2021 04 23

Algimantas ir Mindaugas Černiauskai

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Visi turi savas istorijas (VI). Saugant medinę kryždirbystę

Bendras kaimo kryžius, pastatytas Atgimimo laikais 1990 m. Autorius – Antanas Česnulis. Marytė Kielienė Dubininko kaime pasakojo, kad laidojant kaimo žmogų prie šio kryžiaus procesija sustodavo ir žmonės pasimelsdavo, bet tada kaime daug žmonių buvo. „Kai atitekėjau 1962 m. iš Zervynų, Dubininko kaime 17 kaminų buvo, 30 karvių, kiekvienam kieme po arklį. Kai apklupom, tai apklupom. Nieko neliko. Nei žmonių, nei galvijų. Mes dvi kaime esam. Visi kiti iš Vilniaus ir Kauno... Jei kieno vaikai grįžta, tai tik vasarai.“ Brolių Černiauskų nuotrauka

Beskubant iš Merkinės į Marcinkonis, dešinėje pusėje pusantro kilometro nuo pagrindinio kelio už Trasninko liko Dubininko kaimas, prisigludęs abipus Skroblaus upelio.

Įvažiuojant į Dubininko kaimą nuo Trasninko pusės, prieš pat sodžių, dešiniau kelio – nedidukės kapinaitės. Kapinėse tik keturi mediniai kryžiai. Vyrauja betoniniai, nuo senų laikų likę keletas metalinių kryželių ant akmeninių paminklų. Stovi vienas keturšlaitis, primenantis senuosius stulpinius kryžius, bet kresnas ir padarytas iš geležies.

Dubininkas

1992 m. kapinėse prie Cezario Karlono kapo parko darbuotojai rado nežinomo autoriaus sukurtą krucifiksą. Jis buvo be stogelio, ant paprasto medinio kryželio, pritvirtinto prie pušies, ir jau pradėjęs nykti. Sutarus su savininkais, krucifiksas buvo paimtas į kuriamą etnografinę sodybą Marcinkonyse, o jo vietoje pakabinta kopija, kurią kažkoks niekdarys greitai pavogė, bet originalas saugomas Marcinkonyse. Sovietmečiu panašų, beveik identišką krucifiksą, bet su koplytėle teko matyti Masališkių kaimo kapinėse. 

Šalia kaimo kapinaičių kairėje kelio pusėje stovi didžiulis už medžių pasislėpęs medinis kaimo kryžius. Jį sumeistravo kūrybinės stovyklos „Meistrai ir pameistriai. Kryždirbystė Dzūkijoje“ dalyviai. Stovyklą 2018 m. organizavo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Dzūkijos skyrius, o dalinį finansavimą skyrė LR kultūros taryba.

Projekto autorė ir darbų organizatorė Audronė Lampickienė sakė, kad stovyklos tikslas buvo atkurti sunykusius ar baigiančius nykti kryžius Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje. Stovykloje darbavosi patyrę kryždirbiai Gintautas Akstinas iš Druskininkų ir Saulius Lampickas iš Alytaus. Jiems talkino ir kryždirbystės amato žinias gilino jaunieji kryždirbiai Artūras Janickas iš Alytaus ir Andrius Kaziukonis iš Puodžių kaimo Varėnos rajono.

Karlonų kryžius įvažiuojant į Dubininko kaimą. 2018 m. pavargusį Karlonų kryžių atstatė Audronės Lampickienės organizuotos stovyklos dalyviai. Brolių Černiauskų nuotrauka (1994 m.)
Senasis dar prieškario laikais kaimo vyrų Kielės Alfonso, Šibailos Alfonso, Miškinio Vinco statytas kryžius. Pastačius kryžių ir klevus pasodino. Jei ne tie klevai, tai ir kryžius jau seniai būtų nuvirtęs. Gandrai susisuko lizdą ant kryžmos, tai vyrai bandė juos nuo kryžiaus nuvilioti, net seną ratą į klevą įkėlė, bet gandrai nepasidavė ir su savo namu viršutinę kryžmą nulaužė. (Apie tai plačiau knygoje „Tarp žemės ir dangaus“, 2016 m.) Brolių Černiauskų nuotrauka (2009 m.)
Pirmojo pasaulinio, pasak Benedikto Navicko, „Didžiojo karo“, karių kapai netoli Merkinės, prie Mergelių akelių. Čia palaidoti žuvę ir vokiečių, ir rusų kariai. 1989–1991 m. B. Navickas Merkinės vokiečio Rimanto Gumuliausko prašymu nuo visų (68) cementinių kryželių į sąsiuvinį kaligrafiškai nurašė palaidotų karių pavardes (nežinomų kareivių: 12 Rusijos imperijos, 39 Vokietijos imperijos). Iš to vardyno B. Navickas išskyrė keletą lenkiškų ir vieną „nuostabiai“ primenančią lietuvišką – Dargus. Brolių Černiauskų nuotrauka (2006 m.)

Per savaitę stovyklos dalyviai sukūrė tris kryžius. Vienas iš jų, suderinus su kaimo bendruomene, buvo pastatytas prie įvažiavimo į Dubininko kaimą, šalia kapinių. Aukštas, beveik aštuonių metrų aukščio, laibėjantis Karlonų kryžius jau nyko ir skaičiavo paskutines savo gyvenimo dienas. Jo negalėjo išgelbėti ir tradicinis dzūkų kryžių gelbėjimo būdas, kai aukštas kryžius patrumpinamas, nupjovus sutrūnijusią apatinę dalį, o kryžius įkasamas į tą pačią vietą.

Trečias stovyklos dalyvių sumeistrautas kryžius lapkričio mėnesį buvo pastatytas tarp Grybaulios ir Musteikos, šalia senojo kelio. Retas musteikiškis prisimena, kad toje vietoje, pasak Romo Norkūno, stovėjo kalvio Rusecko darbo kryžius, skirtas toje vietoje žuvusiems partizanams. O štai kryžius Pirmojo pasaulinio karo karių kapinėse prie Mergelių akelių (netoli Merkinės) buvo pastatytas rugsėjo 20 dieną. Čia stovėjo netaisyklingų proporcijų 5 metrų aukščio kryžius be jokių papuošimų. Jo kamienas, įspraustas tarp dviejų metalinių sijų, dar galėjo stovėti, bet netaisyklinga kryžma jau nyko ir tik laukė pirmo stipresnio vėjo, kad kristų į žemę. Dzūkijos nacionalinio parko direkcijos darbuotojai, ruošdamiesi įgyvendinti šios kūrybinės stovyklos darbus, talkino organizatoriams rinkdami ikonografinę medžiagą, ieškodami medienos, o ir kryžių, surėmę pečius, statė kartu su stovyklos dalyviais.

Stovyklos organizatorė A. Lampickienė, pastačius kryžių, pasidžiaugė, kad tautodailininkai savo veikla prisideda prie gražios misijos puoselėjant kryždirbystės tradicijas, o kryždirbys S. Lampickas pasakojo: „Daug keliauju po Lietuvą. Skaudu matyti nykstančius mūsų senolių statytus kryžius. Tai nepagarba mūsų praeičiai, tradicijoms. Ir Varėnos krašte, ir Klepočiuose (prieš 30 metų sukurtas memorialas Stalinizmo aukoms atminti – red.) daug kryždirbystės statinių bebaigiančių suirti dėl nepriežiūros. Vienas iš mano stogastulpių Klepočiuose perlūžo pusiau. Tokių atvejų būtų galima išvengti laiku impregnuojant medinius paminklus. Kuriant kryžius stovyklos metu norėjosi, kad jie būtų panašūs į buvusiuosius. O štai saikingas ornamentas ant vokiečių karių kapinių kryžiaus gimė spontaniškai. Kad patrauktų žvilgsnį, kad praeivis stabteltų ir susimąstytų.“

Ir tas kuklus spontaniškai gimęs ornamentas liudija, kad atstatant kryžių kartais verta ir reikia įnešti ką nors naujo, neperžengiant trapios ribos tarp autentikos ir noro padaryti gražiau, kad žmogus stabtelėtų ir susimąstytų. 

Išties nykstant kaimams tokių kūrybinių stovyklų organizavimas – vienas iš nedaugelio kelių siekiant išsaugoti medinę kryždirbystę Lietuvoje ne tik kapinėse, bet ir kraštovaizdyje.

Krucifiksas Dubininko kaimo kapinėse. Brolių Černiauskų nuotrauka (1992 m.) P. S. Saugomas Dzūkijos nacionalinio parko etnografinėje sodyboje Marcinkonyse. 
Sauliaus Lampicko valia sugulė lelijos ant kryžiaus liemens, primindamos jų karališką prigimtį ir dviprasmybę, kad jomis buvo ženklinami ir nusikaltėliai... Betgi lelijos sugulė kryžiaus ženklu, primindamos viltį, kuri gimė Atpirkėjui nužengus nuo kryžiaus... Kryžius ant Didžiojo karo kapų prie Mergelių akelių. Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m.)
Nuotrauka atminimui po kryžiaus pastatymo. Stovyklos dalyviai su parko darbuotojais, talkinusiais statant kryžių. Brolių Černiauskų nuotrauka (2018 m.)
Grupelė stovyklos dalyvių: dailininkė Gintarė Markevičienė (pasiuvusi kryžiams prijuostėles), stovyklos organizatorė Audronė Lampickienė, kryždirbiai Saulius Lampickas ir Artūras Janickas, fotografas Giedrius Bernatavičius, fotografavęs stovyklos dalyvių darbus. Brolių Černiauskų nuotrauka (2018 m.)
Valdo Karlono statytame kryžiuje į kiemą žiūri rūpintojėlis. Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m.)
Valdo Karlono statytame kryžiuje į kelią žiūri Nukryžiuotojo skulptūra. Brolių Černiauskų nuotrauka (1994 m.)
Karlonų kieme stovi aukštas Valdo Karlono statytas kryžius. Brolių Černiauskų nuotrauka (2009 m.)

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien