Visada šiuolaikiškas Molière’as. Prancūzų komedijos aristokratui – 400

Tuomet, paklausęs Dievo, atvedžiau jį čia,

Ir rodos, kad namai atgijo nejučia.

Jisai prižiūri viską, jam visi dėkingi,

Jis netgi mano žmona rūpintis netingi,

Ją saugoja nuo žvilgsnių pernelyg meilių

Ir veda daug geriau kaip aš doros keliu.

Jūs manot, pats save ramybėj jis palieka?

O, ne, jisai kankinas dėl menkiausio nieko!

Jį piktina ne vien kitų blogi darbai:

Anądien, pavyzdžiui, jis krimtosi labai,

Kad besimelsdamas sugavo kandžią blusą

Ir kad, sutraiškęs ją, per garsiai atsiduso…

(Molière’as, „Tartiufas“, vertė Aleksys Churginas)

XVII a. Prancūzijos komediografo, klasikinės ir prancūzų nacionalinės komedijos kūrėjo, scenos meno reformatoriaus, pagal profesiją – aktoriaus ir teatro, žinomo Molière’o trupės vardu, direktoriaus šlovė, dar jam gyvam esant peržengusi tėvynės sienas, niekada neblėso. 400-asis Molière’o jubiliejus (gimė 1622 m. sausio 15 d., mirė 1673 m. vasario 17 d.) išties svarbus ne tik Prancūzijoje, bet ir visame pasaulyje – rašytojas visiškai transformavo savo gyvenamojo laiko komedijos supratimą ir sukūrė pasaulinės komediografijos tradiciją.

Kaip ir prieš keturis šimtmečius, taip ir dabar Molière’o universalūs komiški charakteriai nepraranda aktualumo: Don Žuanas vilioja, Harpagonas dūsauja dėl savo pinigų, Tartiufas veidmainiauja, naivus pasipūtėlis Žurdenas trokšta įsilieti į kilmingo elito gretas, klastūnas Skapenas apgaudinėja, įtaruolis Arganas vis ieško sau naujų ligų, Selimena koketuoja, o kas teisesnis – ar mizantropas Alcestas, negalintis susitaikyti su žmonių ydomis, ar vis dėlto jo draugas Filintas, radęs kur kas tolerantiškenį būdą priimti savo amžininkų trūkumus, ypač aktualu pasvarstyti šiandien.

Komedijos reformatorius

Molière’as gimė teatro amžiuje, kai Prancūzijoje kūrė dramaturgijos klasikai Pierre’as Corneille’is, Jeanas Racine’as, tačiau, kitaip nei jie, jis komedijos žanrui sugrąžino pagarbą, su kuria nuo seno buvo žvelgiama tik į tragediją. Kai karalius Liudvikas XIV (kuris labai vertino ir globojo Molière’ą) panoro išgirsti iškiliausio savo valdymo laikais rašytojo vardą ir to pasiteiravo autoritetingiausio kritiko Nicolas Boileau Despréaux, šis atsakė: „Sire, tai Molière’as.“

Molière’as buvo ne tik didis dramaturgas, bet ir apskritai teatro genijus. Jeanas-Baptiste’as Poquelinas, ilgainiui pasivadinęs sceniniu Molière’o vardu, įgijo puikų išsilavinimą, nes jo tėvas, gerbiamas ir pasiturintis žmogus, karaliaus sienų dekoratorius ir apmušalininkas, pageidavo savo sūnų auklėti kaip aristokratą. Pabaigęs prestižinį Klermono koledžą, XVI a. įkurtą jėzuitų ordino, jaunuolis tęsė mokslus Orleano universitete ir įgijo teisininko licencijos turėtojo vardą. Puikiai kalbėjo lotyniškai, buvo skaitęs daugelį antikinių autorių ir netgi išvertęs Lukrecijaus poemą „Apie daiktų prigimtį“, buvo klausęsis filosofo Pierre’o Gassendi paskaitų. Studijų metais daug laiko praleisdavo diskutuodamas intelektualiomis temomis su kitais studentais, tarp kurių buvo rašytojas, filosofas Cyrano de Bergeracas ir poetas, dramaturgas Paulis Scarronas. Draugiškoms diskusijoms vadovavo abatas, filosofijos profesorius Pierre’as Gassendi. Jo humanistinės laisve pulsuojančios kalbos padarė didelę įtaką būsimo dramaturgo besiformuojančiam požiūriui.

Užuot pasirinkęs teisininko kelią, J.-B. Poquelinas atsidavė aktorystei. Tokiam pasirinkimui, žinoma, pasitarnavo pats laikotarpis – tai buvo prancūzų klasikinio teatro žydėjimo laikas, kai aktoriaus profesija buvo gana gerbiama ir pelninga. Teatras buvo suvokiamas ne tik kaip pramoga, bet ir šalies vienybės palaikymo, vertybių ir kalbos standartų sklaidos priemonė. Ne veltui galiojo Liudviko XIII 1641 m. įsakymas laikyti aktoriaus profesiją garbinga, ir netgi pats kardinolas de Richelieu nesivaržė nuosavame teatre pristatyti savo pjesės.

J.-B. Poquelinas savo likimą susiejo su Josepho ir Madeleine Béjart’ų trupe, o 1643 m. subūrė ir įsteigė Nuostabųjį teatrą (Illustre Théâtre). Būtent tuomet dramaturgas nusprendė pasivadinti sceniniu Molière’o pseudonimu (pranc. mot-lierre – „žodis-gebenė“). Anuomet sceniniai pseudonimai buvo įprastas reiškinys tarp aktorių, tačiau Molière’as, spėjama, taip galėjo pasivadinti ir tėvo noru, kuris baiminosi, kad kurį laiką į skolas įklimpęs sūnus gali pakenkti šeimos įvaizdžiui. Tačiau Jeanas-Baptiste’as neatsisakė savo tikrosios pavardės ir pasirašydavo kaip Poquelinas-Molière’as.

Griežta ir reikli tuometinė Paryžiaus publika ne pernelyg žavėjosi „Illustre Théâtre“ pastatymais, teatrui nesisekė, todėl po poros metų Molière’as kartu su kitais aktoriais prisijungė prie klajojančios Charles’io Dufresne’o trupės. Jie pradėjo ilgą 13 metų trukusią kelionę po Prancūzijos provinciją: Normandiją, Bretanę, Puatu, Gaskonę, Langedoką.

Amžininkų liudijimais, Molière’as buvo meistriškas aktorius ir nuovokus administratorius, gebantis deramai surengti spektaklį ir palaikyti sveiką kolektyvo dvasią. Jis buvo vertinamas už išsilavinimą, charizmą, taktiškumą ir mokėjimą elgtis visuomenėje. Išvykęs iš Paryžiaus Molière’as susipažino su komedijos tradicijos įvairumu – ispaniškąja, itališkąja komedija, farsine prancūziškąja, ją išnagrinėjo ir transformavo. Molière’as ne tik statė to laiko repertuarui būdingus klajojančių aktorių kūrinius, pritaikydamas juos savo trupei, bet ir sukūrė gana daug nuosavų farsų (tik jų neišsaugojo).

Molière’o sugrįžimą į Paryžių 1658-aisiais lydėjo triumfas: vos parodęs čia savo pirmą spektaklį, dramaturgas gavo karaliaus Liudviko XIV leidimą savo trupei naudotis „Petit-Bourbon“ sale. O nuo 1661 m. savo pjeses statė „Palais-Royal“ rūmuose, kuriems, tiesa, perstatytiems, buvo lemta tapti teatro „La Comédie Française“ pastatu. Iki šių dienų ši legendinė vieta vadinama Molière’o namais. Tiesa, Molière’ui grįžus į Paryžių ir čia parodžius savo komedijas-farsus „Juokingosios pamaivos“ ir „Sganarelis, arba Tariamas raguotas vyras“, pastarosios, pašiepiančios aukštuomenės elgesio manieras, iš karto sukėlė nemažos jos dalies nusistatymą prieš Molière’ą. Dramaturgas sugebėjo taip taikliai pastebėti žmonių charakterio ypatumus, o aktoriai – juos suvaidinti scenoje, kad žiūrovai apibendrintus literatūrinius įvaizdžius priėmė kaip savo pačių karikatūrą.

Moljeriškuose spektakliuose išryškėjo dramaturgo universalumas – kaip genialaus režisieriaus, aktoriaus, dekoratoriaus, komediografo. Meistriškai jis kūrė ir eiliuotus, ir prozinius tekstus, statė farsus, charakterių komedijas, komedijas-baletus. Novatoriškai naudojo netgi žinomas komiškas kaukes ir originaliai pakreipdavo siužeto vingius. Populiariausios, žinoma, buvo jo farsinės pjesės, tačiau be to, kad mokėjo pasitelkti įvairių formų juoką – juokingas situacijas, komiškus charakterius, šmaikščius dialogus, žodžių žaismą, Molière’as atskleidė filosofinę juoko gelmę ir, sakytume, ribiškumą, kai pro juoką prasiveržia žmogaus egzistencijos tragiškumas. Tai geriausiai iliustruoja dramaturgo kūriniai „Tartiufas, arba Apgavikas“, „Don Žuanas, arba Akmeninis svečias“, „Mizantropas“, „Šykštuolis“, „Miestelėnas bajoras“, „Tariamas ligonis“. Tai labai aiškiai pajuto kitas pasaulinio lygio genijus – vokiečių literatūros klasikas Johannas Wolfgangas von Goethe, kuris bendraudamas su poetu Johannu Peteriu Eckermannu yra pasakęs: „Molière’as yra toks didis, kad kaskart jį skaitydamas stebiesi. Jis vienintelis toks tarp savo atstovų, jo pjesės paliečia tragiškus dalykus ir visiškai užvaldo.“

Molière’o komedija visų pirma yra sumani, filosofiška, kurioje juokiamasi ne dėl juoko, o tam, kad paauklėjant žiūrovą smagia papokštavimų kalba išryškėtų svarbios moralinės, socialinės ir politinės problemos. Ne veltui kai kurias savo komedijas Molière’as taip ir pavadino – „Žmonų mokykla“, „Vyrų mokykla“.

Kelionė laiku ir erdve į visus žemynus

Jeanas-Baptiste’as Poquelinas-Molière’as buvo visiškai atsidavęs teatrui. Net kai Prancūzijos akademija pripažino jo kaip rašytojo nuopelnus ir pasiūlė prisijungti prie jų „nemirtingųjų“ luomo, bet su sąlyga, kad paliks sceną, Molière’as nutarė verčiau atsisakyti tokios garbės, negu liautis vaidinti teatre.

Toli gražu ne visoms moljeriškoms pjesėms kelias į sceną buvo lengvas – pakanka vien prisiminti „Tartiufo“ trijų perrašytų versijų istoriją. Iš pradžių „Tartiufas“ buvo parašytas kaip satyra, pašiepianti dvasininkų veidmainystę ir apgavystę. Religinės organizacijos Šventųjų dovanų draugijos atstovai iškart pareikalavo pirminį pastatymą uždrausti. Molière’ui tai sukėlė nuostabą: autorius „Tartiufą“ laikė nerimtu kūriniu ir net negalėjo įsivaizduoti, kad šis sukels tokį dvasininkų įtūžį. Ir tam, kad gautų leidimą vėl rodyti spektaklį, Molière’ui teko gana smarkiai perrašyti tekstą ir atsisakyti religinės temos. Tik po penkerių metų pasirodė galutinė „Tartiufo“ versija, ir, nors buvo tiek kartų taisyta, satyra tapo dar aštresnė bei kandesnė.

Apskritai ne visos Molière’o pjesės publikos buvo priimtos palankiai. Pavyzdžiui, „Mizantropas“ jai pasirodė per vangi, joje trūko veiksmo, komiškumo, efektingo ir linksmo reginio, o tiems, kuriems nepatiko komedija „Žmonų mokykla“, Molière’as atsakė pjese „Žmonų mokyklos“ kritika“. Vis dėlto moljeriškasis teatras iš esmės greitai įgijo populiarumą – ir ne tik Prancūzijoje, bet ir už šalies ribų: dar XVII a., dramaturgui gyvam esant, jo pjesės buvo išverstos į anglų, ispanų, italų bei vokiečių kalbas.

1670 m. Jorko hercogo trupė Anglijos karaliaus seseriai suvaidino Molière’o komedijų popuri anglų kalba. Į lietuvių kalbą Molière’o pjeses yra vertę Juozas Urbšys, Viktoras Kamantauskas, Aleksys Churginas, Dominykas Urbas, Valys Drazdauskas, Dainius Gintalas, Juozas Miltinis, Augustinas Gricius, Ramutė Ramunienė, visas jas galima skaityti „Dramų stalčiuje“. Ypač žiūrovų mėgstamas spektaklis Lietuvoje pagal Molière’ą yra 2017 m. režisieriaus Oskaro Koršunovo „Tartiufas“. Garsus buvo ir Irenos Bučienės 1993 m. „Tartiufo“ pastatymas. 1999 m. I. Bučienė pastatė ir „Šykštuolį“. Išties Molière’o pjesių pastatymai visada atsiranda visų teatrų repertuaruose.

Keliaudamas laiku ir erdve, Molière’as pamažu išgarsėjo ne tik Europoje, bet ir JAV, Meksikoje, kitose šalyse. 1847 m. Beirute įvyko komedijos „Tartiufas“ premjera arabų kalba, Japonijoje 1892-aisiais išleistas Molière’o pjesių vertimas pirmiausia iš anglų kalbos, ХХ a. – iš prancūzų kalbos. Ir nors Kinija apie Molière’o komedijas sužinojo tik 1930 m., pirmuoju užsienio filmu, kuris sukurtas šioje šalyje po liūdnai pagarsėjusios kultūrinės revoliucijos, tapo prancūzų scenos režisierės Ariane Mnouchkine „Moljeras“, o šiuo metu Molière’as kinams yra vienas mėgstamiausių prancūzų rašytojų. Iš esmės kone visose šalyse, visuose žemynuose iš užsienio autorių kūrinių labai dažnai statomos Molière’o pjesės. Įdomu, kad Škotijoje komedijos meistras tapo beveik toks pats garsus, kaip ir Williamas Shakespeare’as.

Tačiau Molière’as ne tik buvo ir yra skaitomas, statomas. Jeigu ne jo įtaigus vaidybos būdas, žanrinės ir stilistinės priemonės, moljeriškieji komiški tipažai, nebūtų ir Jeano-François Regnard’o, Alaino-René Lesage’o ir Pierre’o Beaumarchais komedijų Prancūzijoje, Williamo Congreve’o, Henry Fieldingo, Oliverio Goldsmitho ir Richardo Brinsley Sheridano pjesių Anglijoje, nei Carlo Goldoni Italijoje, nei Gottholdo Ephraimo Lessingo Vokietijoje.

Molière’o kūrybos reziumė

Molière’o kūriniuose, kuriuos jis sukūrė septintojo dešimtmečio pradžioje, jau galima matyti  atsitraukimą nuo lengvabūdiško, primityvaus farso ir artėjimą prie komedijos su sudėtingesniais charakteriais, didesniu kandumu, satyriškumu. Rašytojas teigė, kad dramaturgams seniai reikėjo liautis pedantiškai sekus antikiniais kanonais ir aklai imitavus klasikinių tragedijų autorius. Jo nuomone, teatrinė komedija turi būti realistinė ir natūrali, o esminis jos uždavinys – pašiepti visuomenės trūkumus, ydas ir padėti žmonėms jų atsikratyti. Molière’as buvo tikras vizionierius, savo kūriniais, neatitinkančiais tradicinio įsivaizdavimo, pralenkęs gyvenamąjį laiką.

Septintojo dešimtmečio pabaigoje Molière’as rašė, statė daug užsakomųjų pjesių ir vaidino jose pagrindinius vaidmenis. Tačiau dėl šeimyninių problemų ir nuolatinės kovos už karališkąją sceną dramaturgo sveikata pakriko, jis buvo priverstas vis dažniau ilsėtis nuo darbų. Dėl to ir publika pareikšdavo vis daugiau priekaištų. Bandydamas susigrąžinti dėmesį savo teatrui Molière’as vėl grįžo prie ankstyvajai kūrybai būdingų lengvų farsinių komedijų, sukurdamas pjeses „Daktaras per prievartą“, „Ponas de Pursonjakas“ ir „Skapeno klastos“. Paskutinės Molière’o pjesės – „Tariamo ligonio“ – premjera įvyko prieš pat dramaturgo mirtį. 1673 m. vasario 17 d., joje atliekant pagrindinį vaidmenį, Molière’ui pasidarė bloga. Ant rankų jis buvo pargabentas namo, kur netrukus mirė.

Yra žinoma, kad Paryžiaus arkivyskupas uždraudė laidoti Molière’ą, esą šis buvo didelis nusidėjėlis, prieš mirtį neatlikęs atgailos. Tik įsikišus Liudvikui XIV, Molière’o laidojimo ceremonija įvyko naktį – jis palaidotas už Šv. Juozapo bažnyčios kapinių tvoros, kur tradiciškai buvo laidojami savižudžiai ir nekrikštyti vaikai. Vėliau Jeano-Baptiste’o Poquelino-Molière’o palaikai su didžiausia pagarba ir pompastika buvo perlaidoti Per Lašezo (Père Lachaise) kapinėse Paryžiuje.

Visas Molière’o kūrybinis palikimas išsaugotas knygose. Iš viso jis pastatė 29 komedijas, kurių dalis buvo parašyta karaliaus švenčių proga. Paskutiniai reikšmingi Molière’o kūriniai – „Miestelėnas bajoras“ ir „Tariamas ligonis“ – parašyti kaip komedijos-baletai, beje, kuriuose karalius bei jo aplinka mėgo atlikti savo šokių partijas. Vertingiausiais Molière’o darbais laikomos charakterių komedijos „Tartiufas, arba Apgavikas“ (1664 m.), „Don Žuanas, arba Akmeninis svečias“ (1665 m.), „Mizantropas“ (1666 m.). „Šykštuolis“ (1668 m.), „Miestelėnas bajoras“ (1670 m.) ir „Tariamas ligonis“ (1673 m.).

2007 m. režisierius Laurent’as Tirard’as apie dramaturgo gyvenimą sukūrė filmą „Moljeras“. Įvairiais laikais buvo ekranizuoti ir jo kūriniai, pavyzdžiui, „Šykštuolis“, „Tartiufas, arba Apgavikas“, „Žmonų mokykla“, „Don Žuanas, arba Akmeninis svečias“.

Pirmoji ir vienintelė Molière’o žmona buvo jo buvusios mylimosios Madeleine Béjart dukra Armande, už dramaturgą perpus jaunesnė. Pikti liežuviai plakė, esą ši mergina iš tiesų esanti dramaturgo dukra, ir kaltino Molière’ą pasileidimu bei nemoralumu. Tačiau Liudvikas XIV gandus nutraukė tapdamas poros pirmagimio krikšto tėvu. Amžininkai prisiminimuose liudija, kad Molière’as, kaip būdinga komedinio žanro rašytojams, buvo linkęs į melancholiją, lengvai įširsdavo ir keldavo išrinktajai pavydo scenas. Tiesa, ne be tuščios priežasties.