Vilties žinia iš Šiluvos

Rodos, gyvename laikotarpiu, kuomet buvimas šeima ir šeimoje tapo realybe, kurią privalome (iš)gyventi.

Išties, skubėdami, bėgdami, dažnai netgi vartodami ne tik daiktus, bet ir žmones, santykius, tarp visų savo veiklų, hobių ir darbo, rasdavome tik akimirkų, momentų būti kartu su artimaisiais – pageidautina, įdomiai ir ne tuščiažodžiaujant, o kur nors keliaujant, besifotografuojant, atrandant šalis, skonius, kvapus ir visaip kitaip įjautrinant savo jusles. Prisiminkime laikotarpį, kai penkias dienas per savaitę, aštuonias valandas per dieną praleisdavom darbe, darželyje, mokykloje, būrelių gausume, o savaitgaliais dirgindavome emocijas įvairiomis pramogomis, kartodami, kad neturime laiko, nuolatos skubėdami gyventi. Skubėjome, bendraudami ir su savo mylimomis šeimomis.

Ir štai šiuose, rodos, palaiminguose didžiosios dalies gyvenimo burbuluose pasauliui ir kiekvienam iš mūsų smogia pandemija. Šis smūgis negailestingas daugeliui – tiems, kurie susirgo, tiems, kurie neteko artimųjų ar buvo ištikti gretutinių negandų. Liga yra baisi ne tik savo medicininiu sudėtingumu, tačiau ir tuo, jog negailestingai ėmė griauti socialinę pasaulio struktūrą, susikurtus įpročius, rodos, preciziškai suformuluotą kasdienybę. Žmogus, globalaus pasaulio pilietis, kaskart atostogoms ieškantis vis kitokios žavingos nelankytos pasaulio vietos, dabar privalo sustoti. Žmogus, kaskart judantis trajektorijoje į priekį, ieškantis prasmės savo veikloje, turi permąstyti savo kasdienybę. Mus ištiko nežinia, o tikintieji kartais pasijuntame išgyvenantys Senojo Testamento realybę.

Tapome savotiškai įkaltini savojoje kasdienybėje. Apsupti mylimiausių – o gal vieniši? Vieniems namai asocijuojasi su tvirtove, o kai kuriems – gal netgi kalėjimu. Populiarioji spauda prognozavo įvairiausias bangas – nuo skyrybų iki gimstamumo, nuo depresijos iki alkoholio vartojimo, tačiau tai nepakeitė pasaulio per se, jis vis dar esti. Ir štai, gyvenant baimėje, nežinioje, netikrume, mūsų pagrindinis ramstis ir paguoda, o kartais ir vieninteliai svarbūs žmonės, kuriems ne visada rasdavome laiko, tampa šeima.

Popiežius Pranciškus 2021 m. paskelbė Šeimos metais, o kovo mėnesį dedikavo šv. Juozapui – tėvui, globėjui, užtarėjui. Tam, kuris ne tik priėmė savo pašaukimą būti tėvu, tačiau, tartum būdamas svarbiausių dalykų fone, nuolat globojo ir saugojo. Nuolankiai rūpinosi Švč. Mergele Marija, augino ir prusino Jėzų. Žmogiškasis tėvas buvo tam, kad galėtų triumfuoti gėris, be jokio patoso ir skambių fanfarų. Nes šeima nėra tik laimė ir lengvybė – tai kelias bendrystės link, kuris nebūtinai yra lengvas.

Todėl šiemet, kai vis laukiame ir meldžiame stebuklo, kai tikime, kad išmoksime gyventi su virusu, galbūt esame ir šiuolaikinės išganymo istorijos dalyviai. Kas kartą išgyvendami prasmingą būtį, gyvybę, kurią turime pripildyti ne tik turėjimo, tačiau ir ieškojimo, judėjimo Dievop. Popiežius Pranciškus apaštališkajame laiške Patris Corde primena, jog „išganymo istorija išsipildo, kai ‚nematant jokios vilties […] patikima viltimi‘ (plg. Rom 4, 18)“. Turbūt tegalime savęs paklausti: ar pribrendome tam, kad šia viltimi patikėtume?

O Lietuvoje yra vieta, kurioje viltis gyva net tamsiausiais gyvenimo momentais, kur šviesa ir Dievo žodis sklinda neužgožiamas laikmečio represijų, nepritarimų. Tai vieta, kurioje paguodą randa vargstantieji, sergantieji, praradusieji viltį. Tai erdvė, kuri gyvuoja ne tik krikščioniškosios liaudies, tačiau ir profesionalios kultūros ir dvasinio lauko eruditų ieškojimuose. Apie du šimtus kilometrų nutolusi nuo Gailestingumo miesto Vilniaus, yra ligonių paguodos, Švč. Mergelės Marijos apreiškimą liudijanti, vieta – Šiluvos šventovė.

Čia Šeimos metai yra išgyvenami kontempliatyvioje bendrystėje, kuri ypač svarbi, kai esame uždaryti savo namuose ir kai kyla pavojus nutolti mūsų širdims vienai nuo kitos. Todėl iš Šiluvos sklinda gyvosios piligrimystės viltis, žodis, veiksmas ir tikėjimas.

Neskatiname keliauti dideliais būriais – tačiau kviečiame atsiradus galimybei judėti po savo ar kitų savivaldybių rajonus, išeiti į kelių valandų kelionę su savo šeima. Išeiti nuo kompiuterių ekranų, nuo pervargusios būties, išeiti į išsiilgtus ieškojimus, į kelią, į gamtą, tik savo šeimos apsuptyje… Juk išeiti į piligrimystę – tai nereiškia kažkur nuskristi ir keliauti ilgiausius kelius (nors, be abejo, tai irgi garbingas bei vertingas būdas); piligrimystė pirmiausia svarbi dvasine, Dievo paieškų, savęs nutildymo ir Dievo išklausymo prasme. Mes turime eiti, kad kojomis galėtume patirti maldą. O juk kartais trūksta tokios prasmingos, nekasdieniškos maldos būtent su savo šeima.

Mus neseniai pasiekusiame popiežiaus Pranciškaus apaštališkajame laiške minimas ir kitas Juozapas, Jokūbo sūnus bei viena iš Senojo Testamento tragedijų – badas. Tuo metu žmonių pasitikėjimas Juozapu apibendrinamas faraono paskatinimu – eikite pas Juozapą ir darykite, ką jis pasakys.

Eiti ir klausyti. Tai ir mūsų laikmečiui tinkantis bei itin aktualus patarimas – eikime ir paklauskime, eikime ir ieškokime, eikime ir išklausykime. Todėl su savo šeima, silpstant pandemijai, pagal galimybes, laikantis visų saugumo reikalavimų ir nesibūriuojant miniomis, prasmingą kelią galima rasti sužymėtuose gyvosios piligrimystės maršrutuose. Šiuo metu yra parengti ir prieinami 5 skirtingi maršrutai: Tytuvėnai–Šiluva (8 km), Lyduvėnai–Šiluva (16 km), Betygala–Šiluva (25 km), Šiaulės kalnas–Šiluva (21 km) bei Žiedinis maršrutas (11 km).

Juos visus galite lengvai rasti www.siluva.lt svetainėje ir patys susiplanuoti savo gyvosios piligrimystės kelią. Ne pretenzingai, tačiau neabejotinai prasmingai. Tad Šiluva kviečia ateiti: širdimis, mintimis, kojomis – tokiomis galimybėmis, kokios yra pandeminiame ir, tikėkimės, kada nors ir popandeminiame pasaulyje.