Viltingos ir neramios Kovo 11-osios mintys

Taip jau per pirmąją karo dieną retoriškai kreipėsi į vieną mano mokinę susipratęs lietuvis, šiai prasitarus, kad turinti rusiško kraujo. Keista, kad nepasiūlė neatpažįstamai susilietuvinti savo pavardę ir skubos tvarka išsiimti naują pasą.

Nacių laikais vienas lietuvių literatūros klasikas taip savo žmoną žydę išgelbėjo: sukombinavo fiktyvius dokumentus, kad ši esanti karaimė, o šių naciai nelietė. Mano kolegė mokytoja pašiurpusi pasakojo, kaip grįždama iš darbo automobiliu kelyje stebėjo tokią sceną. Jaunas vyrukas, pastebėjęs prabangiame automobilyje su rusiškais numeriais važiuojančią merginą, sankryžoje užsidegus raudonai šviesai, mikliai prisigretino prie jos automobilio ir atsidaręs langą parodė jai fuck‘ą. Galvoju – kodėl taip silpnai? Reikėjo praverti automobilio duris ir parodyti bent savo pasididžiavimą. Tikėtina, kad mergina budraus patrioto turtą būtų palaikiusi granatsvaidžiu ir vietoje apalpusi… Vis vienu „priešu“ mažiau?

Visi girdėjome, kad „susipratę“ piliečiai Rusijos Federacijos ambasados darbuotoją apstumdė, kad mokyklose apsižodžiuoja moksleiviai. Net neįtarėme, kad į rinkimus taip vangiai einančioje Lietuvoje tiek daug „patriotiškai“ nusiteikusių žmonių. Tikras patriotizmo proveržis! Įsirašyti į istoriją nori visi, ypač kai nieko rimto nereikia daryti ir nekainuoja nieko. Nors kai kurie galėtų ir susiturėti…

Iš kur toks netikėtas susidomėjimas Lietuvos tautinėms bendrijoms bei nelietuviškas pavardes ar vardus turinčiaisiais? Ypač rusų kilmės. Nenoriu kurti sąmokslo teorijų apie įtakos agentus – Lietuvoje naudingų durnių niekada netrūko – tik keista, kad šiandien kaip niekad susitelkusioje Lietuvos visuomenėje dalies žmonių galvose (tiek laiko tūnoję užšaldyti) ūmai atšilo ir išlindo keisčiausi baubai ir sliekai. Deja, iš abiejų pusių. Ir iš naiviai save Lietuvos patriotais laikančių, ir iš jau buvusių ištikimų Putino televizijos žiūrovų. Ir ne tik per Mėnulio pilnatį.

Feisbuko sirgalių komandos

Be abejo, karo kontekste feisbukas informuoja, mobilizuoja, atlieka ir psichoterapinę funkciją. Ir aš esu tas mulkis, negalintis iš jo išlįsti. Reikia informuoti ir informuotis, vienam kitą palaikyti, maitinti vienam kitą baisiais ar tragikomiškais įrašais, viltingomis naujienomis ar įspūdinga ukrainiečių statistika apie rusų armijos nuostolius. Matau ir žmogišką orumą žeminančių nuotraukų kažkokį piktdžiugišką platinimą. Juk ir tie sučiupti ar pasidavę rusų kareivėliai taip pat turi savo motinas, gal net paliktas mylimąsias. Visko kiek per daug… Kaip per pavasario potvynį mano Barvuose.

Manau, visuomenė džiaugiasi atsakingai renkančiaisiais patikimą informaciją apie Ukrainos įvykius iš įvairiakalbių internetinių portalų ar savo Ukrainos bičiulių tiesioginių pokalbių, ar susirašinėjimų. Tai tikras, gaisro dūmais ir kraujo kvapu persmelktas liudijimas. Poeto Mariaus Buroko ar bardo Domanto Razausko postai ne kartą pasirodė operatyvesni nei populiarieji internetiniai portalai. Arba Alvydo Medalinsko informacija, Lietuvos kariškių, Ukrainoje bent buvusių žurnalistų liudijimai ar įžvalgos. Visa kita galima rasti internete ir patiems. Ką duoda tie begaliniai komentarai, rypavimai, rungtyniavimas, kas geriau išmano karybą etc.?

Jau stebėjau feisbuke ir Rusiją bedalinančius: Suomijai – Karelija, Japonijai – Kurilai. Ar Rytų Prūsiją dalinsimės ar tik demilitarizuosime? Kodėl nepasidalinti, jeigu pats nekariauji? Gali bent virtualioje erdvėje karus ir kapituliacijas pažaisti. Nesvarbu, kad jau seniai išaugęs iš paauglystės. Kartais ji užsitęsia.

