2022 06 24

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Vilniaus „Vilties“ specialiosios mokyklos-daugiafunkcio centro atstovė: „Mums svarbu, kad vaikui būtų gerai…“

Vilniaus „Vilties" specialiosios mokyklos-daugiafunkcio centro feisbuko nuotrauka

Iki 1991-ųjų metų rugsėjo tėvai, auginantys sunkią negalią turintį vaiką, turėjo tik du pasirinkimus: uždaryti jį namuose (kartu nuo visuomenės užsidarant ir vienam iš tėvų, dažniausiai mamai) arba kaip žvėriuką atiduoti į specialųjį internatą. Abiem atvejais vaikas būdavo nurašomas kaip beviltiška, visuomenei nereikalinga našta, o mamos, dažnai paliktos vienos slaugyti sunkų ligonį, būdavo pasmerkiamos sunkiai ir skurdžiai egzistencijai.

Kai Lietuva išsikovojo nepriklausomybę, imta rūpintis ir visuomenės atstumtaisiais, suvokta, kad svarbūs yra visi vaikai ir kad net didžiausios negalios paliestas vaikas turi teisę augti šeimoje ir nebūti atskirtas nuo bendraamžių. 1991 m. rugsėjo 1-ąją prie Vilniaus savivaldybės susirinkę neįgalių vaikų tėvai išgirdo apie Vilniaus m. savivaldybės sprendimą įkurti Vilniaus vaikų invalidų ugdymo centrą „Viltis“, paskiriant jam apleisto darželio patalpas Karoliniškėse. 1992-ųjų metų birželio 9 d. duris atvėrusi naujoji ugdymo įstaiga atsisakė sąvokos „jūsų vaikas per sunkus“, užtikrinusi galimybę į ją patekti net ir sunkiausias negalias turintiems vaikams.

Vilniaus „Vilties“ specialiosios mokyklos-daugiafunkcio centro direktorius Gražvydas Groblys (dešinėje) ir direktoriaus pavaduotoja ugdymui Valerija Liaudanskienė. Asmeninės feisbuko paskyros nuotrauka

1992–2000 metai „Vilties“ mokyklai buvo labai intensyvūs: reikėjo parengti pedagogus darbui su sunkią negalią turinčiais vaikais. Iš vidurinių mokyklų atėję mokytojai buvo įpratę ugdyti paprastus vaikus, o negalią turinčių vaikų gebėjimai neatitiko ugdymo turinio, tad į pagalbą atskubėjo užsienio šalių specialistai. „Jau 1992-aisiais iš Australijos atvykusi logopedė Danutė Baltutytė pradėjo mus mokyti, kaip kalbėti su vaikais, kurie negali kalbėti. Tada Lietuvoje atsirado augmentinė alternatyvioji komunikacija, ir mūsų mokykla buvo viena pirmųjų, galimai netgi pirmoji Lietuvoje, kurioje ši komunikacija buvo taikoma, – sako „Vilties“ specialiosios mokyklos-daugiafunkcio centro direktoriaus pavaduotoja ugdymui Valerija Liaudanskienė. – Daug vaikų atvykdavo iš namų paprastuose neįgaliųjų vežimėliuose, ir tuomet Australijos lietuvių bendruomenės dėka atvyko ergoterapeutė, mokiusi taisyklingai pasodinti vaiką. Didelę fizinę negalią turinčiam vaikui ta taisyklinga sėdėjimo padėtis, galvos fiksavimas be galo svarbūs: sėdint mažėja seilėtekis, galima organizuoti vienokią ar kitokią veiklą. Tais metais turėjome galimybių siųsti darbuotojus į užsienio stažuotes, o pas mus atvykdavo užsienio specialistų, aktyviai rėmė Amerikos lietuvių bendruomenė, dovanojo kompiuterių. Mes sužinojome, kad susikalbėti su nekalbančiu vaiku galima naudojant simbolius.“

Didele pagalba ugdymui tapo specialūs kompiuterių, padovanotų mokyklai 2000 metais, priedai: jungikliai, specialios klaviatūros, jutiminės, galva valdomos „pelės“, be kurių vaikai negalėtų naudotis kompiuteriais. „Visos programos pas mus yra individualizuotos, specialistai rašo programas ugdyti sutrikusias funkcijas, kiekvienam lankytojui – nuo 3 iki 21 metų – sudaromas individualus pagalbos planas, – pasakoja V. Liaudanskienė. – Sulaukę 21-ų jie pereina į suaugusiųjų grupę, kurioje tobulina įgūdžius, darbuodamiesi šiltadaržyje ar užsiimdami rankdarbiais. Deja, sulaukę tokio amžiaus, jie pereina į tą suaugusiųjų grupę ir niekur jau iš jos nebeišeina, tad šiuo metu vietų joje jau nebeturime, baigę mokyklą mokiniai jau turi problemą, kur pakliūti…“ Kai kurie lankytojai jau yra peržengę ir 40-ies metų slenkstį, jiems reikėtų atskiro centro, skirto suaugusiesiems, nes vaikiška mokyklos aplinka jiems nėra tinkama.

Klausimas, ką reikės daryti užaugus vaikui, jau kyla ir trečiokėlio Kipro mamai Vilijai. „Nors Kipras dar mažas, bet jau man jau kyla klausimų, kas bus, kai jis baigs mokyklą. Manau, turėtume galvoti apie tokių žmonių globos namus…“ – sako p. Vilija. Lengvesnę negalią turintys, gebantys bent kiek savarankiškai funkcionuoti neįgalieji turi galimybę pakliūti į grupinio gyvenimo namus, tačiau tokių namų nėra daug.

Vilijos Viešūnaitės asmeninio archyvo nuotrauka

Paklausta, ar norėtų leisti Kiprą mokytis į bendrojo ugdymo mokyklą, p. Vilija abejoja, ar tam būtų pasiruošusi visuomenė. „Bet jei nebandysime, to nesužinosime. Pritarčiau lengvos fizinės negalios vaiko įtraukiam ugdymui, bet, kai kalbama apie vaiką, atsilikusį ne tik fiziškai, bet ir protiškai, gali kilti ir patyčių, tad nesu tikra, ar mes tam pasiruošę. Yra vaikų, kurie nejuda, patys nevalgo, kuriems būtina visapusiška pagalba, manau, kad mūsų valstybė nėra pasiruošusi jų įtraukiam ugdymui. Aš žinau, kad mano vaikui čia bus suteikta geriausia pagalba, o ar ji bus suteikta nuvedus į bendrojo ugdymo mokyklą? Kipras geriausiu atveju nupiešia apskritimą, nekalbant apie skaitymą, rašymą ir kitus dalykus. Gal jis nebent būtų lyg parodomasis triušis, kad kiti vaikai sužinotų, jog yra kitokių, bet ar tai būtų gerai jam pačiam, abejočiau…“

Vilniaus „Vilties“ specialiosios mokyklos-daugiafunkcio centro feisbuko nuotrauka
Vilniaus „Vilties“ specialiosios mokyklos-daugiafunkcio centro feisbuko nuotrauka

Absoliutaus įtraukiojo ugdymo nauda abejoja ir V. Liaudanskienė, pasak kurios, kol kas valstybė negali užtikrinti kiekvienam sunkios negalios vaikui puikiai jį suprantančio atskiro asistento. Specialiosioms mokykloms, ugdančioms sunkias negalias turinčius vaikus, trūksta specialiųjų pedagogų, logopedų, judesio korekcijos specialistų. „Jiems daug smagiau dirbti su sveikesniais vaikais, matyti akivaizdžius savo darbo rezultatus. O čia tenka vargti su vaiku, kuris mokosi nuryti maistą…

O judesio specialistas džiaugiasi, kai vaikas sugeba įkišti ranką į megztinį ar autistiškas vaikas išmoksta ramiai išsėdėti pamokoje nuo 10 iki 20 minučių. Mūsų mokykloje mokiniai turi didelių fizinių ir protinių negalių, tačiau yra specialiųjų mokyklų, kuriose vaikai mokosi istorijos, antros užsienio kalbos, tad, sulaukę pagalbos, jie galėtų mokytis bendrojo ugdymo mokykloje. 1998–1999-aisiais metais mūsų mokykloje mokėsi bent keli mokiniai, sergantys cerebriniu paralyžiumi, ir matėme, kad jų akys net dega, kaip jie nori mokytis. Įkalbinome tėvus, kad jie leistų vaikus į specialiąją klasę „Versmės“ mokykloje (dabar pal. T. Matulionio gimnazija – red. pastaba). Du iš jų liko ten, du grįžo pas mus, o vienam pablogėjo sveikata ir jis grįžo namo. Mūsų mokykloje mokome orientacinės, pažintinės, neverbalinės komunikacijos, tačiau, pamatę vaiko norą, jo galimybes, padėtume jam pereiti į bendrojo lavinimo mokyklą. Tą vertintume kaip didelį mūsų pasiekimą.“

Vilniaus „Vilties” specialiosios mokyklos-daugiafunkcio centro feisbuko nuotrauka

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien