2021 11 15

Linas Ikanevičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Viltis tais, kurie nuvilia, arba Klimato kaitos konferenciją aptariant

Judėjimo „Extinction Rebellion“ protestas COP26 konferencijos Glazge metu. EPA nuotrauka

Prieš kelias dienas Glazge baigėsi viršūnių susitikimas, skirtas aptarti klimato krizės problemas ir ieškoti būdų, kaip jas spręsti. Bet pradėti norėčiau visai ne nuo jo.

Kaskart kalbai pakrypus apie klimato krizę esame supažindinami su argumentu, kad vartotojai turėtų prisiimti daugiau atsakomybės – rūšiuoti šiukšles, vietoje automobilio rinktis viešąjį transportą ar dviratį, ieškoti būdų, kaip taupyti elektros energiją, ar atsisakyti kokių nors produktų. Tai geri pasiūlymai, neturėtume jų ignoruoti.

Vis dėlto tokio argumento centrinė ašis yra nuostata, kad verslas tik tenkina vartotojų poreikius. Sausainiai įpakuoti į tris pakuotes, nes žmonės tokius perka, suprask, nori visų tų pakuočių. Automobilių gamintojai neskuba savo gaminių elektrifikuoti, nes žmonės mielai renkasi transporto priemones, naudojančias vidaus degimo variklius. Pagal šią nuostatą visa atsakomybė (ar bent didžioji jos dalis) dėl klimato krizės tenka vartotojams.

COP26 – JT Klimato kaitos konferencija Glazge. EPA nuotrauka

Asmeninės pastangos kovoje su klimato krize yra svarbios ir skatintinos, tačiau aptarta logika pajėgi atskleisti tik dalį tiesos. Žinoma, atsisakymas pirkti vienus ar kitus produktus siunčia aiškią žinią verslui, kuris dažnai geriausiai supranta pelno ir pardavimų per ketvirtį kalbą. Tačiau tam, kad minėti skaičiai reikšmingiau pasikeistų, nepakanka vieno ar dviejų entuziastų. Tam reikia minios.

Galime pažvelgti į du pastarojo dešimtmečio atvejus, kai Lietuvoje visuomenė sąmoningai „baudė“ verslą, siekdama pokyčių. 2013-ųjų pabaigoje, Latvijoje įgriuvus „Maximos“ stogui, visuomenėje kilo iniciatyva nebeapsipirkti minėtame prekybos centre. Antrasis atvejis – 2020-ųjų pradžioje įvykęs „Grigeo“ skandalas, kai paaiškėjo, kad įmonė į marias leido gerai neišvalytas gamybines atliekas. Netrukus tarp piliečių kilo iniciatyva nepirkti jokių „Grigeo“ gaminamų produktų.

Žvelgiant į šiuos pavyzdžius verta atkreipti dėmesį į du svarbius aspektus. Pirma, nė viena iš šių iniciatyvų netruko ilgai – mėnesį, geriausiu atveju – du. Antra, abi šios iniciatyvos prasidėjo po tragedijų – „Maximos“ atveju tragedijos tiesiogine to žodžio prasme, „Grigeo“ atveju po išaiškintos ekologinės katastrofos. Ką tai pasako apie visuomenę? Ji yra lėta reaguoti – jei ir solidarizuojasi, tai dažnai jau per vėlai. Be to, visuomenės solidarumas ir entuziazmas greitai išsikvepia. Šios išvados tinka ne tik Lietuvai. Kiek jaunuolių 2020-ųjų rudenį stovėjusių masiniuose protestuose dabar aktyviai veikia kovoje su klimato kaita? Kiek iš jų atsisako ne tik plastikinio šiaudelio, bet ir nebūtinų, nors madingų naujų drabužių?

Iš ligšiolinės patirties atrodo, jog tam, kad vartotojai imtųsi priemonių, atkreipiančių verslo dėmesį į klimato krizę, reikėtų kokios nors didelės katastrofos. Iš klimatologų žinome, kad, kai tokios katastrofos ims rodytis, jau bus, švelniai tariant, kiek per vėlu pilietinėms akcijoms. Juolab kad net ir rodantis pirmiesiems tragedijos ženklams, pilietinė mobilizacija vis dar būna trumpalaikė.

Nors ir skamba pesimistiškai, peršasi išvada, kad nereikėtų sudėti visų vilčių į eilinį pilietį, esą jis pirmasis turėtų ko nors griebtis, kad išgelbėtų žemę. Tad akys natūraliai krypsta į verslą. Jis turi pakankamai finansinių, gamybinių, rinkodaros ir kitų įrankių bei svertų, kad galėtų reikšmingai pataisyti dabartinę padėtį. Bet mes žinome, kad net ir sąlyginai atsakingas verslas pirmiausia siekia pelno. Tai jo esmė. Gerai, jei ekologinių idėjų įgyvendinimas sutampa su pelno kūrimu. O jei ne?

Todėl vienintelė sritis, kurioje išties įmanoma daryti reikšmingą pokytį šiuo klausimu, lieka politika. Pelnas jai nėra toks svarbus kaip verslui, o ir galios ką nors keisti ji turi daugiau nei likusi visuomenė su savo vėluojančiomis ir trumpomis pilietinėmis akcijomis. Štai dėl ko visi reikšmingesni su klimato krize susiję judėjimai pirmiausia yra skirti ne verslui, bet politikai.

Politikai, tiesa, nevaldo tokių gausių finansinių ir kitų išteklių, kokius dažniausiai savo rankose turi stambieji verslininkai. Vis dėlto politikai turi šiuo atveju patį svarbiausią svertą – gebėjimą įpareigoti. Įpareigojimas tiek verslui, tiek ir vartotojams visada yra sąlyginis, nes abi pusės šiems įpareigojimams gali priešintis. Tačiau kamuolys dažniausiai yra būtent politikų pusėje. Štai dėl ko viršūnių susitikimas Glazge buvo toks svarbus.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ir, deja, nesėkmingas. Dar 2015-aisiais Paryžiuje buvo susitarta dėl to, kad valstybės sieks iki 2050-ųjų savo ekonomikas paversti aplinkai neutraliomis, nors šis terminas buvo gerokai per tolimas, nes pokyčių reikia jau dabar. Praėjo šešeri metai. Vietoje pasiekto progreso išgirdome abstrakčių kalbų apie tai, jog „neturime laiko“, bei Indijos premjero pareiškimą, kad jo šalis aplinkai neutrali taps iki 2070-ųjų, t. y. 20-čia metų vėliau, nei planuota. Akivaizdu, jog klimato krizė pastaruosius 6-erius metus politikams nebuvo prioritetas. Ir tai liūdina.

Bet čia susiduriame su paradoksu, nes, nepaisant nesėkmės Glazge, visuomenei nelieka nieko kito, kaip tik toliau viltis politikais, juos spausti ir rodyti, kad pokyčių laukiama. Būtų neišmintinga nuvertinti pilietines iniciatyvas, nes jos savo įtaka gali prisidėti prie politikos formavimo. Tačiau naivu tikėtis, kad vien asmeninės pastangos atneš taip laukiamų globalių pokyčių. Nors šiandien politikai veikia vangiai, tai vieninteliai asmenys, kurie gali iš tiesų siekti reikšmingo pokyčio.