2020 09 29

Algirdas Butkevičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min

Vincas Stonis-Kazys Žitkus. Gražių dainelių daug girdėjęs

Portretas.
Kunigas, poetas Kazimieras Žitkevičius-Žitkus (Vincas Stonis). Wikipedia.org nuotrauka

Esame ne kartą dainavę dainą, prasidedančią žodžiais „Gražių dainelių daug girdėjau“. Tokią jaudinamai mielą ir savą. Ypač šiltais vasaros vakarais.

Plačiai sklido lyriška melodija, skambiu aidu atsiliepdama tėviškės beržynuose, kildama į erdves, kur švietė ryškios žvaigždės. Retas žinojome, kad šios dainos žodžių autorius – mūsų krašto žmogus, vabalninkietis poetas Vincas Stonis. Ne vienas jo eilėraštis yra virtęs liaudies daina. Tačiau „Vakaro daina“ labiausiai žinoma ir šiandien tebedainuojama visoje Lietuvoje.

Vincas Stonis – poeto slapyvardis. Tikroji pavardė – Kazys Žitkevičius. Vinco Stonio slapyvardį, sulietuvinęs savo pavardę, K. Žitkus pasirinko pagal rašytojos Šatrijos Raganos (Marijos Pečkauskaitės) taip pavadintą apysaką.

Tėvų pastogėje

Gimė Kazys Žitkevičius 1893 metų gruodžio 29 dieną Vabalninke, Biržų gatvėje (dabar B. Sruogos g. nr. 21), gražioje tėvų Paulinos ir Antano Žitkevičių sodyboje. Poetas vėliau savo prisiminimuose apie tėvus rašys, kad jie buvę aukštos moralės ir pamaldūs žmonės, tokius norėję ir savo vaikus išauginti. Jie niekada nepraleisdavo progos vaikus pamokyti maldelių ar paaiškinti jiems kurias nors religines tiesas.

„Tėvai, – prisimena poetas, – drauge su visa šeima kalbėdavo, kai leisdavo galimybės, ryto ir vakaro poterius. Šventadienio rytais būdavo baltai padengiamas stalas ir apie jį susodinama visa šeima „valandas“ ar kitas giesmes giedoti“.

Tėvas Antanas, savarankiškai išmokęs skaityti ir rašyti, turėjęs ryšių su knygnešiais, namuose buvo įsirengęs keletą slėptuvių knygoms saugoti. Caro žandarai porą kartų ūkininko (turėjo 34 dešimtines, apie 37 ha žemės) namuose darė kratą, tačiau sodyboje buvusių draudžiamų lietuviškų knygų slėptuvių neaptiko. Dokumentinę apybraižą apie poetą ir kunigą Kazį Žitkų-Vincą Stonį rengusi mokytoja, poetė Elena Skaudvilaitė rašė, kad Antanui Žitkevičiui yra tekę eiti seniūno, viršaičio, valsčiaus teisėjo ir net Vabalninko „Bankelio“ direktoriaus pareigas.

„Dėl to, – rašo E. Skaudvilaitė, – Žitkevičių kieme spiesdavosi įžymesnieji vabalninkiečiai, įvairių įstaigų pareigūnai. Čia juos traukė ne tik šeimininkų vaišingumas, gardus alus ir dar gardesni sūriai su kmynais, bet ir savamokslio šviesuolio būdas ir sugebėjimas įdomiai kalbėti ir užimti svečius.“ Motina Paulina Aukštikalnytė, devyniolikmetė mergina, ištekėjusi už žemės sklypą Vabalninke įsigijusio ir gražų namą pasistačiusio keturiasdešimtmečio Antano, atsivežė lietuvišką maldaknygę (tikriausiai kunigo Martyno Sederevičiaus (1829–1907) parengtą, kelių leidimų susilaukusį „Šaltinį Dieviškos loskos“), iš kurios susilaukusi vaikų (užaugo aštuoni, būsimasis kunigas ir poetas buvo ketvirtas iš eilės) juos mokė lietuviškai skaityti.

Į netoli tėvų sodybos buvusią Vabalninko pradinę mokyklą A. Žitkevičius savo sūnų palydėjo 1902 metų lapkričio pradžioje. Tuomet Kaziui buvo beveik devyneri. Mat septintaisiais gyvenimo metais berniukas buvo sunkiai susirgęs. Niekas nebetikėjo, kad vaikas pasveiks. Tėvas buvo net su grabdirbiu susitaręs. Tačiau liga ėmė trauktis. Sūnus pasveiko. Bet tėvas jo į mokyklą leisti neskubėjo, kad vaikas po sunkios ligos kaip reikiant sustiprėtų. Po daugelio metų rašytoje „Autobiografijoje“ poetas prisimins, kad mokyklos vedėjas Varfolomejus Račipas jį pasodino pirmojo skyriaus pirmutiniame suole, aprūpino nauju rusišku elementoriumi, ir taip prasidėjusios mokslo dienos tarp viso būrio pažįstamų vaikų, kurie tik lietuviškai temokėjo, nors mokytojas, vienas iš carinės politikos vykdytojų, kalbėjęs tik savo gimtąja rusų kalba.

„Tačiau V. Račipas, – prisimena poetas, – buvo geras pedagogas. Jis nenaudojo šiurkštaus dresūros metodo, niekada nepakeldavo tono, judėjo vangiai, tačiau sugebėjo klasėje palaikyti drausmę, rimtį ir susikaupimą.“

Mokslas Kaziui sekėsi lengvai. Išmokusį rusišką abėcėlę jį mokytojas dažnai kviesdavo klasėje skaityti vadovėlio tekstą, kad ir kiti vaikai pasimokytų, kaip reikia taisyklingai skaityti.

Portretas.
Rašytojas Balys Sruoga. Wikipedia.org nuotrauka

Draugystė su Baliu Sruoga

Po metų čia pradėjo mokytis ir Balys Sruoga, senas Kazio pažįstamas, nes motina, kilusi iš Baibokų kaimo, draugavo su Sruogomis, ir neretai vieni pas kitus viešėdavo. Žitkevičiai, važiuodami pas Sruogas, su savimi pasiimdavo ir sūnų.

„Vyresnieji tada vaišindavosi seklyčioje, – prisimena K. Žitkus-Vincas Stonis, – o mudu su Baliuku baugindavom kūdros varles, griauždavom dar neprinokusius obuolius, net nubėgdavom į traką jonvabalių ieškoti ir kitokių pramogų prasimanydavome.“ Tikriausiai apsidžiaugė abu bičiuliai Vabalninko mokykloje susitikę. Tačiau B. Sruogai pirmosios dienos mokykloje buvo nelinksmos. Nuolat priekabių ieškantis Vabalninko staliaus sūnus rudaplaukis Pilypas Matulis išvadino Balį generolu, ėmė prie jo kabinėtis, todėl Balys paprašė, kad dvejais metais vyresnis Kazys jį palydėtų iki Magdutės Sereikaitės namo Paryžiaus gatvėje.

1904 metų pabaigoje klebonas Antanas Bizauskas suorganizavo Bartkūnų gatvėje lietuvišką mokyklą ir pakvietė mokytojauti iš Jūžintų kilusią, kunigo Jono Katelės daraktorių kursus baigusią, pedagoginiais gabumais pasižymėjusią Eleną Mekuškaitę. Susižavėjęs lietuviška mokykla, Antanas Žitkevičius atsiėmė sūnų iš valdiškos rusiškos mokyklos paskutiniojo trečiojo skyriaus ir atvedė į naująją. Bet po metų savo sprendimu nusivylė, nes ši mokykla ją baigusiems vaikams neišdavė jokio baigimo liudijimo. O buvę Kazio bendramoksliai, baigę valdišką pradžios mokyklą, džiaugėsi gautais mokyklos baigimo pažymėjimais.

„Tėvai nusprendė, – rašo K. Žitkus, – kad man bus naudinga turėti pradinės mokyklos baigimo pažymėjimą, todėl vėl nusiuntė į rusišką mokyklą. Man teko pradėti nuo trečio skyriaus. Dabar mes su Baliuku atsidūrėme ne tik viename skyriuje, bet ir viename suole.“

Per pamokas Kazys neturėjo ką veikti, nes trečiojo skyriaus programą jau buvo išėjęs pas daraktorę Eleną Mekuškaitę. Todėl pradėjo skaityti lietuviškas knygas, kurių gaudavo iš Vabalninko parapinės bibliotekos. Atsinešdavo jų ir į mokyklą. Kartu su Baliu perskaitė Margalio „Volungėlę“ ir Dagilėlio eilėraščių knygelę. Ypač sužavėjo Maironio „Pavasario balsai“ ir poema „Tarp skausmų į garbę“. Tais metais Kazys parašė ir pirmuosius savo eilėraščius. Prisimena, kad keletą parodęs ir B. Sruogai, kuris iš Kazio pasišaipė, bet netrukus ir pats pradėjęs rašyti.

„Vengiau klasėje ką nors rašinėti, – tuos vaikystės metus prisimena K. Žitkus, – bet namie jau buvau įsigijęs gražiai įrištą ir storoką sąsiuvinį, į kurį rūpestingai ėmiau įrašinėti savo „poezijas“. Kūrybos procesas buvo labai paprastas; į kurios nors man gerai žinomos dainos melodiją įterpdavau savo žodžius ir džiūgaudavau, kad atsirado nauja daina.“

Stovi drauge.
Poetai Kazys Binkis (kairėje) ir Vincas Stonis (Kazimieras Žitkus) Kaune apie 1936 m. Europeana.eu archyvo nuotrauka

Trylikametis mokytojas

Atgavus lietuviškos spaudos laisvę, kaimuose buvo pradėtos kurti lietuviškos mokyklos. Joms trūko mokytojų, todėl Vabalninko krašte pirmąsias lietuviškas mokyklas organizavę klebonas Antanas Bizauskas ir pirmieji lietuviai mokytojai J. Talevičius bei J. Gvildys pasiūlė steigiamoje Inkūnų kaimo mokykloje mokytojauti ką tik pradinę mokyklą baigusiam K. Žitkevičiui.

„Tokio pasiūlymo racionalumu, – po daugelio metų atsiminimuose rašys K. Žitkus, – suabejojo ir mano tėvai. Tada man ėjo 13-ieji metai, – ar toks vaikėzas gali rimtu pedagogu būti?“

Mokyklai patalpos buvo skirtos stambiausio Inkūnų kaimo ūkininko Jono Kalkio sodyboje.

„Į skirtąjį man kambarėlį, – prisimena pedagoginio darbo pradžią trylikametis mokytojas, – buvo įneštas nemažas ryšulys su atsivežtąja iš tėvų namų manta. Švariai paklota lovutė, nedidelis stalelis ir taburetė buvo visas mano naujojo buto turtas, o seklyčia gerokai mane jaudino savo dviem sustumtais stalais, prie kurių turės susėsti būsimieji mano mokiniai ir susikaupti prie vadovėlių. Prie pat durų sienoje kabėjo didelė juoda lenta, su kuria taip pat teks ne kartą reikalų turėti. Ar sugebėsiu?“

Klebonas A. Bizauskas atvežė vadovėlių, sąsiuvinių, kitų mokslo priemonių. Paaiškėjo, kad teks mokyti 18 mokinių – 10 berniukų ir 8 mergaites. Iš jų net 10 nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Daugelis mokinių už savo mokytoją buvo vyresni vienais ar dvejais metais, o du berniukai ėjo net šešioliktus metus. Buvo sudaryti pirmas ir antras skyriai. Kasdien buvo keturios pamokos po 50 minučių, pertraukoms skirta 10 minučių. Šeštadieniais buvo tik trys pamokos, nes jaunasis mokytojas eidavo į Vabalninką pas J. Talevičių gauti užduočių kitai savaitei.

Baigėsi mokslo metai. Egzaminuoti jaunojo mokytojo mokinių atvažiavo klebonas A. Bizauskas, buvusi Kazio daraktorė Elena Mekuškaitė, Čypėnų mokytojas J. Gvildys.

„Mokinių stalas buvo apdengtas balta staltiese, – remdamasi poeto atsiminimais prieš keliolika metų rašė lituanistė kraštotyrininkė Ona Šoblinskienė, – o egzaminatorių stalelis – pačiu gražiausiu Kalkienės pasoginiu audiniu. Pagal numatytąją egzaminų programą mokiniams buvo pateikti skaitymo, rašymo darbeliai, o prie rašomosios lentos vyko aritmetikos žinių tikrinimas. Mokslo metai praėjo ne veltui – egzaminus visi išlaikė.“

Juozas Tumas-Vaižgantas. Kaunas, 1928 m. J. Tallat-Kelpšienės / Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Savojo kelio beieškant

O keturiolikmetį K. Žitkevičių kankino nežinia. Kas jo laukia toliau? Tėvų ūkyje dirbančių brolių ir seserų ir be jo užtenka. Kokį gyvenimo kelią rinktis? Tėvas siūlė pas dėdę Šakenį mokytis siuvėjo amato. Sūnus norėjo tapti vargonininku. Gražų balsą turi, nuo devynerių metų vaikų chore gieda. Vargonininkas jį ne tik fortepijonu groti pamokė, bet ir leido bažnyčios vargonus išbandyti. Tačiau tėvui atrodė, kad būti vargonininku – nerimtas, nesolidus užsiėmimas. Nežinia baigėsi, kai Vabalninko klebonas A. Bizauskas įtikino tėvus, kad sūnų reikia leisti į mokslus. Mokytojas J. Talevičius pasisiūlė Kazį ir dar du savo sūnus paruošti į antrąją gimnazijos klasę.

1908 metų vasarą, išlaikęs egzaminus, K. Žitkevičius tampa naujai steigiamos Panevėžio keturklasės mokyklos moksleiviu. Čia būsimam poetui atsiranda proga mokyklos bibliotekoje susipažinti su rusų poetų Puškino, Lermontovo, Kolcovo, Nekrasovo poezija, Turgenevo, Gogolio, Dostojevskio prozos kūriniais. Labiausiai jam patinka Lermontovo ir Nekrasovo poezija.

„Pirmasis, – rašo Juozas Tumas-Vaižgantas, – sužavi Kazį savo formos sklandumu ir muzikalumu, antrasis – turinio paprastumu ir nuoširdumu. Bet itin pamilo Maironį ir jo įtakai, kaip niekieno kito, pasidavė.“ Panevėžio realinės mokyklos moksleiviai pasikviečia K. Žitkevičių į lietuvių moksleivių kuopelės rengiamus susirinkimus, kuriuose skaitomi įvairūs referatai, poezijos kūriniai.

1910-ųjų vasara buvo svarbi ir itin reikšminga šešiolikmečiui savo kelio poezijoje ir gyvenime ieškančiam moksleiviui. Kazys, pasiūlius Vabalninko vikarui kunigui Fabijonui Kemėšiui, tampa suomiu profesoriaus Augusto Roberto Niemio, atvykusio Vabalninko apylinkėse rinkti liaudies dainų, sekretoriumi. 1935 metais „Tautosakos darbų“ pirmajame tome išspausdins straipsnį „Profesorius Niemis Vabalninke“, o prisiminęs tą vasarą rašys, kad jam tekusi laimė suomių mokslininkui talkinti, prie kurio taip prisirišo, jog „norėjosi visą amžių su puikiuoju suomių profesoriumi likti“: „Pradžioje su profesoriumi pėsti aplankėme supančius Vabalninką kaimus ir pas žinomus dainininkus ir dainininkes laimėjome nemažai folkloro, vėliau su samdytu žirgu ir vežimu aplankėme net tolimas periferijas. Mėnesio laikotarpyje jaučiausi išklausęs gana platų folkloristikos kursą, o meilė liaudies dainai taip manyje įsižiebė, kad aš dar tą pačią vasarą su pakilia nuotaika perskaičiau J. Basanavičiaus ir A. Juškevičiaus surinktas dainas.“

1911 metais – jo rankose keturklasės mokyklos baigimo pažymėjimas. Mielai toliau mokytųsi gimnazijoje, bet nėra lėšų. Ieško mokytojo darbo. Todėl rašo pareiškimą į Panevėžio mokytojų seminariją. Tačiau gauna atsakymą, kad mokytojai ten reikalingi, bet tik rusai. Neigiamo atsakymo sulaukia ir iš ką tik įsteigtos Dotnuvos žemės ūkio mokyklos. Ieškoti darbo išvyksta į Kauną. Čia ruošiasi laikyti egzaminus į penktąją gimnazijos klasę.

Pietaudamas Maironio namuose įsteigtoje labdaros valgykloje skurstantiems ir neturtingiems studentams, jis pirmąsyk pamato poetą Maironį. Sužavi dainiaus autoritetas ir gerumas. Kaune gimsta eilėraščių ciklas „Kauno sonetai“, kuriuose jaučiamos atsisveikinimo su gimtaisiais namais nuotaikos. Grįžęs į Vabalninką, rengia vaikus stoti mokytis į Panevėžio ir Biržų mokyklas, dainuoja chore, dirba arbatinės buhalteriu, priklauso įvairioms organizacijoms. 1911 metais kunigas Fabijonas Kemėšis į Kaune pradėto leisti žurnalo „Ateitis“ redakciją nusiunčia porą Kazio Žitkevičiaus eilėraščių.

Eilėraštis „Mano svajonė“ išspausdinamas ketvirtajame žurnalo numeryje. Žymus to meto literatūros kritikas kun. Adomas Dambrauskas-Jakštas pasakys, kad autorius turi tikrą talentą, tačiau pačiam autoriui atrodys, kad jo pirmieji eilėraščiai dar labai silpni. Vėliau 1911-uosius poetas laikys kūrybiškai pačiais produktyviausias savo metais. Jo eilėraščiai pasirodys ne vien „Ateities“ žurnale, bet ir „Draugijoje“, „Naujojoje Romuvoje“, „Gimtajame krašte“.

Vabalninke, artimiau susipažinęs ir susidraugavęs su kunigais Fabijonu Kemėšiu ir Kazimieru Krikščiūnu, jis ryžtasi rinktis kunigystės kelią. „Antrų metų atostogomis, – rašo Vaižgantas, – vis tvirtesnis atsirasdavo noras Dievui pasišvęsti. Tad 1913 m. sausio mėn. Petrapilyje išlaikęs vaistininko mokinio kvotimus (juose buvo ir lotynų kalbos egzaminas, be kurio negalėjai įstoti į kunigų seminariją) tų pačių metų pavasarį įstojo į Žemaičių kunigų seminariją ir baigė ją 1919 m. gegužės mėn.“

Per Pirmąjį pasaulinį karą, vokiečiams okupavus Lietuvą, dvejus metus kunigų seminarija neveikė. Tuos metus seminarijos klierikas K. Žitkevičius praleido gimtajame Vabalninke. Tai buvo jaunam poetui sunkūs ir skaudūs metai. Vaižgantas, recenzuodamas pirmąją K. Žitkaus-Vinco Stonio poezijos knygą „Ašarėlės“, tuos vokiečių okupacijos metus prisiminęs rašo, kad „karas sunaikino kone visą Vabalninko miestelį ir didžiąją pusę parapijos; skurdas ir badas kaip šmėklos baugino žmones. Be to, baisūs okupantų žiaurumai ir neteisybės, ciniškas visų teisių mindžiojimas, tamsi viso krašto ateitis užgesė optimizmą, palaužė didžiausius optimistus. Kazimierui dar teko nelaimė kasdieną girdėti mušamų ir šunų kramtomų žmonių klyksmai, nes šalia Žitkevičių gyveno žandarmerija. Ir verkdavo, ir melsdavos, ir skaudžiai kentė nelaimingas klierikėlis, kad buvo bejėgis“.

Toliau Vaižgantas rašo, kad K. Žitkus visuomenei dirbo kiek tik galėdamas. Jaunimui padedant redagavo slaptai leidžiamą „Jaunimo draugo“ laikraštuką, kurį mielai skaitė ir vyresni vabalninkiečiai, o kai kurie numeriai net Žemaitiją pasiekdavę. Iš Panevėžio gaudavo proklamacijų, už kurių platinimą kartą vos nepateko į žandarų rankas.

Su knyga rankose.
Kunigas, poetas Kazimieras Žitkevičius-Žitkus (Vincas Stonis). Biržų krašto muziejaus „Sėla“ archyvo nuotrauka

Sielovados baruose

1919 metų pavasarį baigė kunigų seminariją. Gegužės 12 dieną po pirmųjų iškilmingų Mišių (primicijų) pas savo draugą Gelgaudiškyje (nes Vabalninkas buvo bolševikų rankose) buvo paskirtas kunigauti Kauno priemiestyje, Šančiuose. Vaižgantas rašo, kad pirmieji jauno kunigo žingsniai buvę sunkūs. Šančiuose siautė dėmėtoji šiltinė, retame name nebuvo ligonių. Per dieną reikėdavę net po dešimt ligonių pėsčiam apeiti. Ligonius lankydamas pats užsikrėtė dėmėtąja šiltine ir penkias savaites sirgo. Pasveikęs tuoj ėmėsi darbo.

1921 m. buvo perkeltas į Kauno arkikatedrą baziliką vikaru, kartu dirbant ir registratoriumi Žemaičių vyskupijos kurijoje. Pagerėjus sveikatai, 1922-aisiais pradėjo studijas Lietuvos universitete. Pagrindiniu studijų dalyku pasirinko literatūrą, šalutiniais – filosofiją ir meną, vėliau gilinosi į apologetiką. Nuo 1927 m. dirbo Antalieptės vidurinės mokyklos kapelionu. Nuo 1930-ųjų Kauno „Saulės“ mokytojų seminarijos, nuo 1933 m. Kauno M. Pečkauskaitės gimnazijos ir Šv. Kazimiero seserų mergaičių gimnazijos kapelionas, moksleivių ir studentų Ateitininkų sąjungos dvasios vadas.

Ne viena lietuvių karta visame pasaulyje mokėsi tikėjimo tiesų iš jo mokykloms parašytų tikybos vadovėlių: „Tėve mūsų“, „Sveika Marija“, „Tikiu“. 1938 metais išleido „Mažąjį katekizmą“, vaikams maldaknygę „Prie altoriaus“. Mašinraštyje liko dailininkės Stančikaitės iliustruotos knygutės „Pas Dievulį“ ir „Dingu – Dangu“. Religinio auklėjimo klausimais straipsnius spausdino „Draugijoje“, „Lietuvos mokykloje“, „Tiesos kelyje“. 1953–1959 metais Kazys Žitkus buvo Kauno kunigų seminarijos rektorius, nuo 1958-ųjų – Kauno kapitulos kanauninkas.

Vabalninko poetas

Po 1924 metais išleistos pirmosios eilėraščių rinktinės „Ašarėlės“ poetas, nors kūrė visą laiką, kalbinamas išleisti naują poezijos knygą aiškindavo, kad neturi laiko, be to, kiti poetai moderniškiau už jį rašantys. „Ašarėles“ recenzavęs Vaižgantas pastebėjo, kad visa jo poezija yra persmelkta melancholijos, švelnaus graudulio. Literatūrologė Aurelija Mykolaitytė straipsnyje „Vabalninko poetas Vincas Stonis“ („Žiemgala“, 2011, nr. 1) teigia, kad visą V. Stonio kūrybą galima laikyti rašytiniu paminklu gimtajam Vabalninkui. V. Stonio kūryboje, pasireiškusioje kaip individualus balsas lietuvių poezijoje, nuolat pasikartojantis tėviškės motyvas padeda geriau atskleisti poeto vidinį pasaulį, jo santykį su aplinka. Gimtinė jo poezijoje – išskirtinė vieta, suteikianti poetui galių gyventi ir kurti.

1970 m. pasirodė antroji poezijos knyga „Lyrika“. Į ją pateko tik maža dalis poeto V. Stonio parašytų eilėraščių. Sovietmečiu autoriai negalėjo laisvai atrinkti ir pateikti leidžiamoms knygoms savo kūrinių. Juos reikėdavo derinti su leidyklos ir knygos redaktoriais bei cenzoriais. „Ašarėlėse“ išspausdintos „Vakaro dainos“ („Gražių dainelių daug girdėjau“) „Lyrikoje“ tekstas ne tik sutrumpėjo nuo dešimties iki septynių ketureilių, bet ir buvo pakeistos, tikriausiai ne paties poeto valia, ištisos eilutės.

1973 m. poetas savo bičiuliui Aleksandrui Sokui (1908–1998) rašė: „Su mūzomis baigta – jos pas jaunesnius pabėgo.“ Tais metais jis savo kūrybą, tris tomus eilėraščių mašinraščių, perdavė Maironio literatūros muziejui. „Mano gyvenimo kelias, – rašė V. Stonis, – jau eina į pabaigą. Švęsdamas savo amžiaus 80 m. sukaktį, panorau apžvelgti ir sukaupti į vieną vietą visą savo poetinę kūrybą. I t. – 172 eil. 1908 – 1923 m.; II t. – 218 eil. 1924 – 1972 m. ; III t. – draminė 5 veiksmų poema „Stygos ugnyj“, šešios poemėlės, dramos „Audronė“ ir „Upytės valdovas“, fragmentai ir 36 eilėraščiai vaikams „Dėdė vaikams“. Šis tritomis (su paties autoriaus pataisymais, komentarais ir pastabomis – aut. past.) skiriamas tik archyvui. 1973. 12.30.“

V. Stonis yra išvertęs A. Puškino, M. Lermontovo, J. Baltrušaičio kūrybos. Paskutiniaisiais gyvenimo metais parašė vertingų prisiminimų apie Maironį, Vaižgantą, Vincą Mykolaitį-Putiną, kompozitorius Juozą Naujalį ir Stasį Šimkų. Jo giminaitė mokytoja Pranė Nauburienė prieš keliolika metų yra pasakojusi, kad dėdė kunigas buvęs labai giliai tikintis, tolerantiškas žmogus, visos Žitkevičių giminės pasididžiavimas, ypač vertinęs mokslą, rėmęs pinigais ne tik savo giminaičius, bet padėjęs ir kitiems, mokslo siekusiems žmonėms. Paskutinieji treji jo gyvenimo metai buvę sunkūs ir skaudūs. Liga prikausčiusi prie lovos, jis beveik nebegirdėjo ir nebematė. Mirė 1986 metų vasario 24 dieną Kaune.

Minint jo gimimo 100-ąsias metines, Vabalninke, prie namo, kuriame gimė poetas, buvo pritvirtinta memorialinė lenta su užrašu: „Šiame name 1893 m. gruodžio 29 d. gimė poetas, vertėjas, kunigas Kazys Žitkus-Vincas Stonis.“

„Vabalninko poetas, – rašo apie V. Stonį Aurelija Mykolaitytė, – kaip tikras šio krašto sodietis, kuklus, tačiau jo kūrybos derlius anaiptol nėra menkas, tik dar daug kas užsilikęs archyvuose, rankraščiuose: sovietmečiu nebuvo galimybės išleisti, nepriklausomos Lietuvos metais vis dar neprisiruošiama. (…) Tikėtina, kad ateityje V. Stonio poezija bus surinkta ir išleista nauju leidiniu, kuris leis geriau pažinti Vabalninko poeto kūrybą.“

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.