2021 05 23

Algimantas ir Mindaugas Černiauskai

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Visi turi savas istorijas (VII). Marcinkonys. Kryžiui kieme projekto nereikia

Kryžius Gaidžių kampe, kaimo kryžkelėje, netoli Gaidžių kopos. Jonas Bajoriūnas sakė, kad Marcinkonyse kiekvienam kampe savi meistrai buvo, o Gaidžių kampe: Sigitas Jazukevičius, Pranas Kašėta, Antanas Tamulevičius. Brolių Černiauskų nuotrauka (2009 m.)

Marcinkonys – didžiausias kaimas Lietuvoje, šilinių dzūkų sostinė, nors kai keliu važiuoji, tai to kaimo kaip ir nematyt. Bet kai pabandai ratu apeit: nuo Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčios, nuo didžiojo kryžiaus, per geltoną Gaidžių kopą, kur vėjai geltonas smiltis gainioja, ir gailiais kvepiančią Meškos šikną, pro Prūdus, kur sodžiaus daržai daugelį metų buvo, Aklažerio be vandens link, pro žydrą Kastinio ežerą, dreves palei Grūdą, o nuo Šaudyklos kalno vėl bažnyčios link pasuksi, tai per kelias valandas neapeisi.

Na, jei kaip druskos verdamai sriubai skubėsi, tai per pusdienį nurisnosi, bet jei su pasimėgavimu, pasigrožėjimu ir pasiklausymu, tai ir visą dieną žygyje praleisi. Tik tada suprasi, koks gražus ir didelis šis kaimas. Ir istorija kaimo turtinga, ir gal nė vienas šio krašto kryžius tokios istorijos neturi kaip didysis, dvigubas kryžius priešais bažnyčią stovintis. Pirmąjį kryžių šioje vietoje marcinkoniškiai lenkmečiu (1933 m.) pastatė. Kultūros paveldo departamento kryžiaus aprašyme sakoma, kad kryžius, metus pragulėjęs laukdamas (nesulaukęs) lenkų leidimo, buvo pastatytas gruodžio 6 d., o jau gruodžio 7 d. buvo nugriautas pasamdytų „darbininkų iš Merkinės“, nes Marcinkonyse žmonių, galinčių pakelti ranką prieš kryžių, nerado.

Tuo metu kelias tarp Marcinkonių ir Merkinės šiek tiek daugiau nei 25 kilometrus miškais per penkis kaimus vingiavo. Pirmyn atgal daugiau kaip 50 km, bet ne tai pagrindinė kliūtis, ar kad asfalto nebuvo, mašinų nedaug, bet ir telefoninio ryšio tarp Marcinkonių ir Merkinės nebuvo. Merkinėje ir lenkų policijos „pastarunkos“ nebuvo. Merkinė Lietuvos pusėj stovėjo, o kraštą demarkacinė linija padalijusi buvo. Betgi dalis tiesos čia yra, nes Dzūko Varėnio knygoje „Išniekinti kryžiai“ (1934 m.) rašoma, kad juodą darbą padarė – lietuvišką kryžių nugriovė – pabėgę „iš senos Šarūno pilies, iš Merkinės Antanas Mušinskas, Vladas Talačka, plečkaitininkas Juozas Pilevskis ir iš Lynežerio Vladas Karašiauskas“. Kas, kad Dzūkas Varėnis dvigubų kryžmų kryžiuje Vakarų ir Rytų bažnyčių vienybę įžvelgė, lenkų komendantas Adamas Kӧnigas ne bažnyčių vienybę matė, o Lietuvos kariuomenės ženklus regėjo ir daug pastangų padėjo, kad lietuviškas kryžius nupjautas būtų, o autoriai, statytojai ir sargai už šventą darbą kentėtų…

Stiprūs savo tikėjimu marcinkoniškiai buvo. Dėl teisės Šv. Kazimiero draugijos kryžiui stovėti ir lietuvybę liudyti žmonės baudas okupacinei valdžiai mokėjo, į kalėjimą sėdo, bet po ilgos kovos kryžių vėl pastatė. Trečią kartą kryžius (vietoj prieškarinio) kilo Atgimimo laikais (apie 1988–1989 m.), bet jį 2007 m. kovą nugriovė vėtra. 2008-aisiais Marcinkonių bendruomenės iniciatyva rugpjūčio mėn. jis buvo atstatytas. Kryžių, panaudodamas pirmojo kryžiaus puošybos detales, sumeistravo kryždirbys iš Zervynų Algis Svirnelis. Kryžių, kaip ir pirmąjį, puošia tas pats metalinis kryželis ir žalčio formos kryžiavonę prilaikančios atraminės detalės. Medieną dovanojo verslininkas Gintaras Stankaitis.

Apie artimesnius laikus kalbant žymių kryždirbių, kurių vardai ir darbai toli skambėtų, kaip ir nepastebėta. Bet kryžius, net jei ir nepasižymi išskirtiniu grožiu, vis tiek lieka šventu kryžiumi. Kaimo istorijų žinovas Jonas Bajoriūnas sakė, kad sodžiuje kiekvienam kampe patys gyventojai kryžius drožė, kirviais tašė. Sovietmečiu iš metalinių vamzdžių Marcinkonyse Anisimovas Eugenijus kelis suvirino, dar vienas kitas. Tas, kas prie metalo ir suvirinimo prieidavo, tas ir suvirindavo. Betgi sovietmetis buvo, niekas per daug ir nesigyrė, ir nesireklamavo, kad tokius darbus daro.

Marcinkonių tremtiniai kasmet renkasi prie tremtinių kryžiaus. Brolių Černiauskų nuotrauka (2010 m.)
Atgimimo laikų kryžius, nugriautas vėjo. Brolių Černiauskų nuotrauka (2007 m. kovas)
Keliamas didysis Marcinkonių kaimo kryžius. Brolių Černiauskų nuotrauka (2008 m.)
Koplytėlė prie Juozo Vitkaus namų. Į namus žvelgia Šv. Mergelė Marija su Kūdikiu ant rankų, o į vartelių pusę rūpintojėlis žiūri. Bet tuo taku jau nieks nevaikšto. Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m.)

Kryžius pasidaryt buvo lengviausia, sunkiau buvo, jei gražesnį norėjai pasidaryti arba grabų. Čia jau mokėt reikėjo staliavot. Bet grabas ne lova, nėra ko grožėtis, o kryžius kuo paprastesnis, tuo šventesnis. Kuo daugiau puošybos, tuo daugiau skylių medyje, tuo greičiau kryžius ir pūna, ir nyksta. Šventumas ne puošnume, o paprastume slypi… Tarsi iš dar neparašytos savo knygos apie Marcinkonis porina aštrialiežuvis Jonas Bajoriūnas, savotiškai atkartodamas prelato Adomo Dambrausko-Jakšto dar 1891 m. rašytus žodžius: „Bet dabar žmonės stato kryžius iš puikybės, tuščiai lenktyniauja, kieno gražesnis. Žmonės pradeda nebeveizėti ant kryžių ir pripranta eiti pro kryžių lyg pro medį…“ Mintis teisinga, betgi jei vien tik Kristaus kančios šešėlį mūsų meistrai būtų darę, tai ir Lietuvos kryždirbystė į Pasaulio kultūros paveldą nebūtų įrašyta. O ir puošnus kryžius ilgai stovi. Daug nuo medžiagos, medžio kokybės priklauso, o dar daugiau nuo meistro išmanymo ir atsakomybės už savo darbą.

Rūtos Sakalienės nuomone, Marcinkonyse bene garsiausias kryždirbys buvo Bronius Lukoševičius. Jis Marcinkonių ansamblyje armonika grojo. Geras muzikantas buvo: „Kai Bronius grodavo, tai šokt kildavo šokt nemokantys. Pirmą kadrilio strofą, o jų bene aštuonios yra, visą valandą grodavo, kol visi susirikiuodavo. Jis buvo vieną ansamblio dainininkę įsimylėjęs, tai ir sakydavo: Elžbietukės polka. O ir kitos jo grojamos polkos gražius pavadinimus turėjo: Kaip Perkūnas buzon šovė; Kaip velnias iš nevalios ėjo.“ Ilgametė Marcinkonių seniūnė Faina Šibailienė 2020 m. iš atminties irgi tik Juozą Vitkų ir šią Marcinkonių kaimo kryždirbio pavardę paminėjo.

Didelis kaimas Marcinkonys. Už geležinkelio, už Kastinio gatvės, yra vieta baisią tragediją menanti – vadinama Getu. Ten kelios sodybos įsikūrusios, o vienoje iš jų gyveno Juozas Vitkus (1954 01 06–2010 05 06). Juozas polinkį meistrystei paveldėjo iš tėvo – Stepo. Išmanesni senojo kaimo vyrai ne vieną amatą mokėjo. Juozo tėvas Stepas Marcinkonyse garsėjo kaip pečnykas. Su juo statant krosnis konkuravo tik Vincas Bernatavičius. Ir Vincas Bernatavičius, ir Stepas Vitkus buvo nepėsti staliai, tik Stepas dar ir karstus reikalui esant sukaldavo ir ne vieną kryžių sumeistravo. Nuo vaikystės Juozas, suradęs įdomesnę šaką ar šaknį, ją apvalydavo, paryškindamas gamtos išraitytą figūrą, pindamas jas į žvakides, šviestuvus.

1969 m. Juozas įstojo į Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, jį baigė 1973 m. įgydamas dailininko-meistro kvalifikaciją. Paskutinė Juozo darbovietė – Dzūkijos nacionalinio parko direkcija, kur 2007–2009 m. dirbo staliumi. Su kolega Jonu Gaidžiu 2008 m. talkino Musteikos kaimo žmonėms, kai jie iš naujo meistravo didžiuosius kaimo kryžius, stovinčius kaimo centre – kryžkelėje. Laisvalaikiu Juozas tapė, dalyvavo įvairiose tautodailininkų darbų parodose Varėnos rajone.

2010 m. gegužės mėnesį Julijos Vitkienės name dėl elektros įrangos ar instaliacijos gedimo kilo gaisras, kurį gesino keturios autocisternos ir dešimt ugniagesių. Numalšinus liepsnas, kambaryje buvo rastas žuvęs Juozas. Sudegė ir visi jo namuose buvę kūriniai: drožiniai, tapyba. Juozas Vitkus sakė ne vieną kryžių padaręs, bet Marcinkonyse du stovi. Vieną sumeistravo prie Prano Miškinio namo (Kastinio g.), o 2007 m. prie Marcinkonių geležinkelio stoties – tremtiniams. Pirmasis kryžius tremtiniams prie geležinkelio stoties buvo pastatytas 1995 m. kunigo Valentino Virvičiaus iniciatyva. Paprastą kryžių, be jokių papuošimų, tada sumeistravo Marcinkonių lentpjūvės vyrai, kančią parūpino kunigas. Faina Šibailienė, subūrusi Marcinkonių tremtinius į būrį, sakė, kad kryžiaus pastatymas ir šventinimas buvo ne tik tremtinių šventė. Dalyvavo uniformomis pasipuošę visi stoties darbuotojai, vadovaujami Birutės Jazukevičienės, jie ir vaišes stoties salėje surengė. Antrasis kryžius (Juozo Vitkaus) toje vietoje buvo pastatytas 2007 m., o trečiasis – 2019 m. Trečiąjį kryžių iš ąžuolo sumeistravo Deimantas Markevičius iš Viršurodukio. Jonas Bajoriūnas priminė, kad „ta pati Kristaus kančia puošė ir pirmąjį, ir antrąjį, ir dabartinį kryžių“.

Porą kryžių sumeistravo ir Stasys Avižinis-Dzūkas. Gimė jis 1929 m. Lynežeryje. Daugelis vyresnės kartos marcinkoniškių Stasį Avižinį prisimena kaip nagingą stalių, dar vyresnės kartos, kad mokėjo remontuoti laikrodžius… Kuo tik nebuvo Stasys Avižinis – Lietuvos partizanų ryšininku, politiniu kaliniu (vargo komunistiniuose Intos lageriuose), tremtiniu, medžiotoju (kol sovietinė valdžia neprivertė atsisakyti šautuvo), staliumi… Partizaninių kovų metu Stasys Avižinis buvo ne tik ryšininkas, jis remontavo partizanų ginklus, gamino skiriamuosius ženklus, platino spaudą. Už nuopelnus partizaniniam sąjūdžiui jį apdovanojo pats Dainavos apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. 1948 m. gegužės 15 d. netoli Lynežerio kaimo, Čepkelių raisto pakrašty, mūšyje su NKVD kariuomenės būriu žuvo keturi Stasio Jovaišos-Gražuolio būrio partizanai: Vytautas Averka-Aras, Kazys Grigas-Medžiotojas, Ona Grigienė ir vienas nežinomas partizanas. Kitą dieną enkevedistai Stasį suėmė…

Nagingas žmogus Stasys Avižinis buvo, ko imdavosi, tą padarydavo, bet kai iš tremties į gimtus kraštus grįžo, kad ir kaip gerai dirbo, valdžia į jį nepalankiai šnairavo ir gyvenimo nepalengvino. Praėjus 58 metams buvęs partizanų būrio ryšininkas Stasys Avižinis toje vietoje, kur žuvo jo bendražygiai, netoli Čepkelių raisto, pastatė metalinį kryžių. Su Antanu Česnuliu-Lokiu sumeistravo medinį kryžių Marcinkonių būrio partizanams bei jų ryšininkams atminti ir pastatė jį Merkinės kryžių kalnelyje. Šiame kalnelyje, kol sveikata leido, dalyvavo visuose partizanų, jų rėmėjų ir tremtinių paminėjimuose.

Apie savo gyvenimo kelią jis parašė knygą „Gyvi jie mano atminty“ (2007, Marcinkonys). Henrikas Gudavičius, perskaitęs Stasio Avižinio knygą, išgrynino pagrindinį akcentą, įspūdį: „Svarbiausia – pasiryžimas nedaryti jokių sandėrių su savo skriaudėjais, neišduoti patriotinių jaunystės idealų.“ Išties ta siekiamybė Stasį Avižinį lydėjo visą gyvenimą.

Marcinkonių kaime gyvenantis Čaplikas Alvydas (1952 m.) daug metų dirbo Marcinkonyse Liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“ brigadininku. Įmonė gamino langus, duris, suvenyrus, o štai dabar Gintaro Stankaičio prašymu ėmė Alvydas ir sumeistravo du kryžius. Vieną jų pastatė Gintaro Stankaičio tėviškėj – Žemaitijoj, o kitą – Darželių kaimo, kuriame su šeima gyvena Gintaras Stankaitis, kryžkelėje. Mėnesį Čaplikas Alvydas meistravo kryžių: obliavo, tašė, drožė, jungė, stakles, gaterį reikėjo pritaikyti, juk ne juokas, ąžuolinio kryžiaus pagrindas – 50 x 50 cm, o viršūnė – 40 x 40 cm. Tvirtai Alvydas 12 metrų aukščio kryžių padarė, iš pirmo žvilgsnio nė nepastebėsi, kad jo liemuo meistriškai sujungtas iš trijų gabalų.

Grybaulios kryžius Marcinkonyse Rūtos Sakalienės sodybos kieme. Brolių Černiauskų nuotrauka (2011 m.)
2018 m. dviračių žygio „Valstybė – tai Tu, arba LT-100: dviračiais aplink Lietuvą“ dalyviai Marcinkonyse kryžkelėje Margionių link, kairėje kelio pusėje, pastatė nematytą šiame krašte kryžių, sumontuotą iš dviračių detalių. Užrašas ant kryžiaus: „Keliaukime su saule, LKA keliautojų klubas.“ Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m.)
Kryždirbio Juozo Vitkaus sukurtas kryžius tremtiniams prie Marcinkonių geležinkelio stoties. Kryžmas užrašas ant kryžavonės: „Dangus dvasia; žemė tėvynė“ – tarsi kryžkelės rodyklės. Brolių Černiauskų nuotrauka (2009 m.)
Marcinkoniškio Čapliko Alvydo sumeistrautas kryžius puošia Darželių kaimo kryžkelę. Užrašas ant kryžiaus: „Dieve, saugok mus 2012 m.“ Brolių Černiauskų nuotrauka (2016 m.)

Grybaulios kryžius Marcinkonyse

Marcinkonių kaime stovi keletas kryžių, kuriuos sukūrė ne vietiniai meistrai. Įdomi kryžiaus, stovinčio Rūtos Sakalienės sodybos kieme, istorija. Tai tiksli Grybaulios kryžiaus, kurį su Henriku Gudavičiumi matėme 1992 m. stovintį prie tvenkinių, pusiaukelėje tarp Marcinkonių ir Musteikos, kopija.

Apie 2008 m. Onutė Grigaitė su Ryčiu Martikoniu Grybaulios kryžių rado jau nugriuvusį. Jiems kilo mintis jį atkurti, o zervyniškis Algis Svirnelis apsiėmė tai padaryti. Nuvežtas į Zervynas pas meistrą, kryžius buvo tiksliai išmatuotas ir padaryta jo kopija, o likusias senojo kryžiaus dalis meistras atidavė Parko etnografinei sodybai Marcinkonyse. Neradus bendros kalbos su valdininkais dėl kryžiaus pastatymo senojoje vietoje, jis atsidūrė Rūtos ir Sauliaus sodybos kieme, nes, pasak Rūtos, „kryžiui kieme projekto nereikia, ir bus jam čia kaip danguj“. Ant kryžiaus pritvirtinta lentelė: „Grybaulios kaimo kryžius XIX a. Kopijos autorius – Algis Svirnelis. Kopijos fundatorius – R. Martikonis 2009 m.“ Nors ir neįvardyta, bet, sodybos šeimininkės liudijimu, jis skirtas Lietuvos tūkstantmečiui, bet ne tik jubiliejui.

Rūta Sakalienė sakė, kad šis kryžius skirtas ir vaikams, kad juos ne slėgtų, o keltų, kviestų gražiems darbams, todėl ir nudažytas baltai, o ant kryžiaus surašyti dviejų šeimų: Agnės ir Ryčio Martikonių bei Rūtos ir Sauliaus Sakalų, vaikų vardai: Agnė, Saulė, Jonė, Izabelė, Saulius, Morta, Salomėja. Kryžius visada papuoštas gražiu rankšluosčiu ir primena Rūtai mamą – Oną Antulienę, kuri Marcinkonių kaimo ligoninėje dirbo akušere. Visi dabartiniai 40–50-mečiai Marcinkonių ir aplinkinių kaimų žmonės yra priimti jos rankomis. Gimus vaikui, šiame krašte pribuvėjai gimdyvė dovanodavo rankšluostį, tai mamytė jų labai daug turėjo – pilną spintą. Po 40 metų tuos rankšluosčius pradėjau naudoti kryžiui papuošti, sakė R. Sakalienė.

Naująjį kryžių prilaiko Algis Svirnelis, Juozas Vitkus, Rimantas Tamulevičius ir Marcinkonių seniūnas Vilius Petraška. Brolių Černiauskų nuotrauka (2008 m.)
Šią koplytėlę Juozas Vitkus padovanojo savo draugui Jonui Miškiniui. Juozas ją buvo išsivežęs į Šakius, bet po 15 metų parsivežė į Marcinkonis, ir ji jau 23 metus puošia jo namų sieną. Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m.)
Alvydas Čaplikas iš tų vyrų kartos, kuri ne tik visus darbus moka, bet ir kryžių neprastą sumeistraut gali. Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m.)
Kalvio darbo kryžius, tvirtinamas ant didžiojo Marcinkonių kryžiaus. Brolių Černiauskų nuotrauka (2008 m.)
Juozas Vitkus Marcinkonyse prie savo namų. Brolių Černiauskų nuotrauka (2008 m.)
Stasys Avižinis-Dzūkas Lynežerio kaime prie ąžuolo, kuris mena jo protėvius. Brolių Černiauskų nuotrauka (2007 m.)
Stasio Avižinio-Dzūko sukonstruotas kryžius su užrašu: „Šioje vietoje 1948-05-15 žuvo Gardino grupės Gražuolio būrio 4 partizanai Vytautas Averka-Aras, Kazys Grigas-Medžiotojas, Ona Grigienė ir vienas Nežinomas.“ Brolių Černiauskų nuotrauka (2006 m.)
Kryžius Merkinės kalnelyje. Sunkiai įskaitomas užrašas: „Marcinkonių bataliono partizanams ir ryšininkams skirta.“ Gedimino stulpai ir kryžiaus statytojų inicialai: A. Č. S. A. Brolių Černiauskų nuotrauka (2020 m.)

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien