Visi turi savas istorijas (IV)

Perėjus tiltą aname krante persipina du Adolfo Ramanausko-Vanago Laisvės kovų pažintiniai takai: Merkinės–Kasčiūnų–Merkinės (dešiniojo kranto) ir Puvočių–Viršurodukio–Puvočių (kairiojo kranto). Kasčiūnų kaimo kapinėse ant kalvos anapus Merkio palaidoti kovose žuvę Lietuvos partizanai Adomas Valentukevičius-Linksmutis, Vladas Baranauskas-Taugirdas. Kapinėse stovi Roberto Ožalinsko 2015 m. atnaujintas 1865 metų medinis kryžius, kurį, pasak Juozo Jakavonio-Tigro, savo prisiminimuose minėjo A. Ramanauskas-Vanagas.

Rodukos kaimo kapinaitės mažos, tačiau stebina paminklų įvairove: mediniai, geležiniai, sovietmetį menantys betoniniai ir šlifuoti iki veidrodinio blizgesio šių laikų akmeniniai ir marmuriniai, bet visi jie kažkaip sutaria tarpusavyje, negožia vieni kitų. Netgi suoliukas prie beržo staliaus kaltu su šypsena ir saulutėmis paženklintas, bet akį iš tolo traukia raudonuojančios Mindaugo Milinavičiaus stulpinės skulptūros.

M. Milinavičius: „Mano nelaimė, kad tėvelis Sibire žuvo“

Mindaugas gimė 1936 m. Liškiavoje Onos ir Antano (nepriklausomos Lietuvos pasienio policininko) šeimoje. Vaikystė prabėgo Rodukos kaime. Mokėsi Merkinės vidurinėje, ją baigė 1955 m. Atitarnavęs sovietinėje kariuomenėje 1958-aisiais įstojo mokytis į Maskvos susisiekimo ministerijai pavaldų Vilniaus geležinkelių transporto technikumą. Įgijęs geležinkelių eismo techniko specialybę dirbo Šiauliuose.

1964 m. įstojo į Vilniaus dailės instituto Interjero ir įrengimų dieninį fakultetą, o jį baigęs pasiėmė savo šeimą iš Šiaulių ir apsigyveno Vilniuje. Dirbo Vilniaus komunalinio ūkio projektavimo institute architektu, vyresniuoju architektu, vedamuoju architektu. Kartu pagal Vilniaus kombinato „Dailė“ užsakymus įvairioms įmonėms ir organizacijoms, pavieniams asmenims kūrė iš medžio ir spalvoto metalo mažaaukštes skulptūras – prizus.

Mindaugas surengė personalinę parodą Norvegijoje ir ne vieną Lietuvoje, dalyvavo mišriose dailininkų parodose. Nemažai jo darbų iš Vilniaus galerijų įsigijo užsieniečiai ir išsivežė į Prancūziją, Belgiją, Lenkiją, Ameriką, Vokietiją, kitas tolimas šalis. Su medžio skulptūromis ir karikatūriniais piešiniais jis daug dešimtmečių dalyvauja bendrose karikatūristų parodose, skirtose balandžio pirmajai – Melagių dienai. Mindaugas – Lietuvos dizainerių sąjungos narys, Lietuvos dailininkų sąjungos narys; Kultūros ministerija jam suteikė meno kūrėjo statusą.

Pirmąją stulpinę skulptūrą Merkinės žemėje Mindaugas pastatė 1992 metais kryžių kalnelyje savo tėvo partizano Bitino atminimui. Ir užrašą pritvirtino: „Antanui Milinavičiui 1906–1949 m. Nukankintam Sibire Taišeto lageryje.“ O po keleto metų statydamas paminklą Vytautui Žurauliui Rodukos kaimo kapinėse pasakė: „Mano laimė, kad tėvelis 1937 metais, kai man pusantrų metukų buvo, fotografuodamas ne į smėlio dėžę pasodino, o ant arklio užkėlė, kad toliau matyčiau ir žinočiau, kur link judėti. Mano nelaimė, kad tėvelis Sibire žuvo.“

2015 m. Mindaugas surengė personalinę parodą Perlojos krašto muziejuje, savo tėvo gimtajame kaime. Muziejui dovanojo medžio skulptūrą „Prisikėlimas“, tėvo iš tremties žmonai rašytus laiškus, valstybinius apdovanojimus, skirtus tėvui, įvairius dokumentus, ne tik brangius šeimai, bet ir svarbius krašto istorijai.

Mindaugo vaikystė prabėgo Rodukos kaime, kuriame atsidūrė po karo. Savo laiške jis rašo: „Karo frontui grįžtant iš Rytų 1944 metais iš Merkinės, kur tuo metu gyvenom, kažkas mus valtimi perkėlė per Merkio upę į kitą krantą ties Česukų kaimu. Merkio medinis tiltas buvo sudegintas. Kitame krante mūsų laukė Mamos brolis Tomas Žuraulia su arkliu kinkytu vežimu. Visi parvažiavome pas senelius, kur gyvenom kartu su dėdės Tomo šeima. Viso 12 žmonių. Man tada buvo 8 metai.“

Visus juos Mindaugas prisiminė ir savo brangiausiems žmonėms paminklus Rodukos kapinėse sustatė: mamai Onai Milinavičienei, seneliams Kristinai ir Silvestrui bei dėdėms Silvestrui Selveliui ir Tomui Žurauliams.

Daug Mindaugo kurtų skulptūrų puošia žmonos Aldonos sodybą Mielagėnų bažnytkaimyje (Ignalinos rajone), kuriame jie vasaros metu gyvena nuo 2006 metų. Aukščiausią savo gyvenime kryžių – aštuonių metrų aukščio ąžuolinį, guobos skulptūromis puoštą, Mindaugas pastatė Mielagėnuose prie globos namų. Dvi stulpines skulptūras pastatė žmonos tėvams Mielagėnų kapinėse.

Mindaugas muzikuoja nuo 18 metų. Groja senovine „Peterburska“ armonika, dainuoja Vilniaus etnografiniame ansamblyje ,,Ūla“ ir Mielagėnų dainų ir muzikos mėgėjų kolektyve „Dainoriai“. Vasaromis su vietiniais giesmininkais Mielagėnų bažnyčioje gieda šalia vargonų, o žiemą – Vilniaus arkikatedroje per mišias Senovinių giesmių ansamblyje. Rašo eiles, o 2010 m. 20 egzempliorių tiražu išleido knygą „Vaikystės prisiminimai“, kurioje už visą nueitą gyvenimo kelią su žmona Aldona, dukromis Audrone ir Ryte, žentais ir anūkais dėkoja Dievui.

V. Černiauskas: „Svajoju vaikams turėti namus, jie ir viskas, kas yra, – gyva“

Vytautas Černiauskas gimė 1974 m. Vilniuje. Vidurinę mokyklą baigė Merkinėje. Tuo metu ji jau buvo pakrikštyta Vinco Krėvės vardu.

Apie save Vytautas pasakoja trumpai: „1994 m. išvykau studijuoti dailės ir technologijų Vilniaus pedagoginiame universitete. Geriausias dalykas, nutikęs sostinėje, turbūt tai, kad iš didelės meilės susituokėme su Rita Liutkevičiūte. Susilaukėme puikių vaikelių – Kristupo ir Kotrynos. Sūnus gimė Vilniuje, duktė jau Merkinėj. 2000-aisiais grįžom į Merkinę su visam. Darbai keitė vienas kitą. Teko padirbėti ir Dzūkijos nacionaliniame parke (kuriame dabar savanoriauju) ir turėti įvairiausių pareigybių Vinco Krėvės gimnazijoje, kol 2004 m. joje pradėjau dėstyti dailę. Nuo 2006 m. dailę dėstau ir Varėnos J. Čiurlionytės menų mokykloje.

Norėdami sutelkti jaunimą prasmingai veiklai, 2000 metais kartu su žmona Rita įkūrėme Merkinės jaunimo etnokultūros klubą „Kukumbalis“. Koncertavom Lietuvoje ir užsienyje. Renkame savo krašto folklorą. Kasmet rengiame programas kalendorinėms šventėms. Tarp jų paminėtinos yra Rasos ir advento laikotarpis. Kartais statome folklorinius spektaklius, rengiame koncertines ir apeigines programas. Šiuo metu išbandome savo jėgas ir modernaus folkloro skambesy. Išleidome keturias kompaktines plokšteles: 2002 m. „Merkinės dainos ir šokiai“, 2006 metais „An marelių kraštelio“, 2011 m. „Dainuoja Kukumbalis“, 2019 m. „Devynios žolelės“. 2007 m. išleidome knygą „Merkinės lopšinės ir žaidinimai“. Nuo 2008 m. dalyvaujame bardų veikloje. Kuriame dainas, poeziją ir muziką. Nuo 2015 m. esu „Jaunųjų šaulių“ vadas Merkinės V. Krėvės gimnazijoje.“

Vytautui baigus vidurinę draugai prancūzai iš Franko baltų vasaros universiteto Merkinėje pasikvietė jį į Prancūziją, galėjo Vytautas ten pasilikti ilgam, bet grįžo neišbuvęs nė pusmečio ir pasakė, kad gyvenimą galima ir reikia kurti čia, o mes prancūzus irgi turim kuo nustebinti.

Vytautas iš savo senelio Jono paveldėjo potraukį medžio darbams. Tėvų namuose sudėliojo mozaikines grindis, sumeistravo keletą modernių kraičio skrynių, kūrė vaikams žaislus. Kai kurie iš jų naudojami „Kukumbalio“ žaidimuose ir etnokultūrinėse šventėse gamtoje. Sukūrė keletą kryžių ir labai daug originalių stulpinių skulptūrų, kurios ne tik puošia sodybos kiemą, bet ir yra dovanojamos draugams.

Iš medžio išskaptuotas stulpines figūras Vytautas dažo, dekoruoja iš skardos kirptomis įvairios formos detalėmis, kurdamas iš jų gėlių siluetus, šarvus, tikėjimo ženklus, o droždamas šnabžda savo būsimų eilėraščių eilutes: „Mano namams trisdešimt šešeri, / Ir nėra ko gailėtis, viskas dar čia: / Kylantis rūkas, kareivėlių pulkai, / Nuzulintos grindys ir pjuvenos. / Spindi vinys senovinio kaimo, / Trupiniai iš delno į delną, / Dar ajerais kvepianti duona. / Gal pusės raštų nebepažinčiau, / Palėpėse gyveno pelės, visi kartu – / Ir gyvuliai, ir žvaigždės. / Dargi katinai vis meldžiasi už durų, / Šunys ir kapai per ištiestą delną, / Šikšnosparniai išbudinti lekia. / Saulė ir lubose, ir šuliny, / Prie tvoros tinkančios malkos. / Vėžios, rogės, pusiau lūžę žirgai, / Armonika, laukianti švenčių. / Svajoju vaikams turėti namus, / Jie ir viskas, kas yra, – gyva. 2011-02-08 18:03:21“