2021 05 12

Kun. Nerijus Pipiras

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Visuomenės aliejus ir vynas

Unsplash.com nuotrauka

Jau keli dešimtmečiai, kai gegužės 12-oji minima kaip Tarptautinė slaugytojų diena. Šis minėjimas buvo įvestas Raudonojo Kryžiaus iniciatyva pagerbiant anglę medicinos seserį Florence Nightingale (1820–1910), kuri su meile ir pasiaukojimu slaugė sužeistuosius Krymo karo metu. Tarptautinė slaugytojų diena minima šios herojiškos slaugytojos gimimo dieną. Sveikindamas visus slaugytojus, noriu pasidalinti keliomis mintimis.

Skaitydamas įvairias žinias, matydamas vis dar siaubingai didelius koronaviruso skaičius, susidurdamas su  vis labiau plintančia vienatvės epidemija, vaikščiodamas ligoninės koridoriais dažnai susimąstau, ko reikia, kad būtų mažiau skausmo. Ieškodamas atsakymo, nejučia prisimenu evangelinį pasakojimą. Gerasis Samarietis, pasilenkęs prie sužeistojo, su savimi turėjo aliejaus ir vyno. Atrodo, kad tas žmogus tarsi buvo pasirengęs kelio netikėtumui. Juk kas, vykdamas keliu, žvalgosi į pakeles? Tikrai to nedaro elitas. Tuo tarpu Samariečiui svarbios ir pakelės. Jis su savimi turi ir aliejaus, ir vyno, ir laiko. Ne šiaip iššvaistyto, bet skirto artimui. Tai pats didžiausias turtas.

Kas yra šiandien mūsų visuomenės aliejus ir vynas? Tai ištiestos rankos. Daugybė žingsnių, pasilenkimas prie mažiausiojo, labiausiai ligos, kad ir kokia ji būtų, paženklintojo. Samarietis turėjo apsčiai aliejaus, vyno ir laiko. Jis žinojo ir tai, kad bent vienas aliejaus, vyno lašelis nulašės ir į pakelę. Neskaičiavo jis tų lašelių. Nežiūrėjo nė tų rinkos dėsnių, kurie bylote bylojo, kad aliejų ir vyną galima panaudoti kur nors prasmingiau ir pelningiau. Jam svarbus buvo asmuo ir asmens problema. Nepaisant to, kad lemtis tą keleivį buvo nubloškusi į pačius paribius.

Rašydamas šias eilutes, matau Jus, brangūs slaugytojai. Šiandien galbūt mūsų visuomenė per mažai kreipia dėmesio į Jus. Tačiau Jūs juk ir esate tas aliejus ir vynas – dalykai, kurių tikrai ne vienas lašas gal ir nukrenta žemėn, pakelėn, bet be jų ir žaizdos neužsitrauktų. Suprantu ir Jūsų nuovargį, savo buvimu tiesiog būnu prie kiekvieno iš Jūsų, liudydamas, kad didi kasdienybė susideda iš nematomų smulkmenų, o laimėtą kovą prieš skausmą ir neviltį laiduoja paprasčiausias priėjimas prie žmogaus ir netgi ribos, kuriomis visi esame paženklinti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Dažnai Jūs esate nepastebimi. Tačiau tikrai esate patys reikšmingiausi. Juk Dangus prasideda tikrai ne nuo statistikos, idėjų ar projektų. Dangus prasideda nuo artumos, buvimo žmogumi tarp žmonių – aliejaus ir vyno lašelių kritimu į žaizdą. Ten, kur reikia.