2021 07 13

Aušra Čebatoriūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Visateisis asmuo – tik po pirmo įkvėpimo

Unsplash.com nuotrauka

Vyras ir jo aštuntą mėnesį besilaukianti žmona papuolė į autoavariją. Vyras atsipirko nedideliais sumušimais, judviejų į pasaulį besibeldžianti mergytė neišgyveno, o dėl besilaukiančios moters gyvybės gydytojai buvo linkę nedaugžodžiauti. Prieš savaitę viename socialinių tinklų pasirodė jos jautrus pasidalinimas apie netektį sukėlusius išgyvenimus, kuriais sutiko pasidalinti ir su „Bernardinai.lt“ skaitytojais.

„Po operacijos, kai gulėjau reanimacijos skyriuje, trečią dieną pas mane atėjo teta, kuri gimdymo namuose yra atsakinga už tokius skaudžius nutikimus – mažų žmonių – kūdikėlių – netektis. Pareiškė užuojautą, paguodė ir patikino, kad viskas bus gerai. Sakė, jog vaikeliui valstybė nemokamai suteiks karstelį, drabužėlius – kūnelis bus gražiai sutvarkytas, galėsime palaidoti kokiame nors senelių kape ir toliau gyventi. Davė numerį, paskambinti dėl mirties užregistravimo ir iškilusių klausimų“, – rašė ji.

Visgi, jos vyrui paskambinus duotu numeriu, aiškios informacijos apie jos dukrytę nebuvo suteikiama: „Tik vis dar neaišku, kur ji yra […] nežinome, kaip ją parsivešime, kur ji bus įdėta. Rodos, supratome, kad nebus jokio karstelio…  Telefonu buvo užsiminta apie kažkokią dėžutę. Įsivaizduojame medinę paprastą dėželę. […] Planuojame tą medinę dėželę įdėti į pintą krepšį. […] Skambiname darsyk ir išprašome, kad pamatuotų tą dėželę… Fone girdime – batų dėžė ar kaip batų dėžė… Sužinome, jog dėželės ilgis – 35 cm. Vaikelis – 45 cm. Nesuprantame. Jaučiame, kad kažkas čia ne visai taip. […] Galvojame, kažkokia dėžutė KAIP batų dėžė, tokio dydžio.“

Moteriai išėjus iš ligoninės pora sutaria, kad judviejų vaikelį pasiimti vyks jos vyras ir tėvas: „Aš taip pat labai norėjau kartu vykti, bet kelionė – 2 valandos, ir daktarė neatlyžo, kol nepažadėjau, kad iki Šiaulių nevažiuosiu ir leisiu vyrui vienam parvežti.“ Neilgai trukus moteriai paskambino, jog dukrytė buvo atiduota „panaudotoje  batų dėžėje“. Lyg nujausdama, kad gali prireikti, prieš išleisdama į kelionę ji padavė vyrui baltą drobulę: „Jis suvyniojo batų dėžę į baltą drobulę ir, bent kol parsinešė, uždengė „brendo“ pavadinimą.“

Unsplash.com nuotrauka

Visa keičiantis įkvėpimas

Istorija tuo nesibaigia, tačiau norisi stabtelti ir paklausti: kodėl? Pasirodo, todėl, kad… Vaikelis nespėjo įkvėpti oro.

Mokslinėje monografijoje „Medicina, etika ir teisė apie žmogų iki gimimo“ prof. Andrius Narbekovas rašo: „Pradėtas, bet dar negimęs vaikas (embrionas bei vaisius) ir jau gimęs skirtingai vertinami ne tik moralės, bet ir teisės požiūriu. Embrionas ir vaisius beveik neturi teisių, o gimusysis tampa piliečiu su visomis jam priklausančiomis  teisėmis. Taip nutinka todėl, kad teises turi tik asmenys“[1]. Tuo tarpu Jonas Juškevičius pastebi, kad Lietuvoje negimusio vaikelio teisinis statusas, kaip ir didžiojoje daugumoje Europos šalių, nėra apibrėžtas. Negimusysis neturi fizinio asmens statuso. Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas numato, kad „fizinio asmens gimimo momentu pripažįstamas pirmas savarankiškas naujagimio įkvėpimas“[2].

Tai reiškia, kad vaikelis iki gimimo yra laikomas motinos dalimi, kuri turi potencialą tapti asmeniu. Tuo tarpu bent vienąkart savarankiškai įkvėpęs vaikelis tampa fiziniu asmeniu, visateisiu piliečiu. Dėl to gali kilti įvairių problemų. Pavyzdžiui, jeigu būsima motina prasitaria ketinanti vos gimusį vaikelį palikti gyvybės langelyje, pagalbą teikiančios organizacijos neturi teisės jos lankyti ar siūlyti pagalbą, galinčią išspręsti problemas, dėl kurių moteris nenori pasilikti kūdikio. Tačiau organizacijos gali savo veiklą pradėti jau vaikeliui gimus – tapus asmeniu. Tiesa, tokiose situacijose tokia pagalba gali būti jau vėlyva. Įdomu ir tai, kad pasikėsinimas į vaikelio gyvybę iki jo gimimo, traktuojamas kaip jo motinos sveikatos sutrikdymas arba pasikėsinimas į jos gyvybę.

Kaip pažymi prof. A. Narbekovas, siekis „atskirti žmogaus biologinę gyvybę nuo žmogaus kaip asmens gyvybės yra labai grėsmingas. Nes tie žmonės, kurie dar nėra asmenys, […] ir tie, kurie dėl įvairiausių priežasčių jau nebėra asmenys (komos būsenos, nuolatinės nesąmoningumo būsenos, psichikos ligoniai), atsiduria pavojuje, nes neturi asmeniui būdingų teisių, taigi ir teisės į gyvybę.

Kad žmogus būtų laikomas asmeniu, jis neva turi atitikti tam tikrus reikalavimus: suvokti save, būti savarankiškas, gebėti mąstyti ir planuoti, gebėti orientuotis aplinkoje ir laike, gebėti komunikuoti su kitais, užmegzti tarpusavio santykius ir pan. Suprantama, kad embrionas ir vaisius šių reikalavimų neatitinka, todėl jie vadinami tik potencialiais asmenimis. Taigi ir potencialiais teisių turėtojais. Tačiau yra ir daugiau tokių žmonių, kurie neatitinka išvardytų kriterijų (pavyzdžiui, komos ištikti pacientai), bet dėl jų asmens statuso nėra diskutuojama.“[3]

Taigi pagrindinė problema, kad ne visi žmonės laikytini asmenimis ir ne visų žmonių gyvybė yra vertinama kaip vienodai vertinga. Tuo tarpu, kaip kad ir buvo galima suprasti susipažinus su straipsnio pradžioje pateikta situacija, net ir 8 ar 9 mėnesius išnešiotas vaikelis nėra laikytinas asmeniu, jeigu nespėjo savarankiškai įkvėpti. Įkvėpimas yra tai, kas į pasaulį ateinančio / atėjusio vaikelio situaciją keičia kardinaliai.

Mirusiųjų išdavimą Valstybinėje teismo medicinos tarnyboje reglamentuoja konkreti procedūra, tačiau kūnelio atidavimas panaudotoje batų dėžėje su iš tolo į akis krentančiu prekės ženklu joje nėra numatytas. Taigi ar tai – įprasta „neoficiali“ praktika, ar vienąkart dėl aplaidumo pasitaikęs atvejis? To paties pasiteiravau ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus. Buvau informuota, kad pastarojoje įstaigoje dėl šio įvykio buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas, apie kurio rezultatus redakcija bus informuota.

Rūta Julija Klovaitė. Gedimino Gražio nuotrauka

Ar su panašiomis situacijomis yra tekę susidurti darbo praktikoje, paklausiau ir Krizinio nėštumo centro psichologės Rūtos Julijos Klovaitės, kuri sutiko pasidalinti komentaru.

„Kadangi konsultuoju nemažai moterų, patyrusių persileidimą arba kūdikio netektį, esu girdėjusi labai daug pasidalinimų, su kuo jos susiduria ligoninėse ir kaip tai išgyvena. Netektis ištinka netikėtai ir dažniausiai pirmą kartą gyvenime, todėl poras ištinka šokas. Žmonės dalinasi nežinantys, ką tokiu atveju daryti ir kur kreiptis. Būna, kad ligoninėse yra pasiūloma psichologo pagalba, bet paprastai visoje ligoninėje dirba per mažai specialistų, kurie neturi galimybės ateiti iš karto.

Lietuvoje trūksta gairių, algoritmo, kaip personalas turėtų veikti įvykus tokiai nelaimei. Šiuo metu nėra aišku, ką darbuotojai turėtų daryti. Atrodo, kad kiekvienas elgiasi taip, kaip išmano. Tai reiškia, kad įvykus nelaimei šeima yra priklausoma nuo to, kas tuo metu dirba, kokias pažiūras ir supratimą turi. Taip pat šeimoms nesuteikiama ir visa reikalinga informacija, nes, kaip susidarau įspūdį iš to, ką pasakoja moterys, į vaikelio netektį iki gimimo dažnu atveju nežiūrima rimtai.

Nors netektį poros išgyvena skirtingai, tačiau vaikelio netektis iki gimimo taip pat gali būti lygiai tokia pat skausminga kaip ir bet kurios kitos netekties atveju, išgyvenamas didžiulis skausmas, sielvartas. Galbūt medikai su tokiomis situacijomis susidurdami nebe pirmą kartą negali jos kaskart išgyventi taip pat jautriai, tačiau empatija – vis vien reikalinga. Mano konsultuojamoms moterims tenka susidurti su situacijomis, kai po netekties yra sakoma – nieko tokio, tai nedidelis nėštumas, jūs esate jauni, dar susilauksite vaikelio. Toks nedėmesingumas gali trikdyti kelią į susitaikymą su netektimi.

Net jeigu po pradėto tarnybinio patikrinimo paaiškės, kad tai – vienąkart pasitaikęs atvejis, apie tai verta kalbėti. Moteris skatinu netylėti, nes pasidalinimas gali būti pradžia pokyčiams: tam, kad visuomenė atkreiptų dėmesį į šių problemų svarbą ir panašios situacijos nebesikartotų. Krizinio nėštumo centras nemokamai teikia pagalbą moterims, šeimoms ar poroms, išgyvenančioms krizę dėl įvykusio persileidimo arba netekus gimusio kūdikio. Siekiame, kad visi, susiduriantys su tokia ar panašia patirtimi, laiku gautų psichologinę pagalbą. Prašome, kad gydytojai ar kiti medicinos darbuotojai suteiktų visą reikiamą informaciją apie pagalbos galimybes ir nusiųstų moteris pas joms galinčius padėti specialistus.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Taigi galima viltis, kad poros drąsa prabilti bus postūmis atkreipti dėmesį bei dar kartą persvarstyti tai, kas galbūt buvo užmiršta: kodėl viena gyvybė yra ir gali būti vertingesnė už kitą? Ko imtis, kad visų žmonių be išimčių gyvybė būtų pripažinta esanti vertinga? Galbūt šie klausimai bei sukrečianti istorija ir bus tarytum tas pirmas žingsnis tolesnių pokyčių link.

[1] Medicina, etika ir teisė apie žmogų iki gimimo: mokslinė monografija. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla. P. 114.

[2] Ten pat. P. 256.

[3] Ten pat. P. 144.