Visa tai man primena liūdną krepšinio fanų dalią. Rėki, šauki ir be galo džiaugiesi, kai tavo favoritė komanda kažkam duoda į kaulus – taip saldu, tokia iškrova! Bet kai tik komandai ima nebesisekti – kalčiausi lieka žaidėjai ar koks avėpiza treneris!

Dažnai matai plika akimi, kad net naudojamasi karu tik savo nepakartojamos asmenybės ir jos reikaliukų reklamai. Žurnalistas Šarūnas Černiauskas, neapsikentęs to marazmo, tiesiai kreipėsi į kolegas: „Mieli kolegos žurnalistai, redakcijų vadovai. <…> Nedarykit clickbaito iš Ukrainos tragedijos. Nekiškit publikai menkaverčio šlamšto, įvynioto į intriguojančias antraštes. Neimkit smulkių įvykių, neišpūtinėkit jų reikšmės ir nedėkit to kaip superwow naujienų. Visame šitame informaciniame chaose žmonėms reikia žinoti tai, kas svarbu ir tikslu. Tokia turi būti žurnalistika. Ypač dabar. Ačiū avansu tiems, kas išgirs.“ Štai taip kalbėjo Šarūnas.

Rusiškų keiksmažodžių renesansas

Pradėsiu nuo Sergejaus Kanovičiaus ilgokos citatos: „Beveik apie keiksmažodžius. Namuose niekada negirdėjau keikiantis. Keiktis buvo draudžiama, už tai būdavo baudžiama, tai buvo nepriimtina. To išmokau kieme, vėliau tobulėjau mokykloje. Draudimai manęs neapsaugojo. Ir šiandien kartais pavartoju stipresnį žodį. Karas niekada nėra švarus. Ir man, stebint tuos klaikius karo įrašus, visiškai suprantama jų dalyvių emocinė būsena. Jų vietoje turbūt ir aš taip kalbėčiau. Bet mes juk nesame tų įvykių dalyviai. Mes juos stebime. Ir aš pats dažnai namie, stebėdamas naujienas, nesusilaikau. Bet tai mano virtuvė, mano kambarys, mano erdvė – aš neretransliuoju savo keiksmažodžių viešumon.

Vienas dalykas karo dokumentika – iš dainos žodžių neišmesi. Kitas dalykas, kai mums ima tuos keiksmažodžius cituoti influenceriai, laidų vedėjai ir pan. Man to tikrai nereikia. Juokais kažkas net siūlė VLKK įteisinti tą rusų laivo pasiuntimą. Prisipažinsiu, kad, pasidavęs tai lavinai, juokiausi ir aš. Dabar to gailiuosi. Norime mes to ar nenorime, rusiški (nors pagal etimologiją jie daugiausia kilę iš totorių) keiksmažodžiai yra tvariausias, niekaip nenorintis trauktis iš mūsų gyvenimo sovietinės okupacijos palikimas. Ir tą turime bent jau patys sau pripažinti. Ir elgtis šiek tiek pagarbiau kitų atžvilgiu, kai kalbame viešai<…>.“ Ką čia ir bepridėsi prie Sergejaus žodžių.

Trisdešimt dveji metai nepriklausomybės, jau antroji karta gimsta Nepriklausomoje Lietuvoje, o tas sovietinis brudas kaip koks trobos grybas niekaip neišnyksta. Kai savo mokinių paklausiu, ką reiškia tas garsusis keiksmas lietuviškai, absoliuti dauguma ima mekenti nesąmones, nes negali nė vieno rišlaus sakinio rusų kalba pasakyti. Po tokio visuotinIo Lietuvos apsichujavimo mentališkai save kokiai trisdešimčiai metų nubloškėme į praeitį.

Man tas patriotinis proveržis labai nepatinka: ir rusiškai besikeikiantys piemengaliai, ir marškinėlius su keiksmažodžiais suskubę gaminanti apsukrūs verslininkai. Dabar linksma, tarsi solidarizuojamės su Ukraina. Suprantu tas emocijas. Bet ką darysime, kai karas pasibaigs? Per kiek metų išsimėšime šitą mėšlą? O gal jau niekada? Ukrainiečių kariai pažadėjo po šalies išvadavimo rusiškų keiksmažodžių nebevartoti. O mes? Tiesiog rieškučiomis juos priimsime kaip modernios lietuviškos tapatybės dalį su privaloma sovietinės lietuviškos – pseudorusiškos tapatybės dalimi? Kodėl? Ar mums dar neužtenka tarybinių Velykų – pavasario šventės su margučių ridenimo reportažais vietoj Kristaus Prisikėlimo?

Vietoj epilogo

Netikėtai prisiminiau Aleksandro Štromo pasakojimą, kaip jo disidentavimo laikais pokalbiai Maskvoje prasidėdavo literatūros klasikų romanų pavadinimų citatomis: „Kas kaltas? Kas daryti?“[1]

Pradėkime nuo kalčių ir gėdos. Iš tiesų, kam DABAR turėtų būti gėda? Ar tikrai mano mokinei ir jos bendraamžiams? Apskritai, rusų, baltarusių, lenkų kilmės, mišriose šeimose užaugusiems jauniems Lietuvos žmonėms? Gal pagėdinkime jų tėvus ir senelius? Betgi jie visi Lietuvos Respublikos piliečiai! Ką jie turi bendra su lukašenkine Baltarusija ar putinistine Rusija?

Jeigu taip labai norisi gėdinti – dabar mūsų malonumui turėtų gėdintis ištikimieji Putino televizijos fanai? Tik ar dabar tam pats tinkamiausias metas? Jie gi jaučiasi kaip nuo karvės papų per vėlai atjunkyti prukiai[2], kuriems jau seniausiai laikas skanauti sodrią Lietuvos pievų žolytę. Kol tie atsikluinės, geriau pagėdinkime Lietuvos atsakinguosius, kodėl jie bent nuo 2014 m. neužblokavo Rusijos propagandinių kanalų ir leido zombinti mūsų žmonės? Beje, ir lietuvius.

Užuot gėdinę rusus, gal pagėdinkime tuos Lietuvos verslininkus, kurie beždžionaudami vokiečius suko savo bizniukus su Baltarusija ir Rusija, tokiu būdu maitindami jų režimus? Nematė ar nenorėjo matyti, kas darosi Rusijoje?

Jei ką gėdini – skatini atsiprašyti. Ar gali atsiprašyti, visuotinai atgailauti už genocidą Ukrainoje žmonės, kurių smegenys plaunamos ketvirtį amžiaus? Duokime su viltimi atgailai bent kiek laiko. Gal prabus sąžinė? Kai bene populiariausias Ukrainos žurnalistas Dmitrijus Gordonas paklausė Michailo Chodorkovskio, ką jis norėtų pasakyti ukrainiečių tautai, šis nebesulaikydamas ašarų teištarė: atleiskite mums! Žmogus, kurį Putino režimas kalino dešimtį metų! Statistika rodo, kad Rusijoje 144 milijonas gyventojų. Dar ankstesni duomenys sakydavo, kad dešimt procentų Rusijos gyventojų neprijaučia Kremliaus politikai. Keturiolika milijonų. Beveik penkios Lietuvos. Ir tų žmonių tik daugėja. Jie mūsų sąjungininkai. Nusigręžti nuo tokių rusų būtų fatališka klaida.

Tai kas daryti? Ne man mokyti politikus ir atsakinguosius. Absoliuti dauguma susitelkę dirba – geriau nelįskime jiems į akis su savo kvailais patarimais ir negaišinkime jų brangaus laiko. Užuot patogiai įsitaisę fotelyje ir rašinėję pamokymus feisbuke, geriau rašykime palaikymo laiškus pažįstamiems, giminaičiams į Ukrainą, Rusiją, Baltarusiją. Paremkime juos. Dauguma taip ir daro.

Paradoksalu, bet DABAR Lietuvoje labai svarbus jaunimas, mokantis rusų, baltarusių ir ukrainiečių kalbas. Jie potencialiai reikalingiausi savanoriai darbui su pabėgėlių ukrainiečių vaikais. Nebūkime naivūs – ne visi jie moka anglų kalbą.

Ir dar viena detalė – jaunimas geriau išmano IT nei pamokymus duodanti mano karta. Jie pasižymi neįtikėta išmone, kaip siųsti žinutes į Rusiją ar Baltarusiją ir informuoti apie tikrąją karo padėtį. Jie sugeba apeiti negrabius Rusijos specialiųjų tarnybų blokavimus ir sekimus. Užuot bakštaliję savo tautines mažumas, ypač jaunimą, būtent juos visų pirma maksimaliai įtraukime į kovą už laisvę, už Europos civilizaciją.

Su Kovo 11-ąja, lietuviški kytri pilosopai [3]!

[1] Aleksandras Gercenas „Kas kaltas?“; Nikolajus Černyševskis „Kas daryti?“

[2] Veršeliai.

[3] Kristijonas Donelaitis. Metai. Vilnius,  1994; 24 psl.