Visos 1991-ųjų sausio dienos buvo savaip lemtingos

Sausio 13-osios įvykių liudininko gydytojo Ričardo Daunoravičiaus kalba Laisvės gynėjų dienos minėjime ir 2022 m. Laisvės premijos įteikimo ceremonijoje.

1991 metų sausį visa Lietuva buvo tapusi savanoriais. Buvome budrūs, pasirengę: prie Nepriklausomybės aukuro budėjome dieną ir naktį, tokia buvo to meto realybė, kai niekada neišjungiamas radijas, o kai pakviesdavo susiburti, mes geometrine progresija išaugdavome į galingą, nepakartojamą ir nenugalimą jėgą.

Visos 1991-ųjų sausio dienos buvo savaip lemtingos. Atrodė, kad oras pilnas begalinio laisvės troškimo, brolybės, solidarumo ir nepaprasto gerumo jausmo. O iš kitos pusės tvenkėsi ir mums grūmojo griūvančios sovietų imperijos įsiūtis. Kaip didžiulis blogis, kuris grasino sprogti, reiškėsi sovietinių kariškių ir kolaborantų siautėjimas.

Prisimenu sausio 12-osios, šeštadienio, rytą. Jis lyg ir nežadėjo nieko blogo. Kiekvienas dirbo savus darbus. Tačiau per radiją buvo skelbiama apie Geležinkelio stotyje sustabdytus traukinius ir kviečiama padėti jų keleiviams, juolab kad tai buvo Černobylio vaikai. Metėme savo darbus, virėme arbatą, tepėme sumuštinius ir vežėme maisto išsigandusiems, alkaniems mažiesiems keleiviams. O vakare… po profesoriaus Vytauto Landsbergio kreipimosi tapo aišku, kad Lietuvai gresia didžiausias pavojus, aiškėjo, kad artėja kruvinoji sekmadienio naktis.

Skubėjome prie TV bokšto. Kaip sapne prisimenu tą vietą jo papėdės gatvėje. Prisimenu akinančią prožektorių šviesą, kurtinančius sprogimus, aitrų parako ir degėsių kvapą, dūžtančius stiklus, žmonių šūksnius. Nepamirštamai atminty įstrigo sustingęs pirmųjų TV bokšto tik ką žuvusiųjų gynėjų žvilgsnis. Tąsyk mano akyse nutrūko Algimanto Petro Kavoliuko ir Rolando Jankausko gyvenimai… Gatve vienas paskui kitą lėtai ropojo tankų kolona. Supratau, kad atėjo mano eilė.

Užstojau kelią iš tamsos išnirusiai „žvynuotai“ sovietų pabaisai. Abu sustingome – tankas ir aš stovėjome vienas prieš kitą, žiūrėjome vienas į kitą ir skaitėme vienas kito mintis… Man atrodė, kad tai truko amžinybę. Ko gero, tąsyk… mano žinia buvo stipresnė, teisingesnė. Ir man atrodė, kad tąsyk aš laimėjau, nes tankas lėtai apsigręžė ir nuvažiavo šalin…

Tiesa, žmonių vienybe ir susitelkimu mes laimėjome, nes turėjome tikrą lyderį to meto valstybės vadovą profesorių Vytautą Landsbergį. Mums pavyko, ir tai buvo pasiekta paprastų žmonių, kurie man tikri herojai, gyvybės aukos kaina.

Tuomet, sausio 13-ąją, buvome pasaulio palikti likimo valiai. Mus atvirai, nesibaimindami rėmė tik kelių valstybių žmonės: Islandijos, Lenkijos, Ukrainos ir demokratinės Rusijos. Kitokios Rusijos, kurios veidą tada kitą sausio sekmadienį nesidangstydami parodė milijonas maskviečių, palaikiusių Lietuvą.

Bet šiandien sovietų imperijos perėmėja − ta pati, bet jau imperinė Rusija sukėlė beprasmį ir žiaurų karą Ukrainoje. Todėl, panašiai kaip istorinę Sausio 13-osios naktį, visi civilizuoto pasaulio žmonės šiandieną tarsi Baltijos kelyje vėl sukibę rankomis stovime prieš blogio imperijos tankus. Ukraina jau nėra viena, ir tai yra vienas didžiausių, ryškiausių XXI amžiaus geopolitinių poslinkių ženklų. Ukraina niekada neliks viena.

Nepamirškime, kad agonijos būsenoje kiekvienas gyvis, o juolab priešas-blogis įgyja naujų jėgų ir keičia veidus, tad likime budrūs. Turiu šviesios vilties, kad pajutę mūsų solidarią jėgą ir dvasinę stiprybę, kaip ir tąsyk, Sausio 13-osios naktį, išvysiu kaip dabarties imperijos tankai apsigręš ir dings mums iš akių…