2020 10 02

Darius Baronas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Vilniaus Pranciškonų bažnyčia – iš pelenų ne kartą pakilęs Feniksas

Vilniaus Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų (pranciškonų konventualų) bažnyčia. Dariaus Barono nuotrauka

Pranciškonai buvo pirmieji vienuoliai, kurie dar nuo karaliaus Mindaugo laikų įsitraukė į Gerosios Naujienos skelbimo misiją lietuvių tautos žmonėms. Iš pasaulietinės varpinės žiūrint, nebuvo tai lengvas ir malonus užsiėmimas.

Kaip šiais, taip ir anais laikais vis pasitaikydavo ūmių ir nenuspėjamo elgesio žmonių, kurie išgirdę jiems nepatinkančią tiesą užsiplieksdavo tiek, kad niekam blogo nedarę, niekam smurtu negrasinę pranciškonai pačiame Vilniuje pelnydavo kankinių vainikus dar ir XIV a.

Pranciškonų kankinių auka nenuėjo veltui – neilgai trukus, po 1341 ir 1369 m. Vilniuje įvykusių kankinysčių, įvyko Lietuvos krikštas ir lietuvių tauta ėmė jungtis į krikščioniškų Europos tautų šeimą (1387). Sąlygos pranciškonams gyvuoti ir veikti Vilniuje tapo geros, o naujų krikščionių meilė ir dosnumas pranciškonams akivaizdus dar ir šiandien kiekvienam, kuris tik pažvelgtų į Vilniaus senamiestį puošiančias pranciškonų konventualų ir bernardinų bažnyčias ir vienuolynus.

Vilniaus Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų (pranciškonų konventualų) bažnyčia. Juliux / Wikipedia.org nuotrauka

Sostinėje, Trakų g., esanti Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (kitaip dar vadinama Vilniaus Pranciškonų bažnyčia) buvo pradėta statyti iš karto po Lietuvos krikšto. 1390 m. Vilniaus apgulties metu ją sugriovė kryžiuočių ir jų sąjungininkų kariuomenė, tad bažnyčią teko statyti iš naujo. Tikriausiai jau XV a. pirmoje pusėje jos tūriai buvo panašūs į dabartinius. Anuomet Vilniaus katedra, parapijinė Šv. Jono ir Pranciškonų bažnyčia sudarė didžiausių Vilniaus bažnyčių trejetą. Jos buvo svarbios ne tik miestelėnams, bet ir žymiai platesniam Vilniaus regionui – visos trys buvo svarbūs piligrimų traukos taškai. Tarsi kelią iš tolo piligrimams kadaise rodžiusi vėliava Vilniaus pranciškonų bažnyčioje išliko iš perdegtų plytų išmūrytas Kalvarijų kryžius, esantis šiaurinėje centrinės navos sienoje ties presbiterija, atsuktas į Trakų gatvę.

Vilniaus Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų (pranciškonų konventualų) bažnyčia. Dariaus Barono nuotrauka

Žvelgiant į senovinius pastatus kiekvienam rūpi ne tik, o gal ir ne tiek patys mūrai, kiek juos statę žmonės. O būtent juos ištraukti iš daugelį amžių siekiančios užmaršties bedugnės yra sunku, o dažnai ir neįmanoma. Daugelio viduramžių Europos katedrų ir pilių architektų ir meistrų vardai taip ir liko tik vienam Dievui žinomi. Lietuvos atveju galioja tas pats „visa ėdančio“ laiko nulemtas dėsningumas – net ir dažnos XVIII a. barokinės bažnyčios architektų ir statytojų vardai yra arba nežinomi, arba tik spėjami ar numanomi. Viltis nuplėšti kad ir nedidelį anonimiškumo šydą ir tuo būdu praturtinti savo pačių istoriją bei dabartį palaiko ir dailės istorikų, ir paprastų istorikų užsidegimą tirti, pažinti ir tuo pasidalinti.

Tad šiuo tekstu tiesiog noriu pristatyti kai kuriuos XVIII a. pranciškonus, kurie rūpinosi ne tik savo bažnyčia, bet ir kiekvienam lietuviui brangia Šv. Mikalojaus bažnytėle. Ja pranciškonai rūpinosi nuo XIV a. pabaigos iki pat XIX a.

XVIII a. pradžia buvo sunkus metas ir visai šaliai, ir Vilniui. Šiaurės karas (1700–1721), maras ir badas (1710) sukėlė politinę ir demografinę krizę, kurios pasekmėms užlopyti prireikė kelių dešimtmečių. Šiaip ne taip ant kojų besistojantį Vilnių XVIII a. viduryje nusiaubė didžiuliai gaisrai. 1737 m. birželio 2 d. gaisro metu išdegė Vilniaus Pranciškonų bažnyčios interjeras, daug vertybių žuvo. Dar neataušus pelenams, atstatymo darbams ėmė vadovauti gvardijonas Antanas Gžybovskis (*1697–†1742). Iki 1740 m. bažnyčia buvo ne tik atstatyta, bet ir praturtinta: iškilo Šv. Ivono koplyčia, gautos šio šventojo (teisininkų globėjo) relikvijos ir įkurta jo vardo brolija (atkurta 2020 m. rugsėjo 27 d.). Rūpindamasis bažnyčios atstatymo darbais A. Gžybovskis dar spėjo išdėstyti šios bažnyčios ir Vilniaus pranciškonų kankinių istoriją knygoje, pavadintoje „Brangiausias Lietuvos pranciškonų lobis, paslėptas Kristaus lauke“.

