Viltis (arba drąsa) priimti ir dovanoti gyvenimą

Viltis, panašiai kaip pati mūsų egzistencija, yra pamatinis žmogaus išgyvenimas, ir dėl to jos apmąstymas reikalauja nemenkų pastangų. Tačiau, kad ir kokių pastangų tai reikalautų, vilties tema yra nepaprastai svarbi visų pirma dėl to, kad lemia žmogaus „būti ar nebūti“. Žmogus be vilties yra artimas dvasinei mirčiai.

Į viltį galima pažvelgti dvejopai: fundamentaliu jos lygmeniu ir kasdieniu. Fundamentalus lygmuo – tai tiesiog mūsų patiriamas gyvenimas. Negalima gyventi neturint elementarios vilties, kad ateitis nebus man priešiška ir kad tekantis laikas slepia savyje teigiamas galimybes (kažkokį pažadėtą „gėrį“), dėl kurių verta gyventi. Labai panašiai gyvenimą patiria vaikai, nes jie nesitiki iš ateities nieko bloga. Tačiau atrodo, kad pirmiausia viltį mes patiriame kasdienybėje. Viltis įžengia į mūsų gyvenimą per lūkesčius.

Banaliai tariant, mes viliamės, kad mūsų lūkesčiai išsipildys. Seminaristas viliasi ir laukia, kada taps kunigu. Ligonis geria vaistus laukdamas sveikatos pagerėjimo. Tokia viltis mus atveria vertybėms, o pamatinė vertybė yra pats žmogus, nes be žmogaus nebūtų jokių vertybių. Tačiau mūsų vertybių lūkesčiai ne tik neperteikia tiesos apie viltį, bet, kaip tai netrukus pamatysime, kartais netgi ją slepia. Todėl jau mūsų svarstymų pradžioje reikia skirti lūkesčius ir viltį.

Kad ir kaip tai keistai nuskambėtų, viltį mums padeda atskleisti blogis. Tikroji viltis įžengia ten, kur atsiranda blogis. Mūsų gyvenimas yra įpintas į galimybių pasaulį, kuriame mes galime rinktis, o ten, kur galime rinktis, neišvengiamai stojame ties gėrio ir blogio pasirinkimu, kitaip tariant, esame išbandomi, ar išties mūsų vertybių pasirinkimai galiausiai tarnauja tai fundamentaliai vertybei, kuria yra žmogus asmuo – aš pats ir kitas. Žmogus nuolat kovoja už vertybes ar net su vertybėmis dėl jų hierarchijos. Ši gyvenimo kova, anot stoikų, yra vienas didelis išmėginimas.

Kiekviename išmėginime turime išlaisvinimo troškimą. Mes grumiamės siekdami pergalingai pereiti per išbandymą ir turime viltį, kad mums pasiseks. Vilties prasmė slypi išlaisvinime iš blogio pačia plačiausia prasme. Išlaisvinimas – tai perėjimas per išmėginimą. Jei esame išbandomi kažkokioje konkrečioje situacijoje, tuomet viltis įgauna lūkesčio formą: išlaikyti egzaminą, pasveikti ir pan. Tačiau lūkestis gali būti ir nepatenkintas: studentas, dešimt kartų išlaikęs egzaminą, vienuoliktą kartą gali jo ir neišlaikyti. Šia prasme liaudies išmintis byloja, kad viltis yra kvailių motina.

Kun. Vladimiras Solovej. Bernardinai.lt nuotrauka

Gali atsitikti ir taip, kad net tuomet, kai lūkesčiai bus patenkinti ir trokštamos vertybės bus pasiektos, staiga paaiškės, kad jos negali užpildyti neapibrėžtos tuštumos nuojautos. Ši tuštuma, nors ir nėra blogis, tačiau verčia suabejoti aksiologine trokštamų vertybių prasme, kadangi joks lūkestis negali tos tuštumos užpildyti. Kitais žodžiais tariant, viltis įsmunka į properšą tarp baigtinių vertybių lūkesčių ir turinio prasme neapibrėžtos pilnatvės troškimo. Tokiu būdu atsiliepia ypatingas aksiologinis alkis, nurodantis į viltį, tačiau tik tokiu laipsniu, kokiu mes jai atsiveriame. Galbūt aiškiau tai galėtume pamatyti pažvelgę į du gundymus, su kuriais neišvengiamai susiduriame gyvenimo išbandymuose.

Pirmasis – tai yra desperacija. Nesileidžiant į ilgus išvedžiojimus, visi mūsų žemiški lūkesčiai galiausiai mus atveda prie kapo duobės arba prie urnos su pelenais. Tai yra beviltiškos padėties patirtis. Tol, kol šis tekstas yra rašomas arba skaitomas – beviltiška padėtis yra tik teorinių analizių problema, tačiau padėtis radikaliai keičiasi, kai gydytojas man asmeniškai pasako savo verdiktą ir apibrėžia likusio laiko žirkles. Tuomet tokia situacija tampa slėpiniu, į kurį viltis kviečia įžengti ir atsiverti galimybei jį peržengti.

Peržengti reiškia transcenduoti. Šios transcendencijos tikslas yra galutinis išgelbėjimas arba religinėje kalboje – išganymas, kurio neįmanoma nei įsivaizduoti, nei pamąstyti, o kadangi jis yra turinio prasme neapibrėžtas, tai nėra vienas iš mūsų lūkesčių. Trumpai tariant, desperacijos pagundos priežastis yra mūsų nepagydomas trapumas ir baigtinumas, kurio galutinė išraiška yra mirtis arba savižudybė. Todėl viltis – tiek, kiek mes jai atsiveriame – verčia mus peržengti lūkesčių baigtinumą ir transcenduoti „Gėrio“ ir „Būties“ link. Viltis piešia prisikėlimo horizontą. Tačiau ar visuomet mes norime peržengti savo žemiškų lūkesčių horizontą? Štai kur klausimas.

Yra dar ir kita – beviltiškumo pagunda, įgaunanti sąmoningo minimalizmo formą. Tai yra užsisklendimas laikinuose lūkesčiuose pagal carpe diem formulę. Nors ir yra tiesa, kad esame „būtimis mirčiai“, tačiau taip pat yra tiesa, kaip teigia Levinas, „kol dar gyvename, turime laiko“. Ir šį laiką galime išnaudoti ieškodami tokių vertybių, kurios pakels eschatologinį išbandymą.

Beviltiškas vis naujų lūkesčių realizavimo troškimas paradoksaliai susitinka su pilnu vilties gyvenimu, nors ir neužsimerkiančiu iliuzoriniam vertybių tvarumui, tačiau atveriančiu tai properšai, pro kurią spindi amžinybės Kairos. Beviltiškumas yra aklumas gelmei, kuri gali duoti gyvenimo peržengiančio mirties slenkstį pažadą. Užsisklendimas Chronos laikinume yra kita desperacijos pagundos pusė. Tai yra ne desperacija, bet minimalizmas ir abejingumas, siekiantis užslopinti žmoguje Gėrio, kaip tikros pergalės prieš kančią ir mirtį, troškimą. Minimalizmas neperžengia materialaus pasaulio nuotykių lūkesčių imanencijos.

Desperacijos pagunda atveria prieš mus pasirinkimo galimybę, būtent dėl to ji yra pagunda. Tiesa, desperacija kaip emocija mus užklumpa nepasibeldus į duris, tačiau ši būklė mobilizuoja mūsų laisvę piešdama prieš mus alternatyvą: arba desperacija ir neviltis, arba išėjimas į viltį. O tai reikštų vertybių pervertinimą, mat reikia išeiti iš to, ką maniau esant tikra ir neperžengiama – pavyzdžiui, „svarbiausia būti sveikam“. Modelinė tokio pasirinkimo situacija yra tuomet, kai kraštutinio teroro akivaizdoje atsisakau melo, o labiausiai – kai dovanoju savo gyvenimą už kitą.

Tokiose situacijose sąmoningai ar ne žmogus atsiremia į kažką, kam jau negresia joks pavojus. Dėl to yra būtina pasirinkti tarp minimalizmo, t. y. baigtinių laikinų lūkesčių, ir maksimalizmo – pasitikėjimo metafiziniu troškimu. Tačiau tam, kad žmogus galėtų pasitikėti šiuo troškimu, vien laisvės nepakanka. Laisvė privalo turėti realią vilties perspektyvą. Viltis čia ateina tarsi iš išorės, kadangi laisvė, kuri pati mėgina save išgelbėti, neišvengiamai susiduria su savo ribomis.

Viltis atveria absoliučiam Gėriui, kuris kelia reikalavimus, bet kartu žada galutinį išgelbėjimą. Tokia viltis neišvengiamai keičia žmogų tokiu mastu, kokiu jis ją laisvai pasirenka. Vilties žmogus gyvena savo laikinąją dabartį taip, tarsi ji būtų ne galutinė, bet priešpaskutinė. Viltis laukia išsipildymo. Visgi vilties pasirinkimas nėra vienkartinis įvykis. Tai yra procesas, reikalaujantis kantrybės ir augimo. Viltis orientuoja laikiną gyvenimą į tai, kas yra už laiko ribų. J. Tichner pastebi, kad yra gilus ryšys tarp kelio ir vilties. Kada žmogus turi viltį, atsiranda kelias. Kada žmogus praranda viltį, tuomet žemė po kojomis virsta kapu. Viltis skatina augti ir ją puoselėti motyvuodama išsipildymo siekiui.

Tačiau ką tai reiškia? Ar viltį galima išsiugdyti? Ar tai yra pelagianizmo triumfas, reiškiantis, kad išganymą galima pasiekti savo pačių moralinėmis pastangomis, o ne malone? O kas yra malonė? Galima būtų teigti, kad tai yra kažkokia išganymo forma, kuri nekyla iš mūsų. Paradoksaliai viltis yra stipri savo negalia, savo nuolankumu, romumu. Pati iš savęs viltis nieko negali, tai nėra valios organas. Viltis nėra akivaizdi, ją galima lengvai atmesti, įkristi į neviltį ir netgi sąmoningai jos nenorėti, nes ji yra iššūkis bet kokiai „valios galiai“, kuri viską siekia gauti pati.

Nepaisant to, ir tai yra paradoksas, viltyje slypi atvirumas nesavanaudiškai žmogaus ir Dievo pagalbai. Viltis yra kreditas kito laisvei tokiu laipsniu, kokiu ta laisvė yra gera valia. Dėl to viltis savo esme yra intersubjektyvi. Viltis siekia išsipildymo, kuris nėra įmanomas be svetimo nesavanaudiško gerumo, be kito pagalbos. Taip yra todėl, kad mes esame santykio būtybės ir esame baigtinės būtybės. Būti santykyje reiškia būti atsakingam už kitą, būti dėl kito. Vilties gelmėje slypi sunkiai įsivaizduojamas nesavanaudiškos aukos už kitą paradoksas. Viltis atveria išgelbėjimui, ateinančiam iš kito ir Kito: „malonė“ gali ateiti tik per kito žmogaus rankas.

K. Michalski pastebi, kad yra gilus ryšys tarp mirties išgyvenimo ir meilės. Kaip mirtis, taip ir meilė yra išėjimas iš savęs to, kas yra nepramatoma, link, kito link. Tačiau šis ryšys, kalbant Kanto kalba, yra ne analitinis, bet sintetinis. Ne kiekviena mirtis yra išgyvenama kaip išėjimas pas kitą, pas „Absoliutų Tu“; ne kiekviena meilė yra absoliutus savęs išsižadėjimas vardan kito. Taip yra tik tuomet, kai meilė ir mirtis yra savęs dovanojimas.

Ryšys su mylimais asmenimis, peržengiantis mirties slenkstį, yra viena iš taikliausių religinių intuicijų. Krikščionybė šiuo ryšiu apėmė visus žmones, o per Kristaus prisikėlimą „laiduoja tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome“ (Žyd 11, 1). Viltis yra įmanoma tik esant kažkokiam pažadui, kuris gali būti įgyvendintas. Savo ruožtu pažadas turi būti kažkaip paskelbtas pačia plačiausia to žodžio prasme – veiksmais ar liudijimu. Pažado esmę sudaro ne kokia nors neapibrėžta ateitis, bet tikrumas būti besąlygiškai priimtam ir būti vertam galutinio išgelbėjimo.

Paulas Tillichas rašė, kad tam reikia drąsos būti priimtam; mat galima tokio priėmimo nenorėti ar jį atmesti, kadangi atvirumas kitam savo paties silpnume reikalauja savo autonomijos ribų pripažinimo ir nuolankumo. Priėmimas ir pažadas pildosi išlaisvinimo iš blogio ir pagalbos iš Kito galimybės perspektyvoje. Išlaisvinimas iš apsunkinančio realia atsakomybe blogio naštos fatalizmo suteikia vilčiai istoriją peržengiančią perspektyvą. Tokia viltis nėra kvailių motina. Ji susijusi su nepailstamu Gėrio troškimu, kuris, jei tik jam leisime, gali nugalėti mumyse ir kituose netgi nuožmiausią pasimetimą ir desperaciją. Viltis atveria „paskutinės minutės“ teologiją, visada galimo atsivertimo ir, skirtingai nuo to, kas pamatuojama ir apskaičiuojama, begalinio Gėrio perspektyvą.

...pabaigoje turime nedidelį prašymą: padėkite mums atnaujinti „Bernardinai.lt“. Šiuo metu atliekame nedidelius technologinius pakeitimus. Žvelgdami į ateitį planuojame ir ženklesnį atnaujinimą, kad lengvai matytumėte ir galėtumėte skaityti visus dienraštyje publikuojamus tekstus. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, savo skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite „Bernardinai.lt“ ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Iš anksto dėkojame už paramą! Nepamirškite pasidalinti patikusiais tekstais su savo draugais ir pažįstamais.