2021 09 25

Apolonija Purelienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

19 min.

Vilniaus teniso patriarchas J. Purelis: „Norėjau, kad žmonės būtų geresni“

Juozas Purelis, 1947 m. J. Purelio archyvo nuotrauka

Skiriama prieškario Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo pulkininko leitenanto, Vilniaus teniso patriarcho Juozo Purelio (1901 09 25 – 1989 02 04) atminimui

Sostinės Gedimino kalno papėdėje esančio teniso aikštyno kūrėjui ir ilgamečiam jo puoselėtojui, nusipelniusiam treneriui, varžybų teisėjui, „Žalgirio“ sporto draugijos Garbės nariui Juozui Pureliui šiandien, rugsėjo 25-ąją, būtų sukakę 120 metų.

Peržvelgus šio žmogaus spartietišką gyvenimą, jo fizinį pasirengimą, nepaprastą aktyvumą, atrodytų, jis turėjo gyventi ilgiau, nei jam buvo lemta. Ketindamas sulaukti šių – anuomet įsivaizduojamų tolimos ateities –  metų, J. Purelis retsykiais sakydavo: „Iki šimto dvidešimt.“ Tai tik jo pajuokavimai, tą jis mėgo.

Daugybė J. Purelio auklėtinių, be teniso abėcėlės, iš jo gavo vertingų gyvenimo pamokų. J. Purelio archyvo nuotrauka

Sulaukęs solidaus amžiaus (86-erių) jis tebestebino ir net kėlė baimę kasdieniais pratimais: būdavo, pakibs ant skersinio, įrengto jo paties namuose, ir pradeda. Kokie buvo stiprūs jo rankų ir pilvo raumenys, pakeliantys kūną aukštyn po keliolika kartų! Atrodė, J. Pureliui tai nėra joks sunkumas. Deja, gyvojoje gamtoje nieko nėra amžino. Kada užges gyvybė, neduota niekam žinoti.

O gal būna išimčių? Manau, verta paviešinti vieną siaubingą, protu nesuvokiamą regėjimą.

Pranašiški ženklai

Kartą aštuntajame dešimtmetyje J. Purelis užsiminė, kad jam ėmusi drebėti ranka. Tai buvo pirmas sunkios nervų sistemos ligos simptomas. Ryškėjo ir kiti požymiai. Tačiau jis ir toliau intensyviai vykdė savo pareigas: ugdė sportininkus, rūpinosi aikštyno kokybe. Ir štai kas nutiko ankstyvą, ramų, gražų 1983 m. birželio 12-osios rytą.

Kaip įprastai anksti kėlęsis J .Purelis ruošėsi į aikštyną. Dar įjungė radiją, iš kur ėmė sklisti įkyrūs, ausį rėžiantys ūžesiai – sovietinio režimo trukdžiai norintiems išgirsti „Amerikos balso“ žinias. Ir staiga pro miegamojo duris įskrieja ilgas, kometos pavidalo spindulių srautas, lanku pasisuka prie mano lovos, susiraito į aukštą skaičių 88 ir galingu griaustinio trenksmu išraižo ore žodžius „Purelio mirtis!”

Siaubo ištikta sustingau vietoje. Ir jokio griaustinio. Lauke kaip ir buvo: ramu, gražu. Radijas jau išjungtas, tik girdžiu J. Purelio žingsnius ir žodžius: „Na, jau einu, likit sveika“.

Kai kūnas atlyžo, pakilau. Ilgai negalėjau atsipeikėti po šio siaubingo regėjimo. Jei kas būtų man papasakojęs ką nors panašaus, nebūčiau patikėjusi.

Bėgo kupini baimės ir nerimo metai. 1984-ųjų pavasarį J. Purelis atsistatydino iš pareigų, bet, jausdamas sentimentus aikštynui ir savo auklėtiniams, tęsė darbą, kol jėgos leido (1987 m.). O praslinkus dar metams, išsiilgęs savo auklėtinių, aikštyno ir jį supančio gamtos grožio, panoro visa tai pamatyti.

Nuvažiavome. Sunkiai žengė aikštyno takais, rūpestingu žvilgsniu apžiūrėdamas visus kortų kampelius. Ilgai ir liūdnai žvelgė į šią erdvę. Čia – keturi jo gyvenimo dešimtmečiai: nuo ankstyvo ryto iki vėlumos darbais ir rūpesčiais, gurkšniais džiaugsmo ir, žinoma, nurytomis nuoskaudomis tarnauta savo krašto jaunimui, tautos ateičiai. Čia – šio žmogaus gyvenimo finišas.

„Norėjau, kad žmonės būtų geresni“, – tokie J. Purelio ištarti paskutiniai žodžiai teniso aikštyne. Tai priekaištas ne savo mokiniams – kitiems, praradusiems savigarbą.

Žiemgalės ir kuršio sūnus

J. Purelis – unikali asmenybė, puoselėjusi savyje gražiausias dvasines vertybes. Savo sąžinės grįstu keliu žengė per gyvenimą neklupdamas: pilnas ryžto, tvirtas savo dvasia, bet kurioje nepalankiausioje situacijoje išlikdamas savimi. J. Purelio vidinio pasaulio grožį labai gražiai apibūdino jo mokinė Jūratė Žemaitytė: „Jo beribį gerumą mes glėbiais sėmėme.“

Toks buvo J. Purelis – prieškario Lietuvos tikrosios lietuvių inteligentijos kartos atstovas, žiemgalės ir kuršio sūnus. Vaikystė prie skaidraus Nemunėlio, pasak J. Purelio, buvo gražiausias jo gyvenimo metas. Augdamas įvairiatautėje aplinkoje jau nuo vaikystės, šalia lietuvių ir latvių kalbų prašneko ir vokiškai bei rusiškai.

Juozas Purelis jaunystėje (Taganroge). J. Purelio archyvo nuotrauka

Savo fizinį pasirengimą pradėjo nuo jaunystės, kai Mintaujos bibliotekoje aptiko vokiečių kalba išleistą patarimų knygutę, kaip žmogui tapti tvirtam. Ir savarankiškai pradėjo mankštintis.

Artėjant Pirmojo pasaulinio karo frontui, gimnazija buvo iškeldinta į Rusiją. J. Purelio brolis Jonas atsidūrė Voroneže, Juozas – Taganroge, prie Azovo jūros. Sunkiai susirgęs maliarija gal būtų ir neišgyvenęs, jei ne rūpestingų mokytojų pastangos – gražaus elgesio vokiškai kalbantį gabų moksleivį apsiėmė globoti vokiečių kilmės bankininko Taube‘ės šeima, pamilusi jį kaip savo sūnų. Tačiau tėvynės ilgesys vaikinukui buvo aukščiau už materialinę gerovę. Ir kai Spalio revoliucijos represijos atslinko ir prie Azovo jūros, lietuvį globojusi šeima labai nukentėjo. J. Purelis grįžo į tėvynę ir įstojo į Lietuvos kariuomenę (1922).

Kariniai ir sportiniai reikalai prieškariu

Karo mokyklą J. Purelis baigė 1925 metais. 9-ojo pėstininkų pulko mokomojoje kuopoje ėjo vado pareigas. Būdamas sportininkas įkūrė Sporto draugiją. Aukštųjų karininkų kursų Fizinio lavinimo skyrius, IV laida (1927).

1931 m. – kapitono laipsnis. 1934-aisiais, po Vytauto Didžiojo karininkų kursų, jam suteiktos Generealinio štabo karininko teisės ir Generalinio štabo majoro laipsnis.

Kariūnas Juozas Purelis. J. Purelio archyvo nuotrauka

Nuo 1935-ųjų – 1-ojo pėstininkų divizijos štabo (Informacijos) viršininkas. Taip pat Operacijų skyriaus viršininkas. Panevėžy pastatęs teniso aikštelę, davė pradžią teniso sportui šiame krašte.

1938 m. J. Pureliui suteiktas Generalinio štabo pulkininko leitenanto laipsnis. Nuo 1939-ųjų– Lietuvos kariuomenės štabo 1-ojo operacijų skyriaus mokymo dalies vedėjas.

1940 m. dirbo Karo atašė, o tais pačiais metais, likvidavus Lietuvos kariuomenę, plk. lt. J. Purelis – RA 184 šaulių divizijos 294 šaulių pulko mokyklos viršininkas.

Sportiniai laimėjimai: 1929 m. Lietuvos kariuomenės penkiakovės varžybų nugalėtojas, prizas – bronzinėje figūroje įmontuotas laikrodis (eksponuojamas Vytauto Didžiojo karo muziejuje); 1938 m. Lietuvos pirmosios tautinės olimpiados penkiakovės varžybų nugalėtojas, prizas – Liudvigo van Bethoveno biustas  (1944 m. atsidūrė ilgapirščio glėbyje).

Apdovanotas: Vytauto Didžiojo IV laipsnio ordinu (1936); Didžiojo kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu (1930); Nepriklausomybės medaliu (1928).

Varėnos poligone

Šaulių pulko mokyklos jaunuoliai 1941 m. birželį atvyko į Varėnos poligoną pratyboms. Visi atkreipė dėmesį, kad rytais poligone dingsta tai vienas, tai kitas lietuvis karininkas.

Vieną rytą komisaras, nužvelgęs išsirikiavusius šaulius ir rusų karius, pagyrė tvarkingus, pasitempusius lietuvaičius ir, atsigręžęs į jų viršininką, įsakė paimti žirkles ir patvarkyti nukarusią, netvarkingą ruso karininko milinę. J. Purelis sunerimo, bet netrukus nurimo, prisiminęs Aleksandro Puškino eiles: „Ereliui tenka ir žemiau vištos tūpti, vištoms niekad iki debesų nepakilti“. Įsakymą įvykdė.

Juozas Purelis: kairėje – baigęs Karo mokyklą, dešinėje – leitenantas. J. Purelio archyvo nuotrauka

Žeminantis karininko įsakymas buvo ženklas J. Pureliui, kad ir jis vieną rytą dings. Ir tikrai, po poros dienų prie išsirikiavusių lietuvaičių pasirodė rusas karininkas. Jaunuoliai sunerimo: kodėl ne jų viršininkas? Ir staiga rikiuotė pabiro. Visi leidosi bėgti prašyti komisaro, kad sugrąžintų jų viršininką. Prašymas buvo bergždžias. Tada jie ėmė triukšmauti ir sukėlė riaušes. Taip komisaras buvo priverstas sugrąžinti jų viršininką (negi komisaras būtų išdrįsęs visus jaunuolius sukišti į areštinę).

Šis jaunųjų šaulių protestas nulėmė tolesnį J. Purelio likimą. Apie neįtikėtiną jaunuolių pergalę buvo pasakojęs jis pats, bet išsamiau išgirdau iš tame proteste dalyvavusio šaulio Stasio Gentvilo, pokary gyvenusio Baisogaloje. Jis minėjo savo viršininką pačiais šilčiausiais žodžiais.

Visų kitų Varėnos poligone buvusių karininkų likimas buvo sukurptas pagal būdingą jų klastos scenarijų. Komisaras įsako karininkams pasirengti pratyboms. Jie buvo nuvežti už keleto kilometrų į pratybų vietą, ten buvo iškasti apkasai. Komisaras įsakė išsirikiuoti, karininkai paliepimą įvykdė. Ir staiga iš apkasų iššoko ten tūnoję pasislėpę rusai kareiviai ir atstatė ginklus į Lietuvos karininkus. Komisaras perskaito įsakymą – areštuojami kaip sovietų liaudies priešai.  Pripuolę rusai nuplėšia karininkų antpečius, atima viską, ką jie vertingo turėjo, sugrūda į sunkvežimį ir – į tremtį.

Veidmainystė ir klasta – lengviausias kelias be nuostolių pasiekti pergalę.

Prasidėjus karui, visi Varėnos poligone buvę daliniai traukėsi į Rytus. Tarp jų – ir Šaulių pulko mokyklos jaunuoliai su savo viršininku. Kitos išeities nebuvo.

„Tarnauju tik savo kraštui“

Rusijoje J. Purelis dėstė taktiką karo mokyklose. Vėliau – lietuviškosios 16-osios divizijos štabo 1 (operacijų) skyriaus viršininkas. (1943). Fronte susilaukė ir Karo lauko teismo, kai nepakluso divizijos vado generolo Felikso Baltušio-Žemaičio įsakymui pradėti puolimą geografiškai pavojingomis sąlygomis. J. Purelis lengvai įrodė logišką savo sprendimą ir savo taktikos pranašumą. Antraip visi kariai kovos lauke būtų išguldyti.

Feliksas Baltušis – Žemaitijos sūnus. Spalio revoliucijos metu buvo sukūręs Žemaičių pulką. Pats atsidūrė Rusijoje, tapo generolu. Kuriant Lietuvos kariuomenę, šis Žemaičių pulkas pavadintas 8-uoju pėstininkų Kunigaikščio Vaidoto pulku, stovėjo Šiaulių pakrašty – Gubernijoje.

Fronto sąlygomis J. Purelis savo ryžtingu charakteriu išsiskyrė iš kitų karininkų. Jis – ištvermingas, kartais net tekdavo po dvi tris paras nesudėti bluosto. Ilsėdavosi žeminėje ant savo darbo stalo, po galva pasidėjęs planšetę. Kiti aukštieji karininkai įsitaisydavo patogiau – furgonuose.

J. Purelis nei fronte, nei gyvenime nevartojo stipraus alkoholio. Savo dozę spirito atiduodavo to norintiems. Bet fronte pradėjo rūkyti – nervams numalšinti. Be to, jis niekada nevartojo necenzūrinių žodžių, keiksmų. Laisvą akimirką atsiversdavo prancūzų kalbos vadovėlį ir skaitydavo (J. Purelis buvo numatytas diplomatinei tarnybai).

Generalinio štabo pulkininkas leitenantas Juozas Purelis prieškariu. J. Purelio archyvo nuotrauka

Šis žmogus buvo principingas, fronte atsakingai vykdė savo pareigas, bet nesitaikstė ir nekeliaklupsčiavo. Atmetė pasiūlymą stoti į komunistų partiją. Atmetė Antano Sniečkaus planą permesti J. Purelį į vokiečių okupuotą Lietuvą partizaninėms diversijoms. Jo pareiškimas:  „Esu karys. Pripažįstu tik atvirą garbingą kovą“  sunervino šio plano sumanytoją.

Gal dėl to J. Purelis buvo ignoruojamas – nei ordinų, nei laipsnių, kai kiti, net leitenantai, sugrįžo jau pulkininkais. J. Pureliui nerūpėjo okupantų ordinai. Tokį požiūrį atspindi kad ir toks pavyzdys: kai pokary (1957) jam Pureliui buvo paskirta pensija su 50 rublių priedu kas mėnesį už vieną ordiną, jis tuo priedu nesinaudojo. Čekių knygelė guli archyve nepaliesta. Tai įrodo jo principingumą, nors materialinės gyvenimo sąlygos nebuvo lengvos.

Be to, kai jam buvo ruošiamasi įteikti visasąjunginio teniso varžybų teisėjo kategorijos pažymėjimą, apie tai laiške jam pranešė geras pažįstamas I. Ivanovas, Maskvos gyventojas. Perskaitęs laišką J. Purelis sėdo rašyti atsakymą. Baigęs davė man perskaityti laišką, kuriame padėkojo už dėmesį, bet visasąjunginio varžybų teisėjo kategorijos atsisakė. Paskutinė jo frazė buvo tokia: „Tarnauju tik savo kraštui.“

Skaudi tiesa apie brolį

Oriolo rajone (Nagornoje) vokiečių gerai įrengtoje žeminėje plk. Broniaus Gertaus išminuotojų brigada, patikrinusi žeminę, minų nerado. Užkūrė židinį. J. Purelio laukė skubus darbas. Vos išskleidė žemėlapį ir, suskambus telefonui, sprogo mina – jos smūgis sviedė J. Purelį į lubas ir smarkiai sužeidė (1943). Deja, dėl gen. F. Baltušio-Žemaičio statuso bei jo per didelio pasitikėjimo savimi, Oriolo mūšyje gulė 1130 karių. Iš rikiuotės išėjo 4540. Daug buvo sužeistų.

Kurį laiką J. Purelis buvo Pabaltijo Antrojo fronto karininkų rezerve (1944). Būdamas Maskvoje kreipėsi į RA archyvą dėl brolio Jono, nustojusio jam rašyti laiškus (1937). Jonas po revoliucijos liko Rusijoje, tapo lakūnu, vedė išbuožintą žydaitę. Archyvo viršininko žodis trumpas: „Jonas Purelis dingo be žinios.“ Tai išgirdęs kabinete buvęs archyvo tarnautojas išėjo iš kabineto ir, palaukęs koridoriuje J. Purelio, atskleidė tiesą – Ježovo įsakymu sušaudytas, nes laiškais turėjęs ryšių su „fašistinės santvarkos karininku“ – broliu Juozu Pureliu.

Nenorėdamas sugriauti sąžiningo ruso gyvenimo, J. Purelis negrįžo į viršininko kabinetą priminti jo melą.

Vykdydamas įsakymą vykti į fronto liniją (1945-ųjų balandį), pakeliui užsuko į Vilnių. Skaudų dvasinį smūgį patyrė neberadęs šeimos, pasitraukusios į Vakarus. Neteko ir buto, užimto švietimo viceministrės V. Vyšniauskaitės.

Paskutinį kartą su dukrele. J. Purelio archyvo nuotrauka

Kitas įsakymas – vykti į Vainiuodę, Armijos štabo karininkų rezervą, kur 1945-ųjų gegužės 9-ąją sulaukė karo pabaigos.

J. Purelis paskirtas 50-osios lietuviškosios divizijos 1 (operacijų) skyriaus viršininku. Išformavus diviziją, jis – Vilniaus valstybinio universiteto Karinės katedros mokymo dalies viršininkas, vyr. dėstytojas (1945). Įsteigė šaudymo sekciją, į kurią subūrė šaudymą pamėgusius studentus, tarp jų buvo ir būsimos J. Purelio auklėtinės tenisininkės Ilė (Cecilija) ir šių eilučių autorė Polė (Apolonija).

Pirmosios Juozo Purelio mokinės Cecilija Godliauskaitė (kairėje) ir Apolonija Abramavičiūtė
Juozo Purelio dėka tenisas šio rašinio autorę lydi visą gyvenimą. A. Purelienės archyvo nuotrauka

Sykį, jau pavasarėjant, 6 val. ryto einantį į Karinę katedrą J. Purelį užkalbino prie universiteto rūmų jo laukęs asmuo, Lietuvos karininkas, kurį ne iš karto atpažino. Tai – pulkininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio, Dzūkijos partizanų būrio vado siųstas asmuo, atvykęs su tikslu talkinti partizanams, išliekant savo vietoje, Karinėje katedroje. J. Purelis ne viskuo galėjo padėti, bet, dar turėdamas ryšių su Vilniuje esančiais kariniais daliniais, padėjo, kuo galėjo.

Žuvus plk. Juozui Vitkui-Kazimieraičiui (1946-ųjų liepą), J. Purelis ir toliau vykdė savo užduotį, kol pats buvo pašalintas iš Karinės katedros (1946-ųjų gruodį). Pasakodamas apie susitikimą su jo laukusiu asmeniu, J. Purelis išreiškė savo nuomonę: „Kovoti miške su tokia šėtoniška jėga – beviltiška. Yra kitų būdų kovoti su priešu.“

1946 metais iš universiteto buvo šalinami nepatikimi profesoriai, dėstytojai. Juos keitė lojalūs sovietams kadrai. Vilniaus universitetui tai buvo didžiausių netekčių metas.

„Dabar mes čia žaisim“

Pasiūlytos pareigos Žemės ūkio ministerijoje, kartu plėtojant žirgų sportą, J. Purelio netenkino. Nuo Karo mokyklos laikų pamėgęs tenisą, jis įsidarbino Respublikiniame kūno kultūros ir sporto komitete mokyklų fizinio lavinimo inspektoriumi. Papildomai (savanoriškai) ėmėsi atkurti neolimpinę sporto šaką, kuriai anuomet buvo skiriama mažiausiai dėmesio.

Pirmą kartą atvėręs metalo sieto tvoros aikštės vartelius ir nužvelgęs nykią jos būklę, pasakė: „Ši žemė šventa. Šimtmečius krauju ir ašarom girdyta. Dabar mes čia žaisim.“

Žiemą skambant valsams, čia veikė čiuožykla (man teko ją matyti 1940 m., kai atvykau į Vilnių), o vasaromis – tenisas. Ši vieta jau buvo užimta sovietinės armijos „Dinamo“ sporto draugijos karių tinklininkų, bet pusė ploto dar buvo laisva. J. Purelis čia ir pradėjo realizuoti sau užsibrėžtą kilnų tikslą. „Dinamo“ sporto draugija atsiuntė vieną darbininką ir tris vokiečius belaisvius, beje, taip išsekusius, kad fiziniams darbams jie neturėjo jėgų. Užjausdamas J. Purelis pasiūlė jiems pasimėgauti ankstyvo pavasario saulės šiluma, o mes tuo metu iš namų nešėme jiems maisto. Buvo graudu matyti jų dėkingumą ir jaudulį, tiesiant rankas prie atnešto valgio. Deja, šie belaisviai išbuvo tik dvi dienas. Kodėl – priežastis neaiški. Gal kas paskundė…

Jau pradėtos statyti aikštelės 1947-ųjų gegužę buvo perduotos „Žalgirio“ laisvanoriškos sporto draugijos žinion. J. Purelis ir toliau tęsė darbus. Balandžio pabaigoje užbaigta pirmoji aikštelė. Ir pradėjo mus intensyviai treniruoti rytais ir vakarais. Kitos aikštelės viena po kitos užbaigtos iki rugpjūčio.

Trenerio darbui reikėjo turėti diplomą. Pagal studento mokslo kortelės išrašą J. Purelis eksternu išlaikė 28 dalykų įskaitas, valstybiniam egzaminui beliko išlaikyti 4 dalykus. Jis per dvejus metus (1947–1949) baigė Kūno kultūros institutą.

Vos alsuojantis aikštynas  

Tenisas Vilniuje įgavo pagreitį. Į aikštyną rinkosi prieškario teniso mėgėjai. Po metų, 1948-ųjų ankstyvą pavasarį, J. Pureliui ruošiant aikšteles, prisistatė „Žalgirio“ sporto draugijos vadovo siųstas asmuo perimti aikštyno valdymą. J. Purelis buvo priverstas išeiti. Bet rankų nenuleido. Valstybinio stadiono direktoriui pasiūlė jo teritorijoje įrengti teniso aikščių. Direktorius Juozas Jurevičius – rimtas, dalykiškas žmogus, tad jau liepos mėnesio pabaigoje mes įžengėme į labai kokybiškas teniso aikšteles. Jose vykdavo visos teniso varžybos: miesto, respublikinės, tarprespublikinės. Dabar toje vietoje pastatytas „dėžių“ stiliaus gyvenamųjų namų kvartalas.

O „Žalgirio“ aikštelės tuomet vos vos alsavo. Jų vadovui nepateisinus lūkesčių, 1952 m. J. Purelis ryžosi sugrįžti: „Ne nuoskauda svarbu. Svarbu tikslas. Ten didesnė galimybės išsiplėsti“.

Vilniaus teniso aikštynas 1953 m. vasarą. Juozo Purelio nuotrauka

Profsąjunginėmis lėšomis jau buvo pastatytos 9 aikštės (1953). J. Purelio idėja pildėsi. Tačiau nebuvo jokių pagalbinių patalpų. Po kelerių metų „Žalgirio“ sporto draugija surentė „būdelę“ su šaltu dušu, bet be tualeto. Daug metų sportininkai vargo. O kiek gėdos teko patirti prieš kitų respublikų sportininkus, atvykusius į teniso varžybas.

Nebuvo galimybės treniruotis ir žiemos metu. Po kurio laiko buvusioje K. Giedrio (dabar – Šv. Ignoto) gatvėje  „Žalgirio“ sporto draugija pasiūlė salę buvusio vienuolyno, vėliau – kareivinių ansamblyje. O toje salėje – mėšlynas! Neaišku, kas ten laikė arklius – rusai ar vokiečiai. Mes iškuopėme jų „turtą“, iššveitėme patalpą ir daug metų džiaugėmės galėdami žaisti. Bet vieną dieną salę atėmė ir perdavė būsimam Technikos muziejui įrengti.

J. Pureliui neliko pasirinkimo. Jis tęsė treniruotes „Žalgirio“ aikštyne, sniegu padengtoje asfaltinėje aikštelėje. Būdavo, dar neprašvitus išskuba nukasti sniego nuo aikštelės, grįžta ir, vos prašvitus, vėl skuba atgal, šįsyk – pasitikti į treniruotę ateinančių savo jaunųjų mokinių. Neįtikėtina, bet tokia buvo tikrovė. Žiauri tikrovė.

Žiemą aikštyne treniruodavosi ir daugkartinė Lietuvos čempionė, Juozo Purelio auklėtinė Danutė Naujalytė. J. Purelio nuotrauka

6–7 dešimtmečiais priaugo medžių – takuose ir aplink aikštyną. Jų šakos agresyviai skverbėsi į aikštelių teritoriją. Medžius reikėjo šalinti. „Žalgirio“  sporto draugijos vadovai atsisakė, motyvuodami įstatymu, draudžiančiu kirsti medžius. J. Purelis turėjo kitą nuomonę. Ryžosi pats juos pašalinti. Būdavo, antrą valandą nakties išeina ir pradeda: šaką po šakos, kamienus dalimis pjauna mažu pjūkleliu. Tas procesas truko tris rudenis! Pagaliau baigęs šį alinantį darbą grįžęs namo pasakė: „Pats padariau klaidą, užleidęs aikštyną medžiais, pats ją ir ištaisiau.“ O „Žalgirio“ vadovams – nė motais. Jei būtų parūpinę elektrinį pjūklą, J. Purelis per kelias dienas galėjo nupjauti medžius.

Bruniaus paslaptis

Kai lietuvių partizaninis pasipriešinimas jau buvo likviduotas, 1953 m. liepą J. Purelis prasitarė norįs pasakyti man labai svarbų dalyką: „Dabar aš esu Brunius.“ Ir paprašė nieko neklausinėti. Neklausinėjau. Tik paskelbus Lietuvos nepriklausomybę (1990), dienraščio „Respublika“ kultūros puslapyje išvydau rašytojo, skulptoriaus Vytauto Mačiuikos straipsnį, kuriame jis rašė, kad grįžęs iš lagerio (1958) įstojo į Bruniaus pogrindžio grupę, kurios tikslas – švietėjiškas judėjimas vardan Lietuvos laisvės.

Šiek tiek sužinojau apie Brunių ir iš nuo vaikystės laikų pažįstamos Danguolės Sondeckytės-Gurauskienės, šviesaus atminimo maestro Sauliaus Sodeckio sesers. Ji pasakojo, kad jos vyras V. Gurauskas kartais paminėdavo tiek Bruniaus, tiek Purelio pavardes. Tikėtina, kad gyvendami arti vienas kito V. Gurauskas ir Juozas Šimulionis priklausė šiai Bruniaus grupei.

O iš J. Šimulionio apie Brunių sužinojau truputį daugiau. Pirmą kartą jį pamačiau sporto prekių parduotuvėje, kai jis ištiesęs ranką palietė J. Purelio dešinę. Išvydęs J. Šimulionį J. Purelis tuoj pat nuskubėjo į pašalį pasikalbėti. Man pasiteiravus, kas jis, J. Purelis atsakė: „A, čia vienas grįžo iš lagerio.“ Antrą kartą J. Šimulionį mačiau per J. Purelio laidotuves. Trečią – Vėlinių vakarą, kai priėjęs prie J. Purelio kapo ilgai stovėjo susimąstęs ir galop prabilo: „Buvo Žmogus ir Žmogaus nėra… Ar žinote, kas čia guli? Brunius!“ Paklausė, pats ir atsakė. Paprašiau jo papasakoti. „Dar ne laikas“, – atsakė ir nuėjo.

Sykį teko lankytis jo namuose Žvėryne. Atrodė kiek nervingas (nieko keista – juk grįžęs iš lagerio), bet buvo atviresnis. Saugumas J. Šimulionį tardė, kas esąs Brunius, nes Saugumui egzistavo du Bruniai: vienas lagery, kitas Lietuvoje. Tad rūpėjo išsiaiškinti ir susidoroti. Bet J. Šimulionis buvo titaniška asmenybė. Tokie neišduoda.

Teniso aikštynas, kuriame dažnai lankydavosi daug žmonių – žaidėjų ir vaikų tėvų, buvo patogi vieta susitikti ir Bruniaus grupės nariams. Tai buvo saugi vieta.

Bruniaus grupės narys galėjo būti ir Domas Cesevičius, senas J. Purelio bendramintis, aukštos kultūros asmenybė. Nuo tų laikų, kai, baigęs mokslus užsienyje, grįžo ir atliko privalomąją tarnybą I-ajame pėstininkų divizijos štabe, kur plk. lt. J. Purelis ėjo Operacijų skyriaus viršininko pareigas. Prabėgo daug metų, kai jie vėl susitiko Vilniaus valstybiniame universitete ir tęsė bendravimą. Dažnai D. Cesevičius lankydavosi J. Purelio namuose (1946). Deja, netrukus D. Cesevičius buvo atleistas iš pareigų, nes jo ekonomikos dėstymas neatitiko marksizmo-leninizmo koncepcijos. Jis du kartus buvo ištremtas į lagerius, pokary daug kentėjo, vargo, bet niekada nepalūžo.

1957 m. netikėta maloni staigmena J. Pureliui buvo, kai vieną rytą teniso aikštyne pasirodė Klemensas Brunius. Jis su dukrele, dalyvavusia vaikų teniso varžybose, atvyko iš Kauno. Iš dukters ir sužinojo, kad varžybų vyriausiasis teisėjas – Juozas Purelis!

Susitiko seni draugai nuo vaikystės laikų. Jie kalbėjosi, kalbėjosi… K. Brunius pasakojo, kaip jis vargo lageryje, kaip suprojektavo ir pastatė didžiulę gamyklą Intoje, kai tuo metu J. Purelis veikė Lietuvoje jo vardu. Veikė taip, kad Saugumui nepavyko to atskleisti.

Aikštelė vietoj šiukšlyno

Bėgo metai, dešimtmečiai vargingomis sąlygomis.  Pokyčiai prasidėjo tik 1973 m., kai Elena Lopataitė, dvi kadencijas ėjusi Lietuvos teniso federacijos pirmininkės pareigas, iš Vilniaus miesto vykdomojo komiteto (pirmininkas – Vytautas Sakalauskas) išrūpino lėšų teniso aikštynui atnaujinti. Išrūpino ir patalpas teniso klubui Kirdiejaus rūmuose. Aikštynas buvo praplėstas iki 12 aikščių. Praplėstas ir centrinis takas.

Vieną naktį J. Purelis su darbininku aptvėrė aikštės dydžio žemės plotą, kur daug metų buvo metamos degintos anglys ir šiukšlės iš gyvenamojo namo už Vilnios upės. Rytą prisistatė du Vykdomojo komiteto atstovai ir priekaištavo J. Pureliui, kaip jis išdrįso be jų leidimo užimti žemę. Apie šiukšles nė neužsiminė. Jų išklausęs J. Purelis tarė: „Vyrai ąžuolai, geriau teniso aikštelė nei metų metus čia gulinčios šiukšlės.“ Taip buvo užkariautas ir sutriuškintas sostinės centre ilgai gyvavęs šiukšlynas. Toje vietoje įrengta 10-oji aikštelė. Dabar joje ir šalia esančioje 9-ojoje vyksta visi finaliniai susitikimai.

Tenisas Lietuvoje plito. Daugelyje miestų buvo įrenginėjami aikštynai. Palangos vykdomojo komiteto pirmininko J. Puodžiaus, E. Lopataitės ir J. Purelio iniciatyva įkurdintas teniso aikštynas ir Palangoje.

Bet buvo atvejis, kai J. Purelis pasielgė priešingai. Sykį prisistatė ministro pirmininko Mečislovo Gedvilo siųstas asmuo, kad J. Purelis įrengtų teniso aikštelę Turniškėse, valdžios rezidencijoje. Nuvežė ten J. Purelį. Šis parinko tinkamą vietą, pamokė, kaip įrengti grunto aikštelę, bet pats atsisakė tų darbų. Grįžęs pasakė: „Jiems netarnausiu.“ Vėliau M. Gedvilas perdavė savo raketę J. Pureliui, kad įtemptų stygas. Įtempė. Po kiek laiko vėl atsiuntė raketę, sutrūkusiomis stygomis. Bet tą sykį J. Purelis atsisakė. „Užteks“, – pasakė. Nors visiems kitiems noriai įtempdavo rakečių stygas be jokio atlygio.

Pastatė sau paminklą

J. Purelis, pradėjęs ruošti sportininkus nuo mažų dienų, išugdė daug atskyrininkų, sporto meistrų, Lietuvos čempionų. Kadangi tenisas – sunkiai įkandamas riešutas, ne visi pajėgė jį įveikti. Bet gražus būrys žaidėjų pasiekė rezultatų.

Savo mokiniais J. Purelis labai rūpinosi. Sakydavo: iš teniso duonos nevalgysit, reikia įsigyti specialybę. Todėl pažangiems, viltį teikiantiems savo mokiniams jis padėdavo atlikti namų užduotis: matematikos, fizikos, chemijos ar kalbos.

Teniso aikštynas per potvynį 1958 m. J. Purelio nuotrauka

Pavasariais, kai potvynis užliedavo aikštyną, J. Purelis braidyvavo po vandenį, kasė griovelius, kad greičiau nutekėtų vanduo, kad kuo anksčiau būtų galima pradėti žaisti aikštelėse. O juk jas paruošti sezonui būdavo daug sudėtingiau nei dabar. Aikštelės būdavo voluojamos, suslegiamos, matuojamos, brėžiamos ir dažomos linijos. Kasmet viskas buvo kartojama iš naujo. Kaip ir vėlyvą rudenį – žiemai artėjant aikštelės būdavo suakėjamos. Šiais laikais tokių darbų nėra.

Netausodamas savęs J. Purelis visa savo esybe buvo pasišventęs mokiniams ir teniso aikštynui. Tai erzino jo kolegas – treneriai nesikuklindami kritikavo J. Purelį, kam jis tiek daug laiko skiria aikštyno remontui ir priežiūrai. Geriau daugiau laiko skirtų sportininkams. Įdomu, kad šie kritikai sau kėlė daug mažesnius reikalavimus: jei treneris išugdo vieną gerą žaidėją, jo misija atlikta. Taip jie ir dirbo: išugdę vieną sportininką, likusį laiką skirdavo savo meistriškumui tobulinti (dažnas treneris buvo ir aktyviai sportuojantis tenisininkas) bei mokyti žaisti tenisą pinigingus tūzus, tokiu būdu gerindami savo gyvenimą.

Juozas Purelis sveikina Respublikos čempionę sporto meistrę Audronę Bražėnaitę. J. Purelio archyvo nuotrauka
Eidamas devintą dešimtį Juozas Purelis tebemokė vaikus žaisti tenisą. J. Purelio archyvo nuotrauka

Per vargus J. Purelio sukurtas, ne sykį jo apgintas nuo planuojamų pakeitimų (norėta šią vietą skirti visai kitoms reikmėms) aikštynas yra unikalus, neturintis analogų. Nuostabioje Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato teritorijoje esantis aikštynas apsuptas gausios žalumos, čia oras itin švarus ir gaivus. Tai labai svarbu ir žaidėjų sveikatai. Todėl dažnas sostinės svečias tenisininkas, atvykęs iš kito mūsų šalies miesto ar iš užsienio, žavėdamasis stebisi, jog turime tokio grožio rojaus kampelį, kurio galima tik pavydėti.

Sykį išvydome pro vartelius įeinantį rytietiškos išvaizdos jauną vyriškį, besidairantį į visas puses.  Gyvenime nebuvau mačiusi taip gražiai besišypsančio žmogaus! Kai atvykėlį pasitiko J. Purelis, paaiškėjo, kad tai japonas. Tenisininkas. Keliaudamas trumpam užsuko į Vilnių pasižvalgyti. Dairydamasis nuo Gedimino kalno, netoliese išvydo rausvą žemės plotą ir netrukus čia atskubėjo. Kalbėdamas su J. Pureliu vokiškai, visą laiką šypsojosi ir gyrė teniso aikštyną, apglėbtą nepaprasto gamtos grožio.

Teisus buvo Mindaugas Dagys, technikos mokslų daktaras, Teniso federacijos generalinis sekretorius, sakydamas: „Paminklą pasistatė pats Juozas Purelis, tai – aikštynas Gedimino kalno papėdėje.“

Juozas Purelis su visais rasdavo bendrą kalbą. V. Korkučio nuotrauka

Svetima gera užėmę

O dabar atsigręžkime į netolimą praeitį. Po J. Purelio atsistatydinimo „Žalgirio“ sporto draugijos vadovybė Vilniaus teniso aikštyno vadovu paskyrė vestuvių muzikantą!  Taip, taip. Tai ne mitas. Vos pradėjęs eiti savo pareigas naujasis vadovas Bronius Juzelskis aikštyne šeimininkavo kaip savo namuose: išgyvendino iš teniso klubo patalpų sportininkus ir ten su savo ansambliu repetuodavo, o paskui važiuodavo groti į vestuves. Teniso klubo patalpose buvo įrengta kavinė, kurioje laiką leido pašaliniai žmonės.

Maža to, B. Juzelskis subūrė vyresnio amžiaus žmonių grupę ir pradėjo mokyti žaisti tenisą, neturėdamas žalio supratimo, kaip tai daroma. Bet turėjo talentą surinkti solidžią sumą „iš treniruotės“ sau ir „Žalgiriui“ (pati girdėjau jį taip giriantis). Saiką praradęs B. Juzelskis aikštyne gerovę sau kūrė kelerius metus, kol pagaliau plyšo teniso bendruomenės kantrybė. Nežinau, ar jis pats išėjo, ar jį atleido

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Ministro Pirmininko Gedimino Vagnoriaus potvarkiu, leidžiančiu profsąjungų turtą panaudoti ne pelno siekiančioms organizacijoms, vadovaujant Alfredui Putramentui, visuotiniame tenisininkų susirinkime nuspręsta įkurti Juozo Purelio teniso klubą. Sprendimas buvo juridiškai įteisintas.

Kartą vienas naujai „iškilęs“ asmuo pareiškė: „Dabar nusigręšime nuo praeities ir žiūrėsime į ateitį.“ Ir pradėjo žiūrėti, ką savo naudai prigriebti.

A.Putramentas, tuometis Vilniaus miesto vicemeras ir Teniso federacijos prezidentas, įsteigė „Ambasadorių klubą“, tikėdamasis naudingų klientų – sostinėje reziduojančių ambasadorių bei turtingų tėvelių vaikų. Naujasis klubas, neturėdamas savo sporto bazės, paprašė leidimo naudotis J. Purelio teniso klubo kortais. Kodėl gi ne? Geranoriškai priėmė.

Įžengęs į aikštyną naujasis klubas tuoj jį uzurpavo. Visai kaip sovietai 1940-aisiais: dislokavę savo „draugiškus“ dalinius Lietuvos teritorijoje, vėliau, pakišę Butajevą (jį nužudė ar pats nusižudė), primetė nusikaltimą Lietuvai ir ją okupavo. J. Purelio klubas buvo sužlugdytas. Tokie ir panašūs uzurpacijos reiškiniai – lobti kitų sąskaita – sparčiai plito.

Kaip iškraipoma istorija

Dar vienas psichologinis išpuolis prieš J. Purelį (jo nuveiktus darbus teniso sporte) įvykdytas solidžiame žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ (2007 m. Nr. 9). Straipsnio autorius Vincentas Korkutis paskelbė, kad Vilniaus teniso aikštyną remontavo prieškario Lietuvos teniso mėgėjai: Juozas Purelis, Gustavas Pranculis, Jurgis Tornau, Antanas Ulpis. Tokia tendencinga netiesa siekta sumenkinti tikrojo aikštyno kūrėjo ir puoselėtojo įnašą į teniso sportą. Straipsnyje šalia J. Purelio paminėti asmenys – solidaus amžiaus prieškario Lietuvos teniso mėgėjai – dažnai žaisdavo kortuose, maloniai leisdavo laiką drauge. Jei būdavo rengiamas susirinkimas ar posėdis, jie dalyvaudavo. Bet tai nereiškia, kad jie triūsė, statė, prižiūrėjo, remontavo ir pan. Beje, šiuos mitus skleidžiantis autorius ne sykį tvirtino, kad aikšteles įrengė vokiečiai!

Apmaudu, kad tokie straipsniai nusėda į istorijos puslapius, fiksuodami žmonių atmintyje suklastotus praeities faktus. Taip iškraipoma istorija…

Sužlugdytam J. Purelio teniso klubui buvo iškelta byla dėl Kirdiejaus rūmuose esančių klubo patalpų atlaisvinimo. Dalyvavau paskutiniame teismo posėdyje. Baigęs skaityti nuosprendį teisėjas tarė: „Mes palaikome jus, bet… pagal įstatymą apeliacinis skundas buvo paduotas paskutinęs termino dieną.“ Vadinasi, paskutinė diena teismui negaliojanti.

Taip iš Kirdiejaus rūmų buvo iškeldinti ir visi kiti gyventojai. O tame pačiame pastate įsikūrusi Stasio Juškaus galerija buvo perkelta į specialiai tam šalia rūmų pastatytą nedidelį „apendiksą“.

Dar vienas atvejis, susietas su teniso aikštynu, irgi daug pasako. Vieną dieną išvydau nematytą moterį, kastuvu kasančią duobutę už 4-os aikštelės. Priėjusi pasiteiravau, ką ji čia veikianti. „Aš čia dėl archeologinių tyrimų“, – atsakė. Paklausta, kas ją čia siuntė, pasakė: „Aš iš savivaldybės“. Pratrūkau: „Na, Jūs mane ir prajuokinote! Kokie čia gali būti archeologiniai tyrimai, radiniai trisdešimties centimetrų duobutėje! Labai seniai Stanislovas ir Juozas Jundzilai, nukasdami visus kalnelius ir kalveles, paruošė dirvą – ištisą lygumą – Botanikos sodui“. Netrukus pastebėjau, kad „archeologė“ jau dingusi. Kas galėjo pasiųsti šią apsimetėlę iš savivaldybės, jei ne tas, kuriam rūpėjo užvaldyti teniso aikštyno žemės plotą.

Atviras tautos turto grobstymas

Ir štai vieną dieną Vilniaus meras Artūras Zuokas pakvietė mane dalyvauti viename posėdyje, kuris vyko šalia Lukiškių aikštės esančiame Savivaldybei priklausančiame rausvo mūro prabangiame pastate (caro laikais pastatytame „Pirklių klube“). Atėjusi išvydau kelis vyrus, apsėdusius didelį apskritą stalą, o ant jo – teniso aikštyno planas! Netekau amo. Žodžio negalėjau ištarti – Artūro Zuoko ir Vyto Nėniaus tandemas sprendžia teniso aikštyno likimą! Kaip buvo lengva viską pasiimti, kai savigarbos ir pagarbos kitam stokojantys miesto tarybos valdininkai palaikė grobstymus.

Pašalintą iš istorijos J. Purelio atminimą grupė jo auklėtinių ryžosi įamžinti memorialinėje lentoje. Bareljefą ir lentą sukūrė skulptorius profesorius Konstantinas Bogdanas. Memorialinė lenta iškilmingai atidengta 2001-aisiais, kai J. Pureliui būtų sukakę 100 metų.

A. Zuokas, jau būdamas teniso aikštyno savininkas / uzufruktorius, pakvietė mane aptarti, kurioje vietoje būtų geriausia pritvirtinti atminimo lentą. Pirmiausia pasiūlė prie aikštyno vartelių. Atmečiau, nes vieta netinkama. Žengėme į centrinį aikštyno taką. Jį apžvelgęs A. Zuokas pasiūlė pritvirtinti J. Purelio atminimo lentą prie trečiosios aikštelės šoninės metalo sieto tvorelės, kurios aukštis 100 cm, o memorialinės lentos – 90 cm. Manyje užvirė kraujas, bet susivaldžiusi ramiai pasakiau: „Stebėdami žaidimą žiūrovai gali kojomis apspardyti lentą.“ „Na, tai jūs pati tada spręskite“, – ir nuėjo. Su prof. Bogdanu deramoje vietoje pritvirtinome J. Purelio atminimo lentą.

2001 m. rugsėjis. Vilniaus teniso patriarcho 100-ųjų gimimo metinių proga aikštyne atidengta Juozo Purelio atminimo lenta. Nuotraukoje: (iš kairės) Donatas Skučas, Juozas Gražulis, Jonas Gečas, Konstantinas Bogdanas (atminimo lentos autorius), Apolonija Purelienė, Rožė Marija Motiekienė, Artūras Zuokas, Kazimieras Motieka. A. Purelienės archyvo nuotrauka

Statytas ir kelis kartus atnaujintas valstybės lėšomis aikštynas – tai tautos turtas. „Žalgirio“ sporto draugijos vadovų postuose sėdėjo sovietinei santvarkai lojalūs funkcionieriai. Jiems viskas buvo duota: valstybinis stadionas, Trakų jachtklubas, teniso aikštynas ir daug kitų sporto bazių. Todėl sporto vadovams neteko vargti, plušti, kurti, statyti. Jų funkcijos – įsakinėti, kontroliuoti. Tad ir jų nuopelnai menki. Todėl „Žalgiris“ – tai sportininkai ir jų treneriai. Nieko daugiau.

1999 m. Lietuvos teniso 80-mečio jubiliejus Vilniaus aikštyne, centre – Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus. A. Purelienės archyvo nuotrauka

Nustumti į istorijos paraštes

„Žalgirio“ sporto draugijos funkcionieriams pirmiausia rūpėjo pašalinti sporto bazių vadovus ir į jų vietą paskirti sovietinei santvarkai parankius asmenis. Atleidę Valstybinio stadiono direktorių, Trakų jachtklubo vadovą, taip skatino išeiti J. Purelį ir daugelį kitų. Taip teniso aikštynas atsidūrė Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamento direktoriaus ir tuo pat metu „Žalgirio“ draugijos pirmininko V. Nėniaus bei buvusio Vilniaus mero A. Zuoko glėbyje. Tad kyla klausimas: ką gero jie nuveikė, ką sukūrė Lietuvos labui, kad pakako tik panorėti, ir miesto tarybos valdininkai lengva ranka palaimino jų įnorį – įteisinti teniso aikštyno nuomą šimtui metų be jokio mokesčio! Visiems reikia mokėti nuomą, o jiems – ne!

Akivaizdu, jog tokią dovaną jie gavo amžiams. Tad ko verti vergiškai keliaklupsčiaujantys valdininkai? Kam jie tarnauja: Lietuvai ar savo viršininkams – savanaudžiams „patriotams“ V. Nėniui ir A. Zuokui? Tikrieji patriotai yra tie, kurie, paskyrę gyvenimą savo kraštui, jokių gėrybių nepasisėmė. Toks buvo J. Purelis.

Tikras patriotas buvo ir Trakų jachtklubo vadovas Bronius Rožinskas, atleistas, įskaudintas. Pardavęs savo turtą jis išsikėlė į Lenkiją, pasistatė mažą jachtą ir per didžiulius trukdžius išplaukė į Atlantą. Ištvėręs tikrą pragarą, pasiekė Majamį, nustebindamas Ameriką ir pasaulį, tokia maža jachta perskrodęs stichijos įaudrintą vandenyną (1962 09 07 – 1963 01 12). Prieš kelerius metus jam pastatytas paminklas Klaipėdoje, Danės krantinėje, su įamžintais Majamyje pasakytais B. Rožinsko žodžiais: „Šią kelionę paskyriau lietuvių tautos garbei.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tikrieji patriotai – J. Purelis, B. Rožinskas ir daug kitų – nūdienėje Lietuvoje išstumti į istorijos paraštes. Iškilo tariamieji patriotai, siekiantys turtų labai negarbingais būdais.

Ar ateis diena, kai valdžia atsikvošės ir anuliuos grobikišką uzufruktą? O gal paliks jį milijonierių vaikams ir anūkams? Parodys ateitis.

Post Scriptum

Šviesaus atminimo J. Purelis buvo eruditas, apdovanotas daugybe talentų. Galėjo atlikti įvairiausius darbus. Gebėjo dirbti su medžiu ir metalu. Buvo puikus fotografas ir geras psichologas. Turėjo ir menininko gyslelę, tačiau šio talento neišnaudojo, nutapė vienintelę mažyčio paveikslėlio „Paskutinė vakarienė“ kopiją. Žvelgdamas į šią kopiją skulptorius prof. K. Bogdanas lėtai tarė: „Jeigu jis būtų studentas, būtų mano mokinys.“

J. Purelio nutapyta „Paskutinės vakarienės“ kopija. A. Purelienės nuotrauka

Geriausi J. Purelio talentų liudininkai – mokiniai, bičiuliai ar tiesiog gerbėjai, labai šviesiai jį prisimenantys 2001 m. išleistoje biografinėje knygoje „Juozas Purelis“. Joje – legendinio teniso trenerio gyvenimo istorija – spalvinga, bet, kaip jau spėjote įsitikinti skaitydami šį rašinį, nepavydėtina.

Nepaisydamas visų negandų, šis žmogus buvo laimingas tarnaudamas tenisui. Tai buvo Juozo Purelio epocha.