2021 12 18

Stepas Eitminavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Violetos Palčinskaitės Pienės Pūko mieste

Nežinomas autorius, Vozgėlių pradinės mokyklos mokinės šoka 1930 m. Rokiškio krašto muziejaus nuotrauka

1969-ųjų ruduo. Tada mokiausi Zarasuose. Pamačiau skelbimą, kad kultūros namuose rodys spektaklį „Aš vejuos vasarą“. Pjesės autorė – Violeta Palčinskaitė. Poetės eilėraščius jau buvau skaitęs. Būtinai reikia pamatyti, būtinai reikia paskatinti bendraklasius, kad eitų kartu. Pamenu, net sugalvojome, kaip padėkosime aktoriams.

Spektaklis jau turi prasidėti, bet salėje kažkas ėmė triukšmauti. Pasirodo, tai aktoriai jau vaidina, kaip dingo paslaptingas akmuo, o iš balkono atskrieja laiškelis. Mokytoja jį perskaito: „Aš esu tai, ką turėdamas tu gali prarasti, o praradęs vėl susigrąžinti. Mane turėdamas, gali galvoti, kad neturi; neturėdamas – manyti, jog įsigijai. Esu nenuperkamas, neparduodamas ir neskolinamas. Galiu būti didelis ir mažas. Galiu būti tikras ir netikras. Tačiau – kas atkakliai ieško, tas visada mane suranda.“ Atsiduriame pasakiškame Pienės Pūko mieste. Ta istorija apie laimę buvo tokia graži, tokia prasminga, kad įsiminiau visam gyvenimui. Tada pagalvojau: jeigu būsiu mokytoju, būtinai su mokiniais vaidinsime „Aš vejuos vasarą“. 

Tapau mokytoju. Linkmenų vidurinėje mokykloje gana greitai su jaunesniojo amžiaus auklėtiniais kitiems pasakojome apie Agrastą ir Braškę, apie Didįjį Kmyną. Kaip repetavome, kiek daug kalbėjome tik apie būsimą spektaklį… Sunku patikėti, kad mano auklėtiniai, kuriems dabar jau daugiau kaip po 50 metų, neatsimintų to didžiausio įvykio. Vėliau persikėliau į Uteną. Kartu keliavo ir Violetos Palčinskaitės kūrinys. Iš viso dirbau keturiose mokyklose, ir kiekvienoje po kartą ar du jis pasirodydavo scenoje. Visada didelis džiaugsmas. Pajutimas, kad vyksta kažkas labai labai svarbaus. Kartą žingsniuoju per Uteną ir matau gražiai einančią moterį. Apsivilkusi ilga suknele, susimąsčiusi. Net sustojau – o ji turbūt kažkada mokykloje vaidino Konvaliją! Taip, taip…

Esu Pienės Pūko miesto gyventojus, jų priešus prakalbinęs ir su devintokais, ir su dvyliktokais. Jau kitoks skambėjimas, bet poveikis turbūt panašus. Kartais pagalvoju: imtų visi ir susirinktų… Kiek būtų Agrastų, kiek Mamų Pienių, kiek Kmynų… Ką jie prisimena, nežinau šito. Tikiu, kad savo vaikams ne vienas apie tai pasakojo. Juk kūrinyje kalbama apie rūpinimąsi kitais, apie draugystę, apie grožio ir tiesos pasaulį, juk smerkiama išdavystė. Tiesa, vaidindavome ir kitas Violetos Palčinskaitės pjeses, bet mano didžioji meilė minima drama.

Pienės Pūko mieste gyvena ir poezija, kurią galima deklamuoti, galima dainuoti, tad 1993 m. rašytojos paklausiau, kaip mums, mokytojams, reikėtų analizuoti eilėraščius su mokiniais. Gavau atsakymą. Įsidėmėtina mintis apie drugelį: „Garantuoju, kad nė vienas autorius, rašydamas eilėraštį, negalvoja nei apie aliteracijas, nei apie metaforas. Kūryba visada buvo ir bus – pasąmonės aktas. Kažkas, kas ateina iš nežinios ir gyvena, – jau nebepriklausomai nuo paties autoriaus valios. Kas sudaro tą eilėraščio gyvastį – dažnai neįmanoma išnagrinėti. Juk argi, padėję drugelį po mikroskopu ir išardę jį po siūlelį, galėsime skristi taip, kaip jis? Skristi, žinoma, negalėsime, tačiau baisu tai, kad po šitokio „išnagrinėjimo“ ir drugelis jau nebegalės skristi…“ 

Su mokykla atsisveikinau, tačiau galiu deklamuoti poetės eiles apie sraigę, troleibusą, svogūną ar pomidorą savo anūkams. Smagu. Vis įsivaizduoju, jog kada nors su jais atgaivinsime „Aš vejuos vasarą“ ištraukas. Planuoju vaidmenis Ūlai, Baliui ir Vakariui. O kas būsiu aš?

Adventas suteikia galimybę padėkoti Violetai Palčinskaitei. Savo ir mokinių, kurie buvo aktoriai, kurie buvo žiūrovai, kurie džiaugėsi skaitydami eilėraščius, vardu. Lai ši padėka skrieja pas visus kūrėjus. Juk nuo vieno spektaklio, nuo vienos knygos, nuo vienos dainos, nuo vieno paveikslo žmogaus gyvenime gali daug kas pasikeisti. Tik autoriai gali to nežinoti. Tikiu, kad drugelis tokiais atvejais tikrai skris kartu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien