Vin­cen­tas Pau­lie­tis – ne­pri­lygs­ta­mas ar­ti­mo mei­lės šven­ta­sis

Simon François de Tours „Vincentas Paulietis su arnotu“. Vikipedijos nuotr.

Vin­cen­tas Pau­lie­tis – tai ne­pri­lygs­ta­mas ar­ti­mo mei­lės šven­ta­sis. Vien jau jo įsteig­tų ins­ti­tu­tų są­ra­šas už­im­tų kelis pus­la­pius. Daug jų įstei­gė, kad pa­dė­tų vai­kams, se­ne­liams, li­go­niams, ka­li­niams, pa­mi­šė­liams ir varg­šams, t. y. vi­siems fi­ziškai ir dva­siškai vargs­tan­tiems. Vi­si šie dar­bai skli­do iš jo be­ga­li­nės ar­ti­mo mei­lės.

Jis gi­mė 1581 me­tais Pu­ji (Pouy) mies­te Gas­ko­ni­jo­je vals­tie­čių šei­mo­je. Kiek         pa­ū­gė­ju­sį jį iš­siun­tė ga­ny­ti kiau­lių. „Esu tik vargšas kiau­lia­ga­nys“, – taip jis sa­kys  vė­liau, no­rė­da­mas at­vė­sin­ti karš­tus sa­vo ger­bė­jų ir glo­bo­ti­nių pa­gar­bos pro­trū­kius. Ta­čiau at­ėjo lai­kas, kai la­biau už kiau­les jis pa­mė­go moks­lus ir pra­dė­jo mo­ky­tis Dak­se pas pran­ciš­ko­nus, o vė­liau – Tu­lū­zos te­olo­gi­jos fa­kul­te­te. Jį bai­gė 1600 me­tais jau     bū­da­mas ku­ni­gu. Po to dau­giau kaip de­šim­tį me­tų gy­ve­no blaš­ky­da­ma­sis: daug kar­tų lei­do­si į pi­lig­ri­mi­nes ke­lio­nes į Ro­mą, Pa­ry­žių ir Tu­ni­są. Čia pa­te­ko į mu­sul­mo­nų nelaisvę. At­ga­vęs lais­vę, jis ap­si­sto­jo Kli­ši (Cli­chy) kai­mo pa­ra­pi­jo­je. Su­si­pa­ži­no su Gon­džių šei­ma ir jos na­muo­se dir­bo kaip vai­kų auk­lė­to­jas. Bū­rio drau­gų (Gon­džių šeimos – Fi­li­po Ema­nu­e­lio ir jo žmo­nos Mar­ga­ri­tos de So­li, – Pran­ciškaus  Sa­le­zie­čio ir ki­tų) pa­de­da­mas jis ėmė rū­pin­tis varg­šais ir kur­ti sa­vo tar­nys­tės skur­džiams pla­nus. Juos įgy­ven­di­no 1617 me­tais Lio­ne įstei­gęs Gai­les­tin­gų­jų po­nių drau­gi­ją.

Ke­le­rius me­tus iš­bu­vęs vy­riau­siuo­ju ga­le­rų ka­pe­lio­nu, 1625 me­tais ku­ni­gų ug­dy­mo tiks­lais įstei­gė ku­ni­gų mi­sio­nie­rių kon­gre­ga­ci­ją (po­piežius pa­tvir­ti­no 1663 me­tais). Kon­gre­ga­ci­jos būs­ti­nė bu­vo Pa­ry­žiu­je, Šv. Lo­zo­riaus li­go­ni­nė­je (iš čia ir jų pavadinimas – lo­zo­rie­čiai). O prie Gai­les­tin­gų­jų po­nių, ku­rios slau­gė Pa­ry­žiaus Didžiosios li­go­ni­nės li­go­nius, drau­gi­jos pa­de­da­mas Lui­zos de Ma­ri­lak (Lui­se de Ma­ril­lac) įkū­rė ir po­pu­lia­rią Gai­les­tin­gų­jų se­se­rų drau­gi­ją.

Jis tar­si nu­var­gęs dar­bi­nin­kas mi­rė mie­go­da­mas 1660 m. rug­sė­jo 27 d., sulaukęs aštuoniasdešimties metų. Vin­cen­tas Pau­lie­tis bu­vo ka­no­ni­zuo­tas 1737 me­tais, o 1885 me­tais Le­o­nas XIII pa­skel­bė jį gai­les­tin­gu­mo or­ga­ni­za­ci­jų glo­bė­ju.

Ištraukos iš Katalikų pasaulio leidinių knygos Piero Lazzarino mažosios enciklopedijos „Naujoji šventųjų knyga“

Daugiau informacijos apie šį šventąjį galima paskaityti Šv. Vincento Pauliečio bendruomenės interneto svetainėje www.geri-darbai.lt