2020 11 24

Antanas Šimkus

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Visad šalia

Sėdi šuo.
Unsplash.com nuotrauka

Kai pargrįžome namo, užrašiau visa tai. Galbūt dėl to, kad norisi bent dalelytę regėto skirti tiems, kurie rūpinasi... Toliau galima įrašyti daug ką, bet šįsyk tegul bus – ...rūpinasi gyvūnėliais. Nelaukdami Kalėdų. Netgi nesitikėdami, kad kurią nors dieną visko bus po lygiai.

Nors paslapčia… Žinot, paslapčia visi ko nors tikisi. Dovanos. Ir dovanojimo, žinoma.

Kartą įsigijau Lygiadienį. Nežinau, kodėl. Gal kaip dovaną sau. Tiesiog tądien visko atrodė po lygiai. Ir gerumo, ir liūdnumo, ir tikėjimo, ir piktdžiugos. Nors imk ir pavadink ką nors Lygiadieniu ir įsigyk. Kodėl gali būti skruzdėlytė Ferda, pelytė Zita, netgi taksas Antanas, ir tas kažkur regėtas… Tai kodėl gi ne Lygiadienis? Argi tai gyvūno vardas? O ar tai ten gyvūnas?

Va, ir aš sakau, kad nežinau…

Ar iš viso kas nors iki galo supranta, kodėl kas nors atsiranda šalia? Gal verta prisiminti Mažąjį princą, gal reikia tiesiog prisėsti ir nupiešti tai, kas tuo metu keliauja į piešinį. O gal ir ne… Bandyti ką nors visiškai perprasti – nedėkingas užsiėmimas. Kažin ar dėkingesnis už tą, kai ką nors jaukiniesi ar prižiūri.

Pažįstu beveik šventų žmonių, kurie rūpinasi beglobiais gyvūnais. Neša maisto, šeria, rūpinasi. Ar lyja, ar kaitra, ar nesveikata – eina ir eina. Nežinau, ką pasakytų koks Pranciškus, bet aš tikiu, kad jie beveik šventi.

Arba tie nuošalesni namai, kupini prieglaudos balsų, – kažkas graudžiai skalija, kiauksi, čirpauja juose. Nėra orkestro, kuris sugrotų. Bet nėra nėra ir duobės, kurioje pranyktų. Kaip nėra ir choro, kuris visa tai atkartotų. Bet yra keletas paauglių, kas rytą lydinčių tuos trikojus keturkojus šunis į per kelią į pievutę, nešioja mažučius sergančius, pamestus kambarinius, išmestus į lauką. Tie eina ir eina savo noru, ir nuo to tie namai nepasidaro jaukesni, bet jie vis tiek šiek tiek labiau namai tada. Tie, kas nujaučia, ką reiškia neturėti namų, eina ir eina padėti savo noru. Gal dėl to. Ar ne, Lygiadieni?

Einame ir mes pasivaikščioti – lyg draugai, lyg priešai. Ir dar neaišku, kuris kurį veda ir kur kuris kurį nuves. Stabtelim prie geležinkelio pervažos. Pro šalį traukinys. Kuris kurį, kuris kurį, kuris kurį… Suvargę gyvuliniai vagonai, svetima kalba įrašyta – „galvijai“. Šitų tai nelaiko šiaip, šitų tai ne…

Gal todėl didžiausi gyvūnai, kuriuos išdrįsta laikyt namie, kokie nors dogai ar niufaudlendai. Dar Meino meškėnai. Drambliai? Tik nematomi. Kartu su taksu Antanu, ko gero.

Kaimynė iš apačios turi mažulytį šuniuką. Šaukia Pifu. Kai šaukia piktai, atrodo, kad šaudo. Kai ji išeina, atrodo, kad šaudo jis – loja iki užkimimo, pratisai paskalydamas, iki kūkčiojimo. Ir taip visą dieną. Ir aš vis galvoju, kam ji įsigijo Pifą, jeigu žino, kad išeis… Ir kad va taip… Nežinau, kodėl. Sakau, nebent gavo dovanų. Pavyzdžiui, Kalėdoms. Toks metas, kai negali atsisakyti. Va ir turi, ir turi…

O mes su Lygiadieniu einame, einame palei gatvę. Skraidžioja varnos, nuo vieno namo stogo prie kito, nuo vienos klevo šakos ant kitos. Ką jos prižiūri? Ilgaamžės… Juodos. Lapė ir sūris seniai tik pasakėčioje. Konteineris, mielas Lygiadieni, kai pasakos baigiasi, lieka tik konteineris.

Pamenu, kažkada į Gyvąjį kampelį, kur moksleiviaudamas ir studentaudamas dirbau prižiūrėtoju, atnešė varną lūžusiu sparnu. Blogai ji jautėsi nelaisvėje, labai blogai. O jau balsas balsas, o jau kvapas kvapas… Nelaisvės garsai ir kvapai nėra orūs. Dar tame kampelyje buvo pelėda. Jų labai gražios akys. Bet tik tiek. Ateidavo vaikai ir žavėdavosi tomis akimis. Bet tik tiek.

Lygiadieni, neišbūtum ten nė trijų dienų. Ir aš jau nebe.

Kitame name, vos neparašiau „pasaulyje“, daugel metų laikė katę – prižiūrėjo, glostė, nagučius kirpo. Ai, nerašysiu, kad nuslydo nuo palangės… Tiek žinių apie kitą pasaulį…

Mane visad trikdė tas mažųjų gyvūnų trumpaamžiškumas. Na, gerai, palyginus su kokiu drugeliu, žiurkėnas gal ir nemirtingas, betgi su žmogum… Kodėl negalėtum auginti vidinės kanarėlės savy, čiulbėtų po sočių pietų, kol snaudi… Arba kokio miniatiūrinio triušio, nebūtinai su skrybėle, tegu laksto po vidinį sapno kiemą… Kam tos visos narvuose laikomės jūrkiaulės beigi šinšilos, banguotosios papūgėlės, laboratorinės pelės?.. Ryšys? Jaukus? Iki nutrūks?..

Taip ir nepripratau prie tų visų atšalusių kūnelių, kuriuos tekdavo išnešti užkasus pjuvenose. Turbūt ir nereikėjo priprasti. Turbūt reikėjo žvelgti į tą teigiamą, optimistinę, kaip kas sakytų, šviesiojo pusę – kiek džiaugsmo tie gyvūnėliai atneša lankytojams, kaip būrelių vaikai mokosi globoti ir prižiūrėti trapesnius už juos. Ir pamatyti tą trapumą… Nes kur dar išmoks… Gal tai irgi dovana, panaši į kalėdinę, tik kiek per anksti įteiktą? Iš kur man žinoti. Ir po dvidešimties metų nesuprantu… Nors kas ten žino, gal pagal Ekleziastą viskas ir išsidėliotų… Ar ne, Lygiadieni?

Bet va, cituok tu sau Šventraštį, kad gudrus, kai temsta ir pasivaikščiojimas į pabaigą. Vėl pervaža. Vėl traukinys. Vėl kuris kurį, kuris kurį, kuris kurį…

O jei pabandžius iš kitos pusės? Skambėtų taip.

Portretas.
Poetas, literatūros žurnalo „Metai“ vyr. redaktorius Antanas Šimkus. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Kartą įsigijau žmogų. Nežinau, kodėl. Gal kaip dovaną sau. Tiesiog tądien visko atrodė po lygiai. Ir gerumo, ir liūdnumo, ir tikėjimo, ir piktdžiugos. Nors imk ir pavadink ką nors Antanu. Juk net taksas tokiu vardu yra.

Ar kas nors iki galo supranta, kodėl kas nors atsiranda šalia? Bandyti ką nors visiškai perprasti – nedėkingas užsiėmimas. Argi ne?

Einam ir einame mes – lyg draugai, lyg priešai. Ir dar neaišku, kuris kurį veda ir kur kuris kurį nuves. Stabtelim prie geležinkelio pervažos. Pro šalį traukinys. Kuris kurį, kuris kurį, kuris kurį…

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Keistai skambėtų. Po truputėlį grįžome. Vėl pro namus, kupinus prieglaudos balsų. Aplink buvo matyti daug beglobių. Didesnieji vedžiojo mažuosius. Bet pasitaikydavo ir antraip. Ne taip jau svarbu ką nors visiškai perprasti. Netgi ne taip svarbu, kas ką prižiūri. Paklauskite tų beveik šventųjų. Eina ir eina. Traukia ką sutikę iš nebūties. Nežinau, kodėl. Gal kitaip nebegali. Paklauskite jų. Arba dar geriau – būkite jais.

Ypač jei ištiks diena, kai visko atrodys po lygiai. Ir kas nors jus pašauks vardu. Jei išgirsit, tai atpažinsit ir tą, kuris jį suteikė.

Tą, kuris visad šalia.

P. S. „Pala pala… O kas ten da šalia? Taksiuks? Oi, koks mielas! A galima paglostyt?“