Vilniaus Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų (pranciškonų konventualų) bažnyčia. Dariaus Barono nuotrauka

Vos keletą metų trukusią idilę ir vėl sujaukė vienas po kito sekę paskutiniai didieji Vilniaus gaisrai. 1748 m. ugnis nusiaubė ir bažnyčią, ir vienuolyną. Pastatai buvo atstatyti ir suremontuoti, bet kitais metais gaisras visą triūsą ir vėl paleido pelenais. Pranciškonams teko kartoti viską iš pradžių ir dar atstatyti Šv. Mikalojaus bažnyčią, kuriai iki 1749 m. vis pavykdavo išvengti ugnies stichijos šėlsmo. Šiose grumtynėse su nelaimių pasekmėmis pasižymėjo tais nemaloniai karštais metais Vilniaus gvardijono pareigas ėjęs t. Laurynas Drongovskis (*c. 1705–†1766). Ekstremaliomis sąlygomis įgyta patirtis pasirodė ganėtinai vertinga, kai jam teko užduotis išplėsti ir išpuošti Valkininkų pranciškonų bažnyčią ir vienuolyną. Ir čia jis pasidarbavo tiek, kad „sunkiai būtų galima išpasakoti“.

Vilniaus Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų (pranciškonų konventualų) bažnyčia. Dariaus Barono nuotrauka

Katalikų bažnyčios – tai ne protestantų asketiško interjero Žodžio skelbimo vietos. Jos turi būti gražios. Tad po didžiųjų XVIII a. vidurio gaisrų prie Vilniaus Pranciškonų bažnyčios išpuošimo labiausiai prisidėjo t. Mikalojus Rodzevičius (*1730–†1793), daugelį metų ėjęs vienuolyno zakristijono pareigas. Būtent jo rūpesčiu bažnyčios skliautai buvo ištapyti freskomis, kurios kaip tik šiais metais atsiveria visu grožiu kruopščių restauratorių dėka. Rodzevičiaus rūpesčiu pagrindinis ir šoniniai bažnyčios altoriai buvo papuošti gipsinėmis skulptūromis ir paauksuoti. Jo rūpesčiu pranciškonų bažnyčioje atsirado net dveji puikūs vargonai: vieni vienuolių chore (presbiterijoje), kiti virš pagrindinio įėjimo į bažnyčią. Bažnyčios didžioji dalis grindų buvo išklota marmuru. Jos interjeras aprūpintas liturginiais indais, relikvijoriais, sietynais. Atnaujinta sakykla. Visa tai buvo stambi investicija, kurią finansavo pats t. Mikalojus, rinkdamas išmaldą ir išprašydamas iš didikų reikiamą paramą.

Vilniaus pranciškonų konventualų vienuolyno pastatas. Dariaus Barono nuotrauka

Nors vienuolynui nuo seno priklausė stambus žemės sklypas, tačiau pats konvento pastatas buvo palyginti nedidelis, prigludęs prie bažnyčios, kur ir šiandien matome smailiaarkius langus, žvelgiančius į Pranciškonų gatvę. Didžiulį vidinį kiemą turintis vienuolynas, kurį šiandien riboja Pranciškonų, Lydos ir Kėdainių gatvės, iškilo tik XVIII a. antroje pusėje (1773–1778). Svarbiausiu šių didžiulių darbų iniciatoriumi buvo t. Antanas Karenga (*1729–†1784). Šis Lietuvos pranciškonų provincijolas (1769–1772) ir Vilniaus gvardijonas (1772–1778) savo dėkingų konfratrų buvo vadinamas išskirtiniu geradariu, Vilniaus vienuolyno atstatytoju, vertu amžino atminimo ir pagarbos.

Vilniaus pranciškonų konventualų vienuolyno pastatas. Dariaus Barono nuotrauka

Rūpindamiesi savo bažnyčia ir vienuolynu pranciškonai savo dėmesį skirdavo ir Šv. Mikalojaus bažnyčiai. Vis atsirasdavo koks vienuolis, kurį sužavėdavo ši nedidukė bažnyčia. Tokiu vienuoliu buvo t. Mikalojus Ciechanovičius (†1681). Jis pasirūpino, kad nuo seno tamsus bažnyčios interjeras būtų išbaltintas, o pačiai bažnyčiai būtų parūpinti du nauji varpai. Tuo tarpu kitas pranciškonas t. Motiejus Dmochovskis (†1773), garsėjęs kaip nuosekliausias neturto mylėtojas, savo surinktomis lėšomis ir pastangomis pastatė varpinę tam, kad būtų galima veiksmingiau kviesti žmones į kasdienes pamaldas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Nepaisant didžiulių nuostolių, kurias patyrė katalikų institucijos per ilgus carinės ir sovietinės okupacijų dešimtmečius (XIX–XX a.) džiugu, kad nors šis tas liko. Be ankstesnių amžių pranciškonų pastangų ir jų geradarių dosnumo, vargiai galima būtų tikėtis, kad būtų likęs tas pavyzdys ir toks pamatas, kuriuo sekdami ir į kurį atsirėmę mūsų dienų pranciškonai būtų galėję prikelti ir bažnyčią ir vienuolyną naujam gyvenimui. +

Publikacija parengta viešinant Lietuvos mokslo tarybos remiamą projektą „Lietuvos pranciškonų konventualų prozopografinis tyrimas“ (Sutartis Nr. S-MIP-17-33).