Žiūrėjimo ir skaitymo laikas

15 min
Spektaklio scena.
Rež. Tado Montrimo spektaklio „Dėdė Vania“ scena. Vytauto Kirlio / Bernardinai.lt nuotrauka

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Vilnius: kur susitinka Puškino ir Čechovo dvasia

Vilnius tuo ir įstabus, kad akyloji jo stebėtojo akis visuomet įžiūri čia persiklojančius įvairius laikotarpius, architektūros stilius, ideologijas, istorijos vingius ir lūžius. Tebesančius įvairių kultūrų fragmentus, bet jau kaip detales, užklojamas kažko, ką atneša naujas laikas.

Neparadinio miesto veido detales vis dar saugantys Markučiai, gali matyti, dar turi kažkiek savo provinciškosios architektūros, nemiestiško gamtinio landšafto, rusakalbių senbuvių, bet kiek ilgai? Besiribodami su prestižiniu Senamiesčiu, Markučiai kartoja Užupio istoriją, kur kadaise būstą buvo galima įsigyti pusvelčiui, o dabar buvęs užkampis virto prestižiniu rajonu.

Teatrologė INGRIDA RAGELSKIENĖ pasakoja prieš penkerius metus iš Užupio į Markučius pabėgusi būtent dėl šios priežasties – išsigandusi, kokią Užupio sutankinimo viziją turėjo tuometė miesto valdžia.

Samovaras parke.
Rež. Tado Montrimo spektaklio „Dėdė Vania“ dekoracijos. Vytauto Kirlio / Bernardinai.lt nuotrauka

„Kai šie pokyčiai pradėjo vykti po mūsų namų langais – supratome, kad bus sunku su tuo susitaikyti. Kadangi esame gamtos žmonės, pasirinkimas buvo nedidelis – arba bėgti kur nors labai toli už miesto, arba keltis į Markučius, kur dažnai atvažiuodavome pasivaikščioti po parką“, – pasakoja I. Ragelskienė.

Per ekskursijas, rengiamas entuziastų, vis labiau pažindama savo naująjį gimtąjį rajoną moteris iškart suprato patekusi gyventi į unikalią vietą.

„Vieną iš ekskursijų vedė Darius Pocevičius. Jis vedžiojo mus po Markučius stengdamasis parodyti urbanistinę rajono pusę. Jau tada prieš kelerius metus jis tvirtino, kad greitai šios pusės nebeliks. Pranašystė išsipildė: iš tiesų visa tai, kas paveldėta iš „šlovingų“ „Audėjo“ industrinių laikų, t. y. iš sovietmečio, šiuo metu sėkmingai šluojama nuo žemės paviršiaus, kyla nauji gyvenamieji kompleksai, kuriuose gyvens pasiturintys žmonės“, – sako I. Ragelskienė ir priduria, kad dar keleri metai, ir šis rajonas taps nebeatpažįstamas, tik senbuviai išsaugos jo prisiminimą. Jų „kartoninių“ nameliukų, kaip pasakoja teatrologė, vis mažėja – iš vienos pusės juos stumia vilos, privatūs namai, iš kitos – spaudžia kylantys nauji daugiabučių kompleksai. Ir nepasakytum, kad būtų labai gaila industrinio paveldo, tačiau, anot pašnekovės, esama ne vieno kūrybingo sprendimo kitose valstybėse, kaip mirusios industrinės vietos nuostabiai pritaikomos gyviems kultūriniams poreikiams.

Jokie čia Markučiai – čia Puškinovka

Lietuvos rusų dramos teatro literatūrinės dalies vedėja I. Ragelskienė su gera nuotaika prisimena pirmąjį krikštą, kuriuo jos šeimą, vos atsikrausčiusią į Markučius, šis rajonas „apdovanojo“.

„Tuo metu auginome savo jauniausią vaikutį ir turėjome vežimėlį, kurį, kaip buvome įpratę Užupyje, palikdavome nerakintą prie savo namų durų. Vieną naktį vežimukas dingo. Na mes padejavome kurį laiką supratę, kad daugiau taip daryti nereikėtų: nes čia kitoks rajono kontingentas, kitokie žmonių įpročiai, ir susiradome naują. Po savaitės ateina pas mus vienas vyriokas ir sako: tai gal norite išsipirkti tą savo vežimėlį? Jau ir patvarkęs jį buvo, ratukus priveržęs, – prisimena teatrologė. – Bet mes išdidžiai pareiškėme, kad savo buvusio daikto į butelaitį nekeisime.“

Keista, nykstanti žmonių rūšis – stebėdama senuosius Markučių gyventojus svarsto pašnekovė. Dauguma jų rusakalbiai arba balbatuojantys tuteišiškai. Į juos žvelgi tarsi pro filtrą, lyg į nutolstančią kartą – besitraukiančią tam, kad užleistų vietą kažkam naujam.

„Ir jiems jokie čia Markučiai – čia Puškinovka“, – teigia teatrologė.

Tik kultūra Markučiuose niekada nebuvo pasitraukusi iš vienos vietos – užkampio gamtos prieglobstyje, kur medinėje vilaitėje, buvusiame Grigorijaus ir Varvaros Puškinų Markučių dvaro gyvenamajame name, dabar įsikūręs Literatūrinis Aleksandro Puškino muziejus. Vaikščiodama po jį supantį parką karantino metu, I. Ragelskienė sako čia sutikdavusi ne vieną menininką, atbėgusį ieškoti įkvėpimo, išvaikščiojusi viską skersai išilgai – tvenkinių pakrantes, kiekvieną kalnelį. Ir kaskart ją apimdavo nuostaba, kokį stebuklą čia gamta yra sukūrusi ir kaip švelniai žmogaus rankos jai yra padėjusios atskleisti savo grožį.

Portretas.
Teatrologė Ingrida Ragelskienė. Bernardinai.lt videomedžiagos kadras

Vaikščiojanti dvarelio siela

„Buvo smagu stebėti, kiek čia filmavimų vyksta, kaip Holivudas smagiai išnaudoja šį nuostabų kažkada buvusį anglišką parką. Ir „Ana Kerenina“ čia nufilmuota, ir dar daug daug visko. Čia gimė ne vienas debiutuojančio lietuvio režisieriaus kino filmas. Ir tikrai labai norėtųsi žinoti, kokia gi didžioji vizija šitam užkampėliui sugalvota, nes jo galimybės didžiulės. Smalsu, ką planuojama daryti su parku ateityje, nes akivaizdu, kad gamta yra integrali dvarelio dalis. Kažkada parkas buvęs 15 hektarų, aptvertų tvora, tvenkiniai buvę ne du kaip dabar, o keturi – įdomu, ar tokį landšaftą bus mėginama atkurti“, – svarsto teatrologė.

Matydama, kaip Literatūriniame Aleksandro Puškino muziejuje kruopščiai išsaugotas kiekvienas artefaktas, išlaikyta autentika, tarsi visas dvarelis būtų laikomas po stikliniu gaubtu, Markučių gyventoja gražių žodžių negaili šio muziejaus darbuotojams ir apskritai – muziejininko profesijai, įvardydama jo atstovus pašauktaisiais, sveiko fanatizmo ir mokėjimo užsidaryti savo misijoje fenomenu.

Netgi truputėlį baugu dėl artėjančios muziejaus rekonstrukcijos, nes jos kartais iš unikalios vietos atima kažką negrąžinamai, bet aš pasitikiu muziejininkais, kurie tiek metų čia saugojo kiekvieną smulkmenėlę nuo segučio iki nuostabių baldų, sukūrė tikrai puikių edukacinių veiklų. Čia išsaugota dvasia – ji vaikšto, pulsuoja, čia išsaugota namo siela – genius loci“, – kalba I. Ragelskienė.

Visai neatsitiktinai, pasak jos, jaunas režisierius Tadas Montrimas, pirmą kartą besilankydamas šiame dvarelyje, iš karto čia pamatė dėdę Vanią, nervingai lakstantį tarp medžių, ir netgi išgirdo garsus, sklindančius kambariuose, kuriuose kadaise gyveno Varvara su vyru. Šiame dvarelyje už kiekvienų medinių durų virė gyvenimas, aistros, buvo mylima, nekenčiama, plėšomi laiškai, slepiamos paslaptys, grūdami skeletai į medines spintas, skaitomos knygos, muzikuojama, valgoma.

Dabar šis Lietuvos rusų dramos teatro spektaklis – „Dėdė Vania“ pagal Antoną Čechovą, restauruojantis visus šiuos išgyvenimus – vienas lankomiausių teatro spektaklių, kartu tapęs ir pranašingu dėl to, kad žiūrovai stebėdami teatrinį vyksmą turi veidą prisidengti kaukėmis.

Kalbėdama apie Lietuvą pasiekusio imersinio (įtraukiančio, interaktyvaus) teatro bangą teatrologė I. Ragelskienė džiaugiasi šiuo reiškiniu teigdama, kad turime pagaliau pripažinti besivelkantys europinio teatro tradicijos uodegoje. Toks teatro žanras adaptuotas jaunai, reikliai, atmetančiai klasikinį teatrą žiūrovų kartai, ieškančiai teatre ko nors nauja ir unikalaus.

„Pradėjome įnoringai teigti, kas vis dar esame geriausi ir kad mums tokios inovacijos neaktualios, neįdomios, negilios. Toks pastarąjį dešimtmetį atsiradęs atmestinumas naujų formų atžvilgiu, manyčiau – klaidingas kelias. Labai mažai savo kolegų iš Lietuvos sutikau, tarkime, kas ketverius metus vykstančioje Prahos kvadrienalėje, pristatančioje naują teatrinės erdvės gyvavimo principą ir naujų technologijų įsiveržimą į ją. Prieš dvejus metus Prahoje kaip tik mačiau naujoves, skirtas norintiesiems gilintis į imersinio teatro žanrą“, – pasakoja Rusų dramos teatro literatūrinės dalies vadovė.

Aktorius ant lovos.
Rež. Tado Montrimo spektaklio „Dėdė Vania“ scena. Vytauto Kirlio / Bernardinai.lt nuotrauka
Valgomojo interjeras.
Rež. Tado Montrimo spektaklio „Dėdė Vania“ dekoracijos. Vytauto Kirlio / Bernardinai.lt nuotrauka
Aktorės ant lovos.
Vytauto Kirlio / Bernardinai.lt nuotrauka
Spektaklio scena.
Rež. Tado Montrimo spektaklio „Dėdė Vania“ scena. Vytauto Kirlio / Bernardinai.lt nuotrauka
Spektaklio scena.
Rež. Tado Montrimo spektaklio „Dėdė Vania“ scena. Vytauto Kirlio / Bernardinai.lt nuotrauka
Seni baldai ir senos knygos.
Vytauto Kirlio / Bernardinai.lt nuotrauka
Aktorė parke.
Rež. Tado Montrimo spektaklio „Dėdė Vania“ scena. Vytauto Kirlio / Bernardinai.lt nuotrauka
Spektaklio scena.
Rež. Tado Montrimo spektaklio „Dėdė Vania“ scena. Vytauto Kirlio / Bernardinai.lt nuotrauka
Kėdės ir moters portretas.
Rež. Tado Montrimo spektaklio „Dėdė Vania“ dekoracijos. Vytauto Kirlio / Bernardinai.lt nuotrauka
Aktorius parke.
Rež. Tado Montrimo spektaklio „Dėdė Vania“ scena. Vytauto Kirlio / Bernardinai.lt nuotrauka
Aktoriai prie stalo.
Rež. Tado Montrimo spektaklio „Dėdė Vania“ scena. Vytauto Kirlio / Bernardinai.lt nuotrauka
Sietynas ir medinės lubos.
Vytauto Kirlio / Bernardinai.lt nuotrauka
Obuoliai inde ant stalo.
Rež. Tado Montrimo spektaklio „Dėdė Vania“ dekoracijos. Vytauto Kirlio / Bernardinai.lt nuotrauka
Aktorius su ginklu.
Rež. Tado Montrimo spektaklio „Dėdė Vania“ scena. Vytauto Kirlio / Bernardinai.lt nuotrauka
Aktorius parke.
Rež. Tado Montrimo spektaklio „Dėdė Vania“ scena. Vytauto Kirlio / Bernardinai.lt nuotrauka
Žibalinė lempa su knyga.
Rež. Tado Montrimo spektaklio „Dėdė Vania“ dekoracijos. Vytauto Kirlio / Bernardinai.lt nuotrauka
Puškino biustas.
Vytauto Kirlio / Bernardinai.lt nuotrauka
Spektaklio scena.
Rež. Tado Montrimo spektaklio „Dėdė Vania“ scena. Lauros Vansevičienės nuotrauka
Spektaklio scena.
Rež. Tado Montrimo spektaklio „Dėdė Vania“ scena. Lauros Vansevičienės nuotrauka

T. Montrimo „Dėdė Vania“ A. Puškino muziejuje

Spektaklio „Dėdė Vania“, režisuoto T. Montrimo, kaip imersinio teatro pavyzdžio, išskirtinumas – kad čia įsiveržta į muziejinę erdvę. Ir šia prasme labai svarbi užduotis čia teko dailininkei Irinai Komisarovai, kuriai reikėjo suvaldyti muziejinius eksponatus, integruotus į teatrinį veiksmą. Tik labai atidi akis, pasak teatrologės I. Ragelskienės, pastebės, kad dalis eksponatų naudojama muziejinių, o dalis – specialiai šiai erdvei surastas antikvariatas.

„Dėdėje Vanioje“ labai svarbia spektaklio dalimi tampa žiūrovai, jį stebintys mažomis grupelėmis. Kartais paskiroje grupėje susiformuoja toks stiprus energijos sūkurys, kad žiūrovai nuostabiai įsijaučia į aplinką, I. Ragelskienės pastebėjimu – ypač tie, kurie gyvenime stokoja gilių išgyvenimų ir tikrų potyrių.

„Ir įsivaizduokite – staiga toks žmogus panardinamas ne tik į muziejų, į kurį galbūt šiaip kojos nekeltų, nes tai – Puškinovka, kažkoks neaiškus rajonas Markučiai, juolab dar čia ta gana svetima lietuviui žiūrovui rusiška kultūra, bet ir į spektaklį. Galbūt toks žiūrovas ateina puikiai žinodamas, kas yra Čechovas ir kaip jį reikia interpretuoti, gal savo gyvenime matęs ne vieną „Dėdę Vanią“, ir staiga patiria tai, kas išmuša visas išankstines nuostatas, kad Čechovas turi būti toks ir ne kitoks“, – pasakoja teatrologė.

Šis teatrinis vyksmas, jos manymu, provokuoja panašiai atskleisti ir pačios dvaro savininkės Varvaros bei kitų čia gyvenusių asmenybių istoriją: „Varvara buvo unikali asmenybė, jos dėka šita vieta palikta miesto kultūros reikmėms. Būtų teisinga atiduoti duoklę šios vietos genius loci, nes įsileidus čia Čechovą, jo „Dėdę Vanią“, manau, kartu atsivėrė durys ir į portalą, kuriame vaikšto tikrųjų šių namų šeimininkų dvasios. Jos prašosi būti išgirstos bei prikeltos.“

Kūrybinė komanda: Jurgita Jačėnaitė, Gediminas Šulcas, Vytautas Kirlys.

Dėkojame Lietuvos rusų dramos teatrui ir jo aktorių trupei.

Projekto „Vilniaus namai III“ rėmėjas – Vilniaus miesto savivaldybė.

Logotipas.

 

 

 

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.