Visi turi savas istorijas (III)

Jau vien trijų tarybinių laikų daugiabučių namų pavadinimai daug sakė: Kambodža, Laosas, Vietnamas, bet naujoji karta sovietmečio jau neprisimena ir pyksta už šias blunkančias „etiketes“, kurias sovietmečiu priklijavo kažkoks „aštrialiežuvis pijokėlis“. Tenežeidžia tie praeityje sušmėžavę „vardai“, juo labiau kad ir žmonės čia geri gyvena/-o. Namus prižiūri, darželius puošia. Koplyčią bendromis pastangomis Gudakiemio kapinėse 2017 m. pastatė. Viename iš tų daugiabučių (Vietname) varganoj buity daugelį metų gyveno aukštaitis Benediktas Navickas. Buvęs Pašvitinio zakristijonas, sovietmečiu tėviškėje iškėlęs trispalvę, kalintas beprotnamyje, po ilgų slapstymosi nuo KGB apsigyveno Gudakiemyje.

Senais laikais kiekvienas iš čia užkalbintų parodydavo „drožėjo“ Vytauto Šibailos namą, aptvertą akmenų tvora. Pirmame savo namo aukšte Vytautas buvo įkūręs medžio darbų ekspoziciją, kuri kartais pakildavo ir iškeliaudavo autoriaus valia į įvairias parodas, nors kuo toliau, tuo sunkiau buvo išplėšti tas skulptūras nuo sienų, stalų ir grindų, kur jos tarsi įaugo, įsigyveno ir nerodė jokio noro sušokti Vienos valsą ant blizgančio parketo parodų salėje. Ir rengti personalinę savo darbų parodą Merkinės lankytojų centro dailės galerijoje Vytautas kategoriškai atsisakė. Kiekvienas turime savuosius demonus, tik vieni iš mūsų jų nemato, kiti apsimeta, kad neturi, o V. Šibaila, įsiveržęs pro duris, sako:

– Fotografuok mani, Černiauskai, tai įeisi į istoriją, o gali ir nespėti…

O kaip ji nufotografuoti – Vytautą Šibailą, jei jis, apsikabinęs savąjį demoną, eina Gudakiemio keliu ieškoti Vincento van Gogho ausies, kad galėtų jai pasakyti: nėra pasaulyje jėgos, kurį sugebėtų atimti iš tavęs šešėlį – tavąjį demoną, – kuris žino apie tave viską. Kartais nuo jo pasiseka pasislėpti – ištirpti visiškoje tamsoje arba tarsi akmeniu – savim užspausti, bet vos tik pajudi, jis strykt – ir seka iš paskos. Pritupia, palinksta, įsiklauso ir niekada neprieštarauja – tyli. Ar vilku į mėnulį staugsi, ar raudosi plaukus nuo galvos raudamas, ar akmeniu į jį, ar rožės spygliu tarsi ietim besi – iškęs ir niekam nesiskųs, kai grįždamas namo bandei duris prieš nosį jam užtrenkt. Jis grįžta su tavim ir sustingsta kampe – žvelgdamas į „Žemę“ su vyšnios šakele, augančia iš moters krūtinės, „Dvynius“, „Demoną“, gąsdinantį savo gaivališkumu, ir kantriai – tarsi maitvanagis – laukia… Paskutinės tavo kelionės, kurioje įsikibs į tave nagais ir išnyks kartu, palikdamas baigtus ir nebaigtus darbus, kryžius, linkstančius nuo metų naštos prie savo šešėlių…

Gimė Vytautas 1954 m. Birutės ir Alfonso šeimoje Gudakiemio kaime. 1969 m. baigė Masališkių aštuonmetę mokyklą. Akmenį tašyti pramoko dar sovietmečiu, dirbdamas Vilniaus dailės kombinate, o drožinėti pamokė tautodailininkas iš Žemaitijos. Taip ir likęs savamokslis, savo kūrybinę veiklą pradėjo 1980 m., išdroždamas medinę skulptūrą „Dovydas pagal Mikelandželą“. Vėliau jau kūrė originalias, netradicines skulptūras. Jose susipynę žmonių, paukščių, žvėrių motyvai, išnyra regėjimuose matyti demonai.

Adomo Mickevičiaus 200 metų jubiliejaus proga sukūrė bareljefus Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus viešajai bibliotekai. Per mėnesį išdrožė 11 plokščių pagal „Pono Tado“ poemos motyvus ir Mykolo Elvyro Andriolio piešinius. V. Šibaila surengė apie dešimt personalinių parodų, kurios buvo eksponuotos Vilniaus dailės salonuose, Alytuje, Varėnoje, Druskininkų „Girios aide“, Varėnos rajono kultūros dienų metu Kalikse (Švedija).

Vytautas 1996 metais tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariu, 2006-aisiais jam buvo suteiktas Meno kūrėjo statusas, o už etnokultūros puoselėjimą (2004–2005; 2009–2010) buvo skirta valstybės stipendija. Apie V. Šibailą Jurgis Kunčinas rašė apysakoje „Karibaila“. Lietuvos televizijos laidoje „Tarp žemės ir dangaus“ (2009 m.) buvo parodytas filmas „Kaimo modernistas“, kuriame Vytautas visai Lietuvai aiškino: „Gal balta varna kaime esu. Kitiem interesna – nei gyvulių laiko, tai iš ko jis gyvena? Na, nemirštu badu… Žinot, menininkas juk yra tas, kuris stengiasi pragyventi iš savo kūrybos. Kaip mokytojas iš mokytojavimo. Mane vadina drožėju. O aš sakau, drožėjas gali šaukštus drožt! Aš darau subtilius dalykus – skulptūras. Kad pažiūrėtai ir pamąstytai, kas ten pavaizduota. Ne tai, kad pamatai ir viskas aišku. Kūryba – tai yra menas… Koks mano moto? Va, matote virš durų užrašyta: „Viešpatie, suteiki man jėgų pakeisti, kas gali būti pakeista, kantrybės – iškęsti tai, kas negali būti pakeista, ir išminties – atskirti vieną nuo kito.“

Gražus tas jo moto, gal perfrazuotas iš Kurto Vonneguto (JAV rašytojo) sentencijų. O gal dar ir prieš ar po K. Vonneguto kas nors panašiai yra sudėliojęs savo mintis, ieškodamas šviesos ir stiprybės mūsų gyvenimo kelių ir klystkelių tamsybėje.

Vytautas laikė save maištininku, ir tas maištingumas ne tik sklido į šalis, griaudamas santykius su aplinkiniais, bet ir skverbėsi į vidų, naikindamas gyvenimą iš vidaus. Žvelgiant atgal, galima sakyti, kad Vytautas medžio darbuose užfiksavo savo vidinę būseną, virsmą, kur ankstyvesni darbai byloja lyriškumu spindinčią sielą: „Džiaugsmas“, „Žemė“, tačiau čia pat iš jos gelmių išaugo gaivališkas, nesutramdomas „Šauksmas“, perteikiantis egzistencinę žmogaus baimę gyvenimo „Kelyje“ į Amžinybę, grįžimą į žemę, į kosminę dulkę, kai mus visą laiką seka kitiems nematomas, tik numanomas, bet nenusakomos išvaizdos „Demonas“ – kartais einantis greta, o kartais aplenkdamas, bet niekada nepaliekantis mūsų ramybėje.

Meistravo Vytautas ir kryžius. Nemažai jų galima pamatyti aplinkinių kaimų kapinėse. Su niekuo nesupainiosi – nukryžiuotieji ant jų iš aplinkinių išsiskiria savo bangų aštrumu, gruboka faktūra. Kai Vytautas atvežė 1990 m. savo darbo kryžių su Nukryžiuotoju į Merkinės kryžių kalnelį, sakė: „Matai, kryžių iš apvalaus medžio padariau, lyg iš telefoninio stulpo. Argi romėnai krikščionis prie pjautos medienos kryžių kalė?“

Vytauto žmona Birutė sakė, kad jis nepripažino nudailintų kryžių ir sakydavo: „Kryžius yra kančia, kančios ženklas.“ Išdrožė Vytautas iš ąžuolo ir ne vieną rūpintojėlį, o žinomiausias su užversta knyga rymo Sapiegiškių kaimo kapinėse ir žymi poeto Antano Kalanavičiaus kapą. Nesvetimas Vytautui buvo ir akmuo, ir ne tik sienai mūryti. Sukūrė antkapinį paminklą Merkinės muziejaus įkūrėjui Juozui Vitkui, bet taip ir nepasislėpė Vytautas nei medžio, nei akmens darbuose nuo savųjų demonų, nuo kurių bėgdavo keliu į Merkinę, o atbėgęs prašydavosi parvežamas į namus. O kai tik kas nors parveždavo į Gudakiemį, po akimirkos jis vėl atsirasdavo Merkinėje…

1981 metais Vytautas susituokė su Birute Plieskyte, ir ši jam padovanojo du sūnus: Tomą (1983 m.) ir Vytautą (1988 m.). Birutė sakė, kad Tomas turėjo ranką ir potraukį skulptūrai, bet tėvas nepanoro jam perduoti savo patirties. Gyveno Vytautas iki mirties savo sumūrytame name Gudakiemio kaime, o sklypą lyg kokią tvirtovę buvo apjuosęs nemūrytų akmenų tvora. Po jo mirties 2016 metais žmona Birutė namuose nieko nerado: „Nei skulptūrų, nei indų, nei plaktuko, nei kirvio, nei kalto… viskas pas „gerus“ žmones nusėdo, tikriausiai už velnio lašelius atsidėkojant atiduota. Net ir šventintą kryžių, stovėjusį prie namų, kažkas išsilupo ir išvežė Nedzingės kryptimi. Ir kam reikėjo svetimą kryžių sau ant kupros užsidėti, lyg tai savo maža, – stebisi Birutė, – ar tai tie darbai tiems žmonėms brangūs ir ką nors sako?“

Beruošiant šį straipsnį apie Vytautą Šibailą gavome bibliotekininko, Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus direktoriaus Petro Zurlio laišką: „Kartais pagalvoju, jeigu Vytauto likimas būtų susiklostęs kitaip, ar tai būtų turėję įtakos jo kūrybai? Sunku dabar pasakyti. Kaip sunku atsakyti ir į klausimą, kodėl taip liūdnai baigė savo gyvenimą talentingas žmogus, menininkas, kūrėjas. Kur prasideda kartkartėmis prasiveržiantis meniškojo prado gaivališkumas, o kur – žmogiškųjų silpnybių keliai ir klystkeliai… Viskas taip šalia, gal net kartu? Ir nuo to man dar labiau darosi gaila savo bičiulio, užvertusio paskutinį savo gyvenimo puslapį taip ir nebaigtos Gyvenimo knygos.

Kaip dabar menu Vytautą, sėdintį mano darbo kabinete. Nušviestas rudeniškos saulės spindulių jis vis pasakoja, pasakoja ir pasakoja… Jam taip norėdavosi, kad kas nors jį išklausytų. Išklausytų ir suprastų. Kartais, užėjus didingumo priepuoliui, norėdavo būt pripažintas ir išgarsintas. Kitą sykį – būdavo neišpasakytai kuklus, gal kiek perdėtai savikritiškas. Bet visuomet kupinas gal ne visada realių kūrybinių planų, kurių dauguma taip ir liko neįgyvendinti, nes nebėra meistro rankų ir visos svajos liks klajoti Dzūkijos laukuose bei kloniuose kaip ir tie Jo padirbti kryžiai.

Vytautas buvo be galo įdomus pašnekovas. Užsidaręs savo mažoj dirbtuvėlėj, droždamas skulptūras vis klausydavos radijo. Žinojo viso pasaulio naujienas. Apie daugelį gyvenimo bei politikos klausimų turėjo savo tvirtą nuomonę. Puikiai žinojo ne tik savo kaimo, bet ir viso krašto istoriją. Buvo žingeidus. Su juo buvo galima pašnekėt apie viską. Jeigu kas nepatikdavo – rėždavo tiesiai.

Žinau, kaimynai, skaitydami šiuos mano žodžius, galbūt nesutiks, paprieštaraus. Tačiau aš kalbu apie tokį Vytautą – kokį pažinojau. Kartą jau esu sakęs, pasikartosiu. Per dvidešimtį metų Šibaila nė karto pas mane į Vilnių neatvažiavo išgėręs. O atvažiavęs buvo tikrai nemažai kartų. Man pasisekė ir aš tuo džiaugiuosi. Džiaugiuosi ir tuo, kad Adomo Mickevičiaus biblioteka yra įsigijusi vienuolika Vytauto Šibailos darbų. Tai medinės stelos, kuriose menininkas talentingai atvaizdavo įdomiausius Mickevičiaus kūrybos fragmentus. Tikiuosi, kad šie darbai bus išsaugoti ir ateinančioms kartoms.

Visada sunku kalbėti apie per anksti anapilin iškeliavusį žmogų. Dar sunkiau, kada tą žmogų neblogai pažinojai. Gaila, liko daug kas nepasakyta, galbūt laiku neištiesta pagalbos ranka arba tiesiog sunkią akimirka nepabūta kartu.

Norėčiau pasakyti keletą gražių žodžių Vytauto gyvenimo bendrakeleivei Birutei. Be galo kantri, supratinga ir kartu kukli moteris. Vytas nešė sunkų savo gyvenimo kryžių, ne lengvesnis teko ir Birutei. Pagarba jai.“

Mažai kas šiame krašte nepažinojo ar nežinojo Vytauto. Ne vienas jam ranką yra ištiesęs, ne vienas ir nusisuko, ne vieną pats atstūmė, bet visiems mums išliks atmintyje kaip talentingas drožėjas, kryždirbys, sunkų savąjį gyvenimo kryžių jau pastatęs Amžinybės žemėje.