Visa žmonijos istorija yra kova

„Katalikų pasaulio leidiniai“ išleido JAV filosofo, katalikų autoriaus Peterio Kreefto knygą „Suprasti Bibliją“ (2022 m., iš anglų kalbos vertė Asta Leskauskaitė). Publikuojame keletą knygos ištraukų.

Kuo ši knyga kitokia? Pirma, ji skirta pradedantiesiems. Jos reikalingumą didina mažėjantis Vakarų civilizacijos biblinis raštingumas – tai, beje, pasakytina apie raštingumą apskritai. Antra, knyga ypač, bet ne išimtinai, skirta katalikams. Kad ir kaip būtų ironiška, biblinis raštingumas po Vatikano II Susirinkimo sumenko ir tarp katalikų, nors Susirinkimas nepaliaujamai kvietė atnaujinti Biblijos skaitymą. Prieš penkiasdešimt metų tokia knyga būtų buvusi nereikalinga.

Trečia, knyga trumpa ir paprasta. Bet kurį skyrių galima skaityti prie puodelio kavos su spurga. Ji neperkrauta naujausių moksliškų Biblijos tyrinėjimų teorijų. Esu dėstytojas ir mėgėjas (čia mėgėjas reiškia „mylėtojas“), o ne profesionalus Biblijos tyrinėtojas. Norėjau, kad knyga būtų praktiška. Tai ne sutrumpintas Biblijos variantas. Labiau ją tiktų pavadinti darbo žinynu, o ne vadovėliu. (Tai pasakytina ir apie pačią Bibliją – jos Autorius skaitymą ir mąstymą laiko svarbesniais už veikimą (plg. Mt 7, 24‒29).)

Biblijos skaitymas turėtų būti tam tikra malda. Biblija skaitytina Dievo akivaizdoje taip, tarsi bandytume įžvelgti Jo mintis. Tai – ne šiaip knyga, bet tau skirtas Dievo meilės laiškas. Tai – Dievo  apreiškimas, Jo mintys, įsiskverbiančios į tavo mintis ir skaitymą, taigi skaitymas yra tavo atliepas į Jo mintis ir valią. Skaitydamas Bibliją savo mąstymą ir valią derini su Dievo mąstymu ir valia. Tai maldavimo „teesie Tavo valia“ įgyvendinimas, svarbiausias ir pagrindinis dalykas, kurio padedami galime pasiekti savo žemiškąjį tikslą – šventumą ir laimę. Kiekvieną skaitytoją raginčiau pagalvoti, ar yra svarus argumentas (išsakytinas Dievui – ne man ir net ne sau), kodėl negalėtume per dieną skirti penkiolika minučių paskaityti Biblijai – svarbiausiai priemonei gyvenimui įprasminti.

Tiek meldimasis, tiek Biblijos skaitymas yra būdai klausytis Dievo. Jie turėtų papildyti vienas kitą: mūsų malda turėtų būti biblinė, o Biblijos skaitymas – maldingas.

Kaip gauname malonę? Taip pat, kaip sušlampame lyjant. Mes neatsakingi už lietų nei už Dievo malonę. Tačiau tam, kad gautum malonę, turi išeiti iš savęs ir eiti link Dievo – lygiai taip pat turime išeiti laukan, kad atsidurtume lietuje. Jei stovėsite gatvėje, jus partrenks automobilis. Jei atsidursite Biblijos teritorijoje, jūs patirsite Dievo bučinį.

Biblija nėra sakramentas, tačiau ji turi galią. Jos galia kildintina iš dviejų valių – Dievo ir mūsų. Tai Dvasios kalavijas (žr. Ef 6, 17), persmelkiantis kiekvieną mūsų ląstelę (žr. Žyd 4, 12), tačiau nuo mūsų priklauso, ar atversime savo protą, širdį ir valią veriantiems jo ašmenims. Jei tai atsitinka, žemėje kuriama Dievo Karalystė. Pirmiausia ji prasideda mažyčiame, bet nepaprastai svarbiame žemės plotelyje, kurį vadiname protu ir valia. Vėliau ji perkeičia jūsų gyvenimą, už kurį jūsų protas ir valia yra atsakingi. Galiausiai, keisdama jūsų gyvenimą, ji keičia pasaulį.

Begalinio teisingumo ir beribės meilės Dievas

Dažnai sakoma, kad Senasis Testamentas, ypač Pradžios knyga, moko, jog Dievas yra teisingas, – tai visiškai priešinga Jėzui, mokančiam, jog Dievas yra atlaidus ir mylintis. Žinoma, tai netiesa. Senojo Testamento Dievas visa daro iš meilės, o Jėzaus Tėvas yra ir teisingas, ir mylintis – štai kodėl Jėzus turėjo mirti. Anksčiau maniau, jog taip neteisingai mąsto tik tie, kurie niekada nėra skaitę Biblijos. Tačiau patirtis rodo ką kita.

Kodėl šis mąstymas taip paplitęs? Manau, iš dalies taip yra dėl to, jog nesugebama perprasti literatūrinio Pradžios knygos stiliaus. Tai ne Dievo ar žmogaus psichologija. Modernus istorijų pasakojimo stilius pabrėžia psichologinį motyvą ir tyrinėja vidinę sąmonę. Iki modernizmo rašymo stilius visiškai kitoks. Šv. Augustino Išpažinimai yra vienintelė asmeninės savistabos autobiografija literatūroje iki modernizmo. Taigi „Dievo pykčiu“ vadintini ne asmeniniai Dievo jausmai, bet visiems matomi Jo veiksmai, kuriuos savaip vertina nupuolę, užsirūstinę žmonės. Psichologijoje tai vadinama projekcija.

„Pamačiusi“ Dievo rūstybę Julijona Noridžietė pasakė: „Nemačiau jokios rūstybės ženklų – nebent iš žmogaus pusės.“ Dievas tikrai yra teisingas, taigi ir baudžiantis – tai neatsiejama nuo teisingumo. Tačiau visų drausminančių Jo poelgių motyvas yra meilė. „Nes Dievas griežtai auklėja, ką myli. Bet jeigu jūs be drausmės, vadinasi, jūs ne sūnūs, o pavainikiai“ (Žyd 12, 6–8).

Pradžios knygoje kalbama, kaip visa prasidėjo, ir jokie vėlesni žmonijos istorijos įvykiai nepakeitė ir nepakeis giluminio čia pradėto pasakojimo turinio. Juk branduolinė katastrofa yra ta pati Kaino ir Abelio tragedija, įvykusi pasauliniu mastu. O Romos (t. y. civilizacijos) žlugimas buvo ne kas kita kaip didesnio masto Babelio bokšto griūtis. Dievas lieka ištikimas, žmogus – ne; Dievas lieka kantrus, žmogus – nepastovus, ir taip bus iki pabaigos, kai Dievas triumfuos.

Paradoksalu, bet žmogiškiausias, žmoniškiausias ir žmogiškai visapusis žmogaus kreipinys į Dievą yra šis: „Pakilk, Viešpatie! Neleisk mirtingajam paimti viršų…“ (Ps 9, 20). Mes esame pikčiausi savo pačių priešai, o dieviškasis mūsų priešininkas, su kuriuo kovojame, yra geriausias mūsų draugas ir vienintelė viltis.

Pradžios knyga baigiama pasakojimu apie išrinktosios tautos gyvenimą vergaujant, tačiau toji pabaiga viltinga. Senasis Testamentas baigiasi pranašišku perspėjimu apie galimą pražūtį (žr. Mal 3, 24) ir viltingu pranešimu apie Mesiją. Naujasis Testamentas baigiamas viltinga apokalipse: „Amen. Ateik, Viešpatie Jėzau!“

Jokia kita knyga nėra tokia rūsti ir jokia kita knyga nėra tokia viltinga kaip Biblija, pradedant Pradžios knyga. Nepateisinamas nei Edeną atkurti bandantis optimistinis išdidumas, nei pesimistinė neviltis, kuri atsisako tikėti, viltis ir mylėti. Jei sutinkame, Pradžios knyga sunaikina dvi didžiąsias iliuzijas. Biblija yra be galo dosni. Ją skaitydamas negali nesikeisti – tereikia leisti jai paaiškinti jums jus pačius prieš jums imantis aiškinti Bibliją.

Prasideda didysis karas

Kristus, kuriantis Dievo Žodis, yra tiek Pradžios knygos 3-iame, tiek 1-ame skyriuose. 15-oje eilutėje pirmą kartą Biblijoje pranašaujama apie išganymą. Čia bendrais bruožais nusakoma visa ateities istorija. Toji istorija bus dvasios karas tarp Ievos vaikų: Marijos, naujosios Ievos, sūnaus Kristaus ir velnio vaikų. Kristus sutraiškys šėtono galvą ir taip sunaikins jo galybę. Tačiau šėtonas kirs nukryžiuotam Kristui į kulną, sužeis Dievo „Achilo kulną“, kitaip tariant, pataikys į silpnąją Jo vietą – prisiimtą žmogystę.

Šedevre „Dievo miestas“ šv. Augustinas visą žmonijos istoriją peržvelgia Pradžios knygos 3-io skyriaus 15-os eilutės kontekste: kaip dvasinį karą tarp „Dievo miesto“, Dievo vaikų – iš Ievos, Marijos ir Kristaus perspektyvos, – ir „pasaulio miesto“, šėtono vaikų. Nuo pat Kaino ir Abelio laikų žmonija kovojo tarpusavyje, dalis iki šiol tebėra revoliucingai nusiteikusi Dievo atžvilgiu. Išskirtinos dvi žmonių rūšys: esame Dievo arba šėtono vaikai. Šią šiurpią tiesą Jėzus patvirtino daugelį kartų kartų (žr. Jn 8, 41–47; Pr 3, 3 ir kt.).

Iš Pradžios knygos 3, 15 galime suprasti, jog visa žmonijos istorija yra kova. Tai nėra vien prakeikimas ar vien palaiminimas, balta ar juoda, tai – šachmatų lenta. Šiame pasaulyje, esančiame tarp senojo prarastojo Edeno rojaus ir naujojo dangaus rojaus, kurį turime laimėti, visiems Adomo sūnums ir Ievos dukterims teks nuolat patirti gimdymo skausmus ir dirbant iki devinto prakaito rauti erškėčius ir usnis – tai ne gyvatės landa ar karšta vonia, bet kovos laukas.

Dievo sprendimas ištremti Adomą ir Ievą iš Edeno prilygsta mirčiai. Tai bausmė, nors ir gailestinga, – griežtas gailestingumas. Jei Dievas nebūtų pastatęs kerubų ir liepsna švytruojančio kalavijo saugoti Edeno sodo vartų, Adomas ir Ieva gal būtų sugalvoję atsėlinti ir suvalgyti kito – amžinosios gyvybės – medžio vaisių ir taip būtų amžiams įkalinę save nuodėmingoje būsenoje. Tuomet žemė būtų tapusi tikru pragaru, amžino beviltiškumo vieta.

Žmogus patiria nuolatinę pagundą prasmukti pro liepsna švytruojantį angelo kalaviją ir pabandyti susikurti rojų žemėje. To siekiant naudojamasi dviem populiariausiais būdais: rytiečiai ignoruoja fizinį blogį ir kuriasi mistinį vidinį rojų praktikuodami jogą ir medituodami, o vakariečiai ignoruoja realų dvasinį blogį kurdami technologinį dangų žemėje. Žinoma, tiek vieni, tiek kiti pasmerkti nesėkmei, tačiau ją padidina ne jos akivaizdumas, skatinantis atgailauti, bet noras nesėkmę vadinti sėkme.

Erškėčiai ir usnys palaiko mūsų budrumą ir primena mūsų skurdą, padeda neužmiršti, kad esame kovos lauke. Kadangi mūsų trokštamą ramybę tegali duoti vienas Dievas, vargas tiems, kurie šaukia: „Viskas gerai! – Viskas gerai!“ – nors nėra gerai“ (Jer 6, 14).