitis (1459–1476). Fundacijos metu koplyčia buvo pašvęsta Švč. Mergelės Marijos gimimo, šv. Jono Krikštytojo, šv. Mikalojaus bei šv. Arkangelo Mykolo garbei.

Kaip įprasta, koplyčia ilgainiui įgijo ir daugiau vardų, kylančių iš joje saugomų ir gerbiamų kūrinių bei geradarių: Kęsgailų giminei išmirus, koplyčia kurį laiką rūpinosi Jasinskų giminė, todėl istoriografijoje minimas ir Jasinskų koplyčios pavadinimas; kai joje virš altoriaus kabėjo Kanuto Rusecko paveikslas „Švč. Mergelės Marijos Apreiškimas“, ji buvo vadinama Švč. Mergelės Marijos Apreiškimo koplyčia; pagal altoriuje buvusią skulptūrą – Šv. Antano koplyčia. Seniausiame koplyčios aprašyme (1743 m. vyskupo vizitacija) koplyčia klaidingai „pavėlinta“ iki 1607 m., priskiriant jai dar vieną – Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo – titulą. Dėl tokios painios ir gausios pavadinimų kaitos istoriografijoje koplyčia dažniausiai vadinama tiesiog Kęsgailų Pirmąja koplyčia.

Kęsgailų (naujasis titulas – Gailestingumo) koplyčia Vilniaus arkikatedroje bazilikoje. Vilniaus arkivyskupijos nuotrauka

Iš koplyčioje buvusių meno kūrinių likę du paminklai. Koplyčios dešinėje sienoje įkomponuota paminklinė lenta-antkapis su epitafija, skirtas LDK didikui Mykolui Zaleckiui (1744–1816). Balto marmuro antkapyje paauksuotomis raidėmis įrašytas lotyniškas mirusiojo dorybes akcentuojantis tekstas. Priešingoje pusėje bronzinio bareljefo apačioje paauksuotomis raidėmis įrašytas lenkiškas tekstas, skirtas Katedroje palaidotam Mogiliovo arkivyskupui metropolitui Vincentui Kliučinskiui (1847–1917). Lenta sukurta XX a. I pusėje kun. Pranciškaus Rutkovskio rūpesčiu.

Dar vienas unikalus paminklas koplyčioje – nedidelė rudo marmuro lenta, tęsianti XVI a. susikūrusią Vilniaus pranciškonų kankinių legendą. Joje išrašytos pagrindinės XIV a. pranciškonų kankinių žūties vietos ir aplinkybės. Lenta pernešta į Katedrą iš 1863 m. uždarytos pranciškonų Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčios Mykolo Orlovskio rūpesčiu.

2020 m. restauruotoje koplyčioje įrengta moderni mensa su šv. Faustinos, pal. kun. Mykolo Sopočkos ir šv. Jono Pauliaus II relikvijomis. Virš mensos – šių šventųjų atvaizdai ir centre kabantis Gailestingojo Jėzaus atvaizdas.

Vilniaus katedros zakristijos (lot. sacristia arba sacrarium – iš sacer, -cra-, -crum – „šventas“) spinta yra vertingas meno kūrinys, būtent dėl savo vertės XIX a. patekęs į Katedrą iš kažkurios Lietuvos jėzuitų bažnyčios. Kaip liturginio inventoriaus talpykla spinta sukurta specialiai šiai funkcijai, naudotina pagal savo paskirtį nuo XVIII a., kai buvo pagaminta, iki XX a. 5 dešimtmečio. Pagarbiam pašventintų liturginių reikmenų saugojimui skirtas baldas 2021 m. iš Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus ekspozicijos grįžo į Katedrą, į specialiai šiam baldui skirtą koplyčią.

Į Vilniaus katedrą sugrąžinta XVIII a. zakristijos spinta. Vilniaus arkivyskupijos nuotrauka

Nuo XIX a. vidurio Vilniaus katedros zakristijoje stovėjusi spinta – svarbi Vilniaus (arki)vyskupijos katedros istorijos dalis: ji mena Vilniaus katedroje Mišias aukojusius švento gyvenimo asmenis – Vilniaus vyskupą pal. Jurgį Matulaitį (1918–1925) ir kankinį, titulinį arkivyskupą Mečislovą Reinį (1940–1947), taip pat garbingus svečius (pvz., būsimąjį popiežių Pijų XI, kuris Katedroje lankėsi 1920 m.) ir ypatingas iškilmes (Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo vainikavimą popiežiaus karūnomis 1927 m., kuriam vadovavo kardinolas Aleksandras Kakowskis). Spintos grąžinimas Katedrai – grąžina šventovei reikšmingą arkivyskupijos ir jos ganytojų istorijos dalį.

Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas sako, kad pamažu į šią šventovę sugrįš ir daugiau sakralinių vertybių, kurios istorijoje buvo neteisėtai atimtos:

„Toji spinta nėra vienintelis objektas, kuris grįžta į katedrą. Grįžta ir nemažai liturginių reikmenų, netgi tapybos darbų. Kai kuriems dailės muziejaus darbuotojams tai yra švelnus širdies pakutenimas – ar čia tikrai teisingai elgiamasi.

Į Vilniaus katedrą sugrąžinta XVIII a. zakristijos spinta. Vilniaus arkivyskupijos nuotrauka

Bet aš prisimenu šviesios atminties kardinolo Vincento Sladkevičiaus žodžius, kuriuos jis pasakė katedros atidavimo tikintiesiems dieną. Amžinai prisiminsiu jo frazę, kad mes, tauta, turime augti kaip tas grūdas. O grūdas auga lėtai. Tad manau, kad mūsų valstybė, kaip ir muziejų sistema ar kitos valstybinės institucijos, negalėjo užaugti akimirksniu, negalėjo tuoj pat prilygti pasaulio atitikmenims. Jos turėjo nueiti kelius ir klystkelius, kad pasiektų tą būvį, kurį turime šiandien.

Panašiai ir su muziejaus rinkiniais. Matome labai daug eksponatų, kurie muziejų pasiekė labai dramatiškomis aplinkybėmis, kurie buvo NKVD išgrobstyti iš išplėštų, uždaromų bažnyčių, paverstų sandėliais ar ateizmo muziejais. Tad tą grąžinimą laikau mūsų „augimo“ ženklu.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Po metus trukusių restauravimo darbų atveriama Šv. Vladislovo koplyčia. Lankytojai išvys atidengtą XVIII pabaigoje – XIX a. pradžioje sukurtą, XX a. uždažytą, kupolo dekorą (120 kv.m). Atsivėrė iliuzinė tapyba: kasetonai su lipdinių imitacijomis, gėlių girliandos, iliuzinę architektūrą užbaigiančios kupolo žibinto kaneliūros. Šv. Vladislovo koplyčios kupolo restauravimo darbus finansavo Vengrijos vyskupų konferencija kartu su Vengrijos Respublika. Šv. Vladislovas yra Vengrijos ir Vilniaus katedros globėjas.

Šv. Vladislovo koplyčia Vilniaus arkikatedroje bazilikoje. Vilniaus arkivyskupijos nuotrauka

Vilniaus arkivyskupijos ir „Bernardinai.lt“ informacija