Visi turi savas istorijas (II)

Pasidairius po Merkinės apylinkės kaimus, čia iškyla keturių kryždirbių darbai: Zigmo Kindario (Subartonių k.), Vytauto Šibailos (Gudakiemio k.), Stasio Plutulevičiaus (Mardasavo k.) ir Sauliaus Indrašiaus (Maksimonių k.) sukurti kryžiai. Tai labai skirtingo braižo, stiliaus, profesionalumo meistrai.

Zigmas Kindaris. Muzikantas, bitininkas, kryždirbys

Zigmas Kindaris gimė 1936 m. rugpjūčio 9 d. Subartonyse Jurgos ir Vladzės šeimoje. Visą savo gyvenimą praleido Subartonyse.

2008 m. Zigmas pasakojo: „1948 m. baigiau Subartonių pradinę mokyklą, mokė Vytautas Granatauskas iš Kibyšių. Egzaminus teko laikyti Merkinėje, kur dabar globos namai, ten buvo mokykla, o direktoriumi tais laikais buvo Juozas Vitkus. Ūkininkauti mokiausi iš tėvų, labai mėgau dirbti žemę, nuo 9 metų ariau… 1951 m., kai susitvėrė kolūkis, pradėjau dirbti kolūkyje. Tarnavau tarybinėje kariuomenėje Murmansko apskrityje, prie Norvegijos rubežiaus. Po 2 metų grįžau, bet iš kolūkio neišleido… Kai 1962 m. pradėjau dirbti Subartonių girininkijoje pas girininką Joną Tamulevičių, tai eiguliavau miške iki 2002 m., tada jau Dzūkijos nacionalinis parkas buvo.“

Sovietmečiu Z. Kindaris darė puošnias miško pavėsines, lauko baldus, o ir savo sodybą gražino. 2011 m. Dzūkijos nacionalinio parko direkcijos organizuotame etnografinių sodybų konkurse laureatu buvo pripažinta Z. Kindario sodyba su visais kaimo žmogaus gyvenimui būtinais ūkiniais pastatais, tvora, atribojančia gyvenamo namo kiemą nuo ūkinio. Tvorų vartai buvo papuošti mažosios architektūros elementais, tekančios saulės spinduliais. Darbai, pats sodybos šeimininko gyvenimas liudijo senojo kaimo žmonių gyvenimo būdą, kur kasdieniai darbai buvo daromi su meile, o buitis puošiama savo darbeliais iš medžio: kur pagrindiniai herojai gaidys, katinas, žirgeliai.

Z. Kindaris nuo jaunystės garsėjo kaip muzikantas, daugiausia grojo su pusbroliu Algiu Gaidukevičiumi. Šokiuose, vestuvėse, šeimų ir kaimo šventėse. Vienu metu koncertavo ir su Merkinės „Kukumbaliu“. Zigmas – ne tik muzikantas, bet ir bitininkas, kryždirbys. Jo kryžiai puošia ne vieną kaimo kryžkelę, sodybą.

Z. Kindaris pasakojo: „Po karo Merkinės kunigas liepė kiekvienon sodybon statyti kryžių. Visi pasistatė, kiekvienan kieman stovėjo. Savo pirmą kryžių pastačiau 1993 06 14 Subartonių kryžkelėje, bet tai ne kryžkelės kryžius. Ten jo nebuvo. Prie kryžkelės gyveno Muzikevičienė. Jų po karo aprabovojo ir užmušė. Ką ten buvo rabavot. Varganai gyveno. Po vienu stogu ir ji, ir karvė, ir vištos gyveno. Pastačiau kryžių, kad einantys keliu kepurę nusiimtų. Antrą kryžių savo šešiasdešimtmečiui pastačiau prie namų, vietoje tėvelio 1945 m. statyto kryžiaus. Dar vieną prie kapų, vieną Samuniškių kaimo kryžkelėje ir porą – Alytaus rajone. Kaime dabar šeši kryžiai. Keturi iš jų – kiemuose, sodybose. Tiesa, Krėvės muziejaus kryžių rašytojo 110 metų jubiliejui atstatė Krėvės giminaitis Jonas Kazlauskas (1928 m.), gyvena Varėnoje.“

Paklaustas, ar nežino, ką liudijo kurį laiką ant ąžuolo pakeliui Merkinės link kabėjęs mažas medinis kryželis, Zigmas sakė: „Ten, toje vietoje, žuvo partizanas Klimašauskas. Ilgai išsislapstė, bet Miciuškinas jį nutykojo. Bjaurus buvo tas Miciuškinas, tik išgirdęs dainuojant partizaniškas dainas garantuodavo 10 m. kalėjimo. Gyrėsi, kad savo rankomis 18 partizanų nudėjo.“

1992 metais subartoniškiai, laukdami visam laikui grįžtančio V. Krėvės-Mickevičiaus ir jo žmonos Onos Marijos palaikų, bendromis jėgomis Subartonių kaimo kapinėse pastatė koplyčią. Koplyčią projektavo Zigmas Kindaris, sukirsti ją talkino Jonas Jazukevičius ir Jonas Kvaraciejus, o kapinėse pastatyti padėjo visas kaimas. Vietą kapinėse parinko tuometinis Merkinės dekanas kunigas Juozas Matulaitis. Medieną koplyčios statybai parūpino Dzūkijos nacionalinis parkas, kuriam tuo metu vadovavo Jonas Karalukas.

Koplyčių kapinėse šiame krašte šiuo metu yra keturios. Seniausia stovi Merkinės kapinėse, naujų laikų – Kryžių kalnelyje, Subartonyse, buvo pastatyta 1992 m., o Gudakiemio kaimo bendruomenė pasistatė 2017 m. Marcinkonių kapinėse nuo neatmenamų laikų stovi svirnas, kuriame laikomi bažnytiniai reikmenys.

Saulius Indrašius. Žiedai vienatvės sode

Saulius Indrašius gimė 1965 m. Vilniuje. Mokėsi Vilniaus dailės akademijoje, gyvena Maksimonių kaime, savo sodyboje, kurią įkūrė šalia savo mamos keramikės Elvyros Petraitienės namų.

S. Indrašius žinomas daugiau kaip keramikas, bet jis yra ir profesionalus skulptorius, kryždirbys. Lietuvoje Sauliaus vardas garsiai nuskambėjo 1994 m., kai Kaliningrado srityje buvo demontuota jo 1993 m. sukurtas paminklas Herkui Mantui „Sukapotas žaltys“.¹ Paminklas buvo pastatytas spėjamoje prūsų karvedžio žūties vietoje ir išgąsdino srities politikus priminimu apie istorines Lietuvos žemes. (Galva – Lenkijoje, kūnas – Lietuvoje, o uodega – prūsuose, Karaliaučiuje.)

Sauliaus darbų yra įsigiję kolekcininkai, jie buvo dovanoti žymiems žmonėms, o didžiausią kolekciją yra surinkęs buvęs Seimo narys Gediminas Jakavonis, nemažą jo darbų įkurdinęs savo sodyboje, ant Glūko ežero kranto.

Kūryba, pasak Sauliaus – tai gyvenimas. Atsistojai ant to takelio ir turi eiti. O kur eiti? Vieni iš mūsų bėgame visą gyvenimą paskui vaikystės saulės zuikutį, kiti laukiame, kol jis apšvies žemę, kurioje mes galėsime sėti savąjį rugių lauką, statyti namus, ir saulėlydyje, atsisėdę ant slenksčio, džiaugiamės paskutiniais saulės spinduliais, glostančiais mūsų akis. Treti lyg akis išdegę bėga tiesiai į ugnį – trupindami savąjį gyvenimą, o gal net nebėga, o tiesiog dangiškas spindulys mirtinai perveria nuogą širdį, ir lekia pasmerktasis nuo savo gimimo klyksmo iki paskutinio atodūsio, o kraujas bėga, laša ant žemės, krenta krešuliais, ir stebis praeiviai: drugelis sfinkso veido nutūpė, moteris – paukštės skrydžiu sustingo ir gėlės pražydo – raudonos, žalios, bet spygliuotos ir skaudžios, o lekiantysis sustot nebegali ir apkabint savąjį gyvenimą, priglaust ir sušildyt – jau nebegali.

Taip ir Saulius vienintelėje savo personalinėje darbų parodoje Dzūkijos nacionalinio parko Merkinės lankytojų centro „Šalcinio“ galerijoje (1996 m.) turbūt neatsitiktinai savąjį gyvenimo aprašymą ir nuotraukas pakabino lange – prieš šviesą. Ir gelia akis norint perskaityti, kada gimė, kur mokės… Betgi daugelis mūsų gyvenimo įvykių sėda dulkėmis užmaršties kambaryje, o lieka tik kraujo lašai, pražydę žiedais vienatvės soduose.

Saulius sumeistravo keletą kryžių, kurie stovi ne tik Merkinėje, bet ir iškeliavo į kitas Lietuvos vietoves.

Visi kryžiai turi savas istorijas, savas intencijas, tačiau vienas Sauliaus kryžius, stovintis prie keramikės Teresės Jankauskaitės namelio Pelekiškių kaime, turi keistą istoriją, liudijančią, kaip kryžiai dingsta iš miesto kapinių, tiksliau, kodėl jų ten nematyti. Tą kryžių Saulius Teresės prašymu sukūrė jos tėvų Petro ir Stefanijos Jankauskų, palaidotų Vilniaus Kairėnų kapinėse, atminimui. Tačiau ten statyti kryžių Teresė iš miesto architekto leidimo negavo², tai pastatė jį šalia savo namelio. Kaimo kapinėse tokių taisyklių, reglamentuojančių kryžiaus aukštį, girdėti neteko, bet miestas turi savas madas, ir tos mados greit perimamos kaime. Kad ir gėlių vazonėlių kankinimas kaimo gyvenvietėse pakabinant juos ant elektros stulpų. Ne visada, kas tinka miestui, kur trūksta gyvos žemės lopinėlio, tinka kaimui.

S. Indrašiaus darbai puošia ne vieno žmogaus namų interjerą ir eksterjerą, bet gausiausią Saulius kolekciją surinko G. Jakavonis. Jo sodyboje galima pamatyti ne vieną Sauliaus darbą, atskleidžiantį autoriaus pasaulėjautą ir kūrybiškumą. Nors Saulius daro puikius darbus iš keramikos ir bronzos, bet jam mielesnis medis, nes jis gyvas: ir skyla, ir pūna…

Nieko nėra amžino šioje žemėje, – sako Saulius. Tarsi iliustruodami šiuos žodžius, didžioji dalis jo kūrinių ne salėse ar menėse stovi, o kur nors prie kelio, paežerėje, kiemo gale ar prie įvažiavimo į namus rymo.

Žiūrėdamas į kryždirbių darbus: kryžius, rūpintojėlius, krikščionių šventuosius ir pagonis, jų garbintus dievus matai, kaip skulptoriaus darbą tęsia saulė, lietus ir šaltis, kaip sensta ne tik Žvejo, Medžiotojo, bet ir Perkūno, valdančio gamtos reiškinius, bruožai bėgant metams keičiasi, ir kyla įtarimas, kad sielos gelmėje jie slepia didžiąją gamtos paslaptį: visatoje mirties nėra, tik vieną gyvybės formą keičia kita.