2022 01 28

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

„Viskas yra įveikiama“: išsiskyrę katalikai, pasiryžę gyventi skaisčiai

Unsplash.com nuotrauka

Vilniečių Raimondo, Dainiaus ir Edvino istorijos panašios. Jų katalikiškos vestuvės įvyko bažnyčioje; dėl skirtingų priežasčių jie su savo žmonomis išsiskyrė, tačiau Santuokos sakramentas liko galioti. Pagal Bažnyčios mokymą ir kanonus, esant tokioje situacijoje katalikui antrąkart tuoktis negalima. Ką tada daryti? Į maldos grupę susibūrę vyrai savo likimo brolius ir seseris drąsina nebijoti rinktis, atrodytų, paties sunkiausio kelio – susilaikymo. Tačiau tikina, kad tame kelyje žmonės neliks vieni.

„Laikydamiesi duotos amžinos priesaikos Dievui, mes ir toliau esame ištikimi savo sutuoktiniui. Tai nelengvas kelias, ir juo keliauti yra lengviau kartu nei pavieniui. Mes vienas už kitą meldžiamės, susitinkame, bendraujame, vienas kitą stipriname, padedame ir nesijaučiame vieniši“, – rašoma maldos grupės interneto svetainėje „Istikimybe.lt“. Ten rasite idėjos autoriaus Raimondo kontaktus.

Kai jis pasiūlė šią temą, iškart sutikau, nes ji pasirodė labai svarbi. Taigi vieną vakarą nuotoliniu būdu susėdome pabendrauti. Štai vyrų liudijimas.

Suprantu, kad tai yra subtili tema, tad, kiek galite ir norite, papasakokite, kokie įvykiai, motyvai kiekvieną iš Jūsų atvedė į šią maldos grupę?

Raimondas: Aš gyvenu ketvirti metai po skyrybų. Toliau tęsiu ištikimybės kelią, nežinau, kaip tai pavadinti. Man, kaip krikščioniui, tai atrodo natūralu, kito kelio netgi nelabai ir žinau (šypsosi). Jeigu pasirinkčiau kitaip, negu moko Bažnyčia ir Biblija, daryčiau sunkią nuodėmę. Tada negalėčiau nei priimti Komunijos, nei eiti išpažinties. Neįsivaizduoju, kaip galėčiau gyventi krikščioniškai be šitų dalykų. Tad man kito kelio nėra.

Kiti bando anuliuoti santuoką…

Raimondas:… taip, dėl mano santuokos irgi buvo [bažnytinis] teismas. Ir ji buvo pripažinta kaip galiojanti.

Cathopic.com nuotrauka

Dainius: Mano ištikimybė Jėzui prasidėjo su atsivertimu, kuris buvo labai ryškus, prasidėjo aktyvios tarnystės. Maždaug tuo metu vyko ir skyrybos. Buvo labai didelis paradoksas – tarsi einu Dievo malonės keliu, o aplink gyvenimas griūna. Jutau labai stiprų Dievo palaikymą, Jis tiesiog nešė mane ant rankų. Visos audros, teisminiai procesai, vaikų klausimai, būsto dalybos – visa tai atrodė ne taip dramatiška, nes jutau Dievo malonę.

Aišku, aš, kaip jau šeimos paragavęs žmogus, po skyrybų galvojau apie galimybę susikurti kitą šeimą – ir, kai po visų pokalbių supratau, kad jau nebebus galimybės gyventi su savo buvusiąja, bandžiau per bažnytinį tribunolą aiškintis, ar tikrai sudarant mūsų santuoką viskas buvo gerai. Mums patvirtino, kad santuoka yra visiškai galiojanti.

Iš kitų žmonių esu sulaukęs daug pasiūlymų – būk laimingas, kurk savo gyvenimą, nebūk kvailas, susirask moterį, padaryk ją laimingą… Džiaukis gyvenimu, ką tu. Nesielk kvailai. Bet gavau tikrai didelę tikėjimo dovaną ir daug patvirtinimų, kad Dievas galingai padeda, kad Jis yra šalia. Nesinorėjo Jo įžeisti – man tai būtų lygu spjauti Jam į veidą: aš patyriau Tavo malonę, bet, žinai, dabar noriu pasirinkti tokį atseit lengvesnį gyvenimą.

Tuo metu man teko matyti, kas yra gyvenimas be Dievo, kaip skausminga pas Jį grįžti. Jau mano atsivertimo kelias buvo skausmingas, daug ko teko atsisakyti – tad nesinorėjo grįžti prie netiesos ir kompromisų kelio. Kai pradedi daryti kompromisus su nuodėme, tuomet viskas pasidaro galima, susigalvoji savo tiesą.

Teko bendrauti ir su egzorcistais, iš arti regėti kitų žmonių išlaisvinimus ir matyti, kad dvasinis pasaulis yra labai tikras. Kad egzistuoja ne tik Dievas, bet ir piktosios dvasios. Kad visa tai yra rimta, ne vien asmeninis reikalas.

Mano ištikimybė galbūt skirta ne konkrečiai žmonai ar santuokai, o labiau Jėzui. Tai yra noras būti malonės būsenos ir vienybėje su Juo. Aš tai priimu labai radikaliai. Pabandžius gyventi nuodėmėje aplankydavo labai bjaurus suvokimas, kad einu į priešo teritoriją, savo noru pasiduodu piktojo valdymui. Tai man labai nepatiko.

Kartu su malonės būsena, kurią priėmiau kaip itin sudėtingą išbandymą, aš gaunu ir labai didelę malonę, kuri man padeda tą kryžių nešti.

Kur labiausiai ta malonė pasireiškia? Kokios yra situacijos, kuriose Jums Dievas labiausiai padeda?

Pirmiausia – sakramentai. Išpažintis, kuri suteikia ne tik sąžinės ramybę, bet ir jėgą. Tada, be jokios abejonės, Komunija ir ištikimybė eucharistiniam Jėzui. Daugybę kartų patyriau, kad tamsiausią valandą priėmus Švenčiausiąjį Sakramentą, viskas pasidaro nuostabiai pakeliama ir net šviesu, labai viltinga. Situacija tiesiog išsiverčia į teigiamą pusę. Taigi, sakramentai.

Ir kitas svarbus dalykas – bendruomenė, tikinčių žmonių maldos užtarimas. Iš patirties sakau: jeigu yra „SOS valanda“ ir reikia šauktis pagalbos, aš paskambinu kolegoms ir žinau, kad jie už mane meldžiasi. Ir labai svarbi mūsų maldos grupė, kuri padeda eiti skaistybės keliu.

Cathopic.com nuotrauka

Edvinas: Skyrybos įvyko prieš 12 metų. Mano patirtis, kaip sąmoningai tikinčio žmogaus, yra gan trumpa, nuo 2015 m. Vis dar jaučiuosi kaip vaikas tikėjime.

Visas mano supratimas apie Dievą ir Bažnyčią atėjo jau gerokai vėliau po to, kai nutraukiau civilinę santuoką. Čia atskira istorija, neišsiplėsiu, bet tada suvokiau, kad bažnytinė santuoka vis dar galioja… Ėmiausi priemonių. Iš pradžių labiau pasitikėjau savo valia, norėjau, kad toji santuoka būtų pripažinta kaip negaliojanti. Bet, matyt, Dievas turėjo kitų planų, nes bažnytinis tribunolas net nepriėmė mano prašymo, jį dekretu atmetė.

Dabar baigiu išgyventi šį stresą – kad, Edvinai, tau visi keliai jau uždaryti. Pasitikėjimo trūksta, vis dar abejoju, ir dabar noriu tiesiog melstis su vyrais grupėje. Esu labai dėkingas Dievo vedimui ir tam palaikymui, kurį vieni iš kitų gauname. Tad kol kas dar su vienu ieškiniu į bažnytinį teismą nesiskubinu, noriu pabūti ramybėje, pajausti Dievo planą ir tiesiog nesiblaškyti.

Po skyrybų, kai buvau jau įtikėjęs, turėjau santykį su kita moterimi, bet pamačiau, kad viskas eina tik blogyn. Prasidėjo įvairūs papildomi nesusipratimai, kurių ir taip netrūko, tad tuos santykius vienašališkai nutraukiau. Man tai buvo įrodymas, kad taip bus neįmanoma gyventi nei man, nei tai moteriai.

Padėjo ir sakramentinis tikėjimas. Supratau, kad, jeigu nėra galimybės priimti Eucharistiją ir nueiti išpažinties, gyvenime labai daug ko netenki.

Kaip suprantu, esate tvirtai, sąmoningai apsisprendę dėl skaistumo ir celibato. Kai su jumis kalbuosi, matau, kad nesate užsidarę ir kiaurą parą verkiantys žmonės – jūs liudijate, kad ir toks gyvenimas, kokį pasirinkote, gali būti pilnas malonių ir džiaugsmo?

Dainius: Yra visaip. Išlikti skaisčiam uždavinys ne pats lengviausias – nežvelgti geidulingai į kitas moteris, nežiūrėti atitinkamų televizijos programų, nefantazuoti… Uždavinys pasunkėja, nes nebėra moters, su kuria galėtum iškrauti energiją, reikia ją dabar nukreipti kitur. Kitas dalykas – mažiau artimai bendrauti su moterimis, net ir kavinėse riboti su jomis praleidžiamų valandų skaičių. Žiūrėti, su kuo bendrauji, nes mano apsisprendimas yra nuolat išbandomas. Atsiranda gudrių (net ir bažnytinių) moterų, kurios nori patikrinti, ar pavyks man išlikti ištikimam ir skaisčiam: „Jeigu Dievas myli, gal Jis kažkaip ir sutvarkys… Jis gi nori, kad tu būtum laimingas, nepraleisk savo laimės…“ Tokių išmėginimų yra nemažai, ir budėti reikia stipriau negu prieš tai.

Bet šitas kelias, kuriuo mes einame, yra kelionė su Dievu. Skaistumas man lygus tyrumui, o tyraširdžiams Jėzus pažadėjo, kad jie regės Dievą. Ir Jis suteikia su tuo susijusių malonių – stiprybės ir gilesnį tikėjimą, kad gyvenime labiau remsimės Dievu.

Stipriausias argumentas tų, kurie nenori būti vieni – kad Dievas matė, jog negera žmogui būti vienam, tad jam davė Ievą. Bet man įsiminė nepamenu kurio kunigo pasakymas: „Dievas matė, kad negerai kunigui būti vienam, ir jam atsiuntė Jėzų“ (šypsosi). Tad mums Dievas davė Jėzų, kuris mus stiprina ir nori būti tas bičiulis, kuris užima visą santuokai skirtą vietą.

Aišku, gundytojas irgi daro savo darbą – bando sukelti nostalgiją žiūrint parkuose į jaunas poras, susitinkant su šeimomis. Visada kyla mintis: žiūrėk, tu irgi anksčiau taip gyvenai, o dabar nebe… Visada reikia priminti sau, kodėl pasirinkai tokį gyvenimą, kokie yra to privalumai. Jei mano santuoka būtų pripažinta kaip negaliojanti, aš pats galbūt rinkčiausi gyvenimą naujoje santuokoje. Bet dabar matau, kad tai yra tiek mano, tiek ir Dievo pasirinkimas, kuris suteikia stiprybės. Jeigu Jis to neduotų – kūno šauksmams, pasaulio ir moterų vilionėms būtų per sunku atsispirti.

Visiems liudiju, kad aš tai priimu kaip labai didelę dovaną – kad jau dešimt metų gyvenu skaisčiai, atmetus kažkurį laikotarpį. Taip galiu išbūti tol, kol Jis malonę teiks. Vainikų mes čia neturim jokių.

Unsplash.com nuotrauka

Raimondas: Nuo pat pradžių žinojau, kad man nepavyks užsimerkti prieš Bažnyčios ir Biblijos mokymą. Jeigu mano santuoką būtų pripažinę negaliojančia, būčiau labai nustebęs – nes aš nuo pat pradžių žinojau, kur einu ir ką darau.

Iš tikrųjų skyrybos buvo didelių svajonių žlugimo laikas. Kai visą gyvenimą įsivaizdavai, kad turėsi šeimą, ir vieną dieną viskas sugriūva… Reikėjo laiko palaidoti svajonėms. Ir dabar kartais nutinka kelių iš eilės graudžių dienų (šypsosi). Reikia laiko, kad tai pasikeistų.

Mane daug kas iš katalikų įkalbinėjo, kad pradėčiau iš naujo, susirasčiau kitą žmogų. Visi labai nustemba, kai atsakau: „Aš negaliu.“ Prarasti sakramentus, gyventi nuodėmėje man būtų tragedija.

Sunkiausi būna pirmieji dveji metai, kada iš skausmo ir nevilties dauguma puola į naujus santykius, iš kurių paskui išlipti yra sunku. Tad noriu pakviesti brolius ir seseris krikščionis (netikintiesiems tai yra kvailystės), kad jie nepultų to daryti. Galiu paliudyti, kad iš pradžių yra labai sunku, tačiau po trejų metų atsiranda naujų svajonių, naujų planų. Kai Dievui tvirtai pasakai „taip“, kai palaidoji tai, kas priešinga Jo valiai, – tada Jis padeda, nes pamato, kad tikrai apsisprendei.

Edvinas: Gal nesu labai pagavus transcendentiniam pojūčiui ar mistiniams dalykams, bet mano apsisprendimas taip pat yra susijęs su tuo, kad Dievas mane myli ir yra ištikimas. Turiu dėti visas pastangas, kad nepaslysčiau – ir kad kito žmogaus nepastūmėčiau į nuodėmę. Mes maldos grupėje bendraujame jau treti metai – ir turbūt tai yra dar vienas įrodymas, kad Dievo palaikymas veikia.

Popiežius Pranciškus 2020 m. birželio 3 d. bendrosios audiencijos metu. EPA nuotrauka
Popiežius Pranciškus. EPA nuotrauka

Tuojau paklausiu šiek tiek daugiau apie maldos grupę. Tik prieš tai vienas klausimas, kuris, manau, kils ir skaitytojams. Kaip Jūs vertinate popiežiaus Pranciškaus apaštaliniame paraginime „Amoris Laetitia“ išreikštą teorinę galimybę, kad ganytojas individualiu atveju gali spręsti, ar suteikti Komuniją asmenims, kurie buvo sudarę galiojančią bažnytinę santuoką, bet paskui išsiskyrė ir jau su kitu žmogumi susituokė civiliškai?

Dainius: Prieš dvejus ar trejus metus gilinausi į šitą tekstą ir kalbėjausi apie tai su keliais kunigais. Čia esminiai žodžiai yra „individualus atvejis“. Aš priimu tokią galimybę, jeigu žmonės gyvena nesakramentinėje santuokoje, tada kažkuris iš jų ir atsiverčia ir supranta, kad nori gyventi krikščioniškai – bet nenori palikti savo sutuoktinio.

Tačiau mano atvejis kitoks: aš jau gyvenau su Dievu, ir dabar staiga atsirado žalia šviesa susirasti moterį ir šitaip „pasilengvinti gyvenimą“… Man atrodo, kad man tai negalioja. Kiek esu kalbėjęs su kunigais – nežinau, ar kuris tokiu atveju sutiktų duoti Komuniją.

Man tai prilygtų Viešpaties išdavystei. Pasakyta, kad santuoka yra neišardoma – ir jeigu susidedi su kita moterimi, tu svetimoteriauji. Tie žodžiai niekur nedingsta, aš apie tai žinau dabar. Tad, jeigu dabar ieškočiau kitos moters, aš nusidėčiau. Mano sąžinė būtų nešvari.

Raimondas: Tiesą sakant, nebuvau apie tai girdėjęs – ir nemačiau, kad kas nors tai propaguotų. Nes šiaip išsiskyrusių ir civiliškai susituokusių katalikų yra daug. Nežinau, kodėl niekas apie tai nekalba.

2015 m., kai vyko šeimai skirtas Sinodas, apie tai (ypač pasaulietinėje žiniasklaidoje) buvo kalbama labai daug. Bet paskui ta banga turbūt ėjo ir nuėjo.

Raimondas: Pats nebuvau girdėjęs, kad koks nors kunigas apie tai būtų kalbėjęs.

Tuomet pakalbėkime apie „Istikimybe.lt“ – iniciatyvą, kuri, kaip rašote interneto svetainėje, skirta tiek vyrams, tiek moterims. Tai yra katalikiška maldos grupė. Kaip ir kam kilo ši idėja?

Raimondas: „Istikimybe.lt“ yra mano projektas (šypsosi). Iš tikrųjų mes ieškojome vienas kito. Aš pats sielovados komandoje „Bendrakeleiviai“ vedžiau grupelę išsiskyrusiems, taip ir susitikom. Paskui prie mūsų prisijungė dar keli vyrai. Iš viso dabar esame penkti aktyvūs grupės nariai. Jeigu kažkas yra pasiryžęs po skyrybų gyventi skaisčiai ir jiems reikia pastiprinimo – mes mielai kviečiame prisijungti.

Kol kas tai yra vyrų maldos grupelė. Bet rašiau, kad ši idėja skirta ir moterims, nes pažįstu keletą moterų, kurios taip pat išgyveno skyrybas ir yra ištikimos.. Jeigu interneto svetainėje nurodytu adresu man parašytų moteris, pabandyčiau jas visas kartu suvesti. Tikiuosi, kad jos susiorganizuotų į maldos grupę, nes mums, vyrams, tai padeda.

Unsplash.com nuotrauka

O kur renkatės melstis? Kaip vyksta jūsų malda?

Dainius: Apsisprendėm melstis namuose, stengiamės kiekvienąkart rinktis vis pas kitą vyrą. Susitikimo pagrindas yra malda ir dalijimasis. Kol visi sueina, susitikimą pradedam chaotišku pokalbiu: labas, kaip tau sekasi, ir pan. Pasidarom kokį užkandį, išsiverdam arbatos. Tada vyksta įžanginė malda, išsakome intencijas – dėkojimus, prašymus. Paskui vyksta kryptingas dalijimasis, kaip sekėsi, kaip stengiamės gyventi skaisčiai, kaip sekėsi eiti tikėjimo keliu. Tai yra proga išklausyti dvasinius dalykus.

Kai visi pasisakom, skaitome Šventąjį Raštą, jį apmąstome, dalinamės mintimis ir bandom savo išgyvenimą pritaikyti Dievo Žodžio šviesoje. Vakarą baigiame malda, dažniausiai į šventąjį Juozapą, arba giesme – jeigu neužkimę esam ir jeigu kaimynams dar ne per vėlu (šypsosi).

Surengiame ir šventinių vakarų. Kartą per metus susitikimas prie alaus bokalo laisva forma, manau, mums irgi padeda.

Tad vyrai gali prie jūsų prisijungti, jeigu jiems atrodo svarbi tokia bendrystė?

Raimondas: Tikrai taip. Noriu į visus kreiptis – galima gyventi ir kitaip, skaisčiai, su Dievu.

Koks būtų Jūsų palinkėjimas katalikams, kurie šiuo metu išgyvena ar neseniai patyrė skyrybas?

Raimondas: Tai yra labai sunki patirtis. Asmeniškai dvejus metus buvau be miego, kaip zombis. Skaudės, labai skaudės. Linkiu suprasti, kad bet kokioje situacijoje mes turime laisvą valią pasirinkti. Rinktis būti ištikimiems Dievui. Iš pradžių bus labai sunku, bet paskui Dievas apdovanos gausiomis malonėmis.

Visąlaik sau primenu, kad tai yra didelis išbandymas. Bet netgi ir čia mes turime laisvą valią apsispręsti pasilikti su Dievu. Man norisi būti ta pagalba kiekvienam, mes galime padėti tikėjimo broliams ir seserims, kad būtų lengviau viską ištverti.

Edvinas: Kiekvienas turime savo individualių savybių, kažką lengviau pakeliame, kažką sunkiau. Bet skyrybos, kaip sako psichologai, pagal stresą prilygsta artimo žmogaus netekčiai. To streso, sutrikimo, nežinojimo ką daryti tikrai yra daug. Prasideda alkoholio vartojimas, galbūt kažkas rimtesnio… Bet tai neduoda atsakymų.

Kadangi jau turime sukaupę bendrystės ir maldos patirties, tai ir likimo broliams stengtumės padėti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Dainius: Ko palinkėti? Viskas bus gerai (šypsosi). Jeigu žmonės gyveno tikėdami prieš skyrybas ir jeigu tai įvyko tikintiesiems – vadinasi, Dievas buvo šalia ir žinojo, kad tai įvyks. O jeigu žinojo – tai ir duos jėgų ištverti, jeigu į Jį kreipsimės.

Nepradėkime ieškoti, kuo pakeisti Dievą – darboholizmu, seksu, alkoholiu, bet ieškokim maldos, tikinčios bendruomenės. Mes visi gyvename Vilniuje, kviečiame prisijungti. O jeigu atsirastų žmonių iš Kauno, Klaipėdos ir kitų Lietuvos vietų – galime konsultuoti, padėti susiburti vietinei bendruomenei.

Viskas yra įveikiama. Dievo pagalba tikrai suteikia nuostabiausių patirčių.