Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Vilties ir baimės nepusiausvyra

Kun. Juliaus Sasnausko asmeninio archyvo pašto ženklas

Jeigu hibridinio karo sąlygomis lietuviškoji cenzūra veiktų geriau, nereikėjo šį rudenį paleisti į masinius ekranus Giedrės Žickytės filmo „Šuolis“.

Mūsų vienišas bėglys nevykėlis, Simas Kudirka, 1970 metais papurtė visą Ameriką. Jis ir nelegalas, ir bėgo dėl ekonominių priežasčių, ir buvo tada pavojingo amžiaus, nekalbantis angliškai. Ne nėščia moteris ar nepilnametis. Tie, kurie leido jį sugauti ir partempti atgal į sovietų laivą, vykdė savo aukščiausios valdžios įsakymus. Rodos, amerikiečiams tąsyk buvo Padėkos diena, jauki šeimos šventė, keptas kalakutas, vyno taurė, gera nuotaika, laimė būti sočiam ir saugiam, gyventi turtingoj ir galingoj šaly.

Jaunas, išvaizdus laivo kapitonas paskui neteko antpečių ir apskritai turėjo keisti profesiją. Anuos įvykius prisimena dabar su grauduliu. Padaryta klaida. Iš pareigų lėkė dar keli aukšti pareigūnai. Peticijos, protesto demonstracijos. Studentai ir namų šeimininkės stojo į mūšį už Simą Kudirką. Klausė: kas būtų iš Amerikos, iš mūsų demokratijos tradicijų, jeigu atstumsime ir išduosime prieglobsčio prašantį žmogų? Viskas persimetė į aukščiausią politinį ir diplomatinį lygį. Kudirka buvo paleistas iš lagerio ir su šeima atsirado Amerikoje. Filme buvęs valstybės sekretorius, vienas įtakingiausių ano meto politinių figūrų pasaulyje, sakys, kad bėgliui tiesiog pasisekė; taip pat pasisekė, jį išgelbėjus, tiek Amerikai, tiek visai žmonijai. Talmudo atgarsiai?

Prisiminiau ir kitą istoriją. Lygiai po dešimtmečio, kai mūsų šalis jau turėjo gyventi komunizmo sąlygomis, iš Tarybų Lietuvos pėsčiomis pabėgo į Vakarus ir vienas geriausių, ištikimiausių ano meto draugų, Vladas Šakalys. Buvo drąsus ir išmintingas, susikūrė genialų planą pasprukti į laisvę. Maskvos olimpinių žaidynių triukšmas tapo jam puikia priedanga. Gaila, kad nėra filmo ir apie jį. Dabar jau per vėlu. Su žmona savo didžiojo žygio išvakarėse turėjo atsisveikinti taip, kad niekas neįtartų, jog skiriamasi, ko gero, amžiams. Ji romantiškai palydėjo jį iki Šv. Onos bažnyčios, abu apsikabino ir nuėjo neatsigręždami į priešingas puses.

Kad jo paskui nepagavo nei rizikingoje pasienio zonoje, nei kertant sieną su Suomija, buvo stebuklas. Pagavus būtų teisę už tėvynės išdavimą. Su tokia biografija kaip jo – greičiausiai mirties nuosprendis. Karelijos pelkynai, vasaros karštis, uodų atakos. Neprisimenu, kiek dienų, bet ilgai. Maitinosi uogomis. Žinojo, ką daryti, kad tavęs neužuostų pasieniečių vilkšuniai. Rusai turėjo sutartį su suomiais grąžinti bėglius. Ir grąžindavo. Už slapstymą buvo bausmės, iškeldavo iš ūkių. Jau Suomijos teritorijoje nakvojo kažkur šieno kupetoj, ir šeimininkas, senyvas vyras, paryčiais jį ten užtiko. Suprato, kad bėglys, bet davė valgyti ir parodė saugų kelią. Švediją nuo Suomijos skyrė upė, ir Šakalys perplaukė ją jau vos gyvas. „Berniuk, ar čia Švedija?“ – dar sugebėjo kažin kokia kalba paklausti pro šalį ėjusio vaiko. Švedai laikė miestelio kalėjime. Šakalys jį lygins su tais, kuriuose buvo praleidęs visą jaunystę. Paskui atskrido Tomas Venclova ir išgabeno jį į Kaliforniją. Mes matėmės vėl jau po nepriklausomybės, trumpai. Tebegėrė čefyrą ir rūkė cigaretę po cigaretės. Amerikoje jam geriausiai sekėsi dėstyti vaikams Lietuvos istoriją šeštadieninėje mokykloje.

Kun. Juliaus Sasnausko asmeninio archyvo pašto ženklas

Ne ne, čia viskas be moralo. Tos abi iliustracijos ir pasakojimas ne tam, kad tauta (bibliškai, t. y. pradedant nuo savo vadų) dabar atliktų sąžinės sąskaitą, atsiverstų ir imtų kitaip traktuoti mūsų pasienio įvykius. Taip nebūna. Be to, juk veikia nepaprastoji padėtis. Kunigai gauna rekomendacijų kontroliuoti savo retoriką ir nepersistengti agituojant už brolystę ir gailestingumą. Tai, ką apie pabėgėlius yra prišnekėjęs ir prirašęs popiežius Pranciškus, negalioja hibridinio karo sąlygomis. Jam dar duota laiko permąstyti savo poziciją ir pagirti mus su lenkais už tvoras bei budrumą. Kitu atveju jis tik pils vandenį ant Lukašenkos girnų. Ir jokia čia naujiena, net Bažnyčios atstovams, viešai pareikšti, kad popiežius klysta, nusišneka, yra nekompetentingas. Be to, mūsų laikais tobulai išmokta ignoruoti, nematyti ir negirdėti to, ko nenori.

Šią savaitę Žydų kultūros centre pristatyta maža, kukli knygelė apie tris žmones, karo metais Vilniuje išgelbėjusius nuo mirties kelias žydų šeimas. Buvusiame benediktinių vienuolyne prie Šv. Kotrynos bažnyčios buvo įrengta slėptuvė, gelbėtojai pasiskirstė pareigomis, daug mėnesių kasdien rizikavo. Iniciatyvą parodė patys gelbėtojai, ir todėl netyla klausimas, kokie procesai (cheminiai, fizikiniai, dvasiniai) nulemia tai, jog žmonės pasiduoda protu nesuvokiamam įkvėpimui globoti ir gelbėti ne save, o kitą. Jeigu ką, net savo gyvybės kaina.

Per pristatymą jauna poetė, nuomojusi kambarį ano buvusio vienuolyno patalpose, perskaitė eilėraštį apie seną pajuodavusį veidrodį. Kvėpteli į jį, ir visko perpus paviršiuje – vilties ir baimės. Nuolat šitaip. Viltis ir baimė, viltis ir baimė. Normalu. O kartais, kaip matyti, kažin kas tą pusiausvyrą suardo. Tada užtenka vieno papildomo procentėlio vilties, kad neprašomas paslėptum mirti varomą šeimą ar neišduotum bėglio. Ir jeigu vienu procentu ūgteli kita pusė, staiga turi protingą pasiteisinimą, kodėl reikia to nedaryti. Kodėl tavo ramybė, gerovė, valdžia, valstybės siena ir t. t. yra svarbiau už kito kiemo rūpesčius.

Šį kartą patiems skaitytojams palieku užduotį, jeigu įdomu, panagrinėti tuos du popieriukus, rinkliavų ar labdaros ženklus, kas buvo „Lietuvių vienybė“, kur ji kvietė bėgti Vilnių 1915 metais ir ką reiškia ta kaina – 10 kop. (kapeikų). Bėgimas turėjo būti smarkus, jeigu ir sausuma, ir vandeniu, gal ir geležinkeliais, apsikabinus ne tik kūdikį, bet ir ožkelę. 

Ką gi, prisibėgiojome po visą svietą legaliai ir nelegaliai, savo noru ir kitų verčiami ar vežami, dėl karų marų ir dėl noro gyventi laimingai. Ir kad kažkas vis priimdavo, pagelbėdavo, net Sibire, – irgi tiesa. Paskui prisimeni, dėkoji mintyse visą gyvenimą. Duok Dieve, kad ir hibridinio karo belaisviai prisimintų iš Lietuvos ką nors gražaus, bent kruopelytę.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien