Visažinystės pagunda

Pavyzdžiui, praeitą žiemą vilniečiai buvo plakatais raginami teisingai dėvėti kaukes; prie raginimo buvo pridėtas šūkis „Sustabdykime Covid-19“. Suprask, ligos suvaldymas yra visų piliečių atsakomybė. „Atsakingas pilietis“ pasižymi tuo, kad suvokia savo atsakomybę prisidėti prie pandemijos suvaldymo ir palaiko valdžios priemones. Be to, ši atsakomybė labai savotiškai tai išplečiama (pandemijos užbaigimas), tai susiaurinama (baigimas tam tikru, ‘iš viršaus’ nustatytu būdu).

Šitaip susiformuoja neįtikėtinos atsakomybės grandinės. Rugsėjo 1 d. Vokietijos Bavarijos žemės ministras pirmininkas M. Söderis parlamente pasigyrė, kad jo vyriausybės pandemijos politika išgelbėjo 130.000 krašto gyventojų gyvybių (kol kas žurnalistams nepavyko sužinoti, iš kur jis tokį skaičių gavo). Panašiu būdu vieni giriasi, kiti yra kaltinami.

Mėnesio pradžioje vienos viešos diskusijos metu M. Lanzas, labai populiarus Vokietijos ZDF kanalo pokalbių laidų vedėjas, papasakojo apie savaitraščio „Der Spiegel“ vyr. redaktoriaus jam užduotą klausimą: „Kaip jaučiatės, kai esate atsakingi dėl daugelio tūkstančių žmonių mirčių?“ Ką tokio baisaus padarė M. Lanzas? Ogi tariamai savo neatsakingą elgesį parodė į laidą pasikviesdamas medicinos profesorius H. Streecką ir A. Kekulę – du ekspertus, kurie kartais (labai santūriai) pakritikuoja šalies valdžios koronos politiką. Suteikęs jiems sceną M. Lanzas pats tapo atsakingas už kovido aukas.

Vakarų Europos šalyse kelią skinasi dar viena globalinė atsakomybė: kartu sustabdykime klimato kaitą; žemės temperatūros kilimo sustabdymas – mūsų rankose; juk teturime vos dešimtmetį „išgelbėti pasaulį“. Tie, kurie išjungs bent vieną anglimi kūrenamą elektrinę, galės girtis prisiėmę atsakomybę mažinti temperatūros kilimą; tie, kurie nusipirks elektromobilį, galės apkaltinti išgaunamuoju kuru varomų mašinų vairuotojus neatsakingumu; o visi tie, kurie nepritars ES „žaliajam kursui“, bus atsakingi už žmonių kitoje planetos pusėje mirtis dėl atšilimo pasekmių.

Ribota atsakomybė

Toks ryškus atsakomybės išplėtimas yra gana naujas fenomenas. Bet jo pradmenų jau esama ir gana nenaujose filosofų mintyse. Pavyzdžiui, australų filosofas, bioetikos ekspertas bei utilitarizmo šalininkas Peteris Singeris (g. 1946) prieš keletą dešimtmečių knygoje How Are We to Live? (1993) teigė: „Jei noriu veikti etiškai, turiu mąstyti iš visų, kuriems mano veiksmas darys įtaką, situacijos perspektyvos. Turiu atsižvelgti į savo priešų ir draugų, nepažįstamų žmonių ir savo šeimos interesus. Tik tada, kai būsiu visiškai atsižvelgęs į visų šių žmonių interesus bei norus, mano veiksmas, manau, iš tikrųjų bus geresnis už bet kokią alternatyvą, o aš galėsiu būti tikras, kad turiu tai padaryti.“

Anot Singerio, turime kiek įmanoma išsamiau atsižvelgti į visus interesus ir visas pasekmes tiems, kuriems gali būti padarytas poveikis. Filosofas pasisako už labai ilgą grandinę arba, tiksliau, labai platų atsakomybės tinklą. Bet tai iškart iškelia klausimą: kaip tai turėtų atrodyti? Juk žmogus nėra Dievas, kad įgyvendintų tokią visagalybę?! Singeris reikalauja to, ką neigia Biblija ir visa krikščioniškoji etika. Juk žmogaus atsakomybė nėra suvokti viską, permąstyti visas pasekmes ir suprasti visko prasmę. Be abejo, gyvenimo situacijose esame priversti pasverti bei vertinti, tačiau juk visa tai darome gerai suprasdami (bent jau taip būdavo), jog mūsų pažinimo galimybės yra ribotos. Tačiau Singerio svarstymuose, kaip matome, iš to beveik nieko nebelikę.

Visai kitaip negu Singeris pasisako vokiečių teologas Dietrichas Bonhoefferis (1906–1945) po mirties išleistoje Etikoje. Anot jo, „faktas, jog esu sukurtas, riboja mano veiksmus šiame pasaulyje“. Todėl visų mūsų atsakomybė visada yra „ne begalinė, o ribota“. Adomo ir Ievos problema buvo ir ta, kad jie nenorėjo tenkintis ribota atsakomybe (rūpintis žeme), bet veržėsi į Dievo atsakomybės sferą. Anot Bonhoefferio, atsakingas asmuo „žvelgia į šalia esantįjį jo konkrečioje tikrovėje.“ Taip pat autorius rašo: „Kadangi kalbame ne apie kažkokio beribio principo įgyvendinimą, o dalykus, vykstančius tam tikroje dabarties situacijoje, tai aišku, kad juos turime stebėti, pasverti, įvertinti, dėl jų apsispręsti – atsižvelgdami į savo pažinimo ribotumą. Turime išdrįsti pažvelgti į netolimą ateitį, turime rimtai apsvarstyti savo veiksmų pasekmes, lygiai taip pat, kaip ir turime pabandyti ištirti savo pačių motyvus, savo širdį. Bet negalime trokšti iš pagrindų pakeisti pasaulį, kai turime padaryti tai, kas būtina konkrečiu metu, tam tikroje vietoje.“

Konkreti Dievo paskirta vieta yra, pavyzdžiui, profesinė aplinka, kurioje „atsiliepiama į Kristaus kvietimą ir gyvenama atsakingai“. Kitos vietos yra šeima, bažnyčia, pilietinės bendruomenės. Todėl atsakomybė visada kyla iš konkrečių situacijų ir moralinių santykių kaip, pvz., draugystė, santuoka, santykiai tarp tėvų ir vaikų, tarp gydytojo ir paciento, tarp mokytojų ir mokinių, tarp kolegų ir kt. Kiekvieno žmogaus visuotinę atsakomybę už viską Bonhoefferis bei kiti krikščioniškosios etikos mokytojai (kaip katalikas R. Spaemannas) atmeta. Atsakomybė yra ir gali būti tik konkreti, asmeniška, ribota ir susieta su situacija.

Nežinojimas ir laisvė

Ekonomistas F. A. Hayekas (1899–1992), panašiai kaip Bonhoefferis, savo veikalo The Constitution of Liberty (1960) penktame skyriuje („Atsakomybė ir laisvė“) rašo: „Visuotinis altruizmas […] yra beprasmis. Niekas negali iš tiesų pasirūpinti visais. Atsakomybės, kurias galime prisiimti, turi būti konkrečios ir ypatingos; jos gali būti tik už tuos, iš kurių žinome konkrečius faktus ir su kuriais jaučiamės susiję arba dėl pasirinkimo, ar dėl ypatingų aplinkybių.“ Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai galėtų per daug siaurinti atsakomybės sritis. Tačiau jei žmonėms suteikiama pakankamai laisvės veikti, taip tikrai neatsitiks, o bus net atvirkščiai: „Laisva visuomenė turbūt reikalauja daugiau nei kita, kad veikdami žmonės elgtųsi atsakingai, viršydami įstatymų nustatytas prievoles“, pabrėžia Hayekas.

Jis apgailestauja, kad „atsakomybės jausmą šiais laikais susilpnino tiek per didelis asmens atsakomybės sričių plėtimasis, tiek atleidimas nuo atsakomybės už savo veiksmus.“ Kad atsakomybė būtų veiksminga, ji turi būti ir apibrėžta, ir ribota. Toliau šis austrų kilmės britas dėsto: „Naikinamas atsakomybės jausmas, kai tau sakoma, kad esi atsakingas už viską, arba kad negali būti laikomas atsakingas už nieką. Laisvė reikalauja, kad asmens atsakomybė apimtų tik tai, ką žmogus gali vertinti; kad jis savo veiksmuose turėtų atsižvelgti tik į tai, kas yra jo numatymo ribose, ir, svarbiausia, kad jis atsakingas  tik už savo (ir tuos, kurių priežiūra jam patikėta) veiksmus – bet ne už tų, kurie taip pat laisvai veikia.“

Hayekas pagrindžia žmogaus ribotą atsakomybę mūsų nežinojimu ar žinojimo ribotumo suvokimu. Singerio optimizmą jis būtų pavadinęs „žinojimo pretenzija“. Toks buvo ir jo kalbos, skiriant Nobelio ekonomikos premiją pavadinimas (1974 12 11, Stokholme). Toje kalboje Hayekas perspėja dėl bandymo socialinių mokslų srityje „kruopščiai imituoti ypač pasisekusius tiksliųjų gamtos mokslų metodus“. Šią „rimtą klaidą“ jis vadina „scientizmu“ (scientism), kuris autoriaus ironiškai įvardijamas kaip „visiškai nemoksliškas tikrąja šio žodžio prasme“. Tiksliųjų gamtos mokslų srityje teisingai manoma, kad „kiekvieną svarbų veiksnį, darantį įtaką stebimiems rezultatams, galime tiesiogiai vertinti ir matuoti.“ Tačiau „tiriant sudėtingus reiškinius, tokius kaip rinka“, t.y. fenomenus versle ir visuomenėje, kur viskas priklauso nuo daugelio asmenų veikimo, „visos aplinkybės, lemiančios proceso baigtį […] vargu ar kada nors bus pilnai žinomos ir pamatuojamos“.

Be to, scientizmas veda prie savęs, savo gebėjimų pervertinimo, žmogų atitolinančio nuo tikrosios mokslo esmės – kritinio mąstymo: „Tikėjimas neribota mokslo galia pernelyg dažnai grindžiamas klaidingu įsitikinimu, kad mokslo metodas lygu taikomos technologijos naudojimui […], tarsi reiktų naudoti tik kelis maisto gaminimo receptus visoms socialinėms problemoms išspręsti. Kartais atrodo, kad mokslo metodus yra lengviau išmokti, nei mąstyti, nors būtent šis veiksmas mums parodo, kokios yra problemos ir kaip jas spręsti.“

Hayekas savo kalbą užbaigia perspėjimu: „Suprasdamas neįveikiamas savo žinojimo ribas, visuomenės mokslų tyrinėtojas turėtų išmokti nuolankumo, neleidžiančio jam pasiduoti nelaimingam troškimui valdyti visuomenę – siekiui, kuris jį gali paversti ne tik tironu, bet ir civilizacijos naikintoju; civilizacijos, kurios neplanavo joks protas, bet kuri išaugo iš milijonų asmenų laisvų pastangų.“

Visų laikų tironai galvojo ir tebegalvoja, kad įmanoma valdžios galią sukoncentruoti į vieno ar kelių žmonių rankas; kad vien galia ir priespauda galima kai ko pasiekti, kartais netgi labai daug, jeigu prisiminsime antikos supervalstybes kaip Egiptas. Pasaulio istorija rodo, kad masių nelaisvė veikia. Tačiau veikia tik iki tam tikro lygio. Hayekas (kaip ir jo draugas, filosofas K.R. Popperis) aiškiai suprato, kad žinojimas – visai kitaip negu galia! – niekaip negali būti kontroliuojamas ar pasisavinamas kelių žmonių.

Pasaulis galėjo pereiti į žymiai aukštesnį civilizacijos lygį (ir tuo daugiau suteikti gerovės visiems) dėl to, kad buvo „atrasta“ laisvė. Antrame The Constitution of Liberty skyriuje Hayekas rašo: „Argumentas už laisvę grindžiamas mūsų nežinojimo suvokimu.“ Nes jeigu būtų „visažinių žmonių […], laisvės naudai būtų mažai ką pasakyti“. Anot Hayeko, laisvė yra būtina tam, kad būtų palikta vietos nenumatomam ir nenuspėjamam reiškiniui. Toliau autorius sako: „Kadangi mes kaip individai žinome tiek mažai, o ypač todėl, kad retai žinome, kas iš mūsų ką nors žino geriausiai, tai tikime, jog daugelio nepriklausomos ir konkuruojančios pastangos duos tai, ko, pamatę, norėsime. Nors tai žemina mūsų didžiavimąsi protu, bet turime pripažinti, kad mūsų civilizacijos pažanga ir netgi išsaugojimas priklauso nuo to, jog palaikoma kiek įmanoma platesnė erdvė atsitiktinumams įvykti.“

Mokytumas nežinojime

Mūsų žinojimo ribotumas tiesiai išplaukia iš žmogaus nebuvimo Dievu. Tik Kūrėjas yra tikrai visažinantis. Pirmoji nuodėmė įvyko dėl to, kad žmonės pasidavė žinojimo pagundai (Pr 3,5); nuo to laiko visą žmoniją lydi žinojimo pretenzija. Ji lydi visus, o ypatingai tariamai išmintingiausius. Žmogus nėra Dievas, bet kai jis pakyla valdžios piramidėje, pradeda augti jo pretenzijos į dievišką galią ir žinojimą. Todėl žmonijos istorijoje valstybių valdžios dažnai būdavo laikomos dieviškomis, tarpininkėmis tarp dievų ir žmonių bei pašauktomis žmones išgelbėti. Tokių perlenkimų rezultatu tapdavo valdžių galių visiškas nekontroliavimas bei visuotinė žmonių nelaisvė. Judaizmas, o vėliau ir krikščioniškoji pasaulėžiūra su savo mokymu apie žmogų sukūrė pagrindą individo laisvės atsiradimui.

Tiesa, laisvės radimosi kelias buvo ilgas ir sudėtingas. Pavyzdžiui, renesanse būta labai įvairialypių tendencijų. Vieni optimistiškai skelbė žmogaus sudievinimo galimybę, kiti, atvirkščiai, naujai apmąstė žmogaus ribotumą ir tikrąjį žmogiškumą. Šios epochos veikėjai buvo ne vien tik Italijos humanistai, bet ir olandai bei vokiečiai kaip Nikolajus Kuzietis (1401–1464), dvasininkas, teologas ir svarbus Bažnyčios diplomatas, kartu ir mokslininkas, visiškai atsidavęs rimtų filosofinių problemų analizei. 1440 m. išleistas žymiausias jo veikalas Apie mokytą nežinojimą (De docta ignorantia). Kuzietis nustatė rėmus žmogaus pažinimo galioms, paklojo pamatus moderniajam mokslui ir mokslo filosofijai bei kartu išsaugojo ištikimybę krikščioniškajai metafizikai.

Kuzietis sako, kad žmogaus protavimas yra jo panašumo į Dievą bruožas. Tačiau žmogus nėra Dievas, todėl neprieina prie visiškos tiesos. „Mūsų protas liečiasi su tiesa, kaip ir galimybė – su absoliučiu būtinumu“; „Gryna dalykų esmė“ arba „būties tiesa“ yra „neprieinama“. Anot autoriaus, pažinimas yra nesibaigiantis sugretinimo procesas, ir „kuo gilesnis bus mūsų mokytumas šiame nežinojime, tuo labiau priartėsime prie tiesos“. Daugiau negu trimis šimtmečiais anksčiau už I. Kantą Kuzietis suprato, kad žmogaus protas pažinimo procese veikia aktyviai ir kūrybingai, o ne tik per jusles pasyviai priima informaciją. Kaip teologas jis puikiai suvokė ir žmogaus pareigą siekti pažinimo bei tiesos, taip pat ir jo kaip kūrinio ribotumą ir kaip nusidėjėlio klystamumą. Ir Kuzietis buvo tas, kuris mums paliko žymiąją sentenciją: „kiekvienas bus tuo mokytesnis, kuo aiškiau suvoks savo nežinojimą“.

Mokytumas nežinojime – šio paradokso pagrindą sudaro paradoksali žmogaus būklė. Mes, žmonės, nesame dievai, niekada neturėjome ir neturėsime dieviško žinojimo bei neklaidingos prieigos prie dieviškų idėjų. Mūsų pažinimo galimybės visada buvo ribotos, po nuopuolio papildytos polinkiu meluoti, apgaudinėti ir nesakyti tiesos net pačiam sau. Tačiau mes liekame pagal Dievo paveikslą sukurti žmonės, vis dar pašaukti naudoti mums Dievo duotą protą ir juo pažinti Dievo sukurtą pasaulį bei apmąstyti Dievo nustatytą tvarką jame. Protu mes galime atpažinti ir savo klaidas, nenuoseklumus, prieštaravimus ir netiesą. Nuolankiai pripažindami savo netobulumą, mes palengva artėjame prie tiesos.

„Tai yra durnystė“

Aptarę šias mintis, ką galėtume pasakyti apie mūsų atsakomybę šiais, kovidiniais, laikais? Ar tikrai visi esame atsakingi už koronaviruso nugalėjimą ar net sunaikinimą? Ar galime tikrąja žodžio prasme sustabdyti pandemiją? Ką mes iš tikrųjų žinome ir ko nežinome? Iš kur Lietuvos vyriausybė žino, kad nėra alternatyvų dabartiniams ribojimams? Ir iš kur B. Gatesas jau 2020 m. pavasarį tvirtai žinojo, kad tik davus visiems planetos žmonėms naująją vakciną, tikrai bus galima užbaigti pandemiją? (iš interviu Vokietijos TV laidoje „tagesthemen“, 2020 04 12).

Kalbant apie žinojimą, įdomus ir Gateso įrašas savo tinklaraštyje teprabėgus vos pusantro mėnesio po pandemijos paskelbimo („What you need to know about the Covid-19 vaccine“, gatesnotes.com, 2020 04 30). Pradžioje filantropas rašo apie du galimus pandemijos įveikimo būdus: arba turėsime „beveik tobulą vaistą Covid-19 gydymui“, arba paskiepysime „beveik kiekvieną žmogų planetoje“. Bet jis jau žino, kad veiksmingų vaistų tikriausiai greitai neatsiras; „stebuklingų gydymo“ būdų nebus, nors nauji vaistai galimai „išgelbės daug gyvybių“. Kas lieka? Ogi naujos vakcinos. Jos turi būti „saugios, efektyvios“ bei gebėti sukurti „platų imunitetą“; be to būtina greitai išplatinti milijardus dozių visame pasaulyje. Anot Gateso, tam, žinoma, reikės daug pinigų ir gerai sustyguoto bendradarbiavimo viso pasaulio mastu. „Žinau, kad pavyks“ („I know it‘ll get done“), nes tam nėra „jokios alternatyvos“.

Gatesas pripažįsta, kad naujosios vakcinos, ko gero, nebus tobulos, bet, nepaisant to, jomis kiek įmanoma greičiau reikės paskiepyti visą žmoniją. Keista, kad kitų vaistų tyrimų atžvilgiu jis ne toks viltingas, o dėl naujų vakcinų drąsiai tikisi stebuklų. Kodėl? Susidaro įspūdis, kad jau nuo pat pradžių Gatesas tiksliai žino, kokiu keliu reikia eiti – ir šis kelias yra vienas vienintelis: visuotinė vakcinacija. Kuo toks žinojimas pagrįstas? Istorijos patirtimi, mokslo duomenimis? Nei tuo, nei anuo. Istorijoje panašūs „stebuklai“ beveik visi byloja jam nepalankiai. Moksliška ir protinga būtų buvę nuo pat pradžių kuo intensyviau studijuoti bei remti įvairius kovos su virusu būdus. Bet nugali keistasis Gateso „žinojimas“, kaip dabar jau matosi, iki šiol remiamas jo fondo milžiniškos finansinės galios suformuotu tvirtu naratyvu.

Istorijos bėgyje žmonija sukaupė nemažai žinių iš įvairių mokslų sričių. Todėl šį bei tą mes tikrai žinome. Kalbant apie koroną, per 18 mėnesių jau sukaupėme taip pat nemažai informacijos. Žinome, kad naujasis virusas nėra toks žudikas kaip ebola ar maras (bendra globalinė IFR, „Infection Fatality Rate“, siekia apie 0,2 proc.); žinome, kad jam sukurtasis PGR testas nenustato nei infekcijos, nei ligos; žinome, kad plataus testavimo rezultatai (naujų atvejų skaičiai) beveik nieko nepasako nei apie tikrą viruso paplitimą tarp gyventojų, nei apie sergamumo mastą. Jau gana tiksliai žinome ir tikimybę įvairaus amžiaus žmonėms nuo koronaviruso infekcijos numirti.

Pastaruoju metu aiškėja ir naujųjų vakcinų veikimo galios. Dar neaišku dėl ilgalaikių padarinių, tačiau jau žinome, kad deklaruotas įspūdingas veiksmingumas vis dėlto ne toks įspūdingas; kad neduoda apsaugos nei nuo užkrėtimo, nei nuo užsikrėtimo; jau aišku, kad vakcinavimo būdu neatsiras ir bandos imuniteto. Ir visa tai žinodami, mes vis dar taip pat ryžtingai bei užtikrintai tikiname, kad vakcinos yra vienintelė išeitis iš pandemijos.

Ateitis atvira visiems, nes niekas nežino rytdienos. Nei „antivakseriai“ žino apie esą netrukus prasidėsiantį masinį mirtingumą, nei naujųjų vakcinų fanai žino apie tariamą vakcinų galią išgelbėti pasaulį. Iš kur jiems žinoti? Abiejose pusėse šaukiama „melas!“ ir nė vieni nesusigaudo, kas meluoja, o kas ne. Tai ką daryti? Ką šitokiomis aplinkybėmis galima pasakyti apie atsakomybę? Ogi nieko naujo, kaip tik tai, kas jau pasakyta: nepasiduoti visažinystės pagundai bei palikti kuo daugiau erdvės laisvoms diskusijoms.

Visažinystė pasižymi kategoriška tiesiogine nuosaka, nors visos aplinkybės to neleidžia. Pavyzdžiui, A. Tapinas vienoje „Laisvės TV“ laidoje kovo pradžioje teigė: „Kartais galime išgirsti, kad persirgti ligą ir įgyti atsparumą yra geriau negu skiepytis. Tai yra durnystė.“ Kodėl durnystė? Kuo remdamasis jis taip riebiai drėbė? Šiandien jau žinome, kad vos keletui mėnesių prabėgus po šios visažinystės proveržio, ta tariama durnystė jau įvardijama kaip mokslinė tiesa.

Jau minėjau B. Gateso pranašystę 2020 metų pavasarį. Jis tada nesakė: viliamės ar tikimės, kad…; galimai bus taip ir taip; jeigu mums pasiseks ar pan. Naujų skiepų dar nebuvo (net pandemija nebuvo kaip reikiant prasidėjusi), o jis jau (tariamai) žinojo, kaip jie – dar neegzistuojantys dalykai! – tiksliai veiks. Atrodo, kad „Microsoft“ įkūrėjas yra šventai įtikėjęs žmonijos išgelbėjimu per technologijas; kad jomis ir už didelius pinigus galima išspręsti visas žmonijos problemas – čia, dabar ir greitai. Gatesas nepaiso Hayeko įspėjimo, kad socialiniai fenomenai žymiai per kompleksiški, jog būtų lengvai suvaldyti vien technologijų galia. Jis pasidavė visažinystės pagundai, ir tai nestebina, kadangi jis netiki į Dievą – protingumas ir technologijos yra jo dievai.

Kažkaip atsitiko, kad tie dievai paviliojo ir daugelį iš mūsų. Pernai tvirtai įtikėjome Gateso (ir kitų) gerąja naujiena apie būsimų skiepų galią, o iškart po Naujųjų paklusniai ir pagarbiai atidengėme petį jų išganingajam poveikiui. Kodėl nė nepasikalbėjome apie kitus viruso ir ligos suvaldymo būdus? Apie kitas vakcinas, vaistus ligai gydyti? Kai tiksliai nežinai (o abu operacijų vadovai sakė, kad nežino), koks geriausias būdas įveikti vieną ar kitą medicininį iššūkį, turi viską tyrinėti, eksperimentuoti ir daug kalbėtis. Lietuvoje su „Sveikatos teisės instituto“ įsteigimu bei konferencija ir advokato I. Vėgėlės rugpjūčio mėnesio kalba pagaliau prasidėjo ta laukta viešoji diskusija. Bet kaip ne keista, iš karto ir baisiausiai tildoma, iniciatorius pravardžiuojant „ufonautais“ ir „diletantais“. Tai ką aš čia ką tik kalbėjau apie visažinystę?..

„Apie minties ir diskusijos laisvę“

Nežinomybės akivaizdoje labai kategoriškas diskusijų atmetimas kelia didelį rūpestį. Pavasarį vienas „Laisvės TV“ bendradarbis savo „facebook“ paskyroje teigė: „Bet šitos prabangos [ginčytis, diskutuoti] su vakcinomis mes neturime. Skiepytis reikia. Dar niekada pasirinkimas tarp tamsybės ir ryškėjančios šviesos tunelio gale nebuvo toks aiškus. Bet kokie prieštaravimai skiepams kyla arba iš nesugebėjimo/nenoro gyventi visuomenėje, arba iš mokslinio metodo nesupratimo […]. Nepasiduokim tamsai. Skiepykimės.“

Itin ironiška, kad „Laisvės TV“ žmonės sąmoningai siekia riboti laisvą diskusiją, nes tariamai tvirtai žino, kad tokia diskusija nereikalinga. Su Johno Stuarto Millio (1806–1873) laisve tokie „laisvieji“ neturi beveik nieko bendro. Šis žymus britų filosofas ir politikas savo veikalo Apie laisvę (1859) antrame skyriuje pateikia iki šiol svarbiais išlikusius žodžius „Apie minties ir diskusijos laisvę“.

„Jeigu visa žmonija, išskyrus vieną žmogų, būtų vienos nuomonės, o tik tas vienas asmuo būtų priešingos nuomonės, tai jį nutildžiusią žmoniją būtų galima pateisinti ne daugiau negu tą asmenį, jei jis, turėdamas galią, nutildytų žmoniją“, rašo Millis. Kliudant reikšti nuomonę, „apiplėšiama žmonija“. Žinoma, kenčia tas vienas žmogus arba keletas vienminčių, kuriems draudžiama pareikšti savo poziciją. Bet „tie, kurie nepritaria nuomonei, apiplėšiami dar labiau negu tie, kurie jos laikosi. Jeigu nuomonė [tos mažumos] teisinga, jiems atimama galimybė pakeisti klaidą tiesa; jeigu nuomonė klaidinga, jie praranda beveik tokią pat vertingą galimybę aiškiau suvokti ir gyviau pajausti tiesą, kurią sukuria pastarosios susidūrimas su klaida.“

Millis labai išmintingai svarsto ir apie žmogaus nežinojimą: „Niekada negalime būti tikri, kad nuomonė, kurią stengiamės užsmaugti, yra klaidinga; o jeigu būtume tikri, tai smaugimas vis tiek būtų blogis […]. Tie, kurie mėgina ją [teisingą nuomonę] užgniaužti, žinoma, neigia jos teisingumą. Bet jie nėra neklystantys. Jie neturi jokių įgaliojimų spręsti klausimą už visą žmoniją […]. Atsisakydami išklausyti nuomonę todėl, kad yra tikri, jog ji klaidinga, jie taria, kad jų tikrumas yra absoliutus tikrumas. Bet koks diskusijos tildymas reiškia neklystamumo prielaidą.“

Pastraipos paskutinio sakinio tiesa šiuo metu pasitvirtina kuo aiškiausiai. Bet ir Millis jau žinojo, kad dauguma visais laikais linkusi į žinojimo pretenziją ir lengvai pasiduoda visažinystės pagundai: „Nors kiekvienas gerai žino, jog gali klysti, nedaugelis mano, kad būtina imtis kokių nors atsargumo priemonių“ prieš savo klaidingumą. Argi ne tokia yra šiuo metu ir mūsų atsakomybė – imtis atsargumo priemonių? Argi neturėtume savo teiginius ir hipotezes atiduoti viešosios diskusijos bei kritikos teismui? Siekime ir ieškokime klasikinio liberalizmo disputo ir krikščionybės savikritikos dvasios, gal tada nereikės dar aštuoniolikos mėnesių laukti, kol pasibaigs ši (jau visapusiška tapusi) pandemija.