Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Visa laimė, kad Dievas pamilo pasaulį

Bažnytinio paveldo muziejaus ir Freisingo Diecezinio muziejaus (Bavarija, Vokietija) paroda „Štai žvaigždė! Gimimo scena: nuo Alpių kalnų iki Baltijos jūros“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Atrodo, šiemet Kalėdos vis dėlto vėl bus. Net jei žmonės, atsakingi už pandemijos valdymą, paragins būti atsargesniems, nepamiršti plautis rankų ir užsidėti kaukes, tikriausiai nebebus tokių griežtų ribojimų kaip pernai, kai visai nesusitikome su žmonėmis, su kuriais kartu negyvename.

Galų gale nežinau, ar visiems, bet man tikrai šiemet nebe taip baisu, kai saviškiai pasiskiepiję, ir nebėra pavojaus netyčia jiems užnešti mirtiną ligą. Ir juk tai jau daug. Pavargę nuo pandemijos ir kitų pasaulį alinančių problemų, kartais gal nė nepastebime, kaip palengvėjo gyvenimas nuo pernai.

Viskas atrodo netgi beveik visai normaliai. Užsidėti kaukę įpratome beveik automatiškai ir visai to nebesureikšminame, o svarbiausia – atlėgo siaubas, slogumas, neviltis, paralyžiuoto gyvenimo jausmas, nebesproginėja santykiai su artimaisiais, nebešnopuoja į pakaušį mirtis.

Norisi daryti įprastus ir net visai naujus darbus, ir nebėra reikalo minėti pandemijos kiekviename pokalbyje ar rašinyje. Išmokome organizuoti nuotolinius renginius, dažnai plautis rankas ir niekur nevaikščioti, kai sloguojame. Juk tai visai geri įpročiai, kuriuos verta pasilikti ir ilgiau. Kartais jaučiuosi keistai suartėjusi su mažai pažįstamais žmonėmis, su kuriais mano santykiai labiau dalykiniai, o ne artimi asmeniniai. Visi atrodo tarsi bendražygiai, lyg kartu būtume išgyvenę kažką labai didelio ir ypatingo. Tiesą sakant, juk taip ir yra.

Aišku, laikai vis dar keisti. Per šiuos metus išplaukė į paviršių labai daug baimės ir neapykantos, išniro labai daug piktavalių, tyčia manipuliuojančių kitais ir juos kurstančiųjų. Ypač skauda širdį, kad toms manipuliacijoms kartais pasiduoda Bažnyčia, ar tiksliau – kai kurie jos nariai ir narių grupės. Tiesiog šiurpu matant, kad ir pačių kurstytojų dalis asmeniškai tvirtai tapatinasi su katalikybe. Apskritai institucinės Bažnyčios gyvenimas šiuo metu neteikia džiaugsmo, jos hierarchija ir administracinės struktūros nekelia pasitikėjimo.

Popiežius Pranciškus turbūt ir sumanė sinodinį kelią, kad kaip nors pajudėtume iš tos krizės, bet aš kol kas nematau, kad kur nors judėtume. Tarp kitko, o jūs ką nors girdėjot apie tai, kaip ir kur vyksta sinodinis kelias Lietuvoje? Kur ir kam čia būtų galima išsisakyti, jei jau Bažnyčia pasiruošusi klausytis? Konkrečiai, praktiškai?

Neramu, žinoma, ir pasaulyje – dėl pabėgėlių mūsų pasienyje ir dėl kraštų, iš kurių jie bėga, dėl iki galo nesuprantamo didžiųjų galybių persiskirstymo, dėl klimato kaitos ir tikriausiai artėjančių gamtos išteklių krizių. Nesunku prisiminti Kalėdų istoriją ir ne sykį kartojamus sugretinimus: juk ir šiemet kas nors gims miške ar palapinėje, prie mūsų sienos, ir dabar kas nors čia atbėga slėptis nuo kūdikių žudikų, ir anuomet politinė padėtis buvo nestabili, o tarp žmonių tvyrojo neramios ir baugios nuotaikos, plito keisti religijos pavidalai. Bet Kalėdų istorija prasideda dar anksčiau: „Dievas taip pamilo pasaulį.“ Pamilo netobulą, chaotišką, žiaurų, keistą ir nejaukų.

Glaustai tariant, nuodėmingą. Iš visų šiandien jaučiamų grėsmių šita man atrodo pati didžiausia: prarasti tikėjimą, kad pasaulis yra mylimas, sukurtas iš meilės ir jos vertas, nepaisant nieko. Tikriausiai banaloka ir nuvalkiota, bet vis tiek tenka dažnai kartoti: meilė nėra nusipelnoma savo savybėmis ar darbais, meilė yra dovanojama veltui, ir tai ji daro stebuklus. „Žmonės mylėjo Romą ne todėl, kad ji buvo didi. Roma tapo didi todėl, kad ją mylėjo žmonės“, – rašė Gilbertas Keithas Chestertonas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Nemanau, kad yra koks nors paprastas receptas, kaip išspręsti pasaulio problemas. Nemanau, kad meilę reikėtų laikyti burtų lazdele, kuri turėtų viską paversti į sentimentalų paveiksliuką. Bet tikrai tikiu, kad Dievas myli gėjus, antivakserius, kinus, sąmokslų teorijų kūrėjus, savimi patenkintus Bažnyčios ponus hierarchus, pabėgėlius musulmonus, Joe Bideną, Donaldą Trumpą, moteriausybę, Aukštą ir Gražų, „sveikatos“, „teisės“ „institutą“, PIŠ, Ritą ir Rūtą Miliūtes, Andrių Tapiną, Jamesą Martiną SJ, Jurgą Lago, Dovydą Skarolskį, „Dviračio žinias“, Celofaną, basas mamas ir Rasą Račienę. Aš pati dažniausiai nesugebu taip mylėti visų ir visokių, nė iš tolo nesu tobula. Todėl labiau už viską stebiuosi, kad Dievas myli mane.