Žiūrėjimo ir skaitymo laikas

19 min
Portretas su pasaga.
Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Viskas prasidėjo nuo senelio vielutės ir viskas joje sutilpo. Egidijaus Latėno kalvystė

„Aš niekada nespartinu jokių įvykių, pats nebėgu, nešaukiu apie save, tiesiog tyliai darau tai, kas man patinka“, – sako kalvis EGIDIJUS LATĖNAS.

Mąslaus, ramaus meistro rankose skrupulingai nukaldinti metalo kūriniai skleidžiasi giliomis prasmėmis: kryžiai, saulutės, štai ant sienos tarp darbų kabo mažutėlis Nukryžiuotasis – nuščiūvi, kiek gylio gali atverti menininko kryžmai sudėtos porą surūdijusių seno namo vinių.

Arba ant palangės šalia stalo, prie kurio meistras tarsi kasdienybės dienoraščius baltus lapus išrašo neįtikimo juvelyriškumo eskizais, stovintis seno laivo modelis. Su bure iš kažkada netyčia po kojomis pasipainiojusios senos skardos lakšto, kuriame laikas ir rūdys lyg specialiai jo akiai paliko tankų kiaurymių tinklą.

„Juk kaip tikra burė, tiesa?“ – sako mums kalvis.

Kryžius, gražus kryžius, Nukryžiuotasis
Kristus iš vinučių. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka

Nuo pat vaikystės Egidijus Latėnas vasaras leido kaime.

„Mano seneliai buvo nagingi žmonės, – pasakoja jis. – Pro vieną mūsų kaimą ėjo siaurukas, geležinkelis, kuriuo kiekvieną vakarą pravažiuodavo traukinys. Kitame kaime kartu su seneliu veždavome grūdus į malūną. Pakeldavo mane penktą ryto. Ir man tas traukinys, malūnas su vokiškomis staklėmis, girnos, žalvariniai varžtai, kniedės, visi tie seni daiktai ant aukšto: pakinktai, nuo karo likusios sviedinių liekanos, šalmai – visa tai man įsisuko į galvą. Tuos daiktus čiupinėjau, žiūrinėjau, klausinėjau apie juos. Seni daiktai mano gyvenime dalyvavo nuo pat vaikystės.“

Tuomet E. Latėno akys pastebėjo senus pastatus su šiaudiniais stogais, malūnus, kaimo trobas, varpus – tada jis pradėjo juos suprasti ir kitaip matyti. Vyrius, spynas, laikrodžius su gegutėmis…

„Man labai patiko senelio sukurta konstrukcija iš špulyčių ant vinių su šniūru šviesai uždegti – virvę patrauki, ir naktį žmogui nereikia keltis iš lovos, kad pasišviestų. Arba senelis sodą buvo aptempęs viela ir vieną jos galą pritaisęs prie žadintuvo – jeigu kas naktį eitų į sodą ir vielą patemptų, žadintuvas suskambėtų, – pasakoja kalvis E. Latėnas. – Jei tik kas klibėdavo ir nebūdavo kaip kitaip sutaisyti, senelis vielute pririšdavo, sakydavo man: tu greitas, atnešk man dratelį, kabo ten ant cvieko. Ir viskas vielute pas jį būdavo surišta.

Taip tie seni laikai, seni daiktai, senelio drateliai, geležinkelis, malūnas – visa tai kažkokiomis formomis iš pasąmonės atsiranda ir mano kūryboje.

Atrodo, visiškai nereikalingi daiktai, bet man taip reikia.“

Jūs sakote, kad tai, kas jums buvo brangu vaikystėje, intuityviai per tam tikras detales atsispindi jūsų kūryboje. Tačiau kaip jūs pamatote daiktus, kuriuos norite nukaldinti? Kaip jie įgauna aiškų pavidalą – jūsų mintyse, popieriuje, kalvėje?

Aš visada matydavau darbus mintyse iš visų pusių. Telšių taikomosios dailės technikume mūsų nemokė paišyti, bet suteikdavo laiką pabūti su pieštuku, ir tai išėjo į naudą. Teisingai mums sakė: nepaišykite bet ko, galvokite ant popieriaus taip, lyg po to jums reikėtų tai padaryti su medžiaga. Tai man padėjo pamatyti daiktus erdvėje iš visų pusių. O kai pamatai, lengva juos pagaminti.

Kai piešiu, visą laiką užsirašau, kad nepamirščiau. Jeigu kas patinka, prie to piešinio brūkšteliu: „Skamba!“, ar dar ką nors. Nes žinote – po dviejų dienų nueini kur nors kitur ir kitaip pamatai. Aš paišau viską, nerenku piešdamas mintyse, kas galbūt būtų geriausia, užfiksuoju viską, kiek tą dieną yra galvoje. Tiesiog viską šneku: „kirsta“, „susukta“, dar pasirašau, kaip tai padaryti. O paišau ant to, ką randu.

Kai pamatydavau kokį nors daiktą, iš karto man norėdavosi jį pakartoti. Pavyzdžiui, spyna – būtinai norisi padaryti raktą, kad ji veiktų. Toks įdomus tas mano santykis su senais daiktais: ne tik juos pamatau, pačiupinėju, bet ir noriu pakartoti. Kartoju, kartoju, kažką pridedu, kažką atimu, bet visą laiką mokausi iš seno daikto.

Mes dabar galvojame labai sudėtingai. O seną daiktą pasiimi ir nusiramini: viskas taip paprasta, funkcionalu – svarbiausia, kad jis veiktų, o papuošti galima visada.

Prieš darydamas kryžių ar ką nors kitką niekada nekuriu galutinio vaizdo – tiesiog pasiimu rėmus, reikalingą aukštį, plotį. Iš tikrųjų nežinau, kas išeis: mintyse yra viena, o darant – kita. Kalvystė yra negrįžtamas procesas. Su kiekvienu plaktuko prisilietimu tavo pasirinkta detalė keičia formą, pasidaro tai ilgesnė, tai platesnė, ir tu visą laiką turi ją gaudyti, iš karto mintyse perdirbti. Kai popieriuje paišai, viskas būna gerai – ir linksta ten, kur reikia, ir pasibaigia taip, kaip turi pasibaigti. O kai dirbi su medžiaga, taip jau nebebūna. Lyginant su muzika, čia kaip džiazas: nežinia, ar iš natų groji, ar ne, bet tai turi skambėti.

Metalas – įnoringas daiktas, jis kaip žemaitis. Pasakei – susilenk, sako: ne, aš tap nalenksu, eik lauk, aš tik tap muoku. Jis toks. Jį reikia suprasti. Suprasti, kaip elgsis įkaitintas ar šaltas. Būna visokių rūšių metalų. Vieni linksta vienaip, kiti – kitaip, vieni greičiau užsidega, kiti – lėčiau. Čia toks tankus miškas, tiek daug informacijos, o ir niekur tai neaprašyta, iš patirties turi išmokti.

Ir kai visa šitai supranti, tada jau gali bandyti tikėtis, kad kas nors išeis.

Jūsų darbuose senovė ir dabartis susijungia, skamba draugėje.

Kurdamas naują interjerą, apstatydamas savo kambarį visada čia pasikviečiu kokį nors seną baldą. Blogai jaučiuosi būdamas naujame interjere su naujais baldais. Lygiai taip pat – ir darbuose. Bet kokį naują darbą kurdamas, kokį nors užsakymą darydamas neatsisakau senų jungimo būdų arba panaudoju kokią seną techniką, papuošiu kniedėmis – jeigu gražu, jeigu tinka. Įvedu kokį senovinį metalą. Nueiti vien nauju keliu man neįdomu, kaip ir interjerą apstatyti vien naujais baldais.

Yra tokia nerašyta taisyklė: statant naują laivą būtina kažkiek detalių jam paimti iš seno, tarsi perduoti estafetę. Laivai, kurie jau nebegali plaukti, dar turi visai neblogų vinių, metalinių detalių, apkaustų. Kartą kaustėme seną medinį laivą, ir man norėjosi pabandyti pasidaryti sau metalinį mažesnį. Įdomiai jis gimė.

Mano pusbrolis teatralas yra pasakojęs, kaip kartais būna statant spektaklį. Sako: norėčiau „Hamletą“ pastatyti, bet neturiu aktoriaus pagrindiniam vaidmeniui. Ir kas tada? – klausiu. Sako, būna, kad taip spektaklio ir nepastatai, nes nenori sugadinti. Taip ir man su tuo laivu panašiai buvo: vis galvojau, iš ko tą burę padaryti. Ir vieną dieną tik per atsitiktinumą su kavos puodeliu rankoje žiūrinėjau sodą ir užkliuvau už skardos. Vos kavos neišpyliau. Kas čia dabar, pagalvojau. Išsitraukiau seną skardos lakštą ir iškart jame pamačiau burę. Tai čia apie tą pagrindinį veikėją…

Piešia eskizą.
Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka
Nukryžiuotasis
Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka
Eskizų lapai.
Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka
Kalvio saulutė.
Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka
Žaizdras.
Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka
Eskizų lapai.
Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka
Kalvio įrankiai.
Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka
Prie darbų sienos.
Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka
Kalvėje kalvis prie žaizdro.
Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka
Žaizdras įsikuria.
Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka
Kalvio žaizdras.
Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka

Pakalbėkime apie prasmes, kurias norite, kas žmonės matytų jūsų darbuose. Pavyzdžiui, kryžiuose.

Tikrai tiek nepasakysi pats apie savo kūrinį, kiek visko jame gali pamatyti kiti. Kai manęs paklausia, kaip kryžių reikia matyti, visą laiką sakau: aš jums rodau viską, ką galite pamatyti, o jūs pamatote daugiau, negu jums parodau.

Kryžius yra ženklas. Ornamentuotas ženklas. Jeigu kryžių numestum kur nors ant samanų pamiškėje, pažvelgtum ne į jį, o į tai, kas aplinkui, ir pasiimtum tą visumą kaip kryžių – jame atsirastų ir spanguolė, ir lapas. Jeigu ilgiau paliktum gulėti – ir žaltys įsirangytų. Jeigu pamerktum į vandenį, dar kitaip matytum. Jeigu pakeltum į dangų, per jį matytum žvaigždes ir planetas.

Buvome pagonys, mums krikščionybė įdavė į rankas kryžių sakydama: neškite prieš save ir matykite viską per jį. Tai taip aš jį ir suprantu. Man pagonybė ir krikščionybė netoli viena kitos, pinasi tarpusavyje. Jeigu pažiūrėtume į saulę per kryžių, pamatytume kryžių su saulute.

Reikia leisti augti medžiui taip, kaip jis auga, nelaikyti pririštą, reikia leisti jam vystytis. Leisti žmogui kurti be jokių rėmų. Nesakant – kaip, nes žmogus iš gamtos neturi rėmų.

Šie metai yra Tautodailės metai. Koks jūsų požiūris į tautodailę?

Kūryba mumyse užkoduota, kaip ir mokėjimas plaukti – tik vieni įgūdį vysto, o kiti – ne. Taip ir ta tautodailė: jokiose mokyklose, universitetuose jos neišmoksi. Kas tas tautodailininkas? Meniškos sielos žmogus, kuris mato kitaip negu kiti. Ir tiesiog kuria.

Todėl visų tų komisijų, skirtų vertinti, kas yra tautodailė ir kas nėra, skirtų aiškinti, kaip kurti, neturėtų būti, nes jeigu žmogaus nemokai – ir vertinti negali. O mus bando sukišti į kažkokius senus rėmus, atsiranda kažkokia tradicija, o kokia ji – neaišku. Tautodailė dažnai painiojama su paveldu. Kas tas paveldas? Jeigu šiais laikais man kalvėje pastatytų žibalinę lempą, atimtų dalį instrumentų, tai ir būtų taip, kad kažkas būtų kirsta pro šalį, kažkas nepamatyta, kažkas ne ten lenkta. Išgręžti skylutę lengva, bet pabandykite pramušti ją tiksliai ten, kur reikia, prie žibalinės lempos, prie minus trylikos kokioje nors kalvėje, kur stūgauja vėjai.

Šiais laikais yra staklių, lazerių, mus supa kompiuteriai, programos. Ir jeigu žmogus kūrybingas, jis pasinaudoja visais šiais dalykais, bet komisijų manymu – gink Dieve, negali būti jokių naujų technologijų, tada jau tu nebe tautodailininkas.

Dabar įsivaizduokite mano senelį, kuris dirbo kalvėje ir neturėjo suvirinimo aparato. Jeigu jam kas nors jį būtų davęs, jis tikrai būtų ne kniedijęs, bet virinęs. O dabar pamatys kur nors suvirinta – čia ne liaudies menas.

Šiais laikais mes kompiuteriais dirbame, arklio, bitės nesame matę, tačiau vis tiek tą arklį esame verčiami iš kažkur gauti ir įpinti į kūrybą, nors jis nedalyvauja mūsų gyvenime. Kažkam jo reikia, reikia, kad vaikščiotume su klumpėmis.

Atrodo, kad ta tautodailė sustojo du šimtus metų atgal. Jeigu darai taip kaip tada – tada tai tautodailė, bet jeigu taip kaip dabar – tada ne. Toks įdomus požiūris. Visas gyvenimas eina į priekį, o norima, kad atjotum arkliu ir atvažiuotum vežimu avėdamas klumpes.

Reikia leisti augti medžiui taip, kaip jis auga, nelaikyti pririštą, reikia leisti jam vystytis. Reikia leisti žmogui kurti be jokių rėmų. Nesakant – kaip, nes žmogus iš gamtos neturi rėmų, tik vieniems tai daryti patinka, kitiems – ne. Nežinau, kaip su tuo reikėtų tvarkytis dabar, kai tiek apleista… Yra tokių, kurie sako: pasižiūrėkite į knygas. O kam žiūrėti į tas knygas? Kad kopijuotum? Kad darytum kaip kažkada? Nuo tų laikų mes labai toli nuėję į priekį, ir kiekvieną dieną viskas keičiasi, kiekvieną dieną atsiranda vis kitokių galimybių kurti.

Piešinys ant stalo.
Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka
Piešinys ant stalo.
Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka
Piešinys ant stalo.
Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka

***

Kai su operatoriais įžengiame į E. Latėno kalvę, lyg senosios lietuviškos metalo istorijos kaupyklą, meistras tęsia pokalbį apie meistrystę.

„Kaip aš sakau, išsijunk lempas, pasistatyk žvakę, pasiimk tris instrumentus ir pamėgink padaryti saulutę – tada tu suprasi, koks esi meistras, – pasakoja kalvis E. Latėnas. – Taip aš papuoliau į Suomiją, į vienas kalvių varžytuves, kur reikėjo pagaminti arkliams laužtukus. Atrodo, na kas čia tokio. Bet sąlygos buvo labai įdomios. Sako man – išsirink penkis įrankius. (O buvo toks čekas atvažiavęs su trimis lagaminais, kuriam niekas sąlygų nebuvo minėjęs. Išsidėliojo šimtus savo kirstukų. Ir kai jam pasakė: iš visų šitų išsirink penkis įrankius – čekas apsiverkė.) Kai turi tik penkis įrankius: plaktukas – vienas, replės – du, ir dar tris – iš karto turi gerai pasukti smegeninę, ką ir kaip darysi, gal vienas įrankis svarbesnis už kitą, gal kaip nors apsieisi be kirstuko. Tada tau įsijungia visos ląstelės. Čia meistrystė.“

„Su tais suomiais toliau kaip buvo, – tęsia E. Latėnas. – Nuvažiavome į Druskininkus, ir susirinko ten tituluoti kalvių kalviai. Sakau: dabar kalam pasagą su penkiais instrumentais. Tai spėkit: tie kalvių kalviai greitai subyrėjo į šipulius. Pasibėrė klausimai: kas čia per taisyklės? Tai nešiuolaikiška!

Žinote, žiūrėjau tokį filmą apie puodžių. Išvis žmogus be elektros gyvena. Prietemoj jį filmuoja, ir jis taip sako: na, ką aš jums galiu parodyti? Pasiima didelį molio gabalą ir ima žiesti. Kelia kelia kelia aukštyn, jau jo visa ranka sulindusi, jau ji kliūva, jau kažkas maskatuoja – atrodo, tuoj lūš. Bet ne, jis išlygina. Ir jau atrodo – reikia ploti. Puodžius sako: čia dar ne viskas. Ir pradeda viską rinkti atgal. Renka renka ir surenka atgal į molio gabalą.

Kai pamatai tai, žinai, kad žmogus padarys ką tik nori.“

Projektą „Tautodailės atspindžiai“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.