Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Viskas yra susiję. Kodėl reikėjo „Laudato sì’“?

Unsplash.com nuotrauka

Tekstas originaliu pavadinimu „Viskas yra susiję. Kodėl reikėjo Laudato sì’ ir Fratelli tutti?“ perpublikuojamas iš žurnalo „Artuma“ 2021 m. sausio mėn. numerio.

Apie šių laikų didžiąsias pasaulio problemas ir reiškinius žiniasklaidos kanalais pateikiama įspūdinga įvairiaspalvių pasiūlymų paletė. Tačiau sumanęs pasinaudoti šia žavia įvairove savo nuomonei susidaryti, rimtiems gyvenimo pasirinkimams bei sprendimams priimti tuoj pat susidursi su su galybe klausimų: kuris balsas bendrame triukšme iš tiesų vertas dėmesio?..

Kad primintų šią rimtų apsisprendimų galimybę, Šventojo Tėvo paskelbė Laudato si’ metus nuo 2020-ųjų gegužės iki 2021-ųjų gegužės. Štai kodėl 2015 metais popiežiaus Pranciškaus paskelbtą encikliką Laudato si’ apie rūpinimąsi bendraisiais namais dabar turėtume vėl (o gal pagaliau?!) ir mes atrasti.

Laudato si’ parengta pasitelkiant geriausius ekspertus – Popiežiškojoje mokslų akademijoje yra keliolika Nobelio premijos laureatų ir kitų aukščiausio lygio mokslininkų. Kita vertus, enciklika apibendrina platų, gilų, tūkstančių protų šimtmečiais plėtotą humanistinį ir teologinį žvilgsnį. Ji paskelbta ilgai rengto pasaulio lyderių susitikimo Paryžiuje apie klimato ir ekologijos problemas (COP 21) išvakarėse. Tačiau pastarieji penkeri metai parodė, kad daug valstybių, bendrovių ir asmenų nenori arba nesupranta šio poreikio: dažnas mano, kad kiti už juos išspręs… Tačiau gudravimai kitų sąskaita kalbant apie ekologines problemas neveikia, nes viskas yra susiję. Situacija daug kur pasaulyje yra prastesnė, nei daugelis mano, džiaugdamiesi tik „savo daržu“. Koronaviruso pandemija parodė, kaip ši, regis, tarsi savaime egzistavusi tikrovė gali būti lengvai ir skausmingai sutraukyta.

Laudato si’ enciklikoje konstatuojama, jog technologijų, ekonominių rinkų, interesų, gamybos ir prekybos grandinių, kelionių ir pramogų, žinių globalizacija nėra lydima adekvačios solidarumo, jautrumo, bendrumo, žmoniškumo, pagarbos teisėms ir žmogaus orumui, bendradarbiavimo globalizacijos. Paradoksalu, kad mus sieja ir sies kaip niekad daug ryšių, mes kaip niekada esame ir būsime priklausomi vieni nuo kitų, tačiau tai savaime netampa žmogaus ir visuomenės pažanga. Priešingai, šie ryšiai tampa kliūtimis asmens ir bendruomenės gerovei, naujomis galimybėmis atsveriant vienpusę nuogą galią ir žiaurią jėgą, pavergimo ir išnaudojimo logiką.

Kvietimas įsijausti

Laudato si’ kviečia pakelti akis nuo „savo daržo“ ir panaudoti žmogiškojo proto gebėjimą pažvelgti, įsijausti ir suprasti iš kitokios – kito žmogaus, kitos bendruomenės arba tautos – perspektyvos; pažvelgti į tikrovę ne vien iš kitų žmonių, bet ir gyvūnų, ir negyvosios gamtos perspektyvos. Dievo žodis moko pažvelgti į tikrovę iš Dievo perspektyvos – ne iš apačios į viršų, bet iš aukštai į apačią. Kas mėgsta lipti į apžvalgos bokštą, tai supranta. Iš šono matosi objektyviau.

Romanas Kazakevičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kita vertus, puikiai žinome, jog įsijausti į kitą perspektyvą ir ją suprasti nelengva, o ir supratę dažnai nepajudiname nė piršto. Motyvai įvairūs – nuo tingumo arba egoizmo iki nežinojimo, ką daryti, ir bejėgiškumo jausmo suprantant, kiek daug reikia keisti.

Pranciškaus enciklika yra kvietimas pakeisti mūsų žvilgsnio perspektyvą. Įsijausti ir pajusti moralinę pareigą elgtis kitaip, nes lig šiol elgtasi negerai. Laudato si’ yra baksnojimas mums į šoną, žadinimas, bandymas pakelti iš patogaus krėslo. Ji yra didžiulė pastanga padėti mums pakilti aukštai: taip aukštai, kad matytume ne vien savo kambarį, kiemą, kvartalą, tačiau ištisą kraštą, žemyną ir planetą. „Siekiame ne surinkti informaciją ar patenkinti smalsumą, bet skausmingai suvokti, kas dedasi pasaulyje, pamėginti tai paversti asmeniška kančia ir per tai pažinti, kuo kiekvienas galime prisidėti“, – rašo Pranciškus (LS, 19).

Kvietimas suprasti – visa tai labai arti

Prieš 100 metų Afrikos žemyne klaidžiojo, ko gero, šimtai tūkstančių baltųjų raganosių, prieš penkiasdešimt metų – apie 19 tūkst., šiandien liko… dvi baltojo raganosio patelės. Viena pagrindinių priežasčių – klaidingas žmonių įsitikinimas, kad raganosio ragai turi gydomųjų savybių…

Pažvelkime į kitą planetos pusę ir pamatysime be jokios kontrolės pastatyto ir eksploatuoto, kol sugriuvo, „Rana Plaza“ tekstilės fabriko Bangladeše vergiškai dirbusių darbininkų kapus – jų suskaičiuota 1134. „Bet… Azija, Afrika… yra toli“, – pasakys tūlas kaunietis, kurio miesto herbe puikuojasi prieš keturis amžius išnykęs (išnaikintas) tauras, arba tūlas žemaitis iš Telšių, besididžiuojantis, kad žino, kur yra visos jo miesto meškų figūrėlės. Bet tauras jau tapo kone mitologine figūra, o minėto žemaičio senelio senelis dar savo akimis matė paskutinių lietuviškų lokių pėdsakus.

Ne, šie dalykai nėra toli, ne toliau nei Astravo atominė elektrinė prie tekančios pro Vilnių Neries ar firminiai marškinėliai „su labai didele nuolaida“ lietuviškų parduotuvių vitrinose, žeminančiomis sąlygomis pasiūti Bangladeše. Jeigu manysime, kad šie dalykai yra toli, labai gali būti, kad dabartinės kartos anūkams ir lūšis iš Raseinių herbo taps mitologiniu gyvūnu, kaip ir daugelis kitų.

Aplinka ir visuomenė kartu ritasi žemyn

Popiežiaus akiratyje vienos rūšies gyvūnų ar fabriko likimas nėra ãtskiros ir savarankiškos problemos, tačiau daug didesnių reiškinių, apimančių regionus, žemynus ar visą planetą, dalis. Atrodo, jog žmogus pradėjo karą su gamta ir savo aplinka. Visi žino, kas atsitinka, jei medžio šakelę palenki daugiau, nei ji gali atlaikyti: ji nebeatsitiesia, neišvengiamai sulūžta ir nudžiūsta. Žmogaus veikla rizikuoja „sulaužyti“ ar jau „nulaužė“ ne vienos rūšies, bet iš tūkstančių augalų, vabzdžių, mikroorganizmų, gyvūnų rūšių sudarytas ekosistemas. Neigiamos žmogaus veiklos pasekmės aptinkamos upėse ir vandenynuose, ir net ore, kuriuo pats kvėpuoja.

