Vinco Mykolaičio-Putino „Dienoraštį 1938–1945“ perskaičius

100-ajam literatūrologės Vandos Zaborskaitės, kurios namuose rasti originalūs Vinco Mykolaičio-Putino dienoraščio sąsiuviniai, gimtadieniui artėjant.

Dienoraščio atvertis dar ir 55-aisiais metais po autoriaus mirties. Du storais knyginiais viršeliais sąsiuviniai tapo knyga su įvadiniu dr. Manfredo Žvirgždo straipsniu, kruopščiai parengtais doc. dr. Norberto Černiausko ir sudarytojos Virgilijos Stonytės komentarais, asmenvardžių rodykle, skalsiu sudarytojos žodžiu ir redakcinėmis pastabomis. Iš Spaudos fondo leistų sąsiuvinių buvo parengta knyga, kurios leidimą parėmė Lietuvos kultūros taryba.

Puikiai savo laiko aktualijas perpratęs poetas vardija gyvenimo įvykius, susitikimus, kritišką savo ir kitų nuveiktų darbų vertinimą, regimą ir nujaučiamą esmę, ir dar su perspektyva į ateitį, ką vienas ar kitas jo globojamas studentas galėtų pasiekti: „Beveik esu numatęs padaryti jį (Bronių Krivicką) savo įpėdiniu universitete, jei tik neapsileis, tinkamai baigs universitetą ir dirbs toliau. Reiktų jį pasiųsti užsienin; gaila, kad dėl karo dabar to negalima padaryti.“ (p. 253)

„Gerą novelę „Kalifornija“ perskaitė Krivickas. Iš šio žmogaus gali išeiti stambus rašytojas, o iš Matuzevičiaus ir Mačernio – geri poetai. Bradūnas man atrodo kol kas žymiai silpnesnis, bet gali išaugti ir tas. Jam berods stoka apsiskaitymo ir gilesnio išsilavinimo. <…> Pereitą penktadienį (1942-11-13) buvo susirinkę pas mane 10 gabesnių studentų ir literatų. Bradūnas skaitė savo eilėraščių rinkinėlį „Vieno pavasario dainos“. Kilo gyvų ir sumanių diskusijų ir dėl tų eilėraščių vertės, ir apskritai dėl šių dienų poezijos bei literatūros uždavinių.“ (p. 300)

Tikrinuosi įžvalgas, kurios nuostabiai tikslios ir išsipildžiusios: K. Bradūno vertinimas ir vėlesni jo pasiekimai šių dienų jaunuoliui galėtų tapti motyvuojančiu argumentu.

Dienoraštis – ir apie minties glūdėjimą žodyje, kol šis iš rašiusiojo tylos išsilukštena viešai, nors ir vėl skaitomas tyliai, atgijusios mintys prasitęsia iš pradžių monologu, paskui jau daugialogu. Ir kaip galėtų būti kitaip, jei žodis įvardija pranašaudamas. Dienoraštis padeda atsakyti į esminius klausimus, ką jaučia ir mato žmogus dvidešimtaisiais nepriklausomos tėvynės metais, kai Europoje jau tvenkiasi Antrasis pasaulinis karas („pusinteligenčiai su smokingais bei frakais, vienas dargi Gedimino ordiną pasikabinęs!, aukštoji visuomenė, miesčionija – lietuviška ir kosmopolitinė…“ (p. 51)

Pusinteligenčio vardu V. Mykolaitis-Putinas vėliau pavadins ir profesorių Žemaitį, kalbėjusį iškilmingame Vilniaus universiteto Tarybos posėdyje 1940 m. vasario 8 dieną: „…žemiau bet kokios kritikos ir turinio atžvilgiu. Tai kalbėjo ne profesorius, o pusinteligentis, kuris graibstėsi kaip ožys ant ledo. Pradėjęs apie „grynąjį mokslą“ ir jo nespalvingumą, nurepetojo kažkur į savo atsiminimus ir papasakojo, kaip jis Helsinkio universitete matęs caro Aleksandro, Nikolajaus ir kažkurio dar trečio portretus, nors tie carai šiaip jau Suomiją spaudę. Suomiai Žemaičiui paaiškinę, kad mat tie carai buvę vis dėlto ir Helsinkio universiteto kancleriai ir kaipo tokius jie pagerbią. Vadinasi, Žemaičio manymu, ir mes turį laikyti Pilsudskio, Želigovskio ir kitų portretus, turbūt vardan mokslo nespalvingumo.“ (p. 114–115)

V. Mykolaitis-Putinas buvo atidus, jautrus kalbų klausytojas, iš teksto turinio suvokdavęs ir kalbėtojo vertę, savaime aišku, ir istorinį kontekstą, gebėjimą orientuotis, perprasti. Taip pat atsakingai rengėsi ir savo viešoms kalboms. Skaitydamas ir klausydamasis, kas vyksta Vokietijoje, dėl nusavintos Klaipėdos apsiverkia: „Nuotaika be galo prislėgta. Per paskaitą, kurioje turėjau kalbėti apie lietuvių literatūros uždavinius ir Šalkauskio tezę – Rytų-Vakarų sintezę, užsiminęs apie šios dienos įvykius pravirkau. Pro ašaras citavau kai kurias [vietas] iš Šalkauskio knygos pabaigos „Lietuvių tauta ir jos ugdymas“. Verkė ir studentai. Netekti Klaipėdos krašto! Pagaliau ar tai nėra pirmas visos Lietuvos užgrobimo žingsnis, kaip Čekijos?“ (p. 66)

V. Mykolaitis-Putinas kaip įžvalgus istorikas nepaliaudamas fiksuoja ir komentuoja politinius įvykius. Kai perskaitau apie vokiečių reikalavimą „grąžinti Klaipėdą“ 1939 m. kovo 22 d., regiu ir dabartinės Europos veidą Ukrainos įvykių kontekste: „Šiandien Lietuvos vyriausybė Vokietijos reikalavimą patenkino. Po sulikvidavimo ir okupavimo Čekijos, visai Europai nusigandusiai tylint, nieko kito nebeliko daryti.“ (p. 65) Ir Lietuvos jau kito karo kontekste: „Mūsų ponios, nuskambėjus karo aliarmui, pasileido tekinos po krautuves grobstyti cukrų, druską, dešras, kruopas…Ak, tos kasdieninės buities menkumas!“ (p. 68) Ir kai šį pavasarį iš parduotuvių lentynų iššlavė druską, kilo asociacijų ne vien apie menkumą, apdairumą, bet ir apie meilę tėvynei…

Tad kad ir koks būtų dramatiškas istorinių įvykių kontekstas, didžiausi išbandymai nepavergia vienintelio gyvenimo iki tol, kol neišsigąsti: V. Mykolaitis-Putinas liko nepajudinamas, nors seno sunkiai ištverdamas fizinį šaltį, be abejonės, ir dvasinį. Sugrąžintas Vilnius, bet Lietuva okupuota, o sovietų minkštoji galia veikia tautos sąmonę per kultūrą: rašytojams mokami solidūs honorarai, lyg ir būta vilties, kad praradimai nebus didesni už lūkesčius, bet budri intelektualo sąmonė permato tokį gerumą kaip sūrį pelėkautuose: „Perdavimas Vilniaus lietuviams užtruko net ligi šiol (1939-10-20) ir dar nežinia, kada tai įvyks… Iš Vilniaus viskas grobte grobiama: prekės, maistas, net langai išiminėjami. Fabrikai ir darbininkai evakuojami į Rusiją. Juokdariai sako, kad net kanalizacijos vamzdžiai lupami iš gatvių.“ (p. 78)

„Sruoga parašė dramą, bet, sako, netinka, reikia perdirbinėti. Gavęs tam visą semestrą apmokamų atostogų ir honoraro 16.000 rublių. Užsakyta ir Borutai drama – ir taip pat atostogos su 12.000 Rb. Skatinami ir kiti, kad rašytų. Kas parašys pakenčiamą dramos veikalą iki rugpjūčio 15 d., gaus honoraro 5.000 Rb, o jei tiks dekadai, pridės dar 10.000. Žodžiu, sąlygos „karališkos!“ Lauksime ir pamatysime, kokį vaidmenį kūryboje suvaidins pinigas…“ (p. 184)

Iš dienoraščio skleidžiasi ir dar daug kitų temų. Kad ir gebėjimas charakterizuoti žmones. Taikliu sakiniu, kartais ir puslapio apimties eskizu stebėtojo psichologo plunksna apibrėžti žmogaus esmę:

„Alantas eina su tais, kurie valdo.“ (p. 55)

Vincas Krėvė „niekad jokios savo klaidos nepripažįsta ir juo daugiau kliūčių, juo didesnis kyla jame atkaklumas. Jis tikras – Šarūnas.“ (p.119) „<…> yra kietas, atkaklus ir užsispyręs, bet vis dėlto apdairus ir plačiau žiūrįs.“ (p. 177) „Šiandien (1941-07-29) iš ryto sužinojome, kad nakčia suėmė V. Krėvę su žmona. Kur juos padėjo, lig šiol neaišku. Tikimės, kad jis suimtas tik ištardyti, kadangi užėmė svarbias vietas: pradžioje buvo užsienio reikalų ministeriu, o paskui Aukščiausios Tarybos nariu. Jei su Krėve atsitiktų kas nors bloga, būtų nepataisoma žala tautai ir nepateisinamas kaltinimas kristų tiems, kurių rankose dabar jo likimas. Ypatingai, jeigu jie lietuviai. Vokiečiai gali visko nežinoti, imti reikalą oficialiai, formaliai, bet mūsiškiai negali nežinoti Krėvės nuopelnų lietuvių kultūrai ir kad jis niekad nebuvo bolševikas. Lietuviškoji studentija, tas jautriausias tautinių nuotaikų termometras, keldavo Krėvei ovacijas, kur tik jis viešai pasirodydavo, nes žinojo, kad Krėvė stovi tautinių interesų sargyboje ir kad su jo autoritetu ir bolševikų įstaigos skaitosi.“ (p. 207)

Vaclovas Biržiška „toks pat atkaklus ir užsispyręs, bet daug fanatiškesnis, dėl kokios nereikšmingos, bet principinės, jo manymu, smulkmenos pasiryžęs ginčytis, rėkauti per visą naktį.“ (p.177)

Juozas Tūbelis „buvo darbštus, švarus žmogus ir nuopelnų Lietuvai, be abejo, turi. Bet savo metu daug kėlė ir nepasitenkinimo savo krašte. <…> Šiaip buvo nuoširdus senos kartos patriotas ir žmogus be dėmių. Su juo nueina į kapus vienas iš tų, kuriais „Lietuva laikosi.“ (p. 74–75)

Mykolas Šleževičius – „vienas žymiausių Lietuvos žmonių ir šiuo metu (mirė 1939-11-11) jo netekimas – didelis tautai nuostolis. Gaila, kad dėl dabartinio režimo jis buvo atstumtas nuo valstybinio darbo.“ (p. 86)

„Jo (Stasio Šalkauskio) mirtis liūdnai atsilieps kiekvieno lietuvio inteligento širdy. Jis buvo vienas iš tauriausių žmonių Lietuvoje, o šiais idealų ir principų susmukimo laikais –vertas pagarbos ir nusistebėjimo dėl savo kieto, beatodairinio, bekompromisinio laikymosi taip pat kietų ir bekompromisinių dorovės ir religijos idealų bei principų. <…> Man jis brangus ir apgailėtinas ligi ašarų kaip didelis lietuvis – už jo milžiniškas pastangas kelti lietuvių tautą didybėn, į kūrybos ir moralės aukštybes. Jo „Lietuvių tauta ir jos ugdymas“ turėtų būti atmintinai mokinama.“ (p. 235)

„Jei (Balys Sruoga) kaltinamas bolševizmu, tai kaltinamas visai be pagrindo. Bolševikų viešpatavimo metais Sruoga parodė daugiau savarankiškumo negu daugelis kitų. Anuomet niekas neišdrįso atsisakyti pasirašyti šiokią ar tokią deklaraciją, o Sr. išdrįso ir iškoliojęs laukan išvarė atnešusius (jų tarpe Niunkos žmoną) pasirašyti rezoliuciją, kad Lietuva būtų priimta į SSSR. Bet ir šiaip žinau, kad Sr. bolševizmui nepritarė.“ (p. 244)

„Maironio garbė – tai jo jaunystės patriotizmas. Paskui – sotus, neįdomus, pilkas praloto gyvenimas. Ir nuostabu, kad jo patriotikos aureolė gaubė jį per visą gyvenimą, tebegaubia ir lig šiolei. Berods ir dėl to, kad jis buvo pirmas naujos epochos stipresnis talentas, apvaldęs medžiagą ir formą.“ (p. 267)

„Nuostabu, kaip tas ligonis (Jonas Biliūnas) rado savyje tiek pajėgų dirbti taip, kaip jis ir dirbo, ir sukurti tai, ką jis sukūrė! Tai ne mes, dabartinės gadynės nevykėliai – vieni dėl nesusivaldymo ir kvailumo, kiti dėl menkų negalavimų ir ištižimo – betūpčioją vietoje ir ilgus gyvenimo dešimtmečius bergždžiai besmilkstą! / Netiesa, kad kūrybai kenkia „sunkios aplinkybės“ ir skurdas, žinoma, jeigu jis į kapus nenuvaro arba sveikatos visai nesugriauna. Netiesa, kad jai kenkia ir geras, ištaigingas gyvenimas. Viskas pareina nuo mūsų asmenybės, nuo mūsų širdies, nuo mūsų dvasinio entuziazmo ir idealizmo. Dėl ko pas vienus tai išblėsta dar jaunystės metuose, o pas kitus žėruoja ligi gilios senatvės – štai klausimas, kuriam nerandu atsakymo. Gerais norais ir pastangomis kūrybinės ugnies neišsaugosi. Bet dar liūdniau, jei kame jau nebėra nei tų gerų norų, nei pastangų, nes vis dėlto valinis pasiskatinimas neapsileisti kūrybinį išblėsimą gali atitolinti. Štai toki pavyzdžiai, kaip Biliūnas, turi daug tos skatinamosios galios.“ (p. 275)

Tai tik apie keletą iš daugelio per aštuonerius metus sutiktų ir iš anksčiau pažintų žmonių, kruopščiai parengta asmenvardžių rodyklė kaip adresų knygelė nurodo dominantį asmenį. Tą, kurį iš 681, sutikto akis į akį ar paminėto dienoraštyje iš skaitomų knygų, taip pamėgtų koncertų programėlių.

V. Mykolaičio-Putino gyvasis bendravimas pagal tikslius komentarus atveria ir dar tikslesnius skaičius: 86 jo gyvento laiko žmonės pasitraukė į Vakarus baigiantis 1944 m. vasarai, dar 55 buvo ištremti ar kitaip represuoti, dauguma taip ir negrįžę gyvi. Dienoraščio žmogus tų dramatiškų lemčių ir posūkių sūkury, kartais iš jo pasitraukdamas į saugią žmonos tėviškę Gaižiūnuose, bet liko lyg ir be didesnių duoklių valdantiesiems.

Dienoraštį rašė vakarais, lyg koks Liudas Vasaris išėjęs į pasaulį kontempliuotų nuo visoms valdžioms nepavaldaus Aušrakalnio stebėdamas pamėgtus saulėlydžius („Niekur aš nemačiau tokių gražių, nuotaikingų, stačiai mistiškų saulėleidžių kaip Lietuvoje“, p. 282), klausydamasis iš visų gyvių mylimiausių paukščių ar paniręs į po dienos nušvitusį nakties dangų atsakinėtų į nesibaigiančius būties klausimus: „Gražus ir didingas yra žvaigždėtas dangus giedrią naktį. Jis jaudina mūsų vaizduotę, jis kelia mumyse didybės jausmą, nes mes esame pratę manyti, kad tai yra mūsų arenos ar scenos dekoracija, kad tai yra tam ir padaryta, kad mes gėrėtumės ir savyje didybės jausmus augintume. Bet kokia klaiki nykybė apnyksta širdį, kai mes tuos spindinčius taškus išsklaidysime neaprėpiamose erdvėse ir pagalvosime, kad tos šviesos, kurios džiugina mūsų širdis, gal jau prieš milijonus metų yra užgesusios! Kokia šiurpi iliuzija, koks tuštumas aplinkui, kokia vienatvė begalinėse tamsybėse!“ (p. 280). „Dažnai pagalvoju, koks aš vienišas žmogus. <…> Gamtoj man niekad nebuvo nuobodu, o su žmonėmis labai dažnai.“ (p. 296–297)

Jei nežinočiau, kad iš karo metų dienoraščio, sakyčiau – iš eilėraščio „Rudenio naktį“ ar iš Liudo Vasario monologo. Galėtų būti net toks tekstų lyginamasis tyrimas kaip dar vienas iš dienoraščio perskaitymo būdų. Istorikai surastų faktų, kaip ateina, nueina ir grįžta okupacijos, tai užrašyta labai nuosekliai, dar svarbiau, kad visa tai prasideda daug anksčiau, negu oficialiai paskelbiama, užfiksuotas nusiteikimas prieš žydus ar ne metai dveji anksčiau prieš holokaustą, kurio paminėjimo pasigendama, bet ši tema, nors ir trumpu sakiniu, fraze fiksuota dienoraštyje: kai Vabalninke 1944 m. liepos 23 d. pasirodė sovietų žvalgai, jie į klausimą, „kas gi bus už žydus, atsakę, kad nieko, nes ir pačioj Rusijoj žydai dabar esą paniekinti.“ (p. 360)

Žinojo, nors galėjo ir nežinoti slaptų represijų masto, bet apie duobes vėl užsimena rašydamas apie atslenkančią antrąją sovietų okupaciją: „Keistas mūsų optimizmas. Kai bolševikai stovėjo anapus Vitebsko, mums ir pagalvot būdavo baisu, kas bus, jei jie paims Minską, nekalbant jau apie Vilnių. O dabar, kai jie čia pat pašonėje ir ryt, poryt galime atsidurti jų rankoje, mes meišvengiamos būtinybės akivaizdoj imama kažkuo ramintis: gal kaip nors… gal ir nebus taip baisu… gal išliksime… gal likimas… ir t. t. Ar ne taip raminosi ir žydai, kol atsistojo prie duobės krašto?“ (p. 360)

Rašė, kad vokiečiai leidžia minėti brangią Vasario 16-ąją, kelti trispalves, nors tuo pat metu sudarinėja esamai valdžiai nepatikimų žmonių sąrašus, jau 1942 m. ruošiasi atleisti iš darbo B. Sruogą, Mykolą Romerį, vis galvoju, ko delsė jie nepasitraukę į nuošalesnę vietą. Trapi mažos tautos nepriklausomybės iliuzija ir didžiųjų ne iš karto perprantami planai, nieko gero jai, mažajai, nežadantys: „Nieko negaliu dirbti. Apie ką tik pagalvoju, viskas atrodo beprasmiška, nereikšminga ir – nereikalinga. Atšliaužia sovietų ordos ir mus nušluos kaip šapus nuo kelio.“ (p. 350)

„Tylios, šviesios, žvaigždėtos, skambios“ nakties įvaizdis kinta į „pakalnėn žengiančios, klastingos, juodos“, yra bijoma „nakties, kuri dar nesutemo“. Jau pirmąjį karo Lietuvoje spalį sukuriamas eilėraštis, apie jį ir sakinys dienoraštyje. 1944 m. liepa beveik jau su kasdieniu įrašu, kaip apsispręsti: pasitraukti ar likti („Vienas vežimas išriedėjo iš mūsų kiemo. Ilgai svyravau: važiuoti man ar pasilikti. Nutariau pasilikti. Bastūno gyvenimo miške aš ilgai nepakelčiau“, p. 359).

Ir ataidi iš atminties Antano Škėmos žodžiai: „Man pritrūko drąsos ir aš kirtau sieną.“ Jei ir kils klausimų, kaip teigia įvadinio straipsnio autorius, apie „tyliąją rezistenciją“ ar „laipsnišką prisitaikymą“, tai pirmoji klausimo dalis liktų vyraujanti, juolab dienoraščio tęsinys yra to laiko poezija, straipsniai ir laikysena.

Juk skaitome ne tik poeto, bet ir mokslininko filosofo mintis, kurios ir vienu sakiniu, eilėraščio eilute buvo ir lieka gilesnės už primityvią retoriką, laiku perprastą melo ideologiją. Todėl ir karo metų dienoraščio eilutės tyla, nutyla su rūsčių dienų apibendrinimu: „Baigiasi šie neįvykusių vilčių ir skaudžių nusivylimų metai. Suspausta širdžia, su dideliu sielvartu ir rūpesčiu palydžiu juos į praeitį ir žiūriu į ūkanotą rytojų. Lietuva stovi ant bedugnės krašto. Apie mus visus slankioja mirties šešėliai. Kur mes einame, ko mes laukiame? Šiurpus siaubas kyla krūtinėje, kai tik imi mąstyti apie šių dienų gyvenimą ir šiurpias rytdienos galimybes. Partizaninis judėjimas Lietuvoje nesiliauja ir jau ateina žinių apie žiaurias atsiskaitymo ir keršto priemones. <…> Užverčiu šio dienoraščio paskutinį lapą ir nežinau, ar pradėsiu kitą. Ar bus jis kada kam įdomus? Ar verta rizikuoti šiais pašėlusio teroro laikais?“ (1944-12-31, p. 398)

1945-ųjų įrašai tik iki balandžio, o paskui šešiolikos metų pauzė. Gal ir leidžianti spėlioti apie jos priežastis, o gal iškalbesnė net ir už neparašytus žodžius.

V. Mykolaitis-Putinas, taip branginęs tautos ir savo laisvę („<…> mūsų nusikaltimas toks, kad norime būti sau žmonės, trokštame laisvės savo dvasiai“, p. 367), ir po tiek metų išlieka saugus nuo pervertinimų, nekimba prie jo įtarimai, priekaištai, nesuvestos skolos, neapsiverčia, neiškyla kokios netikėtos poelgių interpretacijos. Nors jautėsi vienišas, bet buvo globojamas ir mylimas, todėl ir saugomas. Pagarba ir moterims, mylėjusioms poetą: žmona Ly (Emilija) lengvino buitį, Irena Kostkevičiūtė rūpinosi kūrybos palikimu, atminimu, profesorės Vandos Zaborskaitės namai tapo patikima slėptuve dienoraščiui, o juk galėjo pradingti kaip dalis jo bibliotekos 1944-ųjų vasarą, gerai, kad netapo ir įkalčiu, kaip ne vieno pastebėta.

Dienoraštis – tikrai magiškas tekstas ir valinga autoterapija, vėliau – tiesos terapija ir mums, skaitytojams.

Iš viso didelio teksto labai svarbi 1944 m. rugsėjo 4 d. citata, įrašyta kaip antroji ketvirtame knygos viršelyje. Būtinybė šviesti mulkius lietuvius iki šių dienų nepraradusi, o gal ir niekada ir neprarasianti aktualumo įžvalga: „…kam dešimtys milijonų švaistoma ginklavimuisi? Mes kariaut galim nebent su Latvija ar Estija. Bet čia pavojaus nėra. Milijonus reiktų skirti ne ginklams, kurie mums nenaudingi, bet kultūrai, mulkiams-lietuviams auklėti, šviesti, stiprinti, kad jie žinotų, kas esą, ir nesižvalgytų į svetimus kiemus, kur esą „geriau gyventi“.“ (p. 61)

Gal mintis ne tik dėl po Lenkijos ultimatumo užmegztų diplomatinių ryšių, bet ir svarbaus fakto apie nepriklausomybės 20-mečio proga pastatytas naujas pradines mokyklas miesteliuose. Gražiausia dovana tokia proga, o dar ir būtinybė lavinti jaunuomenę, kai akivaizdūs išsilavinimo paribiai nuo mulkio iki pusinteligenčio, lakoniškiau ir neįvardinsi. Ypač dabar, kai dairomasi mokytojų pamainos motyvuojant tik didesne stipendija.

V. Mykolaitis-Putinas reiklus ne tik kitiems, bet ir sau: dažnai parašo, kaip nuobodu dėstyti, bet lygia greta pastebi gabiuosius studentus ir visaip juos skatina, priima savo namuose, vis rašo, kaip mažai nuveikęs, o dalyvauja universiteto reorganizavimo, mokslų akademijos, „Rotary“ klubo veikloje. Linkęs į atskirumą, bet labai kolegialus ir rūpestingas. Jo sielos barometras atskleidžia ir tautos padėtį, kaip lakoniškai taiklūs pabaigos sakiniai apie dienos orus: „Jau visa savaitė gražus, stačiai vasariškas oras. Kraupiai atrodo iššalę sodai. Visa Lietuva kaip po gaisro.“ (1940-05-28, p. 141)

Visko tiek daug, kai rašo asmenybė, XX a. centrinė figūra. Daug pamatyta, pajausta, užfiksuota, bet ir sintetinta (tą literatūros ir kritikos mokslininko tyrinėjimo metodą 1989 m. „Raštų“ I tomo įvadiniame straipsnyje įrašė Jonas Lankutis), numatyta, todėl ir įdomu, mąslu, svarbu. V. Mykolaitis-Putinas ne tik sukūrė kanoninių eilėraščių, bet ir išpažino savo gyvenimą prigimtinėje žemėje. Skaitau apie praėjusį laiką, o jis ima ir susisuka ratu. Ir nebežinau, ar tai praeitis, ar dabartis, ar tai, kas nesensta kaip žmogaus širdis.

Tad dienoraštis skatina ir vėl atsiversti poeziją, išspausdintą 1989–1990 m. „Raštų“ I–II tomuose, kurių detalius komentarus parengė Irena Kostkevičiūtė, talkinusi ir 1959 m. rengtam leidimui.

Eilėraščiai su tiksliomis datomis, todėl ir dienoraščio įrašus išplėtojantys, kai eilėraštis neparašytąjį lapą atliepia. Tik kodėl „Rūsčių dienų“ vėl į šio laiko „Raštus“ nebuvo įdėta, negi vėl manyta, kad per anksti, kad Sąjūdis vos dviejų savaičių: I tomas duotas rinkti 1988 m. birželio 16 d.

Jei yra „todėl“, bus ir „kodėl“. Vietoj atsakymo atsklis 1939 m. spalio 19 d. parašyto eilėraščio „Kūryba“ paskutinė eilutė: „Virš chaoso plevena kūrybos dvasia“ (1981) = „Plazda chaose kurianti Dievo dvasia“ (1989).

Eilėraštis parašytas po trijų dienų nuo ratifikuotos sutarties su SSSR. Chaoso padėtis ir išeitis – Dievas kaip kūrėjas, atrama, tiesa, vėliau jis liks išredaguotas, nors ne iki visiško atmetimo… Bet kūryba – aiški chaoso opozicija. Dar po 20 metų po šio dienoraščio paskutinio įrašo kaip skirtukas, lapelis su nuorašu iškrenta (leidžiu sau įsivaizduoti) nepamirštamos eilutės: „Palaimos šviesią valandą / Ar juodu nesėkmės metu / Aš liksiu ištikimas žmogui / Ir sau pačiam.“ (1965-08-19) Esminis poeto V. Mykolaičio-Putino gyvenimo ir kūrybos credo.

Rimta žmonių komandos parengta ir Literatūros ir tautosakos instituto išleista knyga, kurioje klausimų ir atsakymų skirtukus dėliosis Vinco Mykolaičio-Putino kūrybą branginantys skaitytojai.