Visuotinis patriarchas Baltramiejus I: Europa bunda iš gilios iliuzijos

Pasibaigus Šaltajam karui, griuvo sienos, išnyko ribos, pagreitėjo žmonių, prekių judėjimas. Tačiau, kaip pabrėžė Jo Šventenybė, globalizacija buvo griežtai materialinė, joje dominavo technologiniai ir ekonominiai veiksniai.

Aštrėjant visuotinėms pasaulinėms krizėms – klimato, finansų, sveikatos pandemijos metu, energetikos – reikėjo bendrų pasaulinio masto sprendimų. „Tačiau pastangos siekti bendrų veiksmų suvaldant pasaulines krizes, deja, stagnavo dėl Rusijos agresijos Ukrainoje, – apgailestavo patriarchas. – Tapo akivaizdu, kad be politinės ir ekonominės unifikacijos svarbi ir dvasinė. Tačiau šioje srityje, užuot siekę progreso, mes, deja, regresavome.“

Pasak garbaus svečio, pastarųjų dešimtmečių iliuzija, kad ekonominė globalizacija paskatins suartėjimą ir pasaulinę taiką, neišsipildė: „Deja, stebime priešingus dalykus. Einame dar giliau, nei parašyta Samuelio P. Huntingtono teorijoje apie civilizacijų susidūrimą. Matome, kad daugėja konfliktų tarp skirtingų bendruomenių, ir tai skatina daugiapoliariškumą bei fragmentaciją. Priešingai, nei buvo kalbama pastaraisiais dešimtmečiais, pagrindinis dvasinis veiksnys, deja, netapo toks svarbus.“

Religijos marginalizavimo pasekmės

Kaip įspėjo Konstantinopolio patriarchas, tokia situacija gali sukelti tragediją, tai parodė karas Ukrainoje: „Religija tapo marginalizuota. Šią labai svarbią problemą ne visiškai supranta ir patys politikai. Nepaisant krizių Europoje ar Vidurio Rytuose, nuo 1990-ųjų religija buvo pasitelkiama politiniams tikslams.“

Skatinti tarpreliginį ir tarpkultūrinį dialogą, Jo Šventenybės įsitikinimu, yra itin svarbu, siekiant bendrų idėjų iniciatyvoms bei sprendimams artinti taiką.

„Todėl mes ypač susidomėję dalyvaujame šios dienos susitikime. Pasaulyje yra vos keletas vietų kaip čia, Vilniuje, kur tokios idėjos turi daugiau rezonanso. Mes esame netoli vietos, kur kariaujamas karas. Mes matome, kad kyla daug įtampos. Atstumas tarp Lietuvos ir Juodosios jūros yra didelis, tačiau Ukraina išlieka svarbi Lietuvai“, – pabrėžė Jo Šventenybė.

Nuo 2004 m. Lietuva yra NATO narė, tačiau jos baimė, patriarcho žodžiais, nėra nepagrįsta: „Lietuva patyrė tragišką istoriją, dėl to jos piliečiai yra jautrūs ir išmintingi. Dabartinė krizė, kuri vyksta Ukrainoje dėl neišprovokuotos Rusijos agresijos, yra geopolitinio žemės drebėjimo epicentras. Europa bunda iš gilios iliuzijos, neva karas čia – praeities dalykas. Nors Europa intelektualiai nebuvo jam pasiruošusi, greitai prisitaikė prie situacijos su tokių narių kaip Lietuva pagalba.“

Nebuvo nei pirmos, nei antros Romos, todėl negali egzistuoti ir trečioji Roma

Pasak Visuotinio patriarcho, šis karas, kuris neabejotinai paveiks Europos ir viso pasaulio vystymąsi, susijęs su didžiausiu iššūkiu ortodoksų krikščionių pasaulyje.

„Mes ir toliau esame dvasiškai vedami savo šaltinio, istorinio centro, Konstantinopolio visuotinio patriarchato. Tai ne tik apibrėžia mūsų charakterį, tapatybę ir stačiatikybės egzistavimą, bet ir liečia stačiatikių bendruomenę visame pasaulyje“, – kalbėjo Baltramiejus I ir priminė, kad nuo Konstantinopolio ir Bizantijos imperijos patriarchato ištakų prieš 1000 metų, kai Kyjivo Rusiai vadovavo Vladimiras, politinis šio regiono žemėlapis labai pasikeitė.

„Susidūrus Rytų ir Vakarų krikščionybėms dėl susiklosčiusios mišrios religinės aplinkos skausmingai išryškėjo Ukrainos bei ukrainietiškos tapatybės klausimas“, – atkreipė dėmesį patriarchas.

Ideologija, kad Maskva gali perimti Konstantinopolio lyderystę, pradėjo vystytis po Konstantinopolio griūties 1453 metais. „Maskva turėjo būti trečioje vietoje po žlugusio Konstantinopolio. Tačiau mes ne vieną sykį praeityje, kai tik būdavo proga, kartojome ir šiandien sakome jums, gerbiamieji, – niekada nebuvo nei pirmos Romos, nei antros Romos. Todėl negali egzistuoti ir trečioji Roma. Yra tik senesnioji Roma ir naujesnioji Roma – Konstantinopolis“, – pabrėžė Baltramiejus I.

Rasistinė ideologija grįsta etnopilietizmu

Pasak patriarcho, Rusijos politinė valdžia, carai norėjo pajungti savo valdžiai Konstantinopolį. Vienuolynai buvo autentiško tikėjimo praktikavimo vietos, tačiau šiame plačiame regione siekta instrumentalizuoti religiją valdžios strateginiams tikslams. Putino Rusija šią tradiciją tik sustiprino.

Jo Šventenybė taip pat išskyrė slavizmą – ideologiją, kad visiems slavams turėtų vadovauti Maskva: „Gili rasistinė ideologija buvo pagrįsta etnofiletizmu. Pagal šią teoriją, egzarchatai negalėjo būti steigiami vietovės, bet buvo steigiami etniškumo pagrindu. Tokiu būdu buvo siekiama legitimizuoti Bulgarijos egzarchato savarankiškumą, tai buvo pirmas žingsnis kuriant Bulgarijos valstybę ir prisidėjo prie krikščionių Balkanuose suskaldymo, taip pat – konfliktų ir karų.

Kaip pabrėžė Konstantinopolio patriarchas, etnofiletizmas yra civilizacijai priešinga ideologija. Jos pagrindu buvo siekiama sujungti Rusiją, Baltarusiją, Ukrainą ir siekta šių šalių pavaldumo Maskvos centrui: „Rusijos pasaulis buvo tarsi atsakymas ideologizuotiems Vakarams, o ši ideologija – svarbiausia priemonė, kalbant apie dvasinį invazijos į Ukrainą legitimizavimą.“

Priešiškumas Konstantinopoliui sumažėjo komunistiniu laikotarpiu, nes sovietų režimas persekiojo už religingumą. Visuotinis patriarchatas gynė emigrantus iš Rusijos ir rėmė Rusijos diasporą, tačiau Kirilo išrinkimas 2009 metais Maskvos patriarchu priešiškumą sustiprino.

Jo Šventenybės žodžiais, Rusijos politinė ir religinė vadovybė pasitelkė religiją kaip politinę ir geostrateginę priemonę, siekdama viršenybės pasitelkiant kiekybinius argumentus.

Bendradarbiauja vykdant agresijos nusikaltimą

Visuotinis patriarchas ne kartą sulaukė tikinčiųjų ir Ukrainos politinių vadovų prašymų atsiskirti nuo Maskvos. 2015 m. sausio 5 dieną buvo suteiktas egzarchatas Ukrainos Bažnyčiai ir pasirašytas dokumentas šiuo klausimu. Kaip pabrėžė Visuotinis patriarchas, ukrainiečių atsiskyrimas nuo Maskvos sutrukdė Maskvai teigti, kad ji vadovauja stačiatikių bendruomenei Ukrainoje.

„Komunistinė ideologija paskatino pseudoreligiją. Buvo pasitelktos imperialistinės strategijos, ciniški teiginiai, paveldėti iš Sovietų Sąjungos. Rusijoje Bažnyčia bendradarbiauja su valstybe vykdant agresijos nusikaltimą ir yra taip pat atsakinga už ukrainiečių vaikų grobimą. Dėl to kenčia ne tik ukrainiečiai, bet ir rusai: daugiau kaip 100 000 Rusijos žmonių žuvo, ir jiems dar teks atsakyti už didžiulį įvykdytą žiaurumą“, – Seime kalbėjo Konstantinopolio patriarchas. Jis pabrėžė, kad materialinės Ukrainos rekonstrukcijos neužteks, reikės ir dvasinės.

„Reikia grįžti prie stačiatikių tikėjimo šaknų. Konstantinopolio Bažnyčia yra pasirengusi padėti vaikams Ukrainoje, Rusijoje, kaip ne kartą yra buvę daug sykių praeityje. Skausmas yra begalinis. Visuotinis patriarchatas atstovauja meilei ir ją reiškia. Panašiai, vykstant religiniam dialogui, susitelkiame ne tik į tai, kaip būtų galima pasipriešinti Maskvos patriarchato lyderystei griaunant vienybę ir teisinant kriminalinį elgesį. Mūsų visų pareiga sujungti savo pajėgas, pasitelkti dialogą, įtraukti rusus brolius ir seseris į bendruomenę“, – sakė svečias.

Visuotiniam patriarchui Baltramiejui akivaizdu, kad krizė Ukrainoje turi baigtis, visiems mums veikiant ryžtingai ir pasitelkiant solidarumą.

„Tai yra didelis iššūkis mūsų laikais. Todėl esame ypač dėkingi Europos Parlamento Europos liaudies partijos (ELP) frakcijai už galimybę pristatyti Visuotinio patriarchato poziciją tokiu sudėtingu ir jautriu klausimu, kuris yra svarbus visame pasaulyje. Tegu Dievas, meilė ir taika laimina jūsų veiklą ir asmeninį gyvenimą“, – linkėjo pirmą kartą Lietuvoje viešintis ir su valstybės, religinių bendruomenių vadovais, įvairių organizacijų atstovais bei tikinčiaisiais susitikęs Visuotinis patriarchas.

Arkivysk. G. Grušas: kare net susiskaldymai tampa antraeiliais dalykais

Konferencijoje Seime dalyvavęs Europos vyskupų konferencijos tarybos pirmininkas, Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas dėkojo Vyriausybės vadovams, atstovams ir renginį inicijavusiems Europos Parlamento nariams, o ypač – Jo Šventenybei patriarchui Baltramiejui, kuris savo buvimu suteikė dar didesnę reikšmę diskusijai apie Bažnyčių ir religinių bendruomenių reakciją į karą ir konfliktus bei ekumeninio bendradarbiavimo svarbą siekiant taikos.

„Apmąstydami karą Ukrainoje, negalime nepastebėti, kad veikiant visos Ukrainos Bažnyčių ir religinių organizacijų tarybai buvo pradėtas tikrasis gailestingosios meilės ekumenizmas, nes kare viskas – net susiskaldymai – tampa antraeiliais dalykais. O mūsų, tikinčių vyrų ir moterų, užduotis yra paversti išskirtinę vienybę, kuri realizuojama krizės metu, ilgalaikiu brolišku bendradarbiavimu, vedančiu mus pirmyn ekumeniniu keliu“, – sakė arkivyskupas G. Grušas.

Ganytojo žodžiais, šiandien, labiau nei kada nors anksčiau, krikščionių vienybė yra svarbiausias tikslas siekiant užtikrinti tikrą europiečių vienybę. Krikščionių vienybė iš tiesų galėtų padėti per atleidimą įveikti istorijos žaizdas, kurios vis dar gyvos mūsų išvargintose žemėse ir ypač tokiose kaip Ukraina, kuri istoriškai buvo tiltu tarp Rytų ir Vakarų.

Melstis ir darbuotis dėl taikos stebuklo

Jei krikščionys būtų vieningi – nebūtų skelbiami teisingi karai, būtų tik taikos teisingumas. Jei krikščionys būtų vieningi – pati Europa būtų darnesnė, grindžiama tomis krikščioniškomis vertybėmis, kurias pasaulis nori paneigti, bet kurios egzistuoja ir yra gyvos kiekvienoje Europos tautoje.

„Ir jei krikščioniškosios konfesijos karo metu turi laikytis vienos perspektyvos, tai yra būtent ta, kad savo pamoksluose reikia vėl iškelti Kristų. Jėzuje mes suprantame gilų žmogaus orumą ir kartu su Jėzumi žinome, kad joks karas negali būti išeitis. Mums reikia, kad atsivertų širdys, mums reikalingas susitaikymas, tačiau, kad tai įvyktų, turime ir toliau melstis. Melstis ir darbuotis dėl taikos stebuklo“, – kvietė Europos vyskupų konferencijos tarybos pirmininkas.

Vilniuje Dievo žodis skleidžiamas meile, o ne kardu

Dėl Lietuvos istorinės, kultūrinės ir religinės patirties ekumeninė veikla ir religijų dialogai mūsų šalyje yra ypač suprantami ir remiami – sveikindama konferenciją pasidžiaugė Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Ji pabrėžė, kad tikėjimo, minties, įsitikinimų, žodžio laisvė yra mūsų valstybės pamatas, įtvirtintas Konstitucijos.

Šiuo atžvilgiu Vilnius – ypatinga vieta. Lietuvos sostinė garsėja kaip religinės tolerancijos miestas. Čia greta gyvena Romos katalikai, stačiatikiai, sentikiai, reformatai, liuteronai, judėjai, karaimai, unitai, musulmonai. Dar XIX a. šios bendruomenės turėjo po savo maldos namus, o katalikai, judėjai ir stačiatikiai – daugybę jų.

„Vilniuje Dievo žodis buvo skleidžiamas meile, o ne kardu, – sakė V. Čmilytė-Nielsen. – Todėl mums, vilniečiams ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikuoniams, absoliučiai nepriimtina, kai imperialistiniai Kremliaus režimo siekiai pridengiami Dievu. Būtent šioje šviesoje matome ir Lietuvos stačiatikių situaciją.“

Naudodamasi proga Seimo Pirmininkė padėkojo Jo Šventenybei ir Visuotiniam patriarchatui, kad patenkino penkių Maskvos patriarchato iš luomo pašalintų kunigų apeliaciją, atkūrė jų statusą, priėmė į motininę Bažnyčią ir suteikė galimybę vėl švęsti Eucharistiją.

Konferenciją, skirtą religijų atsakui į socialinius iššūkius, kylančius dėl konfliktų, ir tarpreliginiam dialogui siekiant taikos, atidarė ir sveikinimo žodį tarė Europos Parlamento Europos liaudies partijos (ELP) frakcijos vicepirmininkas Janas Olbrichtas. Konferencijos metu diskusiją „Bažnyčių ir religinių bendruomenių reakcija į karą ir konfliktus“ vedė renginį inicijavusi europarlamentarė Rasa Juknevičienė.

ELP frakcija Europos Parlamente nuosekliai palaiko dialogą su ortodoksais, katalikais, protestantais, musulmonais ir žydais, siekdama suprasti įvairių religinių organizacijų nuomonę ir veiklą tokiais klausimais kaip socialinė įtampa, migracija ir švietimas.

Susiję:

Arkivysk. Gintaras Grušas

5 min

Jei krikščionys būtų vieningi – nebūtų skelbiami teisingi karai, būtų tik taikos teisingumas

bernardinai.lt

3 min

Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus I: yra galimybė siekti Visuotinio patriarchato egzarchato Lietuvoje

Aušra Čebatoriūtė

6 min

Ortodoksų Bažnyčios kun. G. Sungaila: „Tai, kas vyksta – didelis stebuklas“

Kun. Gintaras Jurgis Sungaila

6 min

Kuo ypatingas patriarcho Baltramiejaus I pontifikatas?