„Fratelli tutti“: visam pasauliui atverta širdis

Ateinantį sekmadienį, rugsėjo 26 d., minėsime Pasaulinę migrantų ir pabėgėlių dieną, šiais metais itin aktualią ir Lietuvoje. Kardinolas Audrys Juozas Bačkis, kalbėdamas apie deramą prieglobsčio prašytojų priėmimą, ne kartą minėjo naujausią popiežiaus Pranciškaus encikliką „Fratelli tutti“ („Visi esame broliai“), ypač kviesdamas vadovautis keturiais dokumente įvardytais veiksmažodžiais: priimti, apsaugoti, skatinti ir integruoti. Artėjančios migrantų ir pabėgėlių dienos proga „Bernardinai.lt“ pristato ketvirtojo enciklikos „Fratelli tutti“ skyriaus „Visam pasauliui atverta širdis“ vertimą į lietuvių kalbą. Enciklikos tekstą verčia Saulena Žiugždaitė. Autorinės vertimo teisės priklauso Lietuvos vyskupų konferencijai.

128. Jei tvirtinimas, kad visi žmonės esame broliai ir seserys, nėra vien abstrakcija, o tampa įkūnytu ir konkrečiu dalyku, tada mums iškyla keletas iššūkių, kurie išjudina, įpareigoja pakeisti perspektyvą ir subrandinti naujus atsakymus.

SIENŲ RIBOS

129. Kai mano artimas yra migruojantis asmuo, susiduriame su papildomais sudėtingais iššūkiais. [1][109] Žinoma, idealu būtų vengti nebūtinos migracijos, o tam reikėtų migrantų gimtosiose šalyse užtikrinti konkrečias oraus gyvenimo ir augimo galimybes, kad ten būtų sudarytos sąlygos visapusiškai vystytis. Tačiau kol nėra rimtos pažangos šia kryptimi, mūsų pareiga gerbti kiekvieno žmogaus teisę rasti vietą, kurioje jis galėtų ne tik patenkinti pagrindinius savo ir savo šeimos poreikius, bet ir kaip asmuo visiškai realizuotis. Mūsų pastangas atvykstančių migrantų atžvilgiu galima apibendrinti keturiais veiksmažodžiais: priimti, apsaugoti, skatinti ir integruoti. Tiesą sakant, „kalbama ne apie socialinės gerovės programų nuleidimą iš viršaus, bet apie kelionę kartu per šias keturias veikimo sritis, siekiant kurti miestus ir šalis, kurios, išsaugodamos savo kultūrinę bei religinę tapatybę, būtų atviros skirtumams ir gebėtų juos branginti žmonių broliškumo ženklan“. [2][110]

130. Tai apima kai kuriuos būtinus žingsnius atsiliepiant ypač į poreikius asmenų, bėgančių nuo sunkių humanitarinių krizių. Pavyzdžiui: padidinti vizų skaičių ir padaryti paprastesnį jų išdavimą; įgyvendinti privačios ir bendruomeninės globos programas; atverti humanitarinius koridorius pažeidžiamiausiems pabėgėliams; pasiūlyti tinkamą ir deramą būstą; užtikrinti asmeninį saugumą bei galimybę naudotis pagrindinėmis paslaugomis; užtikrinti tinkamą konsulinę pagalbą, teisę visada turėti su savimi asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus, nešališką galimybę kreiptis į teismą, galimybę atidaryti banko sąskaitas ir gyvybei palaikyti būtiniausių dalykų garantavimą; suteikti jiems judėjimo laisvę ir galimybę dirbti; apsaugoti nepilnamečius ir užtikrinti jiems reguliaraus mokymosi galimybę; numatyti laikinosios globos ar priėmimo programas; garantuoti religijos laisvę; skatinti jų socialinę integraciją; skatinti šeimos susijungimą ir paruošti vietos bendruomenes integracijos procesams.[3] [111]

131. Tiems, kurie yra atvykę anksčiau ir jau įtraukti į socialinę struktūrą, svarbu pritaikyti „pilietybės“ sampratą, kuri „grindžiama teisių bei pareigų lygybe, pagal kurią visi naudojasi teisingumu. Todėl mūsų visuomenėse svarbu įtvirtinti pilnateisės pilietybės sampratą, atmetant diskriminuojančią mažumų sąvokos vartoseną, kuri kildina izoliacijos ir menkavertiškumo jausmą; tokia vartosena atveria kelią priešiškumui ir nesantarvei, iš kai kurių piliečių atima laimėjimus, palieka juos be religinių ir pilietinių teisių, ir taip jie yra diskriminuojami.“[4][112].

132. Be įvairių būtinų veiksmų atskiros valstybės negali išplėtoti tinkamų sprendimų, nes „kiekvienos šalies sprendimų padariniai neišvengiamai atsiliepia visai tarptautinei bendrijai“. Todėl „mūsų atsakas turi būti tik bendrų pastangų (…) vaisius“[5] [113], kuriant migracijai taikomą globalią įstatymų leidybą (governance). Bet kokiu atveju būtinas „vidutinės trukmės ir ilgalaikis planavimas, neapsiribojantis atsaku į kritines situacijas. Toks planavimas turėtų apimti veiksmingą paramą migrantų integracijai į priimančiąsias šalis, taip pat jų kilmės šalių plėtros skatinimo politiką, įkvėptą solidarumo ir pagalbos, kuri neturi būti saistoma su ideologinėmis strategijomis bei praktikomis, svetimomis ar priešingomis remiamų tautų kultūroms“.[6] [114]

ABIPUSĖS DOVANOS

133. Iš skirtingos gyvenimiškos ir kultūrinės aplinkos kilusių įvairių žmonių atvykimas tampa dovana, nes „migrantų gyvenimo istorijoms būdingi individų ir kultūrų susitikimai: bendruomenės ir visuomenės, į kurias atvyksta migrantai, įgyja galimybę praturtėti ir puoselėti visų integralią žmogiškąją plėtrą“[7]. [115] Todėl „visų pirma prašau jaunuolių nepasiduoti pinklėms tų, kurie siekia jus nuteikti prieš kitus jaunus žmones, atvykstančius į jūsų šalį, apibūdindami atvykėlius kaip pavojingas būtybes, tarsi jie neturėtų neatimamo žmogiškojo kilnumo, būdingo kiekvienam žmogui“.[8] [116]

134. Kita vertus, kai nuoširdžiai priimame kitą žmogų, leidžiame jam ir toliau būti savimi, tuo pačiu suteikdami galimybę toliau tobulėti. Turime išsaugoti įvairias kultūras, amžių būvyje kūrusias savo turtus, antraip pasaulis taps skurdesnis. Drauge reikia paskatinti jas atskleisti kažką naujo susiduriant su kitomis tikrovės apraiškomis. Nederėtų ignoruoti pavojaus tapti kultūrinės sklerozės aukomis. Todėl „turime bendrauti, atrasti kiekvieno turtus, vertinti tai, kas mus vienija, ir į skirtumus žiūrėti kaip į galimybę augti išlaikant pagarbą kiekvienam. Būtinas kantrus ir pasitikėjimo kupinas dialogas, kad asmenys, šeimos ir bendruomenės galėtų perduoti savo kultūros vertybes bei priimti tai, kas gero glūdi kitų patirtyje. “[9][117]

135. Grįšiu prie mano anksčiau minėtų pavyzdžių: lotynoamerikiečių kultūra yra „vertybių ir galimybių fermentas, galintis duoti daug naudos JAV […]. Galų gale stipri imigracija visada paženklina ir perkeičia vietos kultūrą. […] Argentinoje stipri italų imigracija paliko ryškų pėdsaką visuomenės kultūroje, o Buenos Airių kultūros stilių paženklino maždaug dviejų šimtų tūkstančių žydų įsiliejimas. Imigrantai, jei padedama jiems integruotis, yra palaima, turtas ir nauja dovana, akinanti visuomenę paaugti “[10][118].

136. Praplečiant žvilgsnį dar labiau, su didžiuoju imamu Ahmadu Al-Tayyebu priminėme, kad „santykiai tarp Rytų ir Vakarų yra neabejotinai svarbūs abiem šalims; jų negalima kuo nors pakeisti ar nepaisyti, kad abi šalys galėtų būti praturtintos tarpusavio apsikeitimo ir kultūrų dialogo. Vakarai galėtų Rytuose atrasti gydymo priemonių toms dvasinėms ir religinėms ligoms, kurias sukelia vyraujantis materializmas. O Rytai Vakaruose galėtų rasti daugelį elementų, galinčių padėti išsivaduoti iš silpnumo, susiskaldymo, konfliktų, taip pat apsaugoti nuo mokslo, technikos ir kultūros nuosmukio. Svarbu atkreipti dėmesį į religinius, kultūrinius ir istorinius skirtumus, kurie yra esminis elementas formuojantis asmeniškumui, civilizacijai bei kultūrai Rytuose. Taip pat svarbu stiprinti visuotines ir bendrąsias žmogaus teises, kad būtų užtikrintas orus gyvenimas visiems Rytų ir Vakarų žmonėms vengiant dvejopų standartų.“[11][119].

Vaisingi mainai

137. Savitarpio pagalba tarp šalių galiausiai naudinga visiems. Šalis, kuri siekia pažangos, remdamasi savo pirminiu kultūriniu substratu, praturtina visą žmoniją. Turime vis labiau įsisąmoninti, kad šiandien išsigelbėsime arba visi, arba nė vienas. Viename žemės regione patiriamas skurdas, nuosmukis ar kančios yra tyli terpė, kurioje bręsta problemos, ilgainiui paveiksiančios visą planetą. Jei mums rūpi kai kurių gyvūnų rūšių išnykimas, turėtų neduoti ramybės mintis, kad visur yra žmonių ir tautų, kurios dėl skurdo ar kitų struktūrinių apribojimų neišvysto viso savo potencialo ir grožio. Nes tai galiausiai nuskurdina mus visus.

138. Tai buvo visada aišku, o šiandien labiau nei bet kada akivaizdu, nes globalizacija išryškino pasaulio tarpusavio susietumą. Mums reikia pasaulinės teisinės, politinės ir ekonominės tvarkos, „skatinančios bei kreipiančios tarptautinį bendradarbiavimą solidaraus visų tautų vystymosi link“[12] [120]. Tai galiausiai bus naudinga visai planetai, nes „pagalba neturtingosioms šalims“ yra „autentiška visų praturtinimo priemonė“ [13][121]. Integruoto vystymosi požiūriu tai reiškia, kad derėtų „suteikti vargingesnėms nacijoms svaresnį balsą priimant bendrus sprendimus“ [14][122] ir kad būtų stengiamasi „sudaryti sąlygas į tarptautinę rinką patekti skurstančioms ir nepakankamai išsivysčiusioms šalims“. [15][123]

Priimti dovanai

139. Tačiau nenorėčiau šio požiūrio susiaurinti iki tam tikros formos utilitarizmo. Egzistuoja nesavanaudiškas dovanojimas. Tai gebėjimas daryti kai kuriuos dalykus vien todėl, kad jie yra geri patys savaime, nesitikint laimėti jokių rezultatų, nieko už tai nesitikint mainais. Tai leidžia priimti svetimšalį, net jei šiuo metu tai neduoda apčiuopiamos naudos. Deja, yra šalių, kurios ketina priimti tik mokslininkus ir investuotojus.

140. Kas negyvena brolišku nesavanaudišku dovanojimu, paverčia savo egzistenciją varginančia komercija, nuolat pasverdamas tai, ką jis duoda ir ką už tai gauna. Tuo tarpu Dievas duoda dovanai, tiek, kad padeda net tiems, kurie nėra ištikimi, ir „leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems“ (Mt 5, 45). Štai kodėl Jėzus pataria: „Kai tu daliji išmaldą, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė, kad tavo išmalda liktų slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“ (Mt 6, 3–4). Gyvenimą gavome dovanai, už jį nemokėjome. Todėl mes visi galime duoti nieko už tai nelaukdami, daryti gera, nesitikėdami to paties iš žmogaus, kuriam padedame. Būtent apie tai Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“ (Mt 10, 8).

141. Tikroji įvairių pasaulio šalių kokybė matuojama šiuo gebėjimu mąstyti ne tik kaip šalis, bet ir kaip žmonijos šeima, o tai ypač atsiskleidžia kritiniais laikotarpiais. Uždari nacionalizmai galiausiai parodo savo negebėjimą nesavanaudiškai duoti, klaidingą įsitikinimą, kad galės siekti plėtros, nepaisydami šalia esančiojo griuvėsių, ir kad bus saugesni, jei užsidarys nuo kitų. Į imigrantą žiūrima kaip į uzurpatorių, kuris nieko nesiūlo. Tad pradedama naiviai manyti, kad vargšai yra pavojingi ar nenaudingi, o galingieji – dosnūs geradariai. Ateitį turės tik tokia socialinė ir politinė kultūra, kuri puoselės nesavanaudišką priėmimą.

LOKALU IR VISUOTINA

142. Dera nepamiršti, kad „įtampa kyla ir tarp globalizacijos bei lokalizacijos. Norint nenupulti į kasdienį smulkmeniškumą, dėmesio būtina skirti ir visuotinumui. Sykiu nevalia išleisti iš akių to, kas lokalu, kas abiem kojomis stovi ant žemės. Suderinti abu dalykus trukdo nukrypimas į vieną iš dviejų kraštutinumų: vienas iš jų, kai piliečiai gyvena abstrakčiu bei į globalizmą linkusiu universalizmu […]; ir kitas kraštutinumas, kai pavirstama folkloriniu muziejumi vietinių „atsiskyrėlių“, pasmerktų vis kartoti tą patį, neimlių kitoniškumui ir negebančių įvertinti to grožio, kurį Dievas skleidžia už jų sienų“.[16][124]Mums reikia globalaus viso pasaulio matymo, kuris mus gelbsti nuo nykaus provincialumo. Kai mūsų namai liaujasi buvę šeima, o pradeda tapti aptvaru, cele, tada mus gelbsti tai, kas globalu, nes tarsi galutinė priežastis traukia mus link pilnatvės. Tuo pat metu būtina nuoširdžiai priimti lokalumo plotmę, nes ji turi tai, ko neturi globalumas: būti raugu, praturtinti, sužadinti subsidiarumo mechanizmus. Todėl visuotinė brolystė ir socialinė draugystė kiekvienoje visuomenėje yra du neatsiejami ir vienodai gyvybiškai svarbūs poliai. Jų atskyrimas sukelia iškraipymus ir žalingą poliarizaciją.

Vietinis koloritas

143. Atsiverti išsižadant savojo lobio nebūtų tinkamas sprendimas. Kaip neegzistuoja dialogas su kitu be įsisąmonintos asmeninės tapatybės, taip ir atsivėrimas tarp tautų neįmanomas be meilės žemei, tautai, savo kultūriniams bruožams. Nesusitinku su kitu, jei neturiu pagrindo, kuriame jaučiuosi įsitvirtinęs ir įsišaknijęs, stovėdamas ant šio pagrindo galiu priimti kito dovaną ir pasiūlyti jam kažką autentiško. Priimti kitokį ir pripažinti jo savitą indėlį žmogus gali tik tuomet, kai pats yra tvirtai susijęs su savo tauta ir jos kultūra. Kiekvienas myli savo žemę ir jaučia dėl jos ypatingą atsakomybę, taip pat rūpinasi savo šalimi – panašiai kaip kiekvienas turi mylėti savo namus ir rūpintis, kad šie nesugriūtų, nes kaimynai to už mus nepadarys. Pasaulio gėris taip pat reikalauja, kad kiekvienas saugotų ir mylėtų savo kraštą. Kitaip vienos šalies nelaimės padariniai paveiks visą planetą. Tai grindžiama teisės į nuosavybę pozityvia prasme: saugau ir puoselėju tai, kas man priklauso, kad tai pasitarnautų visų labui.

144. Be to, tai yra būtina sąlyga sveikiems ir praturtinantiems mainams. Gyvenimo tam tikroje vietoje ir tam tikroje kultūroje patirtis yra pagrindas, leidžiantis suvokti tikrovės aspektus, kurių negeba taip lengvai suvokti žmonės, neturintys tokios patirties. Visuotinumas nereiškia, kad turi dominuoti vienalytė, uniforminė ir standartizuota vienintelė vyraujanti kultūrinė forma, kuri galiausiai praras daugiabriauniškumo koloritą ir taps atgrasi. Tokia pagunda parodoma senoviniame pasakojime apie Babelio bokštą: dangų siekiančio bokšto statyba neišreiškė vienybės tarp įvairių tautų, kurios gebėtų bendrauti išlaikydamos savo skirtingumą. Atvirkščiai, tai buvo klaidingas, iš žmogiškos puikybės ir ambicijų kilęs bandymas kurti kitokią vienybę nei Dievo apvaizdos plane numatyta tautoms (plg. Pr 11, 1–9).

145. Klaidingas atvirumas visuotinumui kyla iš tuščio paviršutiniškumo, kai žmonės neįstengia suvokti savo tėvynės arba puoselėja neįveiktą apmaudą savo tautos atžvilgiu. Bet kuriuo atveju „būtina praplėsti žvilgsnį, kad pažintume didesnį gėrį, atnešiantį daugiau naudos mums visiems. Ir tai daryti ne pabėgant, nukertant šaknis. Būtina giliau suleisti šaknis į savo vietovės, kuri yra Dievo dovana, derlingą žemę bei istoriją. Triūstina mažuose dalykuose, skiriant dėmesį tam, kas arti, bet turint platesnį akiratį. […] Tai nei viską slopinanti globali sfera, nei bergždumą gimdanti izoliuota dalis“[17][125], o daugiasienis briaunainis, kur, pagarbiai atsižvelgiant į kiekvieno vertę, „visuma yra daugiau negu dalis ir sykiu daugiau nei paprasta dalių suma“[18].[126]

Universalus horizontas

146. Pasitaiko „lokalaus narcisizmo“, kuris nereiškia sveikos meilės savo tautai ir jos kultūrai. Jame slypi uždarumo dvasia, kuri dėl tam tikro nesaugumo ir kito baimės yra linkusi apsisaugoti atsitverdama gynybine siena. Tačiau neįmanoma sveiku būdu būti lokaliu be tikro ir nuoširdaus atvirumo visuotinumui, be įsitraukimo į tai, kas vyksta kitur, neleidžiant, kad kitos kultūros mus praturtintų, ir be solidarumo su kitų tautų tragedijomis. Toks „lokalizmas“ maniakiškai užsisklendžia tarp kelių idėjų, papročių ir saugumo garantų, negebėdamas žavėtis daugybe viso pasaulio teikiamų galimybių bei grožiu, neturėdamas autentiško ir dosnaus solidarumo. Taip lokalus gyvenimas netenka tikro imlumo, nesileidžia kito papildomas; tuo pačiu apriboja savo vystymosi galimybes, tampa statiškas ir suserga. Nes iš tikrųjų kiekviena sveika kultūra iš prigimties yra atvira ir svetinga, todėl „kultūra be visuotinių vertybių nėra tikra kultūra“.[19][127]

147. Pastebime, kad kuo mažiau žmogus atsiveria protu ir širdimi, tuo menkiau jis galės paaiškinti tikrovę, kurioje buvoja. Be santykio ir akistatos su kitu, kuris yra skirtingas, sunku aiškiai bei išsamiai pažinti save ir savo kraštą – juk kitos kultūros yra ne priešai, nuo kurių reiktų gintis, o skirtingi neišsemiamo žmogaus gyvenimo turiningumo atspindžiai. Žvelgdamas į save kito, skirtingo žmogaus akimis, kiekvienas gali geriau atpažinti savo asmens ir kultūros ypatumus: turtus, galimybes ir ribas. Vienoje vietoje išgyvenama patirtis gali plėtotis tik per „kontrastą“ ar „dermę“, akistatoje gretinama su gyvenančių kitoje kultūrinėje aplinkoje žmonių patirtimi.[20][128]

148. Iš tikrųjų sveikas atvirumas niekada neprieštarauja tapatybei. Gyva kultūra, praturtindama save skirtingos kilmės elementais, jų nekopijuoja ir nekartoja, o savitai integruoja naujoves. Dėl to kyla nauja sintezė, kuri galiausiai pasitarnauja visiems, nes savo ruožtu praturtinama ir ta kultūra, iš kurios tie elementai yra kilę, Todėl raginau autochtonų tautas išsaugoti savo šaknis ir protėvių kultūras, tačiau noriu patikslinti, kad „neketinau siūlyti visiškai uždaro, atsieto nuo istorijos, statiško autochtoniškumo ideologijos, kuri kratosi bet kokios rasių mišrumo formos“, nes „kultūrinė tapatybė gilėja ir praturtėja puoselėjant dialogą su skirtingomis tikrovėmis, o autentiškas jos išsaugojimo būdas nėra izoliacija, kuri tik nuskurdina“[21][129]. Pasaulis vystosi ir prisipildo naujo grožio dėl viena kitai atvirų kultūrų sintezės, be prievartinio kultūros primetimo.

149. Norint paskatinti sveiką santykį tarp meilės tėvynei ir nuoširdaus įsitraukimo į visos žmonijos gyvenimą, verta prisiminti, kad pasaulinę visuomenę sudaro ne įvairių šalių suma, o pati jų bendrystė, tai abipusis įtraukimas, pirmesnis už grupių susidarymą. Kiekviena žmonių grupė integruojasi į šią visuotinės bendrystės pynę ir joje atranda savo grožį. Todėl kiekvienas žmogus, gimęs tam tikrame kontekste, žino, kad jis priklauso didesnei šeimai, be kurios neįmanoma visiškai suprasti savęs.

150. Šis požiūris galiausiai reikalauja džiaugsmingo pripažinimo, kad jokia tauta, kultūra ar žmogus negali visko pasiekti iš savęs. Siekiant gyvenimo pilnatvės iš esmės būtini kiti. Mūsų ribotumo ar neišbaigtumo įsisąmoninimas jokiu būdu nėra grėsmė, o raktas, pagal kurį derėtų kurti ir įgyvendinti bendrą projektą. Nes „žmogus yra ribota būtybė, neturinti ribų“.[22] [130]

Pradedant nuo savo regiono

151. Visuotinumas gali išlaikyti ypatumus dėl regioninių mainų, kurie suteikia galimybę silpnesnėms šalims atsiverti visam pasauliui. Adekvatus ir tikras atsivėrimas pasauliui suponuoja gebėjimą tautų šeimoje atsiverti kaimynams. Kultūrinę, ekonominę ir politinę integraciją su aplinkinėmis tautomis turėtų lydėti ugdymo procesas, skatinantis meilės artimui vertybes, ir tai yra pirmasis būtinas žingsnis siekiant sveikos visuotinės integracijos.

152. Kai kuriuose miestų kvartaluose vis dar gyvenama „kaimynystės“ dvasia, kur visi spontaniškai jaučia pareigą lydėti ir padėti kaimynui. Šiose vietose, kuriose išsaugotos tokios bendruomeninės vertybės, artumo santykiai pažymėti nesavanaudišku dovanojimu, solidarumu ir abipusiškumu, remiantis suvokimu, kad visi kvartalo gyventojai sudaro vieną „mes“. [23][131] Pageidautina, kad taip galėtų gyventi ir kaimyninės šalys, gebėdamos užmegzti nuoširdų artumą tarp tautų. Tačiau individualistiniai požiūriai reiškiasi ir šalių tarpusavio santykiuose. Pavojus gyventi saugantis kitų, žvelgiant į kitus kaip į pavojingus konkurentus ar priešus persmelkia ir santykius su regiono tautomis. Galbūt esame taip išauklėti jausti šią baimę ir nepasitikėjimą.

153. Yra galingų šalių ir didelių korporacijų, kurios pelnosi iš šios izoliacijos ir nori tartis su kiekviena šalimi atskirai. Priešingai, mažoms ar neturtingoms šalims atsiveria galimybė su kaimynais pasiekti regioninius susitarimus, kurie leistų joms sudaryti derybinį bloką ir netapti ribiniais segmentais, priklausomais nuo didžiųjų valstybių. Šiandien nė viena izoliuota nacionalinė valstybė nėra pajėgi užtikrinti bendros savo gyventojų gerovės.

[1] [109] Plg. Meksikos ir Jungtinių Valstijų katalikų vyskupų sielovadinis laiškas „Strangers no longer: together on the journey of hope“ (2003 m. sausis).

[2] [110] Bendroji audiencija (2019 m. balandžio 3 d.): L’Osservatore Romano, 2019 m. balandžio 4 d., p. 8. Lietuvių k.žr.: https://www.vaticannews.va/lt/popiezius-pranciskus/popieziaus-audiencija/2019-04/2019-balandzio-3-bendroji-audiencija.html

[3] [111] Plg. Messaggio per la 104ª Giornata Mondiale del Migrante e del Rifugiato (14 gennaio 2018): AAS 109 (2017), 918-923). Lietuvių k. žr.: Žinia 104-osios Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga, 2018 m. sausio 14 d.

https://eis.katalikai.lt/vb/popieziai/pranciskus/zinios/2017-08-15_migrantu-ir-pabegeliu-dienos-proga-2018

[4] [112] Documento sulla fratellanza umana per la pace mondiale e la convivenza comune, Abu Dhabi (4 febbraio 2019): L’Osservatore Romano, 4-5 febbraio 2019, p. 7. Lietuvių k. žr.: Dokumentas apie žmogiškąją brolybę dėl pasaulinės taikos ir taikaus sambūvio pasaulyje, Abu Dabis, 2019 m. vasario 4 d.

https://eis.katalikai.lt/vb/popieziai/pranciskus/keliones/2019-02-04_dokumentas-apie-zmogiskaja-brolybe-del-pasaulines-taikos-ir-taikaus-sambuvio-pasaulyje.

[5] Discorso al Corpo diplomatico accreditato presso la Santa Sede (11 gennaio 2016): AAS 108 (2016), 124. Lietuvių k. žr: Kreipimasis į prie Šventojo Sosto akredituotus diplomatinio korpuso narius (2016 m. sausio 11 d.) https://eis.katalikai.lt/vb/popieziai/pranciskus/kalbos/2016-01-11_diplomatu-korpusui

[6] [114] Ten pat: AAS 108 (2016), 122.

[7] [115] Esort. ap. postsin. Christus vivit (25 marzo 2019), 93. Posinodinis apaštališkasis paraginimas
CHRISTUS VIVIT jaunimui ir visai Dievo tautai, n. 93. 2019 m. kovo 25 d. Kaunas: Katalikų interneto tarnyba, 2019. – 144 p.

[8] [116] Ibid., 94

[9]  [117] Discorso alle Autorità, Sarajevo – Bosnia-Erzegovina (6 giugno 2015): L’Osservatore Romano, 7 giugno 2015, p. 7.

[10] [118] Latinoamérica. Conversaciones con Hernán Reyes Alcaide, Ed. Planeta, Buenos Aires 2017, 105.

[11] [119] Documento sulla fratellanza umana per la pace mondiale e la convivenza comune, Abu Dhabi (4 febbraio 2019): L’Osservatore Romano, 4-5 febbraio 2019, p. 7. Dokumentas apie žmogiškąją brolybę dėl pasaulinės taikos ir taikaus sambūvio pasaulyje, Abu Dabis, 2019 m. vasario 4 d.

https://eis.katalikai.lt/vb/popieziai/pranciskus/keliones/2019-02-04_dokumentas-apie-zmogiskaja-brolybe-del-pasaulines-taikos-ir-taikaus-sambuvio-pasaulyje

[12] [120] Benediktas XVI, Enciklika CARITAS IN VERITATE (2009 m. birželio 29 d.), 67: AAS 101 (2009), 700.

[13] [121] Ibid., 60: AAS 101 (2009), 695.

 

[14] [122] Ibid., 67: AAS 101 (2009), 700.

[15] [123] PONTIFICAL COUNCIL FOR JUSTICE AND PEACE, Compendium of the Social Doctrine of the Church, 447.

 

[16][124] Apaštališkasis paraginimas EVANGELII GAUDIUM (2013 m. lapkričio 24), 234: AAS 105 (2013), 1115.

[17] [125] Ibid., 235: AAS 105 (2013), 1115.

[18] [126] Ibid.

[19] [127] SAINT JOHN PAUL II, Address to Representatives of Argentinian Culture, Buenos Aires, Argentina (12 April 1987), 4: L’Osservatore Romano, 14 April 1987, p. 7.

[20] [128] Cf. ID., Address to the Roman Curia (21 December 1984), 4: AAS 76 (1984), 506.

[21] [129] Post-Synodal Apostolic Exhortation Querida Amazonia (2 February 2020), 37.

[22] [130] GEORG SIMMEL, Brücke und Tür. Essays des Philosophen zur Geschichte, Religion, Kunst und Gesellschaft, ed. Michael Landmann, Köhler-Verlag, Stuttgart, 1957, 6.

[23] [131] Cf. JAIME HOYOS-VÁSQUEZ, S.J., “Lógica de las relaciones sociales. Reflexión onto-lógica”, Revista Universitas Philosophica, 15-16 (December 1990-June 1991), Bogotá, 95-106.