Virtualiai atgimusi Ramintoja ir kelionė laiku į pirminio grožio barokinę bažnyčią

Kiekvienas bažnyčios lankytojas turės ypatingą galimybę leistis į trimačio vaizdo ekskursiją. Užsidėjus 3D akinius, skambant autentiškai vargonų muzikai ir lydint audiogidui bus galima detaliai iš skirtingų pozicijų apžiūrėti, kaip daugiau nei prieš du šimtus metų atrodė bažnyčios tūris, altorius, vargonai, unikali Viešpaties Jėzaus koplyčios sienų tapyba ir kiti dekoro elementai, kurių šiandien likę tik užuominos.

Virtualiosios realybės patirtis – tai Bendrystės ir socialinių inovacijų centro kartu su partneriais vykdomo tęstinio virtualaus bažnyčios interjero atkūrimo projekto dalis.

„Tam, kad atkurtume buvusį barokinės bažnyčios vidaus vaizdą, prireikė nemažai Lietuvos ir užsienio ekspertų pastangų. Dirbome su tapybos restauratoriais, menotyrininkais, architektais, muzikos, grafinio dizaino specialistais ir programuotojais, – pasakoja Bendrystės ir socialinių inovacijų centro direktorė Lina Blažytė. – Paprastai paveldo objektų restauravimas užtrunka ne vienus metus, netgi dešimtmečius, todėl šiuolaikinės 3D technologijos suteikė galimybę daug anksčiau išvysti vientisą vaizdą, kurį realybėje atkurti nėra paprasta. Šiuo projektu tikimės prisidėti prie UNESCO saugomo Vilniaus istorinio centro objektų populiarinimo ir įsilieti į diskusiją apie šiuolaikinių technologijų naudojimą paveldosaugos procesuose.“

Šiandienos ekspertų atkuriamo pastato interjero dėlionė

Unikalaus projekto proceso negalėtume atsieti nuo itin dinamiškos Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios pastato istorijos: 1746–1768 m. jis buvo pastatytas augustinų vienuolių, carinės Rusijos valdymo laikotarpiu perdarytas į cerkvę, o sovietmečiu paverstas sandėliu, visą erdvę brutaliai betono perdangomis suskaidžius į tris aukštus. Ir tik 2017 m. Vidaus reikalų ministerijos dėka vėlyvojo baroko statinys atvėrė duris visuomenei. Šiandien čia aktyviai veikia Lietuvos policijos kapeliono kunigo Algirdo Toliato suburta bendruomenė.

Būtent šio kunigo idėja buvo sukurti senosios Ramintojos bažnyčios virtualiąją patirtį. Tęstiniam projektui realizuoti pasitelkti Florencijos universiteto mokslininkų sukurti atskirų bažnyčios pastato laikotarpių 3D modeliai, o pati virtualioji patirtis įgyvendinama Vilniuje veikiančios Robotikos akademijos programuotojų.

„Išlikus tik labai fragmentiškiems ikonografiniams šaltiniams, bažnyčios altorius bandytas atkurti nuskenavus Vilniuje esančios barokinės Šv. Rapolo bažnyčios altorių, taip pat remiantis kitų to laikotarpio Lietuvos bažnyčių altorių pavyzdžiais. Deja, šiuo etapu neturėjome galimybės virtualiai atkurti bažnyčios centrinės navos sieninės tapybos vaizdo, nes tam būtinas įvairių sričių restauravimo ir menotyros specialistų darbas. Todėl „Virtualios Ramintojos“ patirtis bus nuolat papildoma naujomis mokslininkų įžvalgomis“, – pasakoja virtualiąją realybę sukonstravęs programuotojas Paulius Briedis.

Daug labiau pasisekė atkuriant Viešpaties Jėzaus koplyčios vaizdą, jos trimatis modelis sujungtas su visos bažnyčios tūrio vizualizacija.

Iškalbingi koplyčios sieninės tapybos ir dekoro lobiai

„Koplyčia, kuri augustinų vienuolių pristatyta vėliau (XVIII a. paskutiniame ketvirtyje) kaip viena iš šoninių bažnyčios dalių, buvo labai nukentėjusi nuo vandens ir pažeista druskų, fragmentais atsidengusi tapyba buvo avarinės būklės. Drėgmė būtų ją sunaikinusi, – pasakoja sieninės tapybos restauratorė ekspertė Audronė Kaušienė, nuo 2018-ųjų dvejus metus vadovavusi avarinės būklės likvidavimo darbams. – Vėliau 2020 m. su restauratore Aušra Gerviene ėmėmės koplyčios polichrominių (sienų tapybos) tyrimų. Be šių tyrimų negalimi restauravimo darbai. Atidengę unikalią klasicizmui būdingą sienų ir koplyčios skliautų tapybą, aptikome du jos etapus: pirmasis datuojamas XVIII a. paskutiniu ketvirčiu, antrasis – XVIII a. pačia pabaiga–XIX a. pradžia. Kaip pagrindas 3D vaizdams panaudotas pirmąją tapybą dengiantis antrasis sluoksnis atkartojo tą pačią simboliką, tiesiog skyrėsi ornamentų dydžiai, koloritas. Tapyba išties unikali ir subtili: čia galėjo darbuotis žinomi Vilniaus klasicizmo mokyklos atstovai.“

Pasak restauratorės, atsekti, kaip iš tiesų atrodė koplyčia, nebuvo lengva. Nors po ilgų ieškojimų ir kruopščių tapybos tyrimų atsivėrė platesnis meninis vaizdas, galutinėms išvadoms prireikė menotyrininkų įžvalgų. Dr. Tojana Račiūnaitė pagal rekonstruotus tapybos ir dekoro elementus ieškojo analogų to laikotarpio architektūroje, taip pat iki mūsų laikų išlikusiuose dokumentuose.

Pavyzdžiui, radus XIX a. pr. vizitacijos aktus paaiškėjo, kad Viešpaties Jėzaus koplyčios puošmena buvo mūrinis ankstyvojo klasicizmo altorius su dviem plokščių piliastrų poromis ir skulptūriniais gipso lipdiniais dekoruotu karnizu. Didingą šio altoriaus visumos vaizdą leido atkurti išlikę jo architektūrinės apdailos, polichromijos ir auksavimo likučiai. Iš vizitacijos aktų sužinota, kad altoriuje kabėjo didžiulis kryžius su Nukryžiuoto Jėzaus medine polichromuota skulptūra, kuri nėra išlikusi.

Tarp tapytų kolonų profesionalai aptiko dalį išlikusių koplyčios sienų siužetinių freskų, vaizduojančių Kristaus kančios kelią. Koplyčios keturių dalių skliautai buvo puošti rozetėmis, o pačiame viršuje pavaizduotas iliuzinis langas su Kristaus kančios ir mirties istoriją menančiais simboliais.

Tai tik keletas iš koplyčios restauratorių ir menotyrininkų įvardytų elementų, kurių visuma, atlikus daug tikslių matavimų, sugulė į architektės-restauratorės Rasos Saltonaitės išklotines, atskleidusias, kaip realiai galėtų atrodyti pirminio interjero dekoro visuma ir spalvinė kompozicija. 

Atkurti bendrą vaizdą iš nedidelio kiekio informacijos buvo nemenkas iššūkis. Tyrimų ekspertams atlikus savo dalį, darbai perduoti virtualiosios erdvės kūrimo specialistams.

Bandydamas paaiškinti, kaip 2D vaizdo architektūrinės išklotinės perkeliamos ant 3D vaizdo modelio, 3D menininkas Ignas Blažys pasakytų, kad tai tarsi dovanos pakavimo procesas, kur dovanų popierius atitiktų 2D plokščią vaizdą, vėliau virstantį tūriniu. Šio menininko trimačiais paversti tyrinėto laikotarpio koplyčios tapybos ir skulptūriniai objektai vėliau panaudoti kuriant virtualiosios realybės patirtį.

3D patirtį praturtinusi meno ir muzikos istorija

Derėtų paminėti, kad projekto kūrėjams sumanius trimatį koplyčios vaizdą integruoti su klausos pojūčiais, ne mažiau svarbi pasirodė ir bažnyčios muzikinio gyvenimo istorija. Imta domėtis, kokia sakralinė muzika čia galėjo skambėti XVIII a.–XIX a. pirmojoje pusėje.

Religinės muzikos centro vadovės, vargonų specialistės prof. Renatos Marcinkutės-Lesieur rasti vizitacijos dokumentai atskleidė, kad būtent tuo laikotarpiu bažnyčioje stovėjo 1780–1785 m. įrengti du manualus, 20 balsų ir keturias dideles dumples turėję vargonai. Vėliau jie perkelti į Vilniaus arkikatedrą, rekonstruoti, o paskui iškelti į Daugėliškio bažnyčią.

„Broliams augustinams buvo labai svarbi instrumentinė muzikinė kultūra, tad manoma, kad šios bažnyčios vargonininko repertuare tikrai galėjo skambėti tuo metu Vilniuje dirbusio bažnytinės muzikos puoselėtojo kompozitoriaus Stanislovo Moniuškos kūriniai vargonams“, – pasakoja profesorė. Būtent jos atliekamas vienas iš minėto kompozitoriaus preliudų vargonams skamba virtualiojoje patirtyje.

„Virtualios Ramintojos“ patirtis – mėgėjams ir profesionalams

Trimatis atkurtų XIX a. pradžios meninių elementų ir vargonų muzikos derinys virtualiojoje patirtyje – puiki ekskursija laiku. Projekto kūrėjai džiaugiasi, kad tai gali būti ne tik kultūrinė pramoga, bet ir pagalbinė priemonė meno, istorijos ir kitų sričių edukatoriams.

Audiogidas įrašytas ir anglų kalba, tad prieinamas ir užsieniečiams. Be to, ekskursija pritaikyta žmonėms, turintiems klausos negalią: galima pasirinkti funkciją su tekstiniu gidu.

Pasak Viešpaties Jėzaus koplyčios tyrėjų, ateityje tokio projekto patirtis galėtų būti taikytina ne tik pažintiniais ir pramoginiais tikslais, bet ir Lietuvos paveldo profesionalaus restauravimo procesuose.

Šiandienos kontekste virtualus Ramintojos bažnyčios atkūrimas yra labai svarbus, nes tokios bažnyčios, kokia ji buvo XIX a. pradžioje, nebeišvysime, mat pagrindinės bažnyčios navos tūris ir didžioji dalis sieninės tapybos buvo sunaikinta.

„Artimiausiu metu bus skelbiamas bažnyčios rekonstrukcijos architektūrinis konkursas. Planuojant pastatą pritaikyti šiandieniams poreikiams, architektai bus kviečiami kūrybiškai pažvelgti į tarybiniais laikais brutaliai suniokoto sakralinio objekto galimą transformaciją: ieškoti galimybių sujungti bažnyčios pastato bendruomenines ir sakralines funkcijas, sukurti šiuolaikinius interjero sprendinius, kuriuose derėtų sena ir nauja, – teigia L. Blažytė. – Remdamiesi atliktais tyrimais, turime galimybę galutinai atkurti tik Viešpaties Jėzaus koplyčią.“