Eurazinė lūšis. Unsplash.com nuotrauka

Ne ką geriau žmogus ar bendruomenė elgiasi su kitu žmogumi ar kita bendruomene. Netrūksta liūdnų istorijų apie pavienius vargšus ir apie ištisas grupes, kurios lieka visuomenės užribyje. Nepaneigiama tiesa, kad lietuviai kartu su kitais europiečiais, šiaurės amerikiečiais, kelių Azijos ir Okeanijos valstybių gyventojais priklauso tam laimingajam ir privilegijuotam žmonijos penktadaliui, kuris gyvena geriau už kitus keturis penktadalius pasaulinės populiacijos. Plaudamiesi rankas ar turkšdamiesi duše turėtume atsiminti, kad ketvirtadalis žmonijos, beveik du milijardai, neturi pakankamai vandens savo poreikiams, o beveik 900 milijonų visai neturi prieigos prie vandens savo namuose. O ir turėti prieigą nereiškia, kad vanduo švarus ir sveikas. Skaičiuojama, kad pasaulyje apie pusantro milijono vaikų kasmet – daugiau kaip 4000 kasdien – miršta dėl švaraus vandens ir higieninių sąlygų trūkumo. Kai trūksta elementarios vandens tiekimo infrastruktūros, ką jau kalbėti apie kitas visuomenines sistemas ir paslaugas: pramonę, sveikatos priežiūrą, švietimą, informacines technologijas?

Kvietimas mokytis naujo požiūrio

Popiežius Pranciškus dar kartą kviečia pažvelgti iš aukštai į šią realybę ir konstatuoja: „Žmogiškoji ir gamtinė aplinka blogėja drauge“; pridurdamas, jog „negalime imtis tinkamai spręsti aplinkos blogėjimo problemos, neskirdami dėmesio priežastims, susijusioms su žmogiškuoju ir socialiniu nuosmukiu“ (LS, 48). Enciklikoje atkakliai daug kartų pabrėžiama, kad „viskas yra susiję“. Galima sakyti, kad vienas pagrindinių jos tikslų yra parodyti, kaip viskas susiję, todėl ir problemos turi būti sprendžiamos susietai. Pranciškus enciklikos skaitytojus nori išmokyti naujo požiūrio. Jis nėra šio požiūrio išradėjas, tačiau tapo vienu iš svarbiausių jo balsų ir skleidėjų.

Iš pirmo žvilgsnio teiginys „viskas susieta“ gali pasirodyti paprasta ir lengva tiesa, bet taip nėra, nes dešimtmečius ar net šimtmečius kūrėme institucijas, mokslo disciplinas, mentaliteto nuostatas, tvirtinančias, jog reikia mąstyti atskirai, jog dalykai nėra susiję.

Pažvelkime į prestižinę ir mūsų gyvenimui reikšmingą ekonomikos discipliną. Nuo XIX a. pirmos pusės stengtasi ją atskirti nuo politikos, etikos ir šitaip įtvirtinti jos mokslinį savarankiškumą. Bet juk nereikia specialaus išsilavinimo nustatyti, kad viena iš svarbiausių žmogiškos ir gamtinės aplinkos nuosmukio priežasčių yra vien į greitą pelną orientuota ekonominė veikla neretai paperkant politiką. Dėl didelio ir greito pelno nepaisoma žalos gamtinei aplinkai ir tiems, kurie joje gyvena, įskaitant ir žmones.

Tačiau klasikiniuose ekonomikos vadovėliuose, pagal kuriuos išauklėtos įvairios ekonomistų kartos, šių sąsajų nebuvo, ir tik pastaruoju metu pradedama kamšyti tas skyles. Sąsajų trūksta ir mentalitetui, kai ne vien keli pralobusieji įsitikinę, jog jie „moka gyventi“, bet taip mano ir tie, kurie anų buvo palikti už nugaros. Pagrindinė jų nuoskauda – kad tai kiti, o ne jie pralobo. Šis iškreiptas vystymosi suvokimas pastebimas ir tarptautiniu lygiu, kai mažiau turinčiuose kraštuose trokštama vartoti tiek pat, kiek turtinguose, nors tiek išteklių paprasčiausiai nėra, nors ekosistemos tiek neįstengtų pakelti. Laikas ir vieniems, ir kitiems naujai apmąstyti savo prioritetus.

Popiežius Pranciškus ekumeniniame susitikime Romoje. EPA nuotrauka

Popiežius Pranciškus kviečia mąstyti, vertinti ir veikti integralios – visapusiškos – ekologijos perspektyvoje. Už šios daugeliui dar neįprastos terminologijos slypi intuityviai suvokiamas principas: vienos dalies, vieno aspekto augimas dar nėra bendra ir visų pažanga. Žmogaus ir visuomenės vystymasis nesusidaro iš paprasto algos ar bendrojo šalies vidaus produkto augimo. Jei tuo pat metu nemažėja socialinė nelygybė ir neteisingumas, žmonių dvasiniai poreikiai ignoruojami ar neigiami, aplinka teršiama ir ekosistemos laužomos – tai nėra tikras vystymasis. Jau supratome, kad išmaniojo telefono, nors ir naudingo, įsigijimas nepadaro vartotojo laimingo. Be to, technologijų, kaip ir kiekvieno įrankio, naudojimas priklauso nuo naudotojo tikslų, kurie nebūtinai siekia visų gėrio. Ne tai, o „viskas yra susiję“ principas yra išlaisvinimas iš taisyklių ir kriterijų, kuriais vadovavomės iki šiol ir sugriovėme nemažai žmogiškosios bei gamtinės aplinkos. Ne abstraktūs samprotavimai ar moralizuojantys pamokymai, o tikrovė rodo, kad einame ne tuo keliu.

Kvietimas pažinti savo tikėjimą

Dar vienas motyvas, dėl kurio popiežius Pranciškus rašė encikliką Laudato si’, – kvietimas susigrąžinti krikščioniškojo tikėjimo visumą ir konkretumą. Dažnai patys nesuvokdami, mes jį praradome arba iškreipėme dėl tariamos dvasingumo pažangos. Tariamos pažangos, nes jos vaisiai tėra abstraktumas, atsiskyrimas nuo realaus gyvenimo, o ateitis – sąstingis ir akligatvis, priešingai, nei Kristus sakė, jog Jis yra kelias ir gyvenimas.

Galime atsiminti šv. Jono Pauliaus II pastangas, analizuojant Šventąjį Raštą, vystyti kūno teologiją kaip atsaką į sielos ir kūno gyvenimo atskyrimą (kartais – supriešinimą) ankstesnių amžių teologijoje ir sielovadoje. Galime nutuokti, kodėl taip buvo manoma: kūno jėgos ir kūno ribos yra daugelio dvasinių sunkumų priežastis. Būtų mažiau kūno, būtų mažiau sunkumų. Bet būtent prieš tokią, regis, nemažai problemų išsprendžiančią prielaidą pasisako kūno teologija. Ji neneigia sunkumų, bet stengiasi pabrėžti kūno dovaną ir esminį gerumą, įskaitant lytiškumą. Šv. Jono Pauliaus II kūno teologija buvo ženklas pradėti kitokią sielovadą, labiau atitinkančią realų krikščionių, ypač jų daugumos, pasauliečių sutuoktinių, gyvenimą, taip pat atsiliepti į pasaulio priekaištą – „jūs demonizavote kūną“ ir, kita vertus, tą patį pasaulį pataisyti, kai jis nukrypsta į kitą kraštutinumą, suabsoliutina kūno troškimus ir pamiršta dvasios matmenį. Šv. Jonas Paulius II stengėsi visapusiškai suvokti kūnišką asmenį – ne kaip prisitaikymą prie pasaulio dvasios, o kaip krikščioniško tikėjimo išvadą.

Šv. Jonas Paulius II kalnuose. Churchpop.com nuotrauka

Panašią intenciją galime įžvelgti enciklikos Laudato si’ antrajame skyriuje, kai Pranciškus rašo: „Žmonijai ir pasauliui naudinga, kad mes, krikščionys, geriau pažintume ekologines pareigas, išplaukiančias iš mūsų įsitikinimų“ (LS, 64). Nesunku konstatuoti, jog daugelis krikščionių apie tokias pareigas nėra pagalvoję arba jas suvokia atskirai nuo tikėjimo. Dažnai galime išgirsti, kad tikėjimas – tai santykis su Trejybe, tikėjimo tiesų žinojimas ir išpažinimas, dalyvavimas sekmadienio liturgijoje, Dievo įstatymų laikymasis, pastangos daryti artimo meilės darbus. Bet retai išgirsti, kad tikėjimas – tai žinojimas, kad Dievas myli bet kokią ir bet kurią, kad ir mažiausią ir nereikšmingiausią, gyvybės formą, kad kartu su mūsų gamtine aplinka judame link Dievo, kad neteisinga despotiškai elgtis su kitomis gyvybės formomis.

„Kūrinijos Evangelija“

Dažnam krikščioniui regisi, jog ekologinė pareiga rūpintis gamta kyla tik iš mokslinių paskatų nesugriauti savo gyvenimo sąlygų. Dažnas kūrinijos balsą jaučiantis žmogus, kurio širdyje spontaniškai gimsta kilnus vienybės su gamta jausmas, norėdamas šią intuiciją pagilinti ir praktikuoti, temato galimybę gręžtis į pagoniškus judėjimus, nes tarp jam žinomų krikščionių to nerado arba, dar blogiau, buvo pamokytas ar supeiktas, kad tai nėra krikščioniškojo gyvenimo dalis.

Popiežius Pranciškus nori koreguoti šį nesveiką dualizmą, kuris, panašiai kaip ir kalbant apie dvasios ir kūno atskyrimą, yra linkęs atsieti ir suvokti žmogų atskirai nuo jo aplinkos, tokiu būdu esą išgryninant tai, kas yra tikėjimas, Šventojo Rašto mokymas, krikščionio dvasinis gyvenimas.

Kokia kontrastinga tokiam požiūriui yra prieš aštuonis amžius šv. Pranciškaus Asyžiečio giedota šlovinimo giesmė, kurios pirmieji žodžiai tapo popiežiaus Pranciškaus enciklikos pavadinimu: Laudato si’ – „Būk pagarbintas“. Šventojo Pranciškaus giesmėje saulė ir mėnulis vadinami sese ir broliu. Pasak popiežiaus, tokia giesmė gimsta, kai „širdis pajunta troškimą garbinti Dievą už visus jo kūrinius ir daryti tai išvien su jais“ (LS, 87).

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tikėjimo šviesoje saulė ir mėnulis nėra savarankiškos dievybės, kurioms žmogus turėtų atiduoti, klaidingai, atsakomybę už savo sprendimus, nėra ir vien dideli kosminiai kūnai, apie kurių savybes reikia kalbėti tik objektyvumo šalčiu pasižyminčiais moksliniais terminais. Jie yra Dievo kūriniai – šis bendras pamatas leido šv. Pranciškui Asyžiečiui pavadinti mėnulį ir saulę „broliu“ ir „sese“. Gamta, kaip ir jis, yra Dievo kūriniai. Jų ištakos ir galutinis tikslas tas pats. Tai nereiškia atsisakyti žmogaus išskirtinumo tarp kitų kūrinių. Priešingai, būtent toks sąmoningumas grindžia išskirtinę jo atsakomybę – „ekologines pareigas“ – kitų kūrinių atžvilgiu.

Laudato si’ enciklikai skirtus paminėjimo metus verta susieti su naujausia popiežiaus Pranciškaus enciklika apie brolybę ir socialinę draugystę Fratelli tutti. Sąsają simboliškai demonstruoja pavadinimai; jie abu yra iš šv. Pranciškaus Asyžiečio užrašytų frazių. Pirmas – iš Kūrėjo ir kūrinijos šlovinimo giesmės, kitas – iš šventojo kreipimosi į brolius ir seseris, visų kvietimo gyventi pagal Evangeliją. Šv. Pranciškui tai buvo to paties dvasingumo krikščioniškojo gyvenimo aspektai. Bet apie encikliką Fratelli tutti skaitykite kitame Artumos numeryje.