Visa širdimi su Ukraina 2022-uosius palydint. Skaitomiausios metų publikacijos

Šis karas mus visus iš naujo išmokė tikrosios lyderystės, prieš akis turint Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio pavyzdį. Jo drąsa mus užkrečia. Jo charizma mus įkvepia. Ukrainos lyderio, nepalikusio Kyjivo pirmosiomis kritinėmis Rusijos invazijos į Ukrainą savaitėmis, dėka Vakarai susitelkė, ir visame taikiame pasaulyje pražydo tikėjimas laisve, teisingumu ir įnirtingas ryžtas priešintis diktatūroms – iki galo.

Ukrainos prezidentas mus drąsino ne tik savo tautos pavyzdžiu, bet ir Dievo žodžiu, kuris šiais karo metais daugeliui mūsų turėjo prakalbėti su nauja jėga ir paguoda.

„Pastaruosius du mėnesius meldėmės visi. Kristaus Prisikėlimo, simbolizuojančio didžiąją gyvybės pergalę prieš mirtį, metu kiekvienas iš mūsų prašome Viešpaties vieno dalyko. Ir dangui tariame tuos pačius žodžius. Didžios ir vieningos maldos žodžius. Didis ir Vienintelis Dieve! Gelbėk mūsų Ukrainą!“ – meldėsi V. Zelenskis šv. Velykų rytą.

O per šv. Kalėdas jis kvietė šlovinti gimusį Kristų ir tikino, kad prieš agresorių atsilaikantys ukrainiečiai yra tie, kurie šiuo metu kuria stebuklą: „Daugiau kaip 300 dienų ukrainiečiai trokšta to, įrodo tai, yra pavyzdys kitiems. Mes nesame nei teisuoliai, nei šventieji, tačiau iš tiesų kovojame už gėrį ir grumiamės už šviesą. Tikėdami bibline pranašyste: „Kiekvienas slėnis tegu būna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalva tebūna nukasta. Uolėta žemė pavirs lyguma, kalvotos apylinkės – slėniais.“ (Iz 40, 4) „Tauta, gyvenusi tamsoje, išvydo didžią šviesą, gyvenusiems nevilties šalyje užtekėjo šviesybė.“ (Iz 9, 1) „Nes kūdikis mums gimė! Sūnus duotas mums!“ (Iz 9, 5)“

Karas, deja, atskleidė ir tikrovę, kaip Dievo vardu gali būti šventvagiškai manipuliuojama. Krikščionių ortodoksų pasaulį sukrėtė iki šiol nematyti Maskvos patriarchato vadovų pareiškimai, kuriais pateisinama (ir net skatinama) Rusijos agresija Ukrainoje. Negalėdami su tuo taiksytis, dalis ortodoksų dvasininkų Lietuvoje išreiškė atvirą kritiką Rusios Ortodoksų Bažnyčios vadovui Kirilui – dėl to prasidėjo konfliktas su vyresnybe, ir galiausiai jie buvo pašalinti iš kunigystės. Tai neabejotinai ryškiausias religinis įvykis 2022 me. (ir pirmas toks istorijoje) Lietuvoje. Kitąmet taip pat turėtų netrūkti aktualijų, susijusių su ortodoksų pasauliu, nes laukiama, kad mūsų šalyje bus įsteigtos Konstantinopolio patriarchato parapijos.

Įprasta metų pabaigoje prisiminti tai, kas buvo brangiausia, ir tai, ką norisi kuo greičiau pamiršti. 2022-aisiais šiuodu dalykai susiliejo į viena. Karo kamuojamą Ukrainą. Mes pažadame šių metų niekada nepamiršti, kad ir kaip norėtųsi juos kuo greičiau nugramzdinti į užmarštį.

Su šia mintimi jus, mieli dienraščio „Bernardinai“ skaitytojai, kviečiame prisiminti, dar kartą perskaityti didžiausio dėmesio sulaukusias ir kartu svarbiausias metų publikacijas.

Ačiū, kad esate kartu. Ačiū, kad esate su Ukraina. Tebūna Naujieji – taikos ir Viešpaties malonių bei teisingumo metai.

Kyjive gyvenantis lietuvis: „Kai viskas griaudėja, sproginėja, yra neramu, kad ir koks drąsus būtum“

Pirmasis „Bernardinų“ tekstas apie karą Ukrainoje.

„Per visą naktį – nuo ankstaus ryto iki 6 valandos – Kyjive vyko masinis infrastruktūrinių objektų apšaudymas ir sprogdinimas“, – Simonui Baliukoniui pasakoja Kyjive gyvenantis lietuvis verslininkas Markas Petkevič. Kai viskas griaudėja, sproginėja ir langai juda, pasak jo, – neramu, kad ir koks drąsus būtum. Kyjivo gatvės paralyžiuotos, žmonės išbėgo pirkti maisto ir pildyti degalų bakų, gatvės netruko užsikimšti.

Visą tekstą skaitykite čia.

Nobelio premijos laureatė S. Aleksijevič: ukrainiečiams Baltarusijos smūgis – tai smūgis į nugarą

Nobelio literatūros premijos laureatė, baltarusių rašytoja Svetlana Alesijevič nė negalėjo įsivaizduoti, kad prasidės karas Ukrainoje. Vasario pradžioje ji diskutavo su rašytoja, Nobelio literatūros premijos laureate Herta Müller ir tikino ją, kad Putinas ne beprotis ir negali taip elgtis.

„Pasirodo, gali“, – Vokietijos TV „Deutsche Welle“ susikrimtusi kalbėjo Nobelio laureatė. S. Aleksijevič nuomone, Putinui reikia karo dėl to, kad jis jaučiasi esąs mesijas. Retai, anot jos, pasitaiko žmogus, galintis būti valdžioje taip ilgai ir nepasiduoti pagundoms taip, kaip, pavyzdžiui, sugebėjo Angela Merkel. Po dviejų kadencijų žmogus atitrūksta nuo realybės, jis gyvena savo susikurtoje aplinkoje.

Publikaciją parengė Michalina Bočiarova.

Visą tekstą skaitykite čia.

Būkime pasirengę: kaip civiliams išgyventi ekstremalias situacijas

Simono Bendžiaus parengtoje tinklalaidėje šaulys, išgyvenimo mokytojas Gabrielius E. Klimenka pasakoja, kaip pasitikti karo grėsmę ir kitas ekstremalias situacijas – jeigu jų kada nors nutiks. Jis ne tik pabrėžia, kad panikai pagrindo nėra, bet ir pasakoja, kokius esminius veiksmus turi atlikti kiekvienas suaugęs civilis gyventojas, kad pasirengtų galimam karui ar kitai negandai.

Visą tekstą skaitykite čia.

Įsimylėti Volodymyrą Zelenskį. Ką būtina žinoti apie didvyrį Ukrainos Prezidentą?

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis – laisvės, sąžinės, gerumo ir grožio ikona. Narsos ir įnirtingo pasipriešinimo vergystės pančiams simbolis. Vardas, kuris perrašo naujai lyderystės, komunikacijos ir patriotizmo supratimą. Sudėtingu visam pasauliui laikotarpiu, Kremliui pradėjus agresyvią invaziją į Ukrainą, interneto platybėse ritasi susižavėjimo V. Zelenskiu bangos, reiškiant pagarbą, pasididžiavimą, dėkingumą už įkvepiančią ir nenuramdomą kovinę dvasią.

Metų žmogaus Volodymyro Zelenskio portretą pristato Jurgita Jačėnaitė.

Visą tekstą skaitykite čia.

Kirilas, didžiausia krikščionijos gėda

2018 m. krikščioniškas graikų portalas Ortodoxia.info paviešino, kaip teigia, nutekintą pokalbį tarp dviejų ryškiausių ortodoksų pasaulio asmenybių – Konstantinopolio visuotinio patriarcho Baltramiejaus bei Maskvos ir visos Rusios patriarcho Kirilo. Jų ginčas kilo dėl ukrainiečių.

Kirilas priekaištavo Baltramiejui, kam šis be jo sutikimo pripažino dalies ortodoksų Ukrainoje nepriklausomybę (autokefaliją) nuo Maskvos patriarchato. Toji Bažnyčia de facto veikė jau beveik tris dešimtmečius, tad Baltramiejus kvietė Kirilą dalyvauti Panortodoksiniame (visų penkiolikos ortodoksų Bažnyčių) susirinkime ir šį klausimą kartą ir visiems laikams išspręsti. Tačiau paskutinę akimirką Maskvai atsisakius atvykti į Sinodą vėliau Konstantinopolis ėmėsi iniciatyvos pats – ir Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios autokefaliją pripažino.

Simonas Bendžius išryškina, ką Kirilas pasakė apie tuometinę Ukrainos vadovybę: „Jie neatstovauja tautai. Valdžią jie užėmė per Maidaną, perversmu. Jie prašo autokefalijos, kad padidintų savo prestižą, nes valdžią turi neteisėtai. Žmonės juos nuvers ir išvarys, todėl jie siekia visuotinio patriarchato institucijos paramos.“

Kažkur girdėta retorika, ar ne? Tai, ką nuo 2014 m. nuolat kartojo Putinas, už gryną pinigą laiko ir Maskvos patriarchas. Šiam nepavykus įtikinti Baltramiejaus, kad Ukraina ir Rusija – viena ir ta pati šalis, neilgai trukus Maskva pareiškė nutraukianti eucharistinę bendrystę su Konstantinopoliu.

Visą tekstą skaitykite čia.

Psichologinio nuovargio fazės karo metu pagal O. Arestovičių

Ukrainos prezidento administracijos vadovo patarėjas Oleksijus Arestovičius nuo vasario 24-osios, Rusijai užpuolus Ukrainą, kiekvieną dieną kaip karybos ekspertas analizuoja esamą situaciją per jutubo kanalą. O. Arestovičius yra žinomas ir kaip psichologinių seminarų bei mokymų organizatorius bei psichologinės pagalbos kariūnams labdaros fondo įkūrėjas, tad savo analizėse pateikia ir nemažai psichologinių įžvalgų.

Kovo 4-ąją, kovo 13-ąją ir kovo 20-ąją O. Arestovičius jutubo kanale kalbėjo apie psichologinio nuovargio fazes karo metu. Jos yra neišvengiamos, tačiau, nors ir nelengvai, bet įveikiamos. Nors šie pastebėjimai dėstomi karo kontekste, tačiau apima kur kas platesnę realybę ir gali būti pritaikomi ne tik ekstremaliomis sąlygomis, bet ir įprastinėje kasdienybėje, taip pat gali padėti kiekvienam mūsų geriau save suvokti.

Tekstą parengė Jurga Žiugždienė.

Visą tekstą skaitykite čia.

„Kiekvienas žmogus jam buvo didelis pagarbos ir meilės vertas pasaulis.“ In memoriam monsinjorui K. Vasiliauskui

Knygos „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija“ autorė Ramunė Sakalauskaitė rašo: „Kad ir kas būtų kalbama apie K. Vasiliauską, jis buvo „didelė Apvaizdos dovana Lietuvai“, kunigas iš Dievo malonės, reikalingas daugeliui. Kaip ir kunigai Vaižgantas, Maironis, Česlovas Kavaliauskas, jis matė pasaulį plačiau, subtiliau jį jautė, liudijo nekonfesinę katalikybę, taigi pranoko savo laiką. Jam tikėjimas buvo gyvenimas, ne kultas.“

2022 m. balandžio 9 d., minėdami 100-ąsias monsinjoro Kazimiero Vasiliausko gimimo metines, prisiminėme šią šviesią asmenybę. Žurnalistė R. Sakalauskaitė su monsinjoru susipažino 1989 m., dirbdama Sąjūdžio informacinėje agentūroje. Rasa Baškienė su R. Sakalauskaite kalbasi apie aplinkybes, kuriomis prasidėjo jųdviejų pažintis, apie „šoferiavimo“ laikotarpį, apie monsinjoro gyvenimą, persmelktą gulagų kančios ir tarnystės žmonėms.

Visą tekstą skaitykite čia.

Kam okupantams karo nusikaltimai? O. Arestovičius apie Rusijos kariavimo metodiką ir kovos su blogiu psichologiją

Ukrainos prezidento administracijos vadovo patarėjas, karo ekspertas, karo psichologas Oleksijus Arestovičius balandžio 4 d. interviu Irpinės žurnalistei Ingai Mezeriai jutubo kanale „Politeka Online“ paaiškino, kokių tikslų vedami ir dėl kokių priežasčių Rusijos okupantai įvykdė žvėriškus karo nusikaltimus Bučoje, Gostomelyje, Irpinėje, Mariupolyje ir kituose Ukrainos miestuose. Taip pat pasidalijo įžvalgomis apie Rusijos karybos būdus, psichologinius kovos su blogiu aspektus, rusų moralę gavus valdžios įsakymą, Putino režimo sukurtą ir skatinamą Rusijos tautos debilizaciją, irimą bei idiotizmą.

O. Arestovičius aptarė, ką Putinui iš tiesų atnešė jo puoselėta triumfo valanda – karinę nesėkmę mūšiuose netekus jau 40 procentų kariuomenės pajėgų ir absoliučią tragediją Rusijos tautai. Pasak Ukrainos karo eksperto, atsakyti į klausimą, kodėl Rusijos kareiviams būdingas tyčinis žiaurumas prieš civilius ukrainiečius: prievartavimai, žmogžudystės, kiti smurtiniai nusikaltimai, civilinio turto grobstymas – padeda kelių priežasčių analizė.

Publikaciją parengė Jurgita Jačėnaitė.

Visą tekstą skaitykite čia.

Iš sovietų veterano memuarų, kurie padeda suprasti, kas įvyko Bučoje

Pagrindinis Kremliaus politinis lavonas nesiliauja per federalinius kanalus be gražbylysčių transliuoti savo haliucinacijas nelaimingai Rusijai. Miręs prezidentas ir toliau pjudo piliečius vienas kitam perkąsti gerkles, mala fašistines nesąmones apie Rusijos viešpatystės pasaulyje neišvengiamumą ir krykštauja netverdamas džiaugsmu dėl savo komiškos kariuomenės sėkmių. Kariuomenės, kuri pasirodė išvis negebanti kariauti jokiame kare. Ką ir kalbėti apie karą su Ukraina.

Taip viename iš savo videoįrašų jutubo kanale svarsto rusų tinklaraštininkas, žurnalistas, publicistas, televizijos laidų vedėjas Aleksandras Nevzorovas.

„Aš labai gerai žinau karus. Kiekvienas karas turi savo Bučą – tai neišvengiama. Visų karų vienodos detalės: marodieriavimas, prievartavimai, išmatų, dyzelino smarvė, egzekucijos, grobimai, lavonai… na ir dar truputį pašaudyti. Štai toks sriubos rinkinys, iš kurio verdamas bet kuris karas. Kitaip nebūna. Rusijos publika su savo aikčiojimais „feikas!“ tiesiog žado netekusi. Kurgi ne. Išauklėta propagandinio sovietinio kino „falšo“, propagandos šedevro „Vasilijus Terkinas“, ši publika buvo tikra, kad kas jau kas, bet rusas kareivis to tai tikrai negalėtų padaryti“, – po pasaulį apskriejusių Bučos žudynių ir rusų kariuomenės Ukrainoje nusikaltimų vaizdų savo laidoje kalbėjo A. Nevzorovas.

Publikaciją parengė Jurgita Jačėnaitė.

Visą tekstą skaitykite čia.

Ortodoksų vyskupas Amvrosijus apie nušalintus dvasininkus: „Apsispręskit, kuo norit būti – kunigais ar politikais?“

Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos kancleris, Trakų vyskupas Amvrosijus „politikavimu“ vadina Maskvos patriarchatą paliekančių kunigų žodžius apie karą Ukrainoje bei Rusios Ortodoksų Bažnyčios vadovą Kirilą. Dvasininkas priduria, kad nušalintieji tikėjimo broliai viešai meluoja ir tyčia nevykdo savo kunigiškųjų pareigų. Apie visa tai – Simono Bendžiaus interviu.

Trumpai primename, kad viskas prasidėjo balandžio 15 d., kai Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos vadovas, Vilniaus ir Lietuvos metropolitas Inokentijus iš einamų kanclerio, Vilniaus dekano ir Dievo Motinos Ėmimo į Dangų (Užmigimo) katedros klebono pareigų atleido kunigą Vitalijų Mockų. Tuo metu kiti du kunigai, Gintaras Jurgis Sungaila ir Vitalis Dauparas, buvo ne tik atleisti iš pareigų, bet ir nušalinti nuo bet kokios aktyvios tarnystės Bažnyčioje. Vėliau savo norą palikti tarnystę pareiškė dar du kunigai ir du diakonai.

Visą tekstą skaitykite čia.

Išpakuoti popiežiaus interviu: kaip vertinti „Vakaro kurjerio“ siuntinį?

Neteisingas karas Ukrainoje buvo viena dažniausių temų popiežiaus Pranciškaus pasisakymuose. Su jauduliu prisimename, kaip Šventasis Tėvas Vatikane iškėlė ir pabučiavo iš Bučos atvežtą Ukrainos vėliavą ar tai, kaip jis priėmė „Azovstalio“ gynėjų žmonas. Beprecedentis įvykis buvo ir popiežiaus nuėjimas į Rusijos ambasadą Vatikane pačią pirmąją invazijos dieną – tai, diplomatės Irenos Vaišvilaitės teigimu, prilygsta šaukimui nuo stogų.

Kita vertus, Pranciškaus žodžiai ne tik guodė, bet ir kėlė nesusipratimų, net pasipiktinimą ar skausmą. Ukrainiečiai buvo šokiruoti, kai ukrainiečius naikinti raginusią, o vėliau mįslingomis aplinkybėmis žuvusią rusų propagandistę Darją Duginą jis pavadino „nekalta karo auka“. Skaudžiai priimtas ir sprendimas per Didžiojo Penktadienio pamaldas leisti kryžių kartu nešti ukrainietei ir rusei. O turbūt visuomenėje labiausiai nuskambėjo viename italų leidinyje pacituoti Pranciškaus žodžiai apie „NATO lojimą prie Rusijos durų“.

Pastarąjį atvejį išsamiai analizuoja Simonas Bendžius ir bando atsakyti į klausimą, kaip vertinti įvairius sunkiai suprantamus popiežiaus pasisakymus.

„Tą Didįjį ketvirtadienį, į eterį išėjus mūsų tinklalaidei, dalis tikinčiųjų piktinosi: kas jūs tokie, kad teistumėte popiežių (pirmiausia skirkime kritiką nuo teisimo, bet čia jau kita tema)? Kaip taip galima kalbėti? O galima. Ir, pasirodo, kartais reikia. Kryžiaus kelio pamaldose Irina ir Albina kryžių nešė – tačiau nutarta atsisakyti suplanuoto maldos teksto, ir visos XIII stoties metu Koliziejuje buvo visiška tyla. Su kolegomis svarstėme: turbūt popiežius išgirdo kritiką ir liūdesį? Išgirdo. Italų žurnalistams Pranciškus pripažino, kad pasipiktinę ukrainiečiai buvo teisūs. Ir net pats pasakė tai, ką kalba eiliniai katalikai – kad Italijoje, Vatikane žmonės nemato karo realybės taip, kaip mato esantieji Rytų Europoje, ką jau kalbėti apie Ukrainą“, – rašo S. Bendžius.

Visą tekstą skaitykite čia.

Ukrainos publicistas V. Portnikovas: „Metų metais kartojau, kad, kai bus pabaigtas tas „Nord Stream 2“, prasidės didžiulis karas“

Norintiesiems suprasti Rusijos politikos ištakas ir prognozes Rasa Baškienė siūlo garsaus Ukrainos žurnalisto ir politikos publicisto Vitalijaus Portnikovo interviu Ukrlife.TV, kuriame jis pasidalino savo įžvalgomis apie Rusijos sukeltą karą Ukrainoje ir mintimis, kokiomis sąlygomis jis gali baigtis, apžvalgą.

2014-aisiais Rusijos sukeltas karas Ukrainoje tęsėsi aštuonerius metus, ir dabar, nepavykus užimti Kyjivo, jo antrasis etapas vyksta Ukrainos rytuose. „Putinas, palaikomas plačiosios Rusijos visuomenės, turi tikslą ištaisyti istorinę 1991-ųjų metų klaidą, o gal netgi tą, įvykusią 1922 m., kai bolševikams pavyko susigrąžinti beveik visas buvusios Rusijos imperijos teritorijas, išskyrus Lietuvą, Latviją, Estiją ir Suomiją. Lietuva, Latvija ir Estija buvo okupuotos 1940-aisiais, o bandymas okupuoti Suomiją įvyko kiek anksčiau, 1939-aisiais, bet patyrė nesėkmę“, – teigia V. Portnikovas.

Visą tekstą skaitykite čia.

Drebanti iš baimės Vokietija

Karas kardinaliai apvertė ne tik Ukrainos, bet ir daugelio pasaulio šalių gyvenimus ir politinį lauką. Bene ryškiausios perturbacijos Europoje vyko pačioje jos širdyje, ES galiūnės Vokietijos sostinės koridoriuose. Šiandien, žvelgdami retrospektyviai, galime įvertinti, kaip smarkiai pasikeitė Vokietijos pacifistinė politika ir požiūris į Rusiją. Tačiau net ir dabar justi skaudūs, iš esmės Antrojo pasaulinio karo traumos nulemtos, buvusios politikos padariniai ir nenoras suprasti, kad Europai vėl metas būti pasirengusiai gintis.

Einant trečiajam karo mėnesiui, Simonas Baliukonis ir Giedrius Tamaševičius svarsto apie Vokietijos drebėjimą iš baimės.

Visą tekstą skaitykite čia.

Režisierius K. Serebrenikovas: „Mano šalies kareiviai įžengė į svetimą šalį ir pradėjo ją naikinti. Žudyti žmones“

Rusų kino ir teatro režisierius Kirilas Serebrenikovas, išvykęs iš Rusijos ir šiuo metu gyvenantis Prancūzijoje, gegužės 24 d. savo telegramo kanale pasidalijo tekstu, kurį pavadino „Raudonas lakas“. Tai užuomina į pasaulį apskriejusią agentūros „Reuters“ balandžio 2-osios fotografiją po Bučos žudynių. Nuotraukoje – rusų kareivių nužudytos moters ranka su ką tik padarytu manikiūru – skaisčiai raudona spalva nudažytais nagais. Būtent iš jų buvo identifikuota moters tapatybė. Žuvusioji – 52-ejų Bučos miesto gyventoja Irina Filkina.

„Tie, kurie pradeda karą, visada pralaimi. Tie, kurie prievartauja, žudo, tardo taikius gyventojus, – karo nusikaltėliai. Tie, kurie juos pateisina, – taip pat. Užjausti sadistus ir žmogžudžius neįmanoma“, – teigia K. Serebrenikovas.

Jo kalbą išvertė Jurgita Jačėnaitė.

Visą tekstą skaitykite čia.

Kitokius pyragus valgė, kitokius drabužius vilkėjo. Ieva Simonaitytė ir Mažosios Lietuvos miestelis

2022-ieji Lietuvoje paskelbti Ievos Simonaitytės metais. Sausio 23-iąją sukako 125 metai nuo išdidžiosios lietuvininkų rašytojos gimimo (1897–1978). Ėvė – toks buvo jos vardas atėjus į šį pasaulį Vanaguose, Priekulės valsčiuje. Tituluotoji Mažosios Lietuvos ambasadorė. Klaipėdos krašto žmonių kalbos grožį įamžinusi įtaigi, emocinga metraštininkė.

Mokytojas, rašytojas, „Vaikščiotojų“ klubo sumanytojas, I. Simonaitytės kūrybos mėgėjas Vytautas Toleikis prisipažįsta ja susidomėjęs tada, kai suvokė, kokia I. Simonaitytės reikšmė Lietuvai.

„Suprantat, kaip rašytoja ji nėra kuo nors ypatinga – lietuviai apskritai nemoka siužetų rašyti, gal vienas kitas. Košė su ta mūsų proza, bet Simonaitytės kalba… Ji tarsi paėmė ją ir, – nežinau, kokį čia žodį tiksliau pavartojus, – ir užkonservavo, įšaldė, užšaldė. Ji tą kalbą surinko, sukaupė, sudėjo, ir štai galime įsivaizduoti, kaip kalbėjo paprastas lietuvininkas, kaimo ūkininkas. Jeigu ne Simonaitytė, dabar būtume, kaip sako liaudis – pliku užpakaliu“, – sako Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos etikos mokytojas.

Vaizdo pasakojimą kūrė Jurgita Jačėnaitė, Kostas Kajėnas ir Martynas Stankevičius.

Visą tekstą skaitykite čia.

Filosofas V. Ališauskas: mokytojo ir mokinio santykis šiandien yra labai rizikingas

Simonas Baliukonis kalbasi su profesoriumi Vytautu Ališausku apie mokymą ir mokymąsi, apie mokytojo ir mokinio santykį, apie universitetą ir tai, ko mokysimės ateityje.

Į klausimą, kas yra geras mokytojas, V. Ališauskas atsako taip: „Nuo Antikos laikų mokytojas savo mokiniams buvo tarnas. Mokytojo uždavinys yra leisti mokiniui padaryti viską, ką jis gali geriausio. Maža to, tarno uždavinys yra ir pastūmėti, paskatinti. Taip, mokytojui ar dėstytojui labai sunku nedominuoti. Kai kada dominuoti neišvengiama, antai matant, kad mokinys nepasistengė ar nesuprato, bet apskritai mokymosi santykyje nereikia įsijausti, kad esi ponas, kuris tiktai liepia. Galbūt tarnavimas skamba labai archajiškai, tad galima pasakyti ir kitaip: mokytojas turi siekti atvesti mokinį į kooperacijos būklę, kad mokinys nesijaustų nei auka, nei viešpats.“

Visą tekstą skaitykite čia.

2022 m. Nobelio medicinos premija – už kvapą gniaužiančius žmonių evoliucijos atradimus

2022 m. Nobelio medicinos ir fiziologijos premija skirta švedų genetikui Svantei Pääbo – už atradimus, susijusius su išnykusių homininų genomais ir žmogaus evoliucija.

Homininai – tai primatų būrio hominidų šeimos pošeimis. Kitaip sakant – tai mes. Na, ir dar mūsų tiesioginiai protėviai (australopitekai bei vėlesnės vadinamosios iškastinės žmogaus formos). Simonas Bendžius publikacijoje rašo: „Unikalūs esame tuo, kad Žemėje esame išlikusi vos viena žmonių rūšis – Homo sapiens. Tačiau buvo laikas, kai skirtingų žmonių rūšių bei porūšių vienais ar kitais laikotarpiais gyveno net devyniolika! Internete galime pasižiūrėti, koks įdomus mūsų išnykusių pusbrolių ir pusseserių sąrašas. Tačiau dėl įvairiausių priežasčių šiandien žmonijai atstovaujame tik mes.“

Visą tekstą skaitykite čia. 

Ką galiu, kai nieko negaliu

Iš pradžių mus užgriuvo pandemija, tada karas, išdidinęs nerimą dėl ateities, grėsmę išlikimui, išryškinęs bejėgiškumą, kai labai menkai arba visai negalime kontroliuoti padėties. Ideologiniai ginčai šeimos ir bičiulių (jei dar jie neprarasti) rate kelia papildomą įtampą.

„Be abejo, po visu tuo dar kirba tas amžinas klausimas: kodėl? Kodėl man? Kodėl tai nutiko dabar? Kaip tai įmanoma? – svarsto Saulena Žiugždaitė. – Ką apie tai galvoja Dievas – klausiama aštrioje feisbuko diskusijoje. Jeigu viskas Jo rankose, kas čia, po galais, vyksta? Kodėl esame priversti taip kentėti? Prarasti neribotą komfortą, veikimo laisvę, gerovę, jausti panišką baimę… Šalia manęs šiuo metu su vėžiu kovojantis žmogus. Jis kasdien vyksta į spindulinę terapiją, o ore tvyro klausimas: kuo viskas baigsis? Kitam artimajam – sudėtinga operacija – kaip tai atsilieps tolesniam jo gyvenimui?

Kartais tikrai jaučiuosi bejėgė. Ar tai blogai?“

Visą tekstą skaitykite čia.

Veliuonos dvaro rūmai – įspūdingiausi medinės klasicistinės architektūros rūmai Lietuvoje

Skirtingai nuo tendencijų kitose Europos šalyse, Lietuvoje nuo pat valstybės gyvavimo pradžios XIII a. medis naudotas ir gynybinei, ir gyvenamajai, ir sakralinei funkcijai skirtiems objektams statyti. Viena šio medinio palikimo atšakų – primirštas bajorijos gyvenimas ir išlikę medinės architektūros dvarai Lietuvoje. Apie pažintį su medinės architektūros dvarvietėmis ir Veliuonos dvaro sodybą kalba architektūros istorikas Marius Daraškevičius.

Vaizdo pasakojimą kūrė Kostas Kajėnas ir Martynas Stankevičius.

Visą tekstą skaitykite čia.

Psichoterapeutė E. Kern: savęs nuvertinimas – kankinantis jausmas, tačiau dažnai norime, kad nuo jo išvaduotų kiti

Savivertė – vienas šiuolaikinės psichologijos burtažodžių. Ypač populiariosios, skirtos savipagalbai. O kiekgi kursų, programų ir mokymų, neretai rengiamų savamokslių „psichologų“, skirtų atsikratyti menkos savivertės ir ją auginti!

Ką apie šį fenomeną iš tiesų sako psichologijos mokslas? Kur gali nevesti aklas savivertės vaikymasis? Ar iš tiesų aukšta savivertė – sėkmės ir laimės pagrindas? Apie tai Jurga Žiugždienė kalbina adlerietiškosios krypties psichoterapeutę Eriką Kern.

„Žmogus, kuris save nuvertina, tarsi kas rytą atsikėlęs išgeria dozę nuodų ir jam visą dieną bloga, bet jam atrodo, kad kitaip neįmanoma. Tačiau jis nesuvokia, kad, jei negertų to nuodo, jam nebūtų bloga. Vis dėlto suaugęs žmogus iš tiesų tą savęs nuvertinimo mintį pasirenka pats“, – teigia E. Kern.

Visą tekstą skaitykite čia.