2021 03 22

Algimantas ir Mindaugas Černiauskai

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Visi turi savas istorijas (V)

Saulutės Tamulevičių namo prieangio pastogėje stilius primena tėvo Stanislovo kaldintas saulutes. Brolių Černiauskų nuotrauka (2011 m.)

Nedidelis šilinių dzūkų kaimas minimas 1742–1748 m. sudarytose Merkinės parapijos metrikų knygose, tuo laikotarpiu buvo užregistruoti 4 naujagimiai.

1938 m. kaimas pakliuvo ir į tarptautinių įvykių istoriją, kai ties pereinamuoju punktu Lietuvos pasienio policininkas Justas Lukoševičius nušovė demarkacinę liniją pažeidusį ir į jį šovusį lenkų kareivį S. Serafimą (palaidotas Marcinkonių kapinėse). Kaimo pradžioje stovi Antano Česnulio darbo kryžius, statytas Atgimimo laikais, bet apie meistrą pakalbėsime vėliau. 2011 metais Trasninko kaime buvo užrašyti 4 pastovūs gyventojai.

Trasninko kaimas

Kaip ir dauguma šilinių dzūkų kaimų, Trasninkas turi savo nedideles kapinaites, tik jų nuo kelio nesimato. Kapinėse – akmeniniai, betoniniai paminklai ir antkapiai, keletas medinių ir metalinių kryžių. Kapinėse vis dar yra įspūdingo stoto ir grožio drevė, senovinio bitininkavimo liudininkė.

Trasninko kaime, kairėje kelio Merkinė–Marcinkonys pusėje, 2019 liepos 7 d. iškilo naujas kryžius Lietuvos partizanams. Jį sukūrė ir pastatė grupelė „Misija Sibiras’18“ dalyvių, kurie ne kartą lankėsi bendramintės ir bendražygės Ambrazaitytės tėvų sodyboje. (Ambrazaičiai Trasninko kaime įsikūrė 2002 m.) Viltė Ambrazaitytė sakė: „Viską darėme taip, kaip ir Kazachstane – patirties jau turėjome po 6 iškeltų kryžių.“ O ir tokia veikla po 2018 m. ekspedicijos kiekvienam jau sava ir viduje kažką papildanti. Kryžiaus stovą nukalė kalvis Ugnius Lekevičius („Ugniaus kalvė“ Snaigupėje), pats pasiūlė stovą pagražinti Gediminaičių stulpais. Kryžiaus aukštis virš žemės – 5 metrai.

„Misija Sibiras“ dalyviai Ambrazaičių sodyboje, Trasninko kaime, prie jų sukurto kryžiaus. Pirmas iš kairės – „Misija Sibiras“ ekspedicijų vadovas (Sibire ir Kazachstane nuo 2014 m.) Arnoldas Fokas. Toliau – „Misija Sibiras’18“ komandos dalyviai: su kepure Antanas Urbonas, Karolis Kubilius, Aistė Eidukaitytė, šviesiaplaukis Lukas Klusis, nusisukęs Matas Toliušis, Gintarė Bakūnaitė. Brolių Černiauskų nuotrauka (2019 m.)
Po kryžiaus šventinimo „Misija Sibiras 18“ su kaimo žmonėmis ir svečiais. Kryžių pašventino Merkinės dekanas kun. Robertas Rumšas. Brolių Černiauskų nuotrauka (2019 m.)

Viršurodukis

Teko būti Viršurodukio kaime ir sovietmečiu, ir šiais laikais, bet 2020 m., važiuojant miško keliukais nuo Trasninko kaimo į Viršurodukį, nelabai ką nė šiuolaikinė kosminė navigacija padėjo. Kelių keliukų raizgalynė. Anksčiau, kol kaime gyvybės buvo daugiau, tai keliukas buvo ryškesnis. Bet labiausiai kraštovaizdį ir kelius miškaverčiai ir jų transportas suniokojo, nepravažiuojamai suvienodino… Kam babkės, o kam ir guzas į kaktą keliu važiuojant, kiekvienam savo. O kaimą aplankyti būtinai reikia.

Jo istorija svarbi visam Lietuvos partizaniniam judėjimui. Kaimo apylinkėse buvo ne tik partizanų Šturmo ir Žilvičio bunkeriai, bet ir įrengta vado Balučio vadavietė. Čia nuožmios okupacijos sąlygomis 1946 m. įvyko garsusis partizanų pagerbimo sąskrydis. Kaime tebestovi 200 metų skaičiuojanti medinė trobelė, kurioje nakvojo dalis partizanų. Sodyboje, priešais čia pat gerokai jaunesnį namą, stovi puošnus Petro Volungevičiaus (dabar gyvena Kybartuose) darbo kryžius su užrašu: „Kryžius gyvenusiems ir gyvenantiems“.

Priešais kryžių, kitoje gatvės pusėje, gyvena Deimantas Markevičius. Jis gimė 1987-aisiais ir ilgą laiką gyveno Širvintose, bet jau dešimtį metų gyvena Viršurodukio kaime, bitininkauja. Sukalė, kaip jis sako – ne vieną kryžių. Du iš jų pastatė kaime, kuriame kuria savo gyvenimą. Kryžiai, kaip ir žmonės, turi savas istorijas. Vieną jo sukaltą beveik trijų metrų ilgio kryžių žmogus pastatė Kryžių kalnelyje, kad pasveiktų mirtina liga serganti jauna mergaitė… 

Petro Volungevičiaus pastatytas kryžius Viršurodukio kaime. Brolių Černiauskų nuotrauka (2020 m.)
Deimantas Markevičius Viršurodukio kaime. Brolių Černiauskų nuotrauka (2020 m.) 
Deimanto Markevičiaus pastatytas kryžius priešais namą su užrašu ant sienos: „Šiame name 1946 04 18–19 įsikūrė Dainavos apygardos trečiojo partizanų pagerbimo sąskrydžio organizatoriai. Devynioliktosios rytą sodybos kieme sąskrydį atidarė Merkio rinktinės vadas A. Ramanauskas-Vanagas“. Brolių Černiauskų nuotrauka (2020 m.)
Senasis nunykęs Viršurodukio kaimo kryžius. Brolių Černiauskų nuotrauka (2010 m.) 
Deimanto Markevičiaus kryžius, pastatytas senojo kryžiaus vietoje. Brolių Černiauskų nuotrauka (2020 m.)

Puvočių kaimas

Puvočių kaimas vyresnės kartos žmonių atmintyje asocijuojasi su etnografiniu ansambliu, kuriam vadovavo šviesaus atminimo Stasė Bogušienė. (Atsižvelgiant į tai, kad gyva etnografinė sodyba yra ne muziejinė ekspozicija, o neatsiejama nuo žmogaus gyvenimo būdo – S. Bogušienės sodyba 2010 metais Dzūkijos nacionaliniame parke buvo paskelbta konkurso „Etnografinė sodyba 2010“ nugalėtoja.)

Dauguma garsiojo ansamblio moterų jau atgulė amžinojo poilsio šalia savo tėvų ir artimųjų. Kapinėse įprasta šiems laikams kapų puošimo ir paminklų įvairovė. Mediniai kryžiai palengva nuo kapų traukiasi, nors vakariniame kampe dar galima pamatyti visą grupę medinių paminklų. Vis daugiau atsiranda šiuolaikinių, granito plokštėmis prislėgtų kapų, bet po Vėlinių nė vieno apleisto, be žvakutės ar eglišakių papuošto bevardžio kapelio nematėme. 

2020 m. kapinėse kaimas su talka pastatė bendrą kryžių. Vidury kapinių kryžius ir anksčiau stovėjo, bet suvargo, tai kaimas nutarė pastatyti naują. Puvočių žentas Ričardas Sinkevičius sakė: „Medį kryžiui dovanojo buvusi Seimo narė Danutė Bekintienė, kryžių padarė Deimantas Markevičius iš Viršurodukio, o statėme penkiese: Linas Baltuškonis, Bronius Kilminavičius, Linas Zinkevičius, Darius Bingelis ir Juozas Raguckas. Senąjį kryžių vyrai kapinėse prieš daugiau nei penketą metų sudegino.“ Išskirtinis Puvočių kapinių bruožas – varpas prie vartų, pro kuriuos iš kaimo ateina laidotuvių procesija. Jau daugelį metų tuo varpu visada skambina Stasys Bingelis. Varpu jis skambina ir Visų šventųjų vakarą, tada susirinkę žmonės sukalba bendrą maldą.

Kaime dėmesį patraukia didžiulis Atgimimo laikų kryžius. R. Sinkevičius sakė, kad didįjį Atgimimo laikų kryžių Puvočiuose statė visas kaimas. Tada kilo karštų diskusijų, kuriame kaimo gale statyti, ar kryžkelėje į Mardasavo kaimą prie krautuvės, kur žmonių daugiausia, ar čia. Nusvėrė kryždirbio Arūno Kanopkos ir jo giminės žodis. 

Apie A. Kanopką papasakojo jo sesuo Angele Vaškelienė: „Gimė Arūnas 1964 03 28 Puvočiuose. Mirė tragiškai jaunas – 2016 metais. Tėvai Gražina ir Vaclovas. Vaclovas buvo stalius, gal iš tėvo paveldėjo polinkį medžio darbams, nors baigęs Rojaus Mizaros mokyklą Merkinėje, Vilniuje įgijo ne medžio darbų, o autošaltkalvio specialybę. Dirbo įvairius darbus autoservise, statybose, o medžio darbai buvo tik hobis: drožinėjo paveikslus, žvakides, kaime pastatė tris kryžius. Arūnas mėgo savo darbus dovanoti, tačiau nemažai darbų turime ir mes savo sodyboje.“ Prisimindama Vaclovą Kanopką, Danutė Bekintienė jį įvardijo kaip dailidę, kuris mokėjo padaryti viską, ko tik kaimiečiai prašydavo, jis ir namus savo rankomis pasistatė.

Didysis Atgimimo laikais statytas Puvočių kaimo kryžius. Užrašas ant kryžiaus: „Statė Puvočių kaimas 1989“. Nemažai Atgimimo laikų kryžių, statytų kaimuose, kryžkelėse, jau nunyko, nukrito papuošimai, o Arūno sumeistrautas kryžius vis dar stovi, liudydamas ne tik tinkamai parinktą medį, bet ir meistro atsakingumą bei kruopštumą. Brolių Černiauskų nuotrauka (2013 m.)
Marija Baltuškonienė pro didįjį kryžių eina į kaimo parduotuvę. Brolių Černiauskų nuotrauka (2007 m.)
Prijuostėlė prie didžiojo kryžiaus. Brolių Černiauskų nuotrauka (2010 m.)
Arūno Kanopkos darbo kryžius Puvočių kaime. Brolių Černiauskų nuotrauka (2007 m.)
Dvareckų kryžius jau auga į žemę. Vis dar tradiciškai nupjauta sutręšusi apatinė dalis ir kryžius vėl įkastas į žemę. Brolių Černiauskų nuotrauka (2019 m.) 
Koplytėlė, kurią Danutė Bekintienė įsigijo iš tautodailininko, gyvenančio Lazdynuose, puošia jos namų sieną Puvočiuose nuo 2009 metų. Brolių Černiauskų nuotrauka (2009 m.)
Ant Puočiauskų namo sienos naujojoje koplytėlėje pritvirtinta šventojo Jono Nepomuko skulptūra. Ji tokia sena, kad niekas jau negali pasakyti nė autoriaus. Danutė Bekintienė sakė menanti, kad koplytėlė su šv. Jonu Nepomuku buvusi liepoje. Brolių Černiauskų nuotrauka (2013 m.) 
Vincas Vaškelis (viduryje) stovi prie savo namų su Giedriumi ir Algirdu Bingeliais po Arūno Kanopkos sukurtu kryžiumi. V. Vaškelis – abiejų Arūno Kanopkos kryžių pastatymo iniciatorius ir mecenatas. Brolių Černiauskų nuotrauka
Juozas Bingelis skambina kapinių varpais pasitinkant laidotuvių procesiją. Brolių Černiauskų nuotrauka 
Puvočių kaimo kapinės per Vėlines. Brolių Černiauskų nuotrauka (2020 m.) 

Kašėtos. „Pats pasdariau“

Už Puvočių pakeliui į Marcinkonis kairėje lieka nedidelis Kašėtų kaimas prie Grūdos, kuris garsėjo tuo, kad čia veik visi gyventojai Kašėtų pavardę nešiojo. 1905 m. kaime jų buvo 105, o štai 2011 m. – jau tik 14. Kašėtų kaimas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. 2010 metais Parko organizuotame Etnografiškai atstatomos sodybos konkurse laureatu buvo pripažinta naujųjų dzūkų Rasos ir Virginijaus Jasaičių ir Algės ir Žilvino Padaigų sodyba.

Sodyba anksčiau priklausė Bernardui Kašėtai, o buvo atstatyta atsižvelgiant į parko specialistų rekomendacijas išsaugant ankstesnio šeimininko suformuotas sodybos kiemo erdves, pastatų išdėstymą, architektūros detales. Nors langai plastikiniai, tačiau išsaugotas jų dydis, suskirstymas, originali medinė puošyba. Gražus pavyzdys, kaip galima jautriai išsaugoti ir pastatų formas, ir kiemo erdves. 

Petras Kašėta (1934–2016) pasakojo: „Kašėtose kryžius stovi pradžioj kaimo ir pabaigoj, o šitų – prie namų, vietoj medinio – metalinį pats pasdariau. Draugai iš Kauno metalo parūpino, a suvirinau pats, parko dirbtuvėse Marcinkonyse. A ty, gali kaimo – medinį, didįjį, padėjo padaryti Saulevičius Petras ir Kašėta Juozas. Ten į kapus Marcinkonysna lydint sustojam, pasimeldžiam.“ Ilgą laiką užrašas po koplytėle ant medinio kryžiaus metalinėm raidėm bylojo: „Statė 1989 – VI Kašėtų kaimas“. 

P. Kašėta – tikras Kašėtų kaimo vaikas, tikras kaimo gyventojas. Čia gimė, augo, vedė, buvo nagingas meistras, nesibodėjo jokių darbų. O ir armonika neprastai grojo, pats sau būgnu pritardamas. Buvo susikūręs „muzikinį kombainą“ ir grojo ne tik sau, savo šeimai ir kaimui, bet ir Puvočių ansambliui, su kuriuo koncertavo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. 

2016 m. Kašėtų kaime iškilo du nauji kryžiai. Vienas kryžius pakeitė Petro Kašėtos, Petro Saulevičiaus ir Juozo Kašėtos Atgimimo laikais statytą kryžių, stovėjusį kaimo gale, prie dviejų beržų. Ričardas Sinkevičius 2016 m. laikraštyje „Šalcinis“ Nr. 116 paskelbė kryžiaus statytojo Vyto Kašėtos žodžius, nuskambėjusius kryžiaus šventinimo metu: „Ne visuose kaimuose yra bažnyčia, bet visuose kaimuose yra bent po vieną kryžių. Tegul šis pastatytas kryžius atstoja mažą bažnytėlę, kur galima būtų ateiti ir pasimelsti, padėkoti Dievui už sėkmės akimirkas, paprašyti sveikatos ir laimės. Tegul saugo šis kryžius kaimelį nuo ugnies bei visokių kitokių nelaimių ir tegu kasmet, paskutinį gegužės sekmadienį, visa kaimelio bendruomenė susitinka prie šio kryžiaus pabendrauti, pasiguosti…“

Tame pačiame straipsnyje minimas ir antro kryžiaus, kurį sumeistravo Algis Svirnelis, pastatymas ir pašventinimas rudenį: „Kryžiaus statymą parėmė kaimelio naujakuriai Audrius ir Snieguolė Ščeponavičiai, Rasa ir Virgis Jasaičiai, Algė Padaigienė ir kaimo gyventojai Jonas Kašėta, jo dukra Laima, kuri visiems priminė, kad šis kryžius yra pastatytas vietoje anksčiau stovėjusio seno kryžiaus, kuris buvo nugriautas tiesiant naują kelią.“

Petro Kašėtos, Petro Saulevičiaus ir Kašėto Juozo statytas kryžius. Brolių Černiauskų nuotrauka (2009 m.)
Kašėtų kaimo kryžius, pakeitęs senąjį, Atgimimo laikų kryžių. Brolių Černiauskų nuotrauka (2016 m.)
Seniausias cementinis kaimo kryžius stovi aptvertas tvorele kryžkelėje su užrašu: „1930 – V – 23 ST Kašėta Klemensas“. Brolių Černiauskų nuotrauka (1994 m.) 
Kašėtų kaimo kryžius, sukurtas Algio Svirnelio, įsikūręs šalia senojo kryžiaus, arčiau kelio į Marcinkonis. Brolių Černiauskų nuotrauka (2018 m.)
Petras ir Stasė Kašėtos Kašėtų kaime. Petras šunį buvo išmokęs jam grojant armonika tupėti šalia ir kaukti, pritariant jo grojimui. Brolių Černiauskų nuotrauka